Paskutiniais mėnesiais labai pagausėjo atakų prieš Valstybės generalinį prokurorą Darių Valį. Darius Valys nūnai įkūnija reformas prokuratūros sistemoje, o jos blogos, labai blogos, tokios blogos pareigūnams, kad nors verk… Ir verkiama. Ir teisėjai, ir prokurorai pravirksta už žydrojo ekrano, šlampa dienraščių puslapiai…

Kodėl jos tokios blogos – tos reformos? Kaip nušluostyti ašaras varvinantiems vyrukams? Išties, kyla daugybė įvairių klausimų.

Štai prieš porą dienų mačiau per televiziją tokį dar visai jauną, gana simpatišką, net gražų, pasakyčiau… Koks įspūdis – net širdį suspaudė, kai vyriškų, taisyklingų veido bruožų teisininkas, pakėlęs į žiūrovą klausiantį mėlynų akių žvilgsnį, melodramatiškai virpančiu balsu maždaug tokiais žodžiais nežinia kieno maldavo: mes nenorime būti metaliniais kareivėliais, kuriuos galima stumdyti kur nori, gelbėkite mus nuo galvų kapojimo, negalima Dariui Valiui leisti laužyti žmonių likimus…

Iš tikrųjų, norėdamas suvokti, kas čia dedasi, taip paprastai nepajėgsi – vienas didelis klaustukas virš visos reformos ir prokuratūros tarsi nejučiom slenkasi Prezidentūros pusėn.

Atsibodo amžini šnabždesiai – o ką gi veikia Prezidentė?

Pabandykime tą neaiškumą suskaidyti į sudedamąsias. Kokios galvos lekia, kokie žmonių likimai laužomi, kas tuos kareivėlius stumdo… Klausimai, į kuriuos atsakymai patys atšuoliuoja.

Taigi: laužomi likimai. Ne kokių kitų sutvėrimų – žmonių… Tai gal laužo irgi žmogus? Tas Darius Valys gal koks niekadėjas, besisukiojantis Kalvarijų turgavietės rajone – sutiko,pamatė trapesnių kaulų likimą – triokšt ir sulaužė. Ir nė motais… Galvažudys! Negi kiekvienas žmogus turi vedžiotis po policijos patrulį? Ne? Patrulis nepadės – tas niekadėjas, pasirodo, esąs Valstybės Generalinis Prokuroras?! Ir skriaudžia jis taip pat tik prokurorus?..

Na, tada jau gana verkti, šluostykitės ašaras.

Kai jūs einate šeštadieniais i Kalvarijų turgų pirkti bulvių, jūs esate žmonės, tokie pat, kaip ir mes visi. O kai paskui save užveriate Temidės rūmų duris – esate prokurorai… Deja, deja… Quad licet jovis, non licet bovis… Ir vyriausias jūsų turi teisę daryti, kad Lietuvos teisėtvarkos sistemoje dirbantys prokurorai suprastų, jog jiems taip pat nevalia laužyti žmonių, kurie nėra prokurorai, likimų.

Kas nors bandys prieštarauti? Tai gal paimti ir suregistruoti visus, kas skundžiasi teismų ir prokuratūros darbo broku, aplaidumu, paperkamumu, ir įvertinti tą nuostolį piliečiams paprasčiausiais skaičiais? Žiūrėkite, kad kokia nors visuomeninė organizacija nepaimtų ir nepaskelbtų, kad registruoja pretenzijas. Ir atsiras teisės specialistų, kurie ims ir peržiūrės visą bylos eigą. Kalnus bylų. Vardan tos Lietuvos. Ir tauta paims – kad ir referendumu – ir nuspręs, kad būtų sudaryta prie Prezidentūros paskutinių dvidešimties metų teismų ir prokuratūros darbo analizės grupė ir kad žalą atlygintų kaltininkai…

Užtikrinu jus, netoli, visai netoli iki šio masinio visuomenės akto. Ir tai tikriausiai būtų vienintelis referendumas, kur piliečiai plauktų išreikšti savo nuomonę… Kas tada? O gal ir nereiktų referendumo? Gal pakaktų kokių kelių šimtų tūkstančių parašų? Patikėkite… Atsirastų tie parašai… Nes teisines sistemos sulaužytų likimų – nors ešelonais vežk. Šių eilučių autorė pasirašytų pirmoji, nes iš arti arti matė likimus laužančių teisėjų akis, ir kai kurios jų nebuvo neapsiblaususios…

Taigi…

Antra sudedamoji – apie pintinėn lekiančias galvas (čia tikriausiai panaudota Prancūzijos revoliucijos metafora)…

Keista, bet apie tas galvas girdėjau ir iš trijų Seimo narių, kurie priklauso dviems skirtingoms frakcijoms. Reiškia, galvų savininkai skundžiasi jau seniai, ieškodami užtarimo. Na, jei tęsime tuo stiliumi, kuriuo pradėjome, tai galvos su prisodrintais alkoholiu smegenimis, ir taip užkonservuota sąžine, priima sprendimus ir mano, jog „nelaužo“ žmonių likimų, nedaug ko vertos. Alkoholizmas ir kyšininkavimas, kaip vėžys, įsišaknijęs mūsų teisinėje sistemoje, sudaro didžiausią pavojų valstybei.

Daugelis šios sistemos kabinetų tiesiog virto pasileidusių, pinigais aptekusių cinikų veiksmų erdve ir baisiausia, kada jie veikia valstybės vardu. Jie nusikaltimą padaro legaliu veiksmu – štai kur nelaimė, į kurią dūžta piliečių likimai. Jiems duota teisė nuspręsti, kas yra kas, ir jie naudojasi dvišaku liežuviu. Tie, kurie turi pasakyti paskutinį žodį valstybės vardu ir tas žodis turi reikšti, jog prieš Įstatymą lygūs visi, šiuo metu neatstovauja valstybei. Dauguma jų atstovauja klanams, grupėms, grupuotėms, įmonėms ir įteisina jų nelegalius veiksmus prieš Lietuvos piliečius.

Joks progresas negalimas, jei valstybėje nebėra jai atstovaujančios teisinės institucijos. Turėtų būtį straipsnis, numatantis specialią bausmę už neteisingą, šališką sprendimą asmenims ar struktūroms, jei nuo jų ilgalaikės veiklos nukenčia piliečiai. Tai prilygsta masiniam žmonių išdavimui. Ir čia nebereikia net galvoti apie „nusiritančių“ galvų apsaugą, nors jos ir leidžia pro žydrąjį ekraną masinę hipnozę.

Yra ne taip. Tos galvos privalo nusiristi. Ir jei jos nusiris esant šiai valdančiai daugumai, garantuoju, kad piliečiai užmirš savo buvusias nuoskaudas, kurių prisikaupė irgi šių „galvų“ dėka, ir ši dauguma dar ilgai bus valdančioji dauguma. Jei pavyks „sulaužyti“ kontrabandos ir korupcijos stogus aukštojoje teisėtvarkoje, atsikvėps ir Lietuva, ir seneliai atgaus savo pensijas.

Tačiau Seime ir partijose, sprendžiant iš „besiritančių galvų dinkstelėjimo aido“, gali atsirasti užtarėjų.

Štai tada visi ir pamatysime, kas su kuo susiję, kas ką išlaiko, finansuoja ir t.t. Tuojau bus viskas aišku.

Girdėjau apie vieną medžiagą,kuri guli Generalinėje prokuratūroje. Ši medžiaga liečia garsiąją „Rubikono“ įmonę. Įdomu, kad vos įteikus skundą, jis buvo atmestas, kaip niekinis, o toliau tiriama tapo tik po to, kai skundo autorius priėmė didysis niekadėjas, „galvų kapotojas“ generalinis prokuroras Darius Valys. Ir dar įdomų dalyką išgirdau – grupė specialistų, kurie kelias paras ruošė įrodymus, skaičiavo formules, pagal kurias ši įmonė apvaginėja Lietuvos piliečius, parengė raštą, kuris tiesiog ruošėjų akivaizdoje, pačioje pabaigoje išnyko iš kompiuterio ekrano. Ir vargšams teisuoliams teko dirbti iš naujo…

Tačiau jie buvo nuoseklūs ir padarė savo darbą. Dabar šį darbą turi tirti prokuratūra…

Ar kartais ne dėl to toks ašarų liejimas ir dantų griežimas? Gal čia visai ne begalviai kūnai taip spardosi, o tiesiog dūksta TAS DIDYSIS KAŽKAS, kuris gali būti tikru vardu pavadintas tik principingai ir sąžiningai įsikišus teisėtvarkai, pirmiausiai – Generalinei prokuratūrai. Juk jei nebūtų Dariaus Valio, niekas ir negalvotų tirti šio monstro veiklos.

Štai, kada pradės Seimo frakcijos, komitetai, partijos po kaulelį narstyti baisųjį plėšiką Darių Valį, mes ir pamatysime, kokia partija yra išlaikoma šios grupės, kas šildosi rankas prie neteisėtai atimtų piliečių pinigų. Kas kokią žiniasklaidą ir kokią televiziją išlaiko, aišku jau šiandien.

Ir – trečia sudedamoji – apie kareivėlius… Žinoma, žinoma, sunku būti kareivėliu, kurį kažkas stumdo, grumdo, siunčia ten bei šen… Tačiau žavusis liūdnasis vyriškis iš tos teisininkų ar policininkų profsąjungos čia pasakė ne visą tiesą. Tiksliau – jis pasakė tik pusė tiesos. Akivaizdu, kad jis žino pats esąs kareivėliu. Seniai, gana seniai… Ir ranka, kuri jį pastatė į šią vietą konkrečiam tikslui, moka pinigus už tai, kad jis nieko nedarytų, kas stiprina valstybę, o ne klaną. Arba, kad darytų, kas liepta.

Nes dar neregėjau nė karto, kad tiek laikraščių ploto ir televizijos laidų laiko būtų skirta kokiam nors iš tikro teisėtvarkos sulaužytam likimui. Dar niekas netyrė, kiek neteisingai nuteistų žmonių sėdi kalėjimuose, išgavus prisipažinimą neleistinais būdais. Kai pažiūri garsųjį serialą „Komisaras Reksas“, pagalvoji – o, kad Darius Valys dar turėtų nors porą Reksų, šie atstotų pusė policijos darbo, aiškinant nusikaltimus.

Visa tai, mieli bičiuliai, ir daro mūsų tėvynę svetimą jos piliečiams, užleidžia depresiją, kurią mes tapatiname su valstybe, žmonės keikia Seimą, o kalti tie, kurie nesąžiningai veikia valstybės vardu ir gundo valdžios vyrus pačiu sunkiausiu išbandymu – pinigais. Negali turėti valstybinės galios žmonės, kurie tiek metų laiko neištirtas bylas, kol šios pasensta, arba kur akivaizdu, kad jokia rezonansinė byla tiriama nebus, nes ten sėdi vieni nematomų generolų kareivėliai. Netikiu, kad doras Seimo narys nemato, kas darosi teisėtvarkoje ir kad jį tai patenkina. Aiškiai yra susigundžiusių saldžiausiu išbandymu. Jie ir sukuria foną, kuriam dėl šventos Seimo nario ramybės pasiduoda kiti: koks galvų kapotojas atėjo!. Jis griauna sistemą!

Ta sistema seniai turėjo būti išgriauta. Nebuvo galima leisti jai atsirasti. Tegul griūva greičiau.

Todėl kaip tik dabar ir turi telktis visuomenė, pasiruošusi ginti prasidėjusią prokuratūros reformą. Visuomenė turi suvokti savo aktyvaus pilietiškumo prasmę. Piliečiai turi pareikšti savo nuomonę ir aktyviai dalyvauti reformas palaikančiose akcijose. Ir akcijos šį kartą turi būti be infiltruotų griovėjų, kurie paprastai yra atpažįstami. Paskutiniai teisėsaugos veiksmai sprendžiant pedofilijos bei Kedžio nužudymo bylas subrandino visuomenę rimtiems pilietiniams veiksmams. Būtent tokie veiksmai, o ne popierinės direktyvos ir kuria pilietinės visuomenės pagrindus. Žmones labiausiai jungia bendri tikslai ir džiugu, kad šiandien aktualiausias bendras tikslas – užbaigti su žmogaus beteisiškumu mūsų visų Lietuvoje.

Esame girdėję apie krokodilo ašaras…

Dabar matome dėl sulaužytų likimų verkiančius pačius likimų laužytojus… Tai krokodilų ašaromis verkia sistemos kareivėliai. Štai kas pravirkdo metalinį sraigtelį. Baimė dėl šiltos vietos

Tai tiek…

P.S. Noriu priminti tris svarbiausius išbandymus, apie kuriuos ne kartą rašiau. Pirmasis – skurdas. Antrasis – valdžia. Trečiasis – baimė.

Žmogus dažniausia “dūžta”, kai jį apima baimė dėl valdžios, šlovės, karjeros.

Kas to nebijo – tas tikroji individualybė, ir jis daro įtaką, nepriklausomai nuo to, kur ir kuo bebūtų. Ir žmonės klauso jo.