Anatolijus Lapinskas

Apie Garliavos įvykius parašiau ne vieną, ne du, ne dešimt ir ne dvidešimt straipsnių (beveik 40). Atpasakoti juos užimtų nemažai laiko, nors kriminalinių istorijų mėgėjams jie gal ir būtų įdomūs. Dauguma, bet anaiptol ne visi jie liko internete taigi su jais susipažinti galima.

Neringos Venckienės arešto proga priminsiu keletą jų, kuriuose užfiksavau aiškiai matomas valdžios pastangas… išgelbėti Venckienę nuo pelnytos bausmės, o mergaitę… neatiduoti jos mamai. Dabar tai skamba neįtikėtinai, bet taip iš tiesų buvo. O prisiminti tuos įvykius svarbu dėl to, kad ateityje atsitikus panašiems įvykiams, valdžios vyrai ir moterys turėtų proto nesikišti į kriminalines bylas ir viešai iš anksto ginti neva teisiuosius ar kaltininkus.

Pirmajame šios temos 2010 07 08 straipsnyje „Politikai laužo valdžių padalijimo principus“ rašiau: „Pradėkime nuo prezidentės išsakytos sentencijos, kad „vienintelis kelias pasiekti teisingą sprendimą – teisinės priemonės, vengiant spaudimo teisėsaugai“. Aukso žodžiai, bet kodėl ji tuomet nekovojo už Kėdainių teismo nutarties įgyvendinimą, kodėl neįvertino Garliavos minios fizinių veiksmų prieš antstolį, juk tai valstybės griovimo pradžia.

O dėl spaudimo, tai tokio nors vežimais vežk. Štai į prezidentę tuojau po Kėdainių teismo nutarties kreipėsi penkių Seimo vyrų ir vienos moters kompanija, prašydami apginti Drąsiaus Kedžio dukters teises, nes „ši byla susijusi su vaiko interesais, kurie buvo šiurkščiai pažeisti“.

Bet kas gi nustatė tuos pažeidimus? Patys seimūnai. Deja, prezidentė nepaaiškino nei seimūnams, nei tautai, kad tokie demaršai neleistini.

Premjeras Andrius Kubilius tautą patikino, kad pareigūnai jėga neatimsią D.Kedžio dukros, kurią teismas įpareigojo grąžinti motinai Laimutei Stankūnaitei, ir siūlė šią problemą spręsti teisiniu keliu. Bet juk Kėdainių teismo nutartis ir buvo teisinis kelias! Tačiau premjerui, matyt, pamačius šią nutartį, staiga pagailo „ir globėjų, ir motinos, ir emocingai nusiteikusių žmonių“.

A.Kubilius apsimelavo, nors ir įvilko tą melą į neva gailestingumo apsiaustą. Tačiau visus pranoko tuometinė Seimo Pirmininkė. Ji kalbėjo, kad jai „labiausiai pagailo vaiko“, nes „vaikas draskomas į visas puses“. Argi tai nebuvo nurodymas neatiduoti vaiko motinai – „nedraskyti vaiko“ ir nevykdyti Kėdainių teismo nutarties [grąžinti vaiką motinai], o gal tai buvo nuoroda būsimam Panevėžio teismo sprendimui [palikti vaiką globėjai]?“

Seimo Pirmininkė: „Kaip žmogui man kyla klausimas, kodėl reikėjo vykdyti teismo sprendimą [atiduoti vaiką motinai]?“. „Žmonės jaučia, kad kažkas čia yra ne taip, jie išreiškia savo poziciją gindami vaiką“. Šie žodžiai tapo nurodymu Garliavos miniai – jėga blokuoti Kėdainių teismo nutarties vykdymą. Tokią gynybą parodė ir N.Venckienės bičiuliai muštynėse su antstoliu, o ir pati N.Venckienė, daužydama policininką“.

2011 metų pabaigoje teismu tapo LTV laida „Teisė žinoti“. Ją apžvelgiau 2011 12 26 straipsnyje „Apie teisę ir žinojimą“. „Laidos tema buvo gana keista: „Kaip vaikai turėtų būti rengiami suprasti teismo sprendimą“. Sprendimą niekieno neprašoma pasiūlė pati laidos vedėja: gal geriau mergaitei gyventi pas tetą ar netgi „neutralioje“ vietoje, taigi pas svetimus žmones, nors yra mergaitę siekianti susigrąžinti [niekuo nekaltinama] motina. Svarstyti tokį klausimą valstybinėje televizijoje – tai, švelniai tariant, slogus nesusipratimas“.

2012 07 17 straipsnyje „Prezidentė vis dar po N.Venckienės padu“ rašiau: „Skandalinga prezidentės Dalios Grybauskaitės praeitos savaitės spaudos konferencija apnuogino (jei nepasakyti stipriau) jos politinį, kartu ir moralinį veidą. Taip būtų galima apibūdinti jos atsakymus į žurnalistų klausimus Neringos Venckienės tema.

Žurnalistei užklausus: „Jūs sausio mėnesį žurnalistams sakėte, kad tuo metu, kai Venckienė neatidavė mergaitės jos mamai, teismo sprendimas yra vykdomas“, prezidentė jau visai atvirai stojo N. Venckienės pusėn: „Mergaitę galima buvo atiduoti tiktai tada, kada mergaitė buvo paruošta psichologiškai tokiam procesui. Tuo metu tai nebuvo padaryta“. Dabar jau žinome, koks „paruošimas“ vyko N.Venckienės namuose. O gal žinojo ir prezidentė?

2012 09 14 straipsnyje „N.Venckienės nuopuolį laimino valdžia“ cituoju 2010 01 21 Seimo nutarimą, kuris konstatavo, kad „jokio tyrimo nebuvo, todėl tas „tyrimas“ nieko negalėjo nustatyti – tuo pačiu ir jokių tvirkinimo veiksmų, todėl nebuvo jokio pagrindo uždrausti L.Stankūnaitei matytis su dukra“. Kauno apylinkės teismas nutarė priešingai – uždrausti.

Atrodytų, kad po tokio absurdiško teismo sprendimo Lietuvoje turėjo pakilti visuomenės, teisės specialistų, o gal ir aukščiausių šalies vadovų susirūpinimo banga: juk remdamasis suklastota pažyma teismas atėmė iš motinos dukrą! Deja, mūsų aukščiausiosios ponios ir ponai mergaitės atėmimo iš motinos tiesiog nepastebėjo, greičiausiai, nenorėjo pastebėti.

2010 11 17 Panevėžio apygardos teismui nutraukus bylą dėl kaltinimų A.Ūsui, N.Venckienė po teismo posėdžio šaukė: „Čia ne pabaiga, aš netylėsiu ir tuo niekas nesibaigs. Jūs pamatysit, praeis du, penki metai ir viskas išlįs. Tegul jie negalvoja, kad jie dabar viską užgesino, būdami korumpuoti kyšininkai, ir iškrypėlių klaną dengdami, čia taip nebus“.

Teisėjų garbės teismas tokius N.Venckienės vertinimus pavadino netoleruotinais ir pasiūlė prezidentei atleisti N.Venckienę iš pareigų. Deja, prezidentė atsisakė tai padaryti, „nes pasigedo tą siūliusio Teisėjų garbės teismo argumentų pagrįstumo“. Beje, kitąmet tie patys argumentai prezidentei kažkodėl tapo pagrįsti ir nulėmė N.Venckienės atleidimą.

Garliavos istorija išsirutuliojo į valstybinę krizę. Šalies vadovai, formaliai aiškindami, kad teismo sprendimą reikia vykdyti, iš esmės darė viską, kad jis nebūtų įvykdytas. Šalies prezidentė, nemirksėdama pakeitė teismo sprendimo tekstą ir aiškino: „Kiek žinau, ponia N.Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti …ytę, jei …ytė pati su tuo SUTINKA ir pati nori eiti pas mamą“.

Seimo pirmininkė nusivažiavo dar toliau, kažkodėl remdamasi Biblija, o ne teismo sprendimu, jau visiškai tiesiai siūlė jo nevykdyti: „nepaisant palankių teismo sprendimų motinos atžvilgiu, gal tikrai vaikas tegu geriau augtų ten, kur jis dabar auga“.

Po mergaitės sugrąžinimo mamai, 2012 gegužės 17, N.Venckienės retorika šalies valdžios atžvilgiu pasiekė aukščiausią tašką: „Išgamos, iškrypėliai užvaldė valstybę. Aš teismo sprendimų vykdytojus galiu pavadinti šunimis”. Įdomiausia, kad šitaip išvadinta šalies valdžia vis tiek gynė N.Venckienę.

Prezidentė pabrėžė, kad „atsakingos institucijos turi ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta, įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus“. Matyt, prezidentė gal net iki šios dienos dar abejoja, ar reikėjo gelbėti mergaitę…

Beje, 2012 m. pirmojoje pusėje prezidentės iniciatyva (!) įvyko jos pokalbis su N.Venckiene, kurios metu, pasak N.Venckienės, „kalbėjom apie bylą, apie mergaitę, prašiau gal galėtų kažką padėti(!)“ – vėlgi siaubingai kertasi su teisinės valstybės principais. Tarsi prezidentė galėtų, spjovusi į visus civilizacijos postulatus, vėl atimti iš niekuo nekaltinamos motinos dukrelę. To prezidentė, ačiū Dievui, nesiėmė“.

2013 09 12 straipsnyje „Prezidentė apie N.Venckienę atsivėrė televizijai“ priminiau, kad laidos vedėjo klausimas: „Ar galutiniai teismų sprendimai jums asmeniškai padėjo susidaryti nuomonę, kas šioje istorijoje geriečiai ir kas blogiečiai?“ buvo tiesiog absurdiškas. Abejoti, ar žudynes užsakiusi N.Venckienė ir jas vykdęs D.Kedys buvo geriečiai ar blogiečiai, galėtų nebent nevisprotis.

Tačiau prezidentei klausimas vėlgi patiko. Dėl nuomonės susidarymo ji atsakė, kad „iki galo turbūt ne“. Ir po šių žodžių kažkodėl nusijuokė. Suprask, ji abejoja Lietuvos teismo sprendimu. Nieko nuostabaus, nes dar pernai pavasarį, viešėdama Amerikoje, ji pareiškė, kad žudynių istorijoje „kaltos yra abi pusės, t.y. giminės, kurie mergaitę pradėjo naudoti, kaip būsimų rinkimų atributą”. Kas ta antroji – ne N.Venckienės pusė, kuri, taip išeitų, irgi rengėsi į rinkimus, liko neaišku.

„Tų interpretacijų ir sprendimų dar yra tikrai daug, ir variacijų, kaip reaguoti į šį visą skandalą, tikrai dar liko“, – sakė prezidentė. Viena variacijų, kaip žinome, yra N.Venckienės autorystės, kad “Lietuvos teismai ir dauguma teisėjų yra korumpuoti”. Negi prezidentė turi omeny ir tokią”.

2013 11 29 straipsnyje „Violetinis košmaras dar tūno Seime“ apžvelgiau lapkričio 26 Seimo posėdį, kuriame buvo pradėtas apkaltos N.Venckienei procesas. Tos dienos cirkas buvo vienas įdomesnių Seimo istorijoje. Pacituosiu įdomiausius to cirko numerius.

Naglis Puteikis: „siūlau pripažinti jos pabėgimą kaip pateisinamą priemonę“… Valdas Vasiliauskas: „N. Venckienei grėsė arba smurtas, arba net mirtis“… Povilas Gylys: “N.Venckienė suprato, kad grėsmė jai yra tikra, ir nenorėjo, kad jos vaikas liktų našlaitis…“ Visi šie kalambūrai skambėjo nutarimo pateikimo metu. Svarstymo metu „drąsi“ plokštelė pradėjo suktis dar garsiau.

N. Puteikis: „Lietuvos teisėsauga lygintina su KGB veiksmais pokario metais. Aš manau, kad… Lietuvos teisėsaugininkai elgiasi kaip okupacinė kariuomenė. Nemeluokim patys sau, pripažinkime, kad baimė, ypač matant lietuviškos teisėsaugos mano išvardytus žvėriškumus, yra pagrįsta ir žmogiška ir, mano galva, pateisinama. Aš siūlau šiuo atveju pateisinti N. Venckienę“.

Pagaliau proto balsas – Benediktas Juodka: „Logiškai samprotaujant, violetinis košmaras Lietuvoje jau turėjo baigtis. Deja, „Drąsos kelias“ to neleidžia padaryti ir įnirtingai priešinasi visoms gyvenimo ir politikos logikos normoms. Ar dar ilgai jis kankins Lietuvą?“

2014 07 08 straipsnyje „Prezidentė mylės N.Venckienę amžinai?“ apžvelgiau naujesnius prezidentės komentarus (o gal klystkelius?): „Komentuodama naujausius įvykius – N.Venckienės pabėgimą prezidentė pareiškė, kad teisėsauga N.Venckienės „ieško ne tam, kad kažką blogo padarytų, o tik tam, kad įteiktų pranešimą dėl atvykimo į teismą“.

Po tokių žodžių galima būtų manyti, kad N.Venckienės laukia nereikšmingas formalumas, o prezidentei užtikrinus, kad N.Venckienei nieko blogo neatsitiks, atrodytų, kad eksteisėja iš viso nekalta. Po prieš keletą savaičių įvykusios N.Venckienės apkaltos ir jos pašalinimo iš Seimo tauta tikėjosi, kad prezidentė pagaliau pripažins, kad jos meilė N.Venckienei priėjo liepto galą.

Tačiau prezidentė atsainiai mostelėjo, kad apkaltos… nesureikšminanti: „Tai yra demokratinė procedūra, kai tautos rinkti atstovai dėl tam tikrų veiksmų gali būti nušalinti, tokia procedūra yra naudojama visose europinėse valstybėse, ir čia nieko tokio ypatingo nėra“. Deja, prezidentė apsiriko ir šį kartą. Apkalta, o ypač apkalta parlamentarui yra visą valstybę gėdinantis dalykas“.

Pateikiau tikrai ne visų šios temos mano straipsnių citatas ir komentarus. Kas toliau? Nemanau, kad išvardintoji valdžia tylės, sugrąžinus N.Venckienę į tėvynę, nes nė vienas iš paminėtų aukštų asmenų nėra prisipažinęs, kad suklydo, vertindamas N.Venckienės nusikalstamus veiksmus.

Todėl kišimasis į šią bylą greičiausiai nebus nutrauktas, o Lietuvos visuomenė ir toliau bus skaldoma ir mulkinama. Negi tokia yra valdžios priedermė?