Liudas Lukmanas

Politiniai procesai ir visuomenėje egzistuojančios nuomonės vienais ar kitais svarbiais klausimais labai artimai susiję su informacijos sklaida – su ta informacija, kuri sklinda iš televizijos ir radijo stočių, kas pateikiama laikraščių puslapiuose ir interneto svetainėse.

Viešojoje erdvėje pateikiama tiek objektyvi informacija, tiek įvairūs pramanai, šmeižtas ir kryptinga antivalstybinė propaganda.

Informaciniai karai prasidėjo dar 1990 metų pavasarį, vos tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prof.V.Landsbergio demonizavimas ir prieš pažangius politikus, žurnalistus ir visuomenės veikėjus nukreiptos šmeižto kampanijos skleidžiamos jau du dešimtmečius.

Žvelgiant į pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos viešąją erdvę, galima konstatuoti, kad didelę įtaką įgijo tomkizmas – bulvarinė, antivakarietiška ir antisemitinė žiniasklaidos kryptis. Ši kryptis dažnai dangstosi po humanizmo ir tariamo religingumo priedanga, bet iš tiesų yra nukreipta prieš humanistines ir krikščioniškas vertybes. Tai – kvazireliginė, o kartais ir atvirai ateistinė žiniasklaidos kryptis, tarnaujanti monopolinio kapitalizmo interesams.

Dar viena ryškus šios krypties bruožas – periodiškai pateikiami antisemitiniai paskviliai. Tokie paskviliai ir vis kurstomi pigūs skandalai apie įvairių pop-kultūros „žvaigdžių“ ir ,,žvaigždučių“ skyrybas, pramogas ir panašūs bulvariniai skaitalai yra sąmoningai skleidžiami. Jų tikslas – atitraukti visuomenės dėmesį nuo tikrųjų problemų – įsigalėjusio oligarchinio valdymo, didžiulės korupcijos ir socialinio teisingumo stokos. Tomkizmo imperija klesti, besiremdama pigių skandalų kurstymu, antivalstybine ir antivakarietiška propaganda.

Didelę dalį lėšų šiai imperijai priklausančios žiniasklaidos struktūras gauna iš stambius koncernus valdančių monopolinio kapitalizmo magnatų ir korumpuotų politikų. O antisemitizmas kurstomas, norint į žmonių sąmonę įdiegti teiginius, kad dėl įvairių Lietuvoje aktualių problemų kalti žydai. Taip nukreipiamas dėmesys nuo tikrųjų mūsų šalies griovėjų – oligarchų, korumpuotų politikų ir pareigūnų.

Tai nėra naujas metodas. Tokius metodus dar XIX amžiaus pabaigoje pradėjo taikyti carinė ochranka, vėliau ta linkme darbavosi Hitlerio ir Musolinio režimų ideologai, o šiuo metu antisemitizmą kursto Rusiją valdančio Kremliaus režimo ideologai.

Populiarus Rusijos rašytojas, opozicijos veikėjas Zacharas Prilepinas teigia, kad kriminalinio Kremliaus režimo vienas iš pagrindinių variklių – tai neapykantos įvairioms tautoms kurstymas ir vis platinami mitai, kad Rusijos opozicijos lyderiai – tai užsienio slaptųjų tarnybų – CŽV bei „Mosad“ nupirkti asmenys.

Žymus religijos filosofas N.Berdiajevas dar 1926 metais rašė: ,,Yra keli antisemitizmo tipai, kurie, aišku, gali apjungti ir palaikyti vienas kitą. Aš nesusitelkiu ties buitiniu-emociniu antisemitizmu, nors jis turi didelę paklausą. Tačiau pagrindinė antisemitizmo ideologija yra rasinis antisemitizmas. Rasizmas nežmoniškas, jis neigia žmogaus orumą, neigia žmogaus asmens vertę ir skatina mus į kitus žmones žvelgti kaip į priešus, kuriuos reikia sunaikinti. Rasizmas yra bjauriausias materializmo pavidalas, gerokai bjauresnis nei ekonominis materializmas. Tai radikalus determinizmas ir dvasios laisvės neigimas“.

Su tomkizmo imperija susijusios leidinių grupės klesti, proteguodamos korumpuotus socdemų ir konservatorių veikėjus- kirkilo ir keserausko tipo politikus, įtakingus oligarchus ir „kultūrinius reiderius“ – korupcinio Kėvišo klano narius. Įdomu pastebėti ir tai, kad čia tribūną pasireikšti gauna ir skandalingai pagarsėjęs KGB generolas V.Jakuninas.

Tomkizmo imperijoje subrendęs įtakingas prodiuseris organizuoja televizijos laidas, kuriose garbinami pedofilai, bolševikų patriarchas Brazauskas ir įvairūs kontrabandos bosai. Šiose laidose šmeižiamas šių metų pavasarį nužudytas kovotojas su pedofilija Drąsius Kedys, jo sesuo N.Venckienė ir kiti artimieji.

Šios leidinių grupės ilgai skleidė įvairius prasimanymus apie pagrindinę Lietuvos gruzinų draugiją, protegavo kitos gruzinų draugijos vadovo, skandalingo oligarcho V.Gelašvilio veiklą. O pagrindinė gruzinų draugija „Rustaveli“, į kurią susitelkę dauguma Lietuvos gruzinų, buvo maišoma su purvais. Tiesa, šios propagandinės atakos nebuvo veiksmingos, žinomo rašytojo, kriminalisto Z.Džavachišvilio vadovaujame „Rustaveli“ draugija sėkmingai veikia iki šiol.

Rusijoje prokremliška žiniasklaida vis teigia, kad Baltijos kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje, kurstoma rusofobija. Bet atidžiau panagrinėjus mūsų krašto žiniasklaidą, regime, kad rusofobijos apraiškos negausios. Lietuvoje kur kas daugiau kitokių ksenofobijos formų – islamofobijos, gruzinofobijos, antisemitizmo ir dar kelių krypčių ksenofobijos apraiškų.

Gruzinofobijos šaknys yra prokremliškos – ši kryptis buvo labai pradėta vystyti dar 2003 metų pabaigoje – 2004 metų pradžioje, kai buvo nuverstas ilgai Gruziją valdęs korumpuotas E.Ševardnadzės režimas ir valdžia perėmė M.Saakašvilio vadovaujama demokratinė vyriausybė. Pabrėžiama, kad žymi dalis Rusijoje gyvenančių kriminalinių lyderių – tai iš Gruzijos kilę asmenys. Šiuo metu apie 70 procentų kriminalinių lyderių – „įteisintų vagių“(vory v zakonie) yra iš Gruzijos kilę asmenys (Gruzijoje gimę gruzinų, kurdų ir armėnų kilmės kriminaliniai veikėjai). Tuo remdamasi, prokremliška žiniasklaida jau kuria klišes „nusikaltėliai gruzinai“ ir taiko jas visai gruzinų tautai. Ir kai kuriuose Lietuvos laikraščiuose pasirodo iš rusiško interneto paimtos kopijos pavadinimais „Rusiją siaubia gruzinai“, ir panašiomis tendencingomis antraštėmis. Taip formuojama neigiama nuomonė apie gruzinų tautą, kaip neva nusikaltėlių ir aferistų tautą.

Kai nutolstama nuo krikščioniškų vertybių, tada atsiranda puiki terpė reikštis ir klestėti korupcijos architektams, populistams ir įvairaus plauko fariziejams. Oligarchija tarpsta ant vartotojiškos ir „mirties kultūros“ srovių pamatų. Politinėje bei komercinėje reklamoje naudojami ir specifiniai metodai – televizijos reklamose paplitusio „25 kadro“ naudojimas ir kiti panašūs metodai. Tokių reiškinių įsigalėjimas Lietuvoje susijęs su bulvarinės ,,akropolių” kultūros sklaida.

O Lietuvoje pastebimas žiniasklaidos monopolizavimas kelia realias grėsmes. Kad tokios grėsmės yra tikrai kenksmingos, įrodo Italijos pavyzdys. Italijos premjeras S.Berluskonis valdo keturis televizijos kanalus, keturias radijo stotis, daugybę laikraščių ir žurnalų. Dominuodamas viešojoje erdvėje, S.Berluskonis išlaiko ir didžiulę politinę įtaką. Žvelgiant į Lietuvą, neabejotina, kad kai kurioms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms didžiulę įtaką turi Rusijos žvalgyba. Dar SSSR laikais sovietinis saugumas įtakojo įvairių užsienio šalių žiniasklaidos priemones. Tai patvirtino ir 1985 metais į Vakarus pabėgęs KGB pulkininkas O.Gordijevskis. Šalyse, kuriose yra įsigalėję totalitariniai arba oligarchiniai režimai, pažangūs rašytojai ir žurnalistai nuožmiai persekiojami.

Štai komunistinės Kinijos valdžia laiko kalėjime šių metų Nobelio taikos premijos laureatą, rašytoją ir publicistą Liu Xiaobo. Jis persekiojamos dėl tiesos žodžio – kaip aktyviai kritikavęs Kinijos valdžią dėl disidentų ir įvairių religijų dvasininkų persekiojimo. Tačiau būtent tikėjimo vertybės palaiko žmones sunkių išbandymų metu.

Ilgai konclageryje kalėjęs psichologas Viktoras Franklis rašė : „Kalinių susidomėjimas religija buvo labai nuoširdus. Religinio tikėjimo gelmė ir stiprumas dažnai nustebindavo. Įspūdingiausios buvo improvizuotos maldos kokiame nors barako kampe ar patamsyje užrakintame sunkvežimyje, kuriame būdavome vežami iš tolimos darbo vietos pavargę, alkani ir sušalę“.

2010-11-03