Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Spalis 18 Penktadienis
 

Vagnorius gerai žino, ko Prunskienė nepadarė

2007-03-24 18:34 | Kultūra | Komentarų (2)

Vidmantė Jasukaitytė

( naudojantis knygos „Valstybingumo laboratorija“ fragmentais)

Šis straipsnis –  mano kaip signatarės ir to meto įvykių liudininkės reakcija  į G.Vagnoriaus interviu „K.Prunskienė gerai žino, ką ji padarė“.

1990 m. rudenį tarp Aukščiausiosios Tarybos ir Mažvydo bibliotekos prasidėjo ir visai teatralizuoti vaidinimai.

Triukšmingasis politinis kalinys Terleckas su savo megztomis beretėmis nuolatos laikė apgulęs Aukščiausiąją Tarybą. Jis mėgdavo eitynes su žvakelėmis, Aukščiausiosios Tarybos „atšventinimus“ ir t.t. Esu mačiusi, kaip tokia mergelė su ąžuolų vainiku ant galvos, slinkdama veidu į Parlamentą ir vienoje rankoje nešdama indelį su vandeniu, antrąja šlakstė jo sienų mūrą ir didelius stiklinius langus. Priekyje ėjo vyriškis, nešdamas kryžių, – tautos dvasinių galių „didžiavyrio“ simbolis. Už jo – trispalvė. Ne iš karto suvokiau, koks daiktas uždėtas ant mergelės galvos, kol pastato viduje neužėjau procesijai už akių ir neišėjau pro duris esančias priešais fontaną. Žinoma, italų, japonų ir kitų šalių žurnalistai viską fotografavo. Įdomiai atrodėme – taip toli nuo juodojo Afrikos žemyno, o tokie panašūs ritualai – tikrai jokioje Europos šalyje to pamatyti nebebuvo galima.

Žinoma, „atšventinimas“ buvo nuo mūsų – visų, kurie buvome pavadinti komunistais, tame tarpe ir aš, niekada nepriklausiusi jokiai partijai, tiktai visada turėjusi savo nuomonę.

Žvakelių idėja buvo paimta iš Vėlinių šventės, kada daugelis žmonių, kurių artimieji buvo nukankinti KGB rūsiuose, apstojo šiuos mūrus su žvakelėmis ir viešai meldėsi. Tai buvo jaudinantis, tiesiog sukrečiantis reginys – minios žmonių su švieselėmis rankoseniūrų lapkričio vakarą, vos ne lynojant… Kaip nukankintųjų šešėliai, apgulę, besiglaudžiantys prie daugybę aimanų girdėjusių akmeninių sienų…

Tai buvo širdies režisūra, nieko nekartojanti, vienintelė tokia, kaip kiekvieno likimas ar skausmas. Tačiau nuo tada žvakelės tapo nuolatine Terlecko, kuriam kažkodėl prireikė meninės išmonės, renginių butaforija, bet tokios Vėlinių prasmės nei efekto niekada pasiekta nebebuvo.

Netrukus jis su savo „žvakelių grupe“ jau reikalavo grąžinti žemę buvusiems savininkams, pašalinti komunistus iš Aukščiausios Tarybos ir t.t. „Komunistų“ pavardės būdavo plakatuose. Taip pat jo moterėlių „batalionas“ kartkartėmis apstodavo kurio nors deputato namą arba atsistodavo po jo buto langais su plakatais ir transparantais, reikalaujančiais, kad šis asmuo nešdintųsi į Rusiją.

Tokį terorą visu smarkumu patyrė ir šių eilučių autorės šeima.

Kokį deputatą terorizuoti, jis tardavosi su kažkuo iš Tėtušio aplinkos. (Geranoriškai pavadintas Tėtušiu buvo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas, taip iki šiol jį vadina tiek buvusi pozicija, tiek opozicija, todėl aš taip pat, nežiūrint į asmenybės prieštaringumą, laikysiuosi šio spalvingo šilto ir ne mažiau garbingo vardo negu „profesorius“).

Tarp tų, kurių šeimas buvo leidžiama terorizuoti ar bent jau už kurių tokį moralinį terorą be teismo ir be jokių įrodymų niekas nebuvo baudžiamas, kaip taisyklė nebuvo nė vieno buvusio KGB bendradarbio arba naujai sukurto GRU „ešelono“ žmonių. Terleckas aktyviai atsiliepdavo į Tėtušio reakcijas kurios nors deputatų grupės atžvilgiu ir kaip tik jo „beretės“ buvo laikomos tautos balsu. Porą kartų mačiau jo būryje ir vieną sulaužyta nosimi apyjaunį alkoholiką, kuris nuolatos šliaužiodavo prie „Žarijos“, virš kurios gyvenau. Tokiu būdu Tėtušis glaudžiai bendradarbiavo su tauta.

Šis žmogus buvo įkūręs Laisvės lygą, politinę organizaciją, kuri vėliau tapo partija, ir savo gretose glaudė nuo politinių kalinių iki prisiplakėlių, nevykėlių avantiūristų – žmonių be profesijos ir be darbo, kadangi už dalyvavimą renginiuose buvo mokami pinigai. Kaip tik dėl pinigų aktyviausiai jo gretas ir papildė moterėlės pensininkės, traumuotos, suvargusios ir neturtingos, tačiau nukentėjusios nuo bolševikų teroro ar deportacijos pirmaisiais pokario metais.

Apie mokamus pinigus piketuotojoms žinau iš to, kad viena piketuotoja pensininkė pakvietė ir mano tetą, buvusią tremtinę, prisidėti prie jų ir paaiškino, jog ši galinti uždirbti iki šimto keturiasdešimt šešių rublių. Nuvertėjus rubliui – ne lobis, bet vis šis tas, ypač jei tai ne vienkartinė išmoka.

Patirtos tų žmonių netektys ar socialinės traumos jų gyvenimus paženklino neapykanta bolševikų valdžiai visam laikui. Atgimimas tapo proga išreikšti tą neapykantą, ir nemažas būrys žmonių tapo minią simbolizuojančiu kolektyviniu žvėrimi – ten niekada nebūdavo svarstoma, ar jie pelnytai terorizuoja kokį nors asmenį, ar ne. Pakakdavo tik „vado nuorodos“, jog tai esąs komunistas.

Iš pradžių, dar sovietiniais metais, šis asmuo ir jo bendražygių grupė atliko labai teigiamą vaidmenį laisvėjimo procese, nes jo akcijos buvo gyvas laužas po ramia LKP CK pirmojo sekretoriaus sėdyne, ir ko jau ko, bet be šių žmonių kiti būtų buvę mažiau drąsūs laisvės mitinguose, o LKP CK nariai būtų jautęsi labiau padėties šeimininkais, labiau atstovaujantys „nenugalimosios“ TSKP kursą Lietuvoje prasidėjusiame Atgimimo procese.

Tačiau bėda ta, kad Laisvės lyga knibždėte knibždėjo saugumo informatoriais, ir nereikia manyti, kad niekas iš jos narių neinspiravo provokacijų, kurios tuo metu, dar tebesant sovietinei kariuomenei Lietuvoje, buvo pavojingos kaip liūto tampymas už ūsų.

Aplink jį, apsimetę patriotais, sukinėjosi ir keli kadriniai saugumo karininkai, kurių pavardes yra įvardinęs ir Aukščiausios Tarybos pirmininkas vienam deputatui. Neįtikėtina, tačiau atrodo, kad niekam neatėjo į galvą, jog daugelis jo veiksmų – prognozuojami ir valdomi slaptųjų tarnybų, ir yra nukreipti nestabilumui Lietuvoje didinti, kad didysis planas ramiai galėtų slysti ir įgyti pagreitį niekam nepastebint.

Tuo metu iš tribūnos Aukščiausios Tarybos pirmininkas, vadinamas Tėtušiu, atrodė vienintelis ir tikrasis laisvės nešėjas komunistų prikimštoje Lietuvoje, nežiūrint į tai, kad jis pats iki Atgimimo dėstė studentams marksizmo klasiką, o tarp jo artimiausių žmonių ir pavaduotojų buvo ilgamečių partorgų, taip pat ir KGB informatorių ir, vienos žurnalistės, fotografavusios KGB bylas, liudijimu, net TSRS žvalgų…

Dabar šių eilučių autorei atrodo, kad kai kas iš jų, o artimiausieji – gal ir visi, buvo prisipažinę Tėtušiui, ir jam dėl to buvo paranku būtent tuos asmenis turėti šalia savęs, nes jie, atskleidę savo paslaptį, galėjo būti nuolatos valdomi. Tačiau čia – švelnesnė galimybė iš dviejų…

Trečioji – kad Tėtušis nežinojo kas jį supa – mano atmetama iš karto, nes jis niekada nebūtų leidęsis tapti taip įtakojamu. Praktiškai niekada nenorėčiau tuo patikėti, tačiau teoriškai įmanoma, jog tai galėjo būti bendro plano eiga. Plano, kuris sukurtas bandančiose nuo TSRS griuvimo apsaugoti save slaptosiose tarnybose arba padaryti tą virsmą kuo labiau palankų sau.

Ir, man atrodo, kaip tik dėl to pirmomis dienomis po Nepriklausomybės paskelbimo buvo priimtas dokumentas, apsaugantis tuos, kurie atskleidė savo ryšius su KGB. Manau, kad tai buvo priimta dėl to, jog tokie asmenys galėtų ramiai sau veikti aukščiausiame naujos Lietuvos valdymo aparate. Kodėl paranku buvo Tėtušiui juos turėti šalia, sunku suprasti, – tam reikėtų ilgų psichologinių apmąstymų.

Terleckas pradėjo linksniuoti Premjerę praėjus vos daugiau nei pusmečiui po Nepriklausomybės paskelbimo (panašiai, kaip ir V.Čepaitis). Vienos savo demonstracijos ar piketo metu jis paskelbė, kad Premjerė – KGB bendradarbė. Iš to, kad tai pirmas paskelbė Terleckas, buvo aišku, kad prieš ją ruošiamas rimtas išpuolis, kuris galiausiai baigsis susidorojimu. Jos vėlesnė traktuotė, kad pirmoji vyriausybė buvo sudaryta specialiai kaip kamikadzių vyriausybė, yra per švelni ir per daug mandagi. Ją buvo siekiama sukompromituoti ne šiaip sau, o pakankamai stipriai, kad prireiktų daugelio metų, kol bus atstatyta tiesa – jei iš viso bus atstatyta, o per tą laiką politikos traukinyje šalia Tėtušio nestovės jokia kita konkuruojanti asmenybė.

Tėtušis nebuvo linkęs dalintis laimėjimais, jis buvo linkęs visų iškovojimus pasisavinti. Galima sakyti, kad tuo metu vyravo bendra tendencija- kiekvienam pabrėžti ir kaip įmanoma didinti savo nuopelnus Nepriklausomybei. Tam, kuris užėmė aukščiausią postą, pagal seną sovietinę tradiciją tų nuopelnų lyg ir priklausė didžiausia dalis.

Premjerė nebuvo paranki Maskvai iš esmės. Ji buvo parankus žmogus Gorbačiovo kursui, nes ekonominės blokados metu amžinai ieškojo būdų tarptautinėms deryboms ir surasdavo pagalbininkų didžiųjų valstybių vadovų tarpe. Gorbačiovas buvo linkęs derėtis, to reikalavo pagrindinis jo politikos kursas, nubrėžtas dar Reikjavike susitikimo su JAV Prezidentu Reiganu metu. Tada buvo iš esmės susitarta dėl to, kad kokie politiniai procesai bevyktų TSRS viduje, ginklas nebus panaudojimo jokiais atvejais. Abi pusės bijojo, kad nebūtų viena kuri pusė išprovokuota įvykių panaudoti strateginį ginklą.

Atgimimo procesui aktyvėjant ir apimant visą Pabaltijį, laisvės nuotaikoms persiduodant į Užkaukazę ir Vidurinę Aziją, demokratinėms idėjoms persimetant į pačią Rusiją, skubiai reikėjo pasitikslinti užsienio politikos taktiką, atsižvelgiant į numatomus įvykius. Dėl to Gorbačiovas dar kartą buvo pakviestas pasitarti su JAV Prezidentu Bušu Maltoje, kur jis išvyko tiesiai iš TSRS Aukščiausios Tarybos posėdžio, kuriame dalyvavo ir pagrindinį darbą laisvės byloje nuveikė Lietuvos deputatai drauge su Latvijos ir Estijos atstovais. Posėdžio eiga rodė, jog bręsta nepaprasti įvykiai.

Susitikimas vyko kariniame kreiseryje – lėktuvnešyje. Buvo pasitikslinta: Gorbačiovas prieš atsiskiriančias Pabaltijo respublikas nenaudos ginkluotos jėgos, o JAV tokiu atveju nesikiš su savo karine pagalba. Taigi Gorbačiovas šių susitarimų buvo įpareigotas derėtis, tačiau pirmas viešai parodyti derybų iniciatyvos negalėjo. Tėtušis, atrodo, darė viską, kad derybos neįvyktų, viešai kaltindamas Rusiją su Gorbačiovu priekyje dėl ekonominės blokados, dėl to, kad TSRS gynybos pajėgos neišveda savo armijos, paneigdamas visas diplomatijos taisykles, meną ir mokslą.

Dabar gali atrodyti, kad bekompromisiškumu jis demonstravo tik geležinį nuoseklumą Rytų atžvilgiu, koks yra išlikęs iki šiol. Šiandien, kai vaizdingai išsireiškiant, Lietuvą kai kuriais aspektais galima pavadinti Penktąja Rusijos kolona žygyje į Europą, jo nuostatos atlieka saugiklio vaidmenį. Tačiau tada jis, būdamas absoliučiai bekompromise asmenybe šiuo klausimu, kėlė derybinių reikalavimų kartelę, neatsižvelgdamas į realų situacijos pavojingumą, ir tuo metu tai galėjo atrodyti (?) kaip tyčiniai provokaciniai veiksmai.

Kai kam taip ir atrodė, nors toliau jo nuoseklumas, šių eilučių autorės nuomone, yra teigiamas, kuriant mūsų valstybės užsienio politikos strategiją ir tam verta skirti atskirą tyrinėjimą.

Premjerei, mokančiai ir linkusiai švelniai apeiti aštrius kampus ir pasiekti savo, Tėtušio bekompromisiškumas atrodė antistrategija. Jos tempai buvo neįtikėtini. Ji visur atsirasdavo pirmoji, tarptautinėje erdvėje problemą įvardydavo pirmoji, ir kažkam iš Tėtušio aplinkos, o gal ir jam pačiam, pasirodė, kad ji siekia pirmavimo apskritai.

Ne, jis laisvės monopolio nesiruošė nė su kuo dalintis. Jis neišvengiamai suvokė save kaip pagrindinę Nepriklausomybę atnešusią jėgą. Esantys artimoje Tėtušiui aplinkoje taip pat „rinkosi sau taškus“, lygindami jį su Premjere, – jį aukštindami, o jos nuopelnus menkindami. Tačiau Premjerė buvo ekonomistė, ji žinojo, kaip elgtis su Lietuvos kūnu. Ji laisvai kalbėjo vokiškai. Turėjo pasiutusią pasitikėjimo savo tiesa galią ir žaibišką psichinę reakciją į bet kokį situacijos pasikeitimą. Žodžiu, ji buvo galinga moteris, o lietuviai, kurie yra dideli pavydo specialistai, individualistai, neįsivaizduoja kolektyvinių nuopelnų, darbo ir rezultatų, įsijungė į Tėtušio ir Premjerės lyginimą – kuris?.. Taip sakant, nugalėję jūrą, įklimpome griovyje.

Tvyrojo didžiulė politinė įtampa. Atgimimo sušildyti žmonės neįsivaizdavo galimų blokados padarinių bei mastų. Tie kurie Premjerę tebekaltina moratoriumu, turi atidžiai pažvelgti ir įsigilinti į „Karštame komentare“ mano paskelbtus iššifruotus TSRS aukščiausios karinės vadovybės žemėlapius ir pabandyti suprasti, kokio masto tai būtų buvę veiksmai ir kaip būtų atrodžiusios priemonės. Juk TSRS buvo viena pačių stipriausių ir geriausiai apginkluotų valstybių pasaulyje, o didžiosios ir įtakingiausios Europos valstybės bei JAV neįsivaizdavo, kad Lietuva gali būti visiškai laisva, nelikdama autonomine TSRS respublika.

Vokietijos kancleris Premjerei pamokomai sakė: „Didelė valstybė turi didelį veidą. Nereikalaukite visko iš karto ir jūs laimėsite“. Buvo net siūloma sutikti su autonomija TSRS sudėtyje.

Studijuojant priemones, siekiant įgyvendinti ekonominio spaudimo Lietuvai planą, tik šiandien galime apytikriai suprasti tada laukusias pasekmes ir pabandyti įsivaizduoti, kaip arti kokios didelės nelaimės buvome tomis dienomis ir kaip neįtikėtinai pasiteisino laikino moratoriumo idėja, horizontaliųjų ekonominių ryšių su Rusija ieškojimas, kur nenuginčijami yra vicepremjero Brazausko bei Prekybos ministro Sinevičiaus nuopelnai. Pirmą kartą istorijoje iš galingos agresyvios sistemos viso pasaulio akivaizdoje vadavosi pavergtos tautos be kraujo praliejimo. Tai buvo neįtikėtinas procesas, tačiau kad Lietuvai pavyks visiškai atgauti Nepriklausomybę, kol kas netikėjo nė viena galingoji valstybė.

Žvelgiant atgal, šiandien galima suprasti tas didžiules Aukščiausios Tarybos supriešinimo povandenines sroves. TSRS Ginkluotosios pajėgos buvo nusiteikusios bekompromisiškai, joms trukdė tik Gorbačiovo neryžtingumas (kaip tada galėjo atrodyti) duoti galutinį įsakymą užgniaužti Atgimimą ginkluotu būdu. Tačiau Ginkluotosios pajėgos ruošėsi, neabejodamos, kad jos bus panaudotos buvusiai tvarkai sugrąžinti. Slaptosios tarnybos su savo visame pasaulyje aukštai vertinamais profesionalais dirbo savais metodais. Žinoma, palankiausia gniuždyti Nepriklausoma pasiskelbusią šalį, tarpusavyje sukiršinant pirmuosius valstybės asmenis – Aukščiausios Tarybos pirmininką su Premjere, tuo pačiu metu kiršinant tautą tarpusavyje – buvusius komunistus su nekomunistais. Tai reiškė – naikinti tautą jos pačios rankomis.

„Nekomunistų“ bėda buvo ta, kad jų „priešininkai“ buvo nepalyginamai geriau pasiruošę profesiškai ir, pagal istorinę situaciją, turėjo kur kas didesnę ūkio valdymo patirtį. Jų vietą su malonumu stengėsi užimti daugelis vidutinybių arba tiesiog prisiplakėlių, kurios panašioje situacijoje visada plakasi prie naujos valdžios. Tomis dienomis ar ne K.Uokos sukurtas posakis: „Geriau durnas, bet savas“, dar ne būtinai reiškė, kad į prityrusio komunisto profesionalo vietą ateina tikrai savas.

„Nekomunistų“ arba ryškiausiai išreikštų „patriotų“ tarpe tikrai aktyviai veikė prisiplakėliai, slaptųjų TSRS tarnybų agentai. Vėliau kai kurie jų apdovanoti Vyčio kryžiais. Apie tai rašo Vytautas Petkevičius.

Kiršinimas, kuris Aukščiausioje Taryboje prasidėjo pirmomis jos darbo dienomis, įgavo neįtikėtiną mastą. Šių eilučių autorė, kuri niekada nepriklausė jokiai partijai, jau pirmąjį vakarą eidama Aukščiausios Tarybos II aukšto foje išgirdo savo adresu mestą frazę: “Komunistai renkasi“. Šią frazę pasakė jaunuolis, kurio tėvas buvo aktyvus KGB bendradarbis, o jis pats – komjaunimo aktyvistas. (Šio susikiršinimo pasekmės jaučiamos ir šiandien.)

Neįtikėtiniausia, kad šitokį susikiršinimą palaikė ir Tėtušis. Niekada neteko išgirsti, kad vieningam laisvės darbui, nepriklausomos valstybės pamatų dėjimui būtų buvę pakviesti visi Lietuvos žmonės, taip pat ir komunistai. Arba kad jie būtų įvertinti už daugelį dalykų, apie kuriuos kalbėsiu vėliau, – juk kaip ne kaip, bet jų, buvusių valdžioje okupacijos metu, dėka Lietuva pagal įvairiapusiškus rodiklius pirmavo Tarybų Sąjungoje. Tai neatsirado savaime, be mąstančių ministrų, be ūkio specialistų-diplomatų, kurie sugebėjo su TSRS aukščiausia valdžios nomenklatūra surasti asmeninių kontaktų, nuolatos juos kuo nors „pamaloninant“.

Todėl vertinant komunistų vaidmenį okupacijos metais reikėtų juos skirstyti mažiausiai į dvi kategorijas – komunistus ir partinius. Nepriklausomybės džiaugsmas galėjo būti ta puiki proga, kada bendram darbui pakviečiami visi, nuimant slegiančią sąžinės naštą nuo tų, kurie stojo į partiją vien dėl to, kad galėtų pilniau išreikšti savo galimybes, siekti profesinių aukštumų, – tačiau juk ir tai tarnavo Lietuvai bei jos įvaizdžiui.

xxx

Nežinau, kas apskaičiuos šio pirmųjų laisvų Lietuvos dienų susikiršinimo žalą, ir nežinau, ar kada nors bus tinkamu žodžiu pavadinti jo skatintojai bei tautos skaldytojai tokiu svarbiu, pavojingu ir atsakingu metu. Žinoma, tas kiršinimas vyko pirmiausia pasinaudojant aukščiausių valstybės asmenų asmeninėmis savybėmis, kurios tikrai buvo išstudijuotos, išanalizuotos ir panaudotos kaip galingi svertai, siekiant nestabilumo, dalies visuomenės depresijos ir apskritai – svetimomis rankomis valdant mūsų sąmonę.

Mano giliu įsitikinimu, smūgis pirmajai Nepriklausomos Lietuvos vyriausybei, kuris baigėsi atsistatydinimu, galėjo atnešti dar baisesnes pasekmes nei keturiolika žuvusių. Ir tai vien dėl pernelyg iš šalies generuojamų asmeninių Aukščiausios Tarybos Pirmininko ambicijų, kategoriško atsisakymo pripažinti Premjerės diplomatinius sugebėjimus, ekonominę kompetenciją bei žaibišką reakciją į besikeičiančius įvykius. Žinoma, tam galima rasti žmogišką pateisinimą – be abejonės, maksimalus susikaupimas užsienio politikai bei vieninteliam tikslui – įteisinti nepriklausomybę de jure reikalavo visiško dėmesio, o iš šalies atplukdoma informacija apie priešus viduje, čia pat, valstybės valdymo aukščiausiame aparate, tuo metu negalėjo nepaveikti politinio mąstymo, negalėjo neblaškyti dėmesio ir negalėjo neatnešti pražūtingų pasekmių.

Šiandiena mūsų sąmoningumo rodiklis – kaip mes vertiname tą situaciją ir tų dienų politines nuostatas, – ar galime jas įvardinti kaip žalingas, ar galime atsisakyti primityvaus požiūrio į priešo sąvoką, ar galime pakeisti „priešo“ ir „bičiulių“ vertinimo kriterijus, pritaikant aukštųjų bendražmogiškųjų vertybių bei idealų skalę.

Demokratinių jėgų galybė tuo metu prilygo stebuklui. Stebuklas buvo ir tas faktas, kad Rusijos ir Pabaltijo demokratinės jėgos viena kitą palaikė ir vienijosi – negalima buvo šiam procesui trukdyti. TSRS griuvimo ašis buvo Gorbačiovas – keistas žmogus, kuris visą laiką nuolatos kalbėjo apie TSRS kokybišką atsinaujinimą, o tuo metu, paleidęs „glasnostj“ džiną iš butelio, atrodo, darė viską, kad imperija sugriūtų ir visa vadinamoji socialistinė stovykla išsivaduotų iš jėga primestos politikos.

Viso TSRS griuvimo ašis buvo jis, ir nežinia, ar istorija kada nors ras pragmatišką paaiškinimą, kaip šio žmogaus fenomenas galėjo susiformuoti tokiose sąlygose, kokios buvo Rusijoje po 1917 metų. Fenomenas Prezidento, kuris išnyko, drauge nusinešdamas ir sistemą, kuriai pats vadovavo, kurios nuo keturiasdešimt penktųjų metų negalėjo įveikti šaltasis karas. Dar labiau nepaaiškinama, kaip jis tą padarė praktiškai be kraujo praliejimo ir – jau tikras stebuklas – liko gyvas pats.

Atsižvelgiant, kiek įvairiapusių resursų pareikalavo šaltasis karas, nedavęs rezultatų, Gorbačiovas išliks pats „pigiausias“ didžiulės pasaulio dalies reformatorius. Į visų šalių istorijos vadovėlius visiems laikams turėtų įeiti žmogus, kurio fenomenas prilygo daugelio didelių šalių ilgametėms pastangoms. Ne veltui jis mėgdavo kartoti, kad „samyj glavnyj v našem dele čeloviečeskij faktor“. Turint galvoje šį unikalų istorinį pavyzdį, iš tikro galima galvoti, kad žmogiškasis faktorius nulemia viską.

Taigi, Premjerė suprato visą padėties sudėtingumą ir intuityviai jautė slaptą Gorbačiovo misiją (ar jis pats ją jau buvo suvokęs?). Ji buvo už tai, kad Lietuva nesukeltų atvirų militaristinių TSRS pajėgų prieš vienintelį žmogų imperijos viduje, kuris kažkokiu neįtikėtinu būdu, paleidęs perestroikos ir glasnostj demagogiją, užmigdė generolų ir admirolų budrumą, kurių didžiausias tikslas buvo „sochranitj velikuju deržavu“.     

Tėtušis elgėsi taip, tarsi jam galutinis tikslas būtų ne Lietuvos nepriklausomybė, o nuolatos turėti snaudžiantį priešą-milžiną, visiškai nemąstant, kad tas milžinas bet kuriuo metu gali atsibusti.

Analizuojant to meto situaciją, gali kilti minčių, kad kai kam buvo naudinga ilgai, be galo ilgai kariauti, nes ilgas karas gimdo daug didvyrių. Kai maži priešai – maži nuopelnai, nereikšmingi ordinai.

Premjerė žvelgė į situaciją pasaulio akimis. Ji buvo ekonomikos mokslų daktarė, profesorė ir žinojo, kad išsivaduojanti Lietuva turi neatnešti nė vienai valstybei papildomų išlaidų ir rūpesčių, tik toks Lietuvos kelias bus palaikomas tarptautiniu mastu.

Tėtušis pasikliovė parama iš Amerikos, su kuria jis bendraudavo pirmiausia per ten gyvenančius tautiečius. Nors Pasaulio lietuvių bendrijos indėlis, kad po Ribentropo-Molotovo pakto Lietuvos inkorporavimas į TSRS nebūtų pripažintas tarptautiniu mastu, yra pagrindinis, tačiau atskiri asmenys, ypač tie, kurie Brežnevo laikais lankėsi Lietuvoje, neišvengė draugiško bendradarbiavimo su Lietuvos KGB kontražvalgybos skyriumi. Ir ne tik… Tada su Lietuvos kontražvalgyba sutiko bendradarbiauti emigrantai, kuriems vėliau, jau Nepriklausomoje Lietuvoje teks užimti itin aukštus postus ar daryti įtaką nepriklausomos Lietuvos užsienio politikai.(Iki šiol yra likę asmenų, kurie buvusiems saugumiečiams kas mėnesį perveda į sąskaitą po atitinkamą sumą, nes šie išeidami iš KGB išsinešė jų asmens bylas, kad ateityje galėtų šantažuoti). Vieno iš jų slapyvardis buvo „Fermeris“…

Kas nors gali galvoti, kad tas bendradarbiavimas atsirado iš beviltiškos tėvynės nostalgijos ir troškimo lankytis brangioje tėvų žemėje. Tačiau tas, kas žino, galėtų paaiškinti, kad Fermeris buvo JAV karinės žvalgybos agentas ir jam būtinas buvo dvigubas užsiverbavimas, kad galėtų bendradarbiauti su TSRS žvalgyba. Lietuvoje puikiai buvo galima perduoti informaciją šioms TSRS tarnyboms. O gal ir atvirkščiai…

Fermeris užjūryje dirbo darbą, susijusį su ekologinių vietos sąlygų įvertinimu. Kaip žinia, ekologinių sąlygų, o ypač radioaktyvaus fono kitimus liečianti informacija labai reikšminga kariniams specialistams, kurie žvalgo, kaip išvystyta atominė gamyba „priešingos stovyklos“ zonoje. „Fermeris“ šiuo klausimu buvo vienas iš patikimų TSRS karinės žvalgybos informatorių. „Fermeris“ netrukus atliks didžiulį vaidmenį ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Europos regione kaip NATO įtakos stiprintojas su Rusija besiribojančiose valstybėse. O kol kas… Jis buvo Lietuvos atgimimą sveikinantis užjūrio pilietis, aukštai vertinamas vienas iš atgimstančios ir atgimusios Lietuvos šauklių. Tikėtina, kad šis asmuo buvo vienas iš tų, per kuriuos Lietuvos išlaisvinimo strategams būdavo perteikiamos garsaus JAV politiko Bžezinskio plano, kaip sugriauti Tarybų sąjungą, detalės. Žinoma, suderintos ir aprobuotos JAV slaptųjų tarnybų.

Taigi tokiomis sudėtingomis pirmai vyriausybei sąlygomis – laisviems tarp Rytų ir Vakarų – buvo pradėta kalbėti apie lito, kaip nacionalinės valiutos įvedimą. Tai turėjo būti itin rimtas besikuriančios valstybės žingsnis, itin svarbus buvo lito patikimumas, mūsų nacionalinės valiutos pakankama apsauga. Premjerė laukė atvykstant žinomo eksperto. Pirmasis lito spausdinimas buvo nesėkmingas. Prieš pat Kalėdas, Premjerei išvykus į užsienį, Tėtušis pasikvietė vicepremjerą filosofą R.Ozolą ir liepė jam pasirašyti kontraktą dėl lito spausdinimo su Amerikos kompanija. Vicepremjeras, kadangi buvo užkluptas netikėtai, o gal ir nesuvokdamas šio parašo reikšmingumo, pasirašė. Pinigų, skirtų lito įvedimui, pervedimas į Švedijos banką įvyko isteriškai greitai, pasinaudojant tarpeliu tarp Kalėdų ir Naujų Metų. Disponavimą pinigais perėmė Tėtušis. Nežiūrint to, tikrasis Litas pasirodė tik už trijų metų. Pirmosios spausdintos pinigų partijos parodė, kad jie su nepakankama apsauga ir jų negalima paleisti į apyvartą. Lito atžvilgiu buvo įvykdyta aiški diversija. Ieškant kaltų, paaiškėjo, kad šitą procesą valdyti buvo pavesta asmeniui, kuris jau eilę metų buvo TSRS žvalgas Lietuvoje ir turėjo slapyvardį „Inžiner“. Būtent jis ir tuometinis Nacionalinio banko pirmininkas turėtų atsakyti už tai, tačiau Banko pirmininkui, Nepriklausomybės akto signatarui V.Baldišiui tikrai nebuvo leista būti savarankišku – viską sprendė Tėtušis ir tie, kas sprendė per jį.

Tėtušis turėjo ir privalėjo turėti aukščiausio pasitikėjimo limitą ir niekas negalėjo kaip nors pakoreguoti to savo profesionalumu ar patirtimi. Tą asmenį su slapyvardžiu į atsakingas pareigas rekomendavo buvęs ilgametis TSKP CK pirmasis sekretorius Brazauskas (B. buvo tautos pasitikėjimą turintis žmogus, nes Atgimimo laikotarpiu, Maskvai skelbiant aliarmą dėl to, kad Lietuvoje ekstremistai grasina tarybų valdžiai, atsirašinėjo laiškais, nesiimdamas jokių priemonių „ekstremistams“ sutrukdyti. Jis nieko nepadarė, kad TSKP Lietuvoje tinkamai atstovautų sovietinės sistemos stabilumą.) Tauta juo pasitikėjo ir jis atsakingiausiu metu buvo tautos pusėje, tačiau senieji ryšiai, o gal būt ir įsipareigojimai nesutrukdė, o gal ir nulėmė, kad į reikšmingas ir svarbias valstybei pareigas būtų paskirtas žmogus, kuris dirbo Rusijos specialiosioms tarnyboms.

Reikia tikėti, kad ir į kitus svarbius strateginius postus Rusijos specialiųjų tarnybų agentai pateko panašiu būdu – per asmeninius ryšius su aukštais buvusios nomenklatūros pareigūnais, kurie buvo jau patogiai įsitaisę šalia Tėtušio ar jo aplinkoje. (Galima tik spėlioti, ar pastarieji žinojo, ką rekomenduoja, ar liko netiesioginiais Rusijos specialiųjų tarnybų pagalbininkais.)

Žmogus su slapyvardžiu buvo „vartai“ į Premjerę – be jo, į jos kabinetą nepatekdavo niekas – nei asmuo, nei informacija. Tą supratusi Premjerė jį atleido.

Galima būtų daryti išvadą, kad Lietuvoje kažkas žinojo ir ruošėsi artėjantiems sausio įvykiams. Už Lito pinigus „vaduoti“ Lietuvą, sukūrus vyriausybę užsienyje, buvo galima ilgai ir nuobodžiai. Apie tai tikriausiai buvo galvojama. Ar ne dėl to taip skubiai buvo įvestas litas, kad Premjerei nesant šalyje būtų galima perimti disponavimą litui skirtomis lėšomis? Ar ne slaptosios kaimyninės valstybės per savo agentus stengėsi „padėti“ tą padaryti ir kontroliuoti lito įvedimo procesą? Tai klausimai, į kuriuos atsakymus pateiks ateitis.

xxx

Politinį sprogimą, kuriam buvo ruošiamasi iš anksto, sukėlė kainų pakėlimas.

Miestas virė, apie Parlamentą būriavosi žmonės, Terleckas per savo baltą blizgantį mikrofoną keikė Aukščiausią Tarybą, kurioje „pilna komunistų“. Premjerė buvo atvirai kaltinama kaip komunistų agentė. Tuoj tuoj turėjo būti pakeltos maisto produktų kainos, o jų pakėlimas buvo interpretuojamas kaip ekonominis Lietuvos žmonių smaugimas. Premjerė dirba Maskvai! Kiekvieną dieną Aukščiausioji Taryba buvo apgulta minios, kurioje megztosios beretės keistai derėjo su pečiuitais vyrukais. Iš vyrukų burnų dažnai sklido alkoholio kvapas, jie buvo pilni aklos drąsos, kurią suteikia nuosavų veiksmų nesupratimas ir nesugebėjimas įvertinti. Tai buvo “Jedinstvo” žmonės. Daugelis jš dirbo “Burdenkos penkiukėse”.

O kalbant apie kainas, tai situacija buvo tokia.

Iki 1991 metų prekės vidaus rinkai ir eksportui buvo dotuojamos. Eksportuojamoms į TSRS prekėms susidariusį skirtumą tarp prekės pagaminimo (išauginimo) ir rinkos kainos dengė TSRS biudžetas (įsivaizduokime, kad prekei pagaminti reikalinga dešimt rublių, o rinkoje jos kaina – penki…). Atsiskyrus Lietuvos ir TSRS biudžetams, Lietuvos Parlamente buvo priimtas įstatymas, pagal kurį rinkos kaina turėjo padengti gamybos kaštus, kadangi to, kuris dotuotų, jau nebuvo. Lietuvos biudžete kainų skirtumo padengimas taip pat numatytas nebuvo. Nuo sausio pirmos Kainų įstatymas ir Biudžeto įstatymas nebeleido prekės parduoti žemesne kaina, negu kainuoja jos pagaminimas. Esant ekonominei blokadai, prekių kaštai išaugo. Šaldytuvuose susigrūdo mėsos produktų kalnai. Kiekviena uždelsta diena grėsė dideliais nuostoliais. Kelti kainas buvo būtina, ir visos Pabaltijo respublikos derino kainų skirtumus apie tris mėnesius – kainos turėjo nesiskirti daugiau nei penkiais procentais, kad gyventojai nevažiuotų iš vienos respublikos į kitą pirkti būtiniausių prekių. Dėl to įvyko bendras Vyriausybės ir Aukščiausios Tarybos posėdis. Viskas buvo aptarta ir susitarta. Visos trys Pabaltijo respublikos suderino kainų kėlimą. Kitos išeities nebuvo. Buvo sukurtas kompensavimo mechanizmas, kuris turėjo pradėti veikti už penkių dienų, kai „apsisukę“ pinigai sugrįš į banką.

Sausio 6 diena buvo sekmadienis. Premjerė „Draugystės“ viešbutyje, kur gyveno daugelis Aukščiausios tarybos deputatų, priiminėjo Kanados delegaciją. Per aptarnaujantį personalą jai buvo įteiktas raštelis, kur Sajūdžio rinkimų štabo vadovė Angonita Rupšytė, atidavusi išsivaduojamajam judėjimui širdį ir labiausiai pergyvenanti dėl to, kas vyksta Lietuvos valdžios viršūnėse, kvietė Premjerę skubiai ateiti į kita aukštą. „Gali būti, kad šiuo metu Lietuva skyla pusiau“, – maždaug taip buvo parašyta raštelyje.

Premjerė, atsiprašiusi delegacijos, nuėjo, kur buvo kviečiama. Ten jos laukė Angonita su Mečiu Laurinkumi. Laurinkus skundėsi stuburo skausmais ir gal būt dėl to nedalyvavo svarbiame suokalbyje. Jie su dideliu nerimu pranešė, kad šiuo metu Aukščiausioje Taryboje, vadinamame „suokalbių kambaryje“, kur arbatą gerdavo sąjūdžio deputatai, yra sprendžiamas jos likimas – planuojama ją nuversti. Jie įkalbinėjo Premjerę nueiti tenai ir, netikėtai įsiterpus į tikrą suokalbį, pačiai atremti priekaištus ir išsiaiškinti iki galo. Suokalbyje dalyvavo Tėtušis, Vagnorius, Čepaitis, ir (atrodo) Stankevičius.

Premjerė išklausė informacijos, ir ji nebuvo nauja. Ją ir anksčiau pasiekdavo panašios žinios, kad ruošiamas konkretus perversmas… Tačiau ji nepanoro skubėti aiškintis, sakydama, kad rytas protingesnis už vakarą, ir kad rytoj ji su Tėtušiu pasikalbės pati. Ji turėjo pagalvoti.

Anksti ryte ji paskambino Tėtušiui:

-Kaip miegojote, Pirmininke? – buvo pirmieji jos žodžiai. – Aš miegojau nekaip, nes žinau, kad prieš mane ruošiamas suokalbis. Gal mums reikėtų susitikti?

Tai buvo sausio 7-oji, kainų pakėlimo diena, oras buvo pritvinkęs didelių provokacijų nuojautos, grėsmės, nesaugumo, buvo kurstomas tautos nepasitenkinimas naujomis kainomis, neinformuojant, kad tai suderinti veiksmai. (Estija kainas buvo pakėlusi nuo sausio 3 d, o Latvija – nuo sausio 5 d. Lietuva pakelė vėliausiai, nes ministras Sinevičius prašė, kad Lietuvai, kaip didžiausiai respublikai, nepakanka laiko perskaičiuoti maisto produktų likučių kainas.)

Premjerė siūlė imtis bendrų priemonių ir vieningai nuraminti žmones, informuojant apie kainų kompensavimo mechanizmą. Tėtušis nepanoro susitikti su Premjere ir nesutiko drauge išeiti į televizijos ekraną. Veiksmas vyko pagal gerai surežisuotą scenarijų – tik taip galima pavadinti tų dienų įvykius. (Prisipažinsiu, laikas pakoregavo ir mano pačios požiūrį į daugelį to meto aplinkybių bei įvykių, tačiau požiūris į šį momentą išliko nepakitęs – tai buvo piktavalė akcija prieš Lietuvos valstybės stabilumą ypač jai pavojingu metu.)

Aiškiai matant kas darosi, nuo pat ryto Vyriausybėje buvo sušaukta spaudos konferencija, kur ministrai Sinevičius ir Dobrovolskis, Blokados komisijos pirmininkas A.Brazauskas ir Premjerė atsiskaitė kiekvienas už savo srities nuveiktą darbą. Laikraščiuose turėjo pasirodyti išsamus vyriausybės veiksmų išaiškinimas.

Tačiau… Premjerės pasisakymai spaudoje nežinia kieno nurodymu jau buvo griežtai cenzūruojami. Į spaudą pateko informacijos dalis apie kainų pakėlimą, tačiau nepateko apie kompensacijos mechanizmą, kuris turėjo pradėti veikti mažiau negu po savaitės.

Manau, kad veikianti tokia „cenzūra“ buvo sąmoninga Tėtušio ir sąmokslininkų politikos dalis. Tada buvo padėtas pagrindas ne tik piliečių, bet ir valstybės atsakingų tarnautojų sekimo bei šnipinėjimo tradicijai, kuri šiandien yra smarkiai išsiplėtojusi vieša paslaptis ir kuri atima iš mūsų gyvenimo privatumą, daro jį nesaugų, o mus pačius paniekina kaip piliečius, niekais paversdama Žmogaus teises ir įteisindama dvigubą teisinių įstatymų moralę – fasadinę bei realiai egzistuojančią. Teisingiau būtų įvardyti – Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pratęsta okupacinė žmogaus sekimo bei šnipinėjimo tradicija, ir kas tą darė – nėra vertas vadintis Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais.

Sausio 7 dieną, prieš Vyriausybės posėdį, į Vyriausybę užsuko Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir pranešė Premjerei, kad yra paruoštas lėktuvas Tėtušiui ir jai, jei, kraštutiniu atveju, jie turėtų pasitraukti iš Lietuvos ir kaip Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė reziduoti svetur. (Užsienio reikalų ministras A.Saudargas suderinti to klausimo buvo išvykęs į Lenkiją). Jis paklausė jos nuomonės, koks būtų jai priimtiniausias „koridorius“ per miestą, kuriuo būtų galima nusigauti iki lėktuvo. Krašto apsaugo ministras turėjo garantuoti „koridoriaus“ saugumą.

Premjerė griežtai atsisakė palikti Lietuvą bet kokiu atveju.

Sklido kalbos, kad Aukščiausios Tarybos Pirmininkas sutiko būti „gelbėjamas“. Anot liudininko, jis turėjo būti išneštas „besipriešinantis“ savo gelbėtojams ir požeminiais komunikacijos tinklais nuvestas iki išėjimo į upės krantinę. Įsivaizduojamas vaizdas atrodo komiškai. Tikriausiai tai buvo vienas iš paleistų blefų, nes po kelerių metų sutikau žmogų, kuris turėjo tam tikrą kelio atkarpą jį vežti savo automobiliu ir po to perduoti kitam vežėjui (tikriausiai, kad niekas nežinotų viso maršruto). Naivu būtų manyti, kad buvo tik vienas būtino pasitraukimo planas (Tai gali būti tik planas tų, kurie ruošėsi Aukščiausios tarybos Pirmininką išgelbėti arba pražudyti). Lėktuvą turėjo pilotuoti lakūnas pavarde Paksas, kuris po dešimties metų jau bus politinis lyderis… Pasirodo, tokių lakūnų buvo šeši (pagal A. Butkevičiaus žodžius).

Vėliau, kalbantis su tų įvykių liudininkais, kurie viską stebėjo iš priešininko pozicijų, paaiškėjo, kad Tėtušis galėjo būti “ nupilotuotas“ pas baltas meškas arba dar toliau. Tiesa, „šaltinis“ sakė, kad Tėtušis būtų buvęs sučiuptas ir prie išėjimo iš požeminių praėjimų. Tikriausiai jo sučiupimas turėjo būti pradubliuotas, – jei ne požeminis išėjimas – tai lėktuvas, iš kurio neiššoksi. Tačiau lygiai taip pat toks sučiupimas galėjo būti ir dėl akių, nes po to „tvarkytis“ su Lietuva, kuri pagrindinių lyderių nebeturi, būtų paprasta…

Tą pačią sausio 7 d. dieną, po pietų, įpusėjus tradiciniam pirmadienio vyriausybės posėdžiui, netikėtai pasirodę du politikai, atrodo, R.Ozolas su Užsienio reikalų ministru A.Saudargu, iškvietė Premjerę į Aukščiausią Tarybą, paaiškindami, kad Aukščiausios Tarybos Prezidiumas suformavo nuomonę, jog kažkam būtina nedelsiant skristi į Maskvą, ir kad tą daryti turi Kazimiera Prunskienė su Egidijumi Bičkausku. Posėdis nutraukiamas, Premjerė iškviečiama. Aukščiausioje Taryboje jai pranešama, kad reikia skambinti Gorbačiovui ir prašyti, jog jis priimtų Lietuvos delegaciją. Gorbačiovo nebuvo, taigi Premjerė paskambino jo sekretoriatui ir pasiprašė priėmimo. Delegacijos sudėtis nebuvo pranešta, motyvuojant, kad dėl to bus galutinai nutarta vakare. Tačiau važiuojantys turėjo būti derybų su Maskva komisijos nariai. Kad važiuos Premjerė su Egidijumi Bičkausku, taip nusprendė Aukščiausioji Taryba.

Premjerei grįžtant atgal į Vyriausybę, prie kabineto durų ją sustabdė nematytas asmuo. Premjerė jo veido gerai ir neįsiminė, tačiau pavardę įsidėmėjo visam laikui – Donėla.

Jis prisistatė kaip atstovaujantis Čepaičio grupę.

-Premjere, yra nuspręsta, kad jūs galėsite dirbti toliau. Tam reikia, kad atiduotumėte mums penkis postus.

Buvo pareikalauta dviejų vicepremjerų; laisvo trečiojo vicepremjero ir Brazausko postų, Prekybos ministro (Sinevičiaus), Vidaus reikalų ministro (Misiukonio) ir Vyriausiojo muitininko posto (atrodo, kad vyr. muitininku tuo metu buvo Valuckas). Sprendžiant iš to, kokie postai buvo reikalingi sąmokslininkams, darosi aišku, kad KGB darbuotojai veikė tuo metu visiškai atvirai, glaudžiai bendradarbiaudami su aukščiausiais valstybės asmenimis arba su turinčiais jiems didžiausią įtaką. Ir kad jiems rūpėjo strateginės galimybės laisvai disponuoti prekėmis, produkcija, žaliavomis, laisvu sienos kirtimu ir apsauga.

-Ne, aš nesiruošiu būti jums figos lapeliu, visiškai nežinodama, kuo ruošiatės užsiimti būdami vyriausybėje, – maždaug toks buvo Premjerės atsakymas.

Šis daug sakantis susitikimas yra užfiksuotas K.Prunskienės knygoje, tačiau politikos analitikai jam iki šiol neskyrė jokio dėmesio.

Premjerė, manau, negalėjo net įtarti, kokio neįsivaizduojamai didžiulio masto politinės ir ekonominės korupcijos ar kitokios nusikalstamos veiklos pradžia yra šios pastangos skirti ministrais tam tikro klano žmones. Tačiau mūsų šalyje nūnai tai klesti ir, persmelkdamos kiekvieno piliečio gyvenimą, apriboja žmogaus saviraiškos galimybes, sumenkina tūkstančių žmonių gyvenimo kokybę, nuskurdina piliečius, kurie ir yra tikroji valstybės „medžiaga“.

Sunku patikėti, kad apie šiuos pragmatiškus susidariusio politinio klano tikslus žinojo ir jiems pritarė Tėtušis. Greičiau atvirkščiai – grupė politikų, palaikanti artimus ryšius su KGB darbuotojais stengėsi įtakoti Tėtušį, kad jis pridengtų jų ketinimus savo veiksmais „prispaudžiant“ nenuolankią Premjerę. Tėtušio aplinkoje nuolankumas ir pataikavimas buvo vertinamas.

Tą vakarą įvyko dar vienas daug paaiškinantis dalykas.

Į Maskvą besiruošianti Premjerė niekaip nebegalėjo reaguoti į vakarinę televizijos „Panoramą“, kuri buvo nutraukta, su „neatidėliotinai svarbia informacija“ atvykus G.Vagnoriui, V.Čepaičiui ir Z.Vaišvilai. Tikriausiai būsimų įvykių režisūros „suokalbių kambaryje“ metu buvo numatyta ir ši akcija – sukiršintai ir pakankamos informacijos neturinčiai tautai duoti ženklą, jog rytoj – lemiamas laikas versti pirmąją Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Jie tą ir darė. Iš televizijos ekrano atviru tekstu rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos buvo kviečiama tauta – rinktis protestams prieš kainų pakėlimą. (Atsiminkime, kad kainų kėlimas buvo suderintas su Aukščiausiąja Taryba, kaip ir Premjerės komandiruotė į Maskvą!). O susirinkus miniai įsiaudrinusių žmonių, tarp kurių veikė provokatoriai, savaime suprantama, įvykius buvo lengva pakreipti norima linkme.

Kaip ne kaip – kai Aukščiausios Tarybos deputatai patys kviečia tautą dalyvauti Vyriausybės vertime, – tai ryškus organizuoto perversmo požymis.

Būtina pažymėti ir tokį reikšmingą faktą, kad Premjerės namų darbininkė buvo minėto Donėlos uošvė. Šią moterį jai rekomendavo Vyriausybės reikalų valdybos vadovas J.Vaitekūnas, pasitaręs su „maisto sektoriumi“ (gal būt su būsima Šleževičiene, o gal būt su būsima Brazauskiene. Sprendžiant iš to, kad ne per seniausiai privačiame pokalbyje p. Kristina Brazauskienė K.Prunskienei priminė, jog ji „padėjo pasirinkti žmogų“, tai tikriausiai buvo pastaroji).

Esant tokioms aplinkybėms, tik įsivaizduoti galima, kur Premjerės bute nebuvo pritvirtinti pasiklausymo aparatukai ir kaip būdavo peržiūrimas jos stalčių bei rankinuko turinys.

J. Donėla (ar Doniela) buvo kadrinis KGB darbuotojas, į kurio akiratį buvo pakliuvusi ir šių eilučių autorė. Ruošdamasis verbuoti, jis buvo išmokęs mintinai visą mano eilėraščių knygelę, ir tik atsitiktinumas ar Apvaizda sutrukdė mums susitikti kažkokiame pobūvyje

Ankstyvą sausio 8 dienos rytą, apie 6 valandą, Premjerė su E. Bičkausku išskrido į Maskvą… Pagrindinis klausimas, dėl ko buvo būtina susitikti su Gorbačiovu – išgauti jo patikinimą, kad nebus imtasi drastiškų priemonių prieš Nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tą misiją atlikti galėjo tik Kazimiera Prunskienė, kuri nuo buvimo TSRS Aukščiausios Tarybos deputate buvo įpratusi tiesiai ir atvirai aiškintis su Gorbačiovu pačius opiausius klausimus ir ieškoti kompromisų, nuolaidų ar net aiškiai po milimetrą kažką laimėti. Be to, Gorbačiovas ne kartą yra parodęs jai savo simpatijas kaip politikei.

Tačiau Premjerei būnant Maskvoje, prie Aukščiausios Tarybos jau virė įtūžis ir aistros – Terleckas vedė žmones ir šaukė vis naujus – versti „promaskvietiškos“ vyriausybės, kuri pakėlė kainas. Terlecką aktyviai rėmė „Jedinstvo“ – reakcingos militaristiškai nusiteikusios grupuotės žmonės, kurie buvo už Lietuvą TSRS sudėtyje.

Logiškai tai visiškai suprantama – tautinio kalinių ir tremtinių judėjimo, kuris buvo prifarširuotas KGB ar kitų specialiųjų tarnybų agentų, tikslai sutapo su „Jedinstvos“ tikslais. Ta pati nematoma ranka manipuliavo iš pažiūros priešingoms organizacijoms, nors jų dalyviai buvo vieno ir to paties scenarijaus statistai, aktyviai talkinę Nepriklausomybės priešams.

Pabiro Parlamento langų stiklai. Kažkas buvo pasiruošęs atidaryti ir Parlamento duris, bet tai dar niekam nebuvo žinoma (šių eilučių autorė tą sužinos kur kas vėliau). Karštligiškai bėgo Parlamento apsauga, tempdama ilgas juodas gumines žarnas, į besiveržiančius vidun buvo paleista vandens srovė. Tai šiek tiek atšaldė riaušininkus. Terleckas rėkavo savo destruktyviuosius lozungus, kurių turėjo dešimtis. Deputatė Birutė Nedzinskienė išėjo į šėlstančią minią ir per mikrofoną šaukė: “Aš esu Aukščiausios Tarybos deputatė. Noriu kalbėti su jumis. Prašau tylos“. Rusakalbis iš apačios mostigavo rankomis rėkdamas:“Jesli padnimite ceny, būdet bunt“. Deputatė aiškino : “Mes buvome prieš kainų pakėlimą. Tai yra provokacija.“ Ji nežinojo visos ekonominės to meto padėties anatomijos.

Kad ruošiamasi per vieną guminę žarną į žmones paleisti degųjį skystį, žinojo tik tie, kurie tai būtų padarę. Tikriausiai jie kol kas dar nebuvo moraliai subrendę tam ar jiems pasirodė per mažai „įkaitusi“ situacija. Arba – negavo nurodymo. Šis veiksmas, jei jis būtų buvęs atliktas – paleisti degančią srovę į reikalaujančią sumažinti maisto produktų kainas minią – neišvengiamai būtų atvėręs kelią TSRS Ginkluotų pajėgų veiksmams.

Aukščiausia Taryba, siekdama nuraminti bešėlstančius susirinkusiuosius, atšaukė kainų pakėlimą. Tėtušis pasakė kalbą, kurioje kainų pakėlimas buvo įvardytas kaip šlykšti provokacija, siekiant pakenkti jaunai Nepriklausomai Lietuvos valstybei. Jo žodžius aikštėje už rūmų sienų citavo „beretės“, davatkos provokatoriai ir suklaidinti Lietuvos piliečiai. Vienu mostu buvo pakeistas Konstitucijos straipsnis, teigęs, jog atleisti Vyriausybei reikia dviejų trečdalių deputatų balsų (tiek nebūtų surinkta). Buvo nubalsuota, jog pakanka pusės balsų. Aukščiausioji Taryba, kuri šiuo atveju simbolizavo Tėtušį, aiškia persvara laimėjo prieš būtiną kainų pakėlimą, kuris simbolizavo Premjerę.

Vytautas Lansbergis laimėjo prieš Kazimierą Prunskienę!

Lietuvos Aukščiausioji Taryba laimėjo prieš pirmą Nepriklausomos Vyriausybę.

Lietuvos Įstatymų leidžiamoji valdžia laimėjo prieš Įstatymų vykdomąją valdžią.

Pusė Lietuvos laimėjo prieš save, pusė – pralaimėjo prieš save.

Nedarna ir nesolidarumas laimėjo prieš darną ir vienybę.

Priešai, kurių didžiausias yra mūsų pačių ydos – tuščiagarbiškumas ir kvailybė – laimėjo prieš mūsų valstybę.

Tegul ateitis aiškinasi, kieno tai buvo laimėjimas. Kiek kainavo sąmoningas nesolidarumas, kokių pareikalavo aukų, kiek metų valstybė jaus tos nesantaikos pasekmes. Čia susivokti gali kiekvienas mąstantis žmogus, tam visiškai nereikia specialisto.

Kainų padidinimas buvo atšauktas, tačiau minia nesiskirstė. Visi laukė Premjerės grįžimo – laukė reginio: kas bus toliau. Apie pietus Premjerė pradėjo skambinti Tėtušiui, tačiau jis su ja kalbėjo tik iš pradžių. Vėliau jau sekretorės turėjo užrašyti ant lapelio, ką praneša Premjerė, ir nunešti jam. Sekretorė nešė raštelius vieną po kito ir buvo nustebusi, kad jis nereaguoja. Rašteliuose buvo parašyta, kad Premjerė prašo nepradėti posėdžio, kol ji neparskris – ji dar tikėjosi atvežti teigiamų žinių.

Tėtušis pradėjo kviestis deputatus į kabinetą po vieną.

Premjerė su Bičkausku tuomet stengėsi išgauti iš Gorbačiovo atsakymą į klausimą, – ar jis gali užtikrinti, kad prieš Laisvą ir demokratišką Lietuvos pasirinkimą „nebudet primeneno nasilije“, buvo apeliuojama į Rusijos ir Gorbačiovoįvaizdį pasaulyje, nes prievarta prieš Lietuvą reikštų demokratinių poslinkių sąstingį Rusijoje – poslinkių, kuriems jis pats ir davė impulsą su savo „perestroika ir glasnostj“.

Iš to, kaip Gorbačiovas elgėsi, kaip jis nuolat eidavo su kažkuo kalbėtis telefonu, susidarė įspūdis, kad jis pats yra nuo kažko priklausomas ir pilnai nebevaldo situacijos. Pirmiausiai jis pradėjo aiškinti, kad atvykusieji nežino situacijos Lietuvoje, kad jiems išvykus, įvykiai smarkiai pasistūmėjo į priekį, ir dabar Aukščiausioji Taryba esanti užimta kainų pakėlimu nepatenkintos minios, kuri siautėja rūmuose, laužo baldus ir t.t.

Tačiau Bičkauskas su Lietuva palaikė nuolatinį telefoninį ryšį ir Premjerė galėjo šį melą atremti.

Gorbačiovas atsikratė aiškaus atsakymo ir kokių nors pažadų, motyvuodamas, kad tai esąs išimtinai ministro Jazovo reikalas, o jis šiuo metu esąs išvykęs, taigi Premjerei su Egidijum reikėtų susitikti su kažkuo… ar tik ne su vienu iš patarėjų.

Atsisveikinant Gorbačiovas pasakė Premjerei:

-Pomnite, čto vy niemožete govorit ničevo, o čiom my nedogovorilisj.

Jei iki šiol Gorbačiovas galėjo „dogovoritsia“, jei jam nebūti maksimaliai kategoriškam mūsų laisvės atžvilgiu be viso ko padėjo jo „čeloviečeskij faktor“, (Kazimiera Prunskienė tarptautinėje plotmėje jį įvardindavo kaip demokratinių procesų Rusijoje stimulą, o jo politiką – kaip teigiamą demokratijos atžvilgiu. Tai labai patikdavo didžiosioms užsienio šalims, kurias buvo išvarginęs 50 metų užsitęsęs šaltasis karas. Lietuvos Premjerė, kuri buvo įgijusi didžiulį populiarumą pasaulyje, savo garsiose kelionėse po užsienį tarsi „rinko jam“ pozityvaus populiarumo taškus, tuo pačiu įpareigodama jį pateisinti demokratines viltis), tai dabar jis pats buvo, atrodo, „prispaustas“.

Šių eilučių autorė po daug metų skaitydama apie TSRS lyderio žmoną atrado eilutes, kad Gorbačiovų šeima vienu metu buvo faktinio arešto būklėje ir buvo priversti netgi sudeginti daug asmeninių dokumentų, dienoraščius, laiškus vienas kitam… Kada tai buvo? Tai galėjo būti visiškai netrukus po šio susitikimo, kai TSRS lyderis „atostogavo“ prie Juodosios jūros. Atostogao jam tikriausiai „buvo suteiktos“ TSRS Ginkluotųjų pajėgų viršūnių. Kol kas nežinoma, kaip laviruodamas jis vėl atsirado Maskvoje, kaip Lietuvos laisvė nebuvo užlieta krauju.

Tuo tarpu į Tėtušio kabinetą buvo kviečiami žymiausi „tėtušininkai“. Būtų įdomu kada nors sulaukti jų sąžiningų atsiminimų. Deputatai, kurie sėdėjo salėje ir nebuvo pakviesti pas Tėtušį, suprato, kad jų nuomonė nieko nebelems, „dauguma“ organizuojama „iš viršaus“. Salę apskriejo žinia – ruošiama interpeliacija Premjerei. Premjerė įėjo į Parlamento salę jau žinodama, kas laukia. Su Vyriausybe jau buvo apsitarta atsistatydinti in corpore, nors kai kas iš ministrų dvejojo, ar tai tikslinga.

Akivaizdžiai matydama situaciją, ji pasikvietė Č.Juršėną ir paprašė paklausti Tėtušio, ar jis nori, kad Vyriausybė atsistatydintų.

Grįžęs Juršėnas atsakė, jog Tėtušiui „net akys sublizgėjo“. Atsakymas buvo „taip“.

Tribūnoje pasakiusi, ką pavyko Vyriausybei per tokį trumpą laiką nuveikti ir santūriai, bet gana aiškiai įvertinusi situaciją, su slepiamomis ašaromis akyse ji atsistatydino su visa vyriausybe in corpore.

Atsimenu vyrišką Energetikos ministro Ašmonto laikyseną tribūnoje, ministro Misiukonio kalbą…

Jų balsai išdavė nepelnytą nuoskaudą.

Beje, Premjerė buvo pasirašiusi sutartį su Rusija ( ne su TSRS, o su Rusija, – tai irgi buvo Rusijos demokratinių jėgų iššūkis TSRS), kad Rusija ir Lietuva viena kitai parduos savo prekes tokia kaina, kokia yra kiekvienos šalies vidaus rinkoje. T.y. Rusija parduos dujas ir degalus Rusijos kainomis, o Lietuva mėsą, sviestą – lietuviškomis kainomis. Tą nepaprastai naudingą sutartį pasirašė Premjerė Kazimiera Prunskienė ir Rusijos Premjeras ministras Ivanas Silajevas dideliam Ryžkovo pasipiktinimui. Deja, niekas šia sutartimi po jos atsistatydinimo nesusidomėjo. Susidarė įspūdis, kad kuo Lietuvos ūkiui blogiau – tuo kažkam geriau. Premjeru tapęs Vagnorius taip pat nepasinaudojo šia sutartimi. Kodėl?

Stebėtina, kad iki šiol neatsirado šių dienų politinės analizės specialistų, sugebančių kruopščiai ir bešališkai išanalizuoti faktus ir suformuluoti objektyvias išvadas. Yra prirašyta daugelis atsiminimų knygų. Atrasti tiesą padėtų ir paprastas lyginamasis metodas… Tačiau nūnai politikams dešinumas yra tarsi priedanga, po kuria jie gali patogiai gyventi ir turėti neblogą socialinį statusą. Kodėl? Kas generuoja? Kas ta pasivadinusio dešiniuoju flango maitinamoji jėga, kurios svorį vienaip ar kitaip pajunta jo kritikai (ypač pavieniai)? Susidaro įspūdis, kad visuose valstybės gyvenimo sluoksniuose knibžda akyvūs pogrindininkai dešiniukai. Tačiau realiai taip nėra. Įtariu, kad gali būti kitaip. Po jų skraiste gali slėptis įvairūs donėlos, buvę informatoriai, asmenys, praeities nuopelnus besinešiojantys kaip kuprą. Juk jiems saugiausia dabar pasiversti dešiniais. Juk daugybė jų – nežinomų, mums niekada neparodžiusių savo tikrų veidų.

Manau, kad K.Prunskienės problema yra kaip tik jų eskaluojama, – iš tikrųjų nėra jokios jos problemos. Yra tik lietuviškas mentalitetas – prievartos, pavydo, nerimo, kad kažkas yra kur kas didesnis, negu eilinis to mentaliteto atstovas. Yra lietuviškas, tradicnis, patikrintas racionas – valgyti savo artimą, kaimyną, bičiulį, kolegą. Yra lietuviškas neišsilavinusio baudžiauninko sindromas – žūt būt paniekinti profesorių, filosofą, rašytoją, (jei įmanoma – net apspjauti ar įspirti). Yra neskaitančio knygų mužiko kompleksas – pasirodyti, kiek daug jis žino, o tas “žinojimas” išreiškiamas apkalbant garsius žmones, kuriant ir nešiojant gandus.

Tie mano epitetai neliečia paprasto normalaus lietuvio – jie liečia tuos, kurie kompleksų vaikomi sukasi aplink politikus, menininkus, slaptąsias tarnybas. Kurie išmoko naudotis internetu, bet nieko nėra išmokę iš esmės. Tai yra aistrų blaškomos visuomenės šiukšlės, žmonės kadaise nerealizavę savo siekių ir troškimų, nemokantys paprasto, duoną pelnančio darbo, besigėdijančių būti “niekuo”. Negalintys identifikuoti savęs šiame laike. Gal net besigėdijantys savęs tokių, kokiais pasąmonėje jaučiasi esą.

Kodėl iš viso nepakėlus ir istoriškai neperžiūrėjus kiekvienos dienos nuo Atgimimo pradžios ar nuo Nepriklausomybės paskelbimo? Ne, ne Aukščiausios Tarybos posėdžių protokolų, kurie kažkodėl yra išradingai pakupūruoti ar paredaguoti. O visų be išimties laikraščių, visų be išimties politinių organizacijų bei judėjimų usirinkimų protokolų, atsišaukimų, dokumentų. Kodėl rimtai nepakalbėjus su dar atminties nepraradusiu V.Šustausku, kuris yra neišsemiama to laiko politinių užkulisių duomenų bazė. Kodėl nepasiaiškinus su liudininkais, kaip buvo prieš Aukščiausią Tarybą prisaikdintas šaulių vadas G.Jankus ir kokiame rūsyje tuo metu buvo uždarytas tikrasis vadas? Kokios įdomios medžiagos atrastume. O juk šauliai buvo viena iš visuomeninių organizacijų, kuri beveik oficialiai buvo ginkluojama…

Ir žinoma – kodėl neišstudijavus, ką rašė tuo metu Švedo ir Burokevičiaus spauda, kiekvienas lapelis? Gal VSD tebeturi ir tą įdomų popierėlį arba gal M.Laurinkus galėtų apie tai prisiminti?

Apie tai… Pagalba istorikams:

Mečys Laurinkus, kuris tuo metu buvo VSD šefas ir kuris šiaip jau laikydamasis arčiau Tėtušio nemėgo vaikštinėti pas Premjerę, kartą užėjo. Užėjo su garbinga ir profesionalia misija – perspėti, kad Lietuvoje veikiančioje TSKP yra planas pašalinti ją iš užimamo Premjerės posto ir pastatyti ten savo žmogų ir per jį veikti vidaus procesus. Prieš ją buvo padėtas asmens, Lietuvos VSD infiltruoto į Burokevičiaus partiją, raštelis. Įsimintiniausia buvo tai, kad TSKP veiksmų plane, užrašytame Nepriklausomos Lietuvos žvalgo, buvo “surasti socialdemokratinių pažiūrų ekonomistą, kuris galėtų perimti vadovavimą Vyriausybei iš Kazimieros Prunskienės”.

Premjerė apie tai pajuokavo su prof. Antanavičiumi: ar tik ne jam komunistai ruošia Premjero vietą? Tačiau maždaug po dviejų savaičių…

Maždaug po dviejų savaičių, Pemjerei Aukščiausioje Taryboje pristatant Vriausybės programą, kur buvo numatyta trimis etapais per septynerius metus ”suformuoti socialiai orientuotą rinkos ekonomiką”, pirmajame etape numatant nežymų BVP (bendrojo vidaus produkto) smuktelėjimą, būtent G.Vagnorius iššoko su alternatyvine programa, kurioje buvo numatyta per 1,5 metų sukurti rinkos ekonomiką, ją reformuojant, pivatizuojant ir t.t. Taip pat jis pasižadėjo pasaulyje negirdėtą dalyką – tokiomis sąlygomis pasiekti 20% kasmetinio BVP padidėjimą.

Palyginimui: 1990 metais, dėl ekonominės blokados praradus 11% BVP, metų gale buvo BVP nuosmūkis išlygintas iki -3%. G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, po dviejų metų BVP nuosmūkis siekė –40%. Galima įtarti, kad kuriant ši “alternatyvinę“ ekonominės reformos programą buvo numatyta ir pražūtingoji “prichvatizacija”. Tačiau pagrindinis klausimas išlieka: ar ne G. Vagnorius buvo tas “socialdemokratinių pažiūrų ekonomistas”, kurį kaip savo politikai priimtiną turėjo galvoje M.Burokevičius ir dėl kurio Lietuvos ne vieną kartą atsiprašė šviesios atminties profesorius K.Antanavičius? Ne kartą girdėjau Profesorių atgailaujant, jog ugdydamas savo mokinį G.Vagnorių ekonomistu nenumatė, jog ugdo parsidavėlišką kenkėją, tėvynės kūno draskytoją (čia ne mano žodžiai, jų būta dar ašresnių).

Giliai šių įvykių potekstėje šmėžuoja dar vienos labai išsiskiriančios iš bendros to meto politinės logikos Premero pastangos – prieš išsiskirstant Aukčiausiajai Tarybai vasaros atostogų, Premjeras žūtbūt siekė, kad Premjero pareigos būtų sutapatintos su Vidaus reikalų ministro pareigomis. VR ministru V.Landsbergio pakviestas buvo pirmosios Vyriausybės ministras M.Misiukonis. Ar tik ne tris dienas iš eilės buvome priversti svarstyti šią pataisą. Deputatai jautė, kuo tai gali atsigręžti ir, nors spaudimas buvo didelis, nenubalsavo, kad Premjeras gali valdyti ir Vidaus reikalų kariuomenę.

Šių eilučių autorė prisimena vieną G.Vagnoriaus motyvą iš tribūnos. Jis kalbėjo apie būsimą karinį išpuolį prieš Nepriklausomą Lietuvą būtent atostogų metu. Nukrėtė šiurpas, prisimenu, pajutus, kad jis pasakė kažką, ką gal būt žino. Tačiau netrukus atsirado ir įrodymų, kalbančių, kad Maskvos pučas pilnai galėjo (turėjo?) prasidėti Lietuvoje ir persimesti į visą buvusią TSRS. Ginkluotosios pajėgos nesiruošė atiduoti tiek metų išlaikytų geležinių savo pozicijų.

Kas atspėtų šiandien, ar to nebūtų įvykę, jei G.Vagnorius būtų turėjęs savo rankose ir Vidaus armiją?

Nieko nekaltinu išdavyste, gink Dieve…

Tik manau, kad galima patekti įtakon, “užkibti” ant provokacijos ir taip toliau ir taip toliau ir taip be galo…

Ir kategoriškai teigiu, kad Lietuvos ūkis buvo naikinamas planingai, nes tai, kas buvo išsaugota ir sukaupta okupacijos metais, neturėdamas aiškios strategijos bei taktikos per tokį trumpa laiką taip paprastai niekais nepaversi.

Yra ne iki galo išaiškintas dar vienas faktas.

K.Prunskienei būnant Premjere, jos sekretore dirbo atsidavusi savo pareigoms Teresėlė Juodėnienė.

Premjeru tapus G.Vagnoriui, į jos vietą buvo priimta buvusi Ministrų Tarybos reikalų valdybos skyriaus referentė darbui su nepilnamečiais Lilija Davydova.

Laidojant Sausio 13-osios aukas, per Gedulingas pamaldas, kai naujasis Premjeras G.Vagnorius buvo Arkikatedroje, jo kabinete suskambo telefonas.

Skambino 107 –osios divizijos vadas generoras Uschopčikas. Jis pareikalavo nedelsiant pakviesti Vagnorių. Sekretorė paaiškino, kad Premjero nėra Vyriausybėje. Tačiau Generolas buvo nenuolaidus, jis grėsmingai pareikalavo nedelsiant surasti G.Vagnorių, nes kitaip…

-Skolko vremeni dajote, tovarišč general? – nujausdama gręsiantį pavojų, rusiškai paklausė sekretorė.

-Daju odin čas i ni minuty bolše, – atsakė generolas ir padėjo ragelį.

Sekretorė nedelsiant ėmėsi skambinti į Arkikatedrą, prašė gausybėje žmonių surasti Vagnorių, kažkam, kas su ja kalbėjo, turėjo nupasakoti, kaip jis atrodo, kur galėtų būti, kaip ieškoti… Jis buvo surastas.

Naujasis Premjeras atlėkė sušilęs ir užsidaręs savo kabinete ilgokai kalbėjosi su generolu.

Gal generolas kada nors papasakos, apie ką buvo kalbamasi…

O gal papasakojo?

 

 

 

     

 

Komentarai

 

 

 
  1. Skaitydami atmeskit elementus, formuojančius nuomonę, ir straipsnis bus teisingas.

    Thumb up 0 Thumb down 0



 
Video reportažas


Nerpigiau.lt

Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Norvegijoje plintant šunims pavojingai ligai – perspėjimas lietuviams
E. Laurinaitis: priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas 2
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
D. Jastramskis išleido monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje 
VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deimantas Jastramskis,...

Seimas pritarė naujai žalos atlyginimo pacientams tvarkai 
Seimas priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų...

Ką signalizuoja pirtyje netikėtai užklupęs galvos skausmas? 
Turkiška, suomiška, rusiška ar japoniška – pirčių pasirinkimas šiais laikais tikrai didelis, o...

Kaunas planuoja statyti metro (balandžio 1-osios pokštas) (9)
Premjerui Sauliui Skverneliui pavadinus mūsų brolius latvius konkurentais, daug kam kilo mintis, kas...

Teisingumo ministerija inicijuoja teismo proceso tobulinimą (1)
Teisingumo ministerija, siekdama sistemiškai tobulinti teismo procesų reglamentavimą, iš vidinių išteklių steigia naują...

Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku išrinktas D. Gaižauskas (5)
Trečiadienį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, aktyviai...
TS-LKD sveikina Aušrą Maldeikienę prisijungus prie bendros frakcijos Europos Parlamente (1)
„Sveikinu Aušros Maldeikienės pasirinkimą prisijungti prie Europos Žmonių partijos (angl....
Šalies vadovė dalyvauja Ukrainos Prezidento inauguracijoje (9)
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų Europos šalių...
 
Prokurorams „skauda“ tik jų postai – paprastų žmonių skundams ir ašaroms jie akli ir kurti
Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai:...
Ar Europos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokuroro postą jai siunčia Lietuvos Vyriausybė?
Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos...
Kreipėsi dėl nužudyto sūnaus – pačiai motinai iškėlė baudžiamąją bylą
Nors po aukštų teisėjų sulaikymo skandalo buvo prabilta apie būtinus...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Alytuje išžaginta į darbą ėjusi moteris
Liepos 18 d. apie 5 val. 20 min. Alytuje, Jazminų...
Įtariamojo asmens tapatybė jau nustatyta
Šiandien Vilniaus apskr. vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriuo...
Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinti plėšimu įtariamą vyrą (1)
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (2)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (1)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
Naujo Lietuvos kariuomenės laivo pirkimas bus skelbiamas balandį
Lietuvos kariuomenė planuoja įsigyti naują laivą teršalų likvidavo ir gelbėjimo...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (7)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (23)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
Fiodr Černych perėjo į Maskvos „Dinamo“ (1)
Paskutinę perkėlimų dieną Maskvos „Dinamo“ paviliojo Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną...
 
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai””
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...