Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
ekozoe.lt
2022 Gegužė 20 Penktadienis
 

Urachas – Mindaugas II: popierinis Lietuvos karalius?

2014-11-10 10:20 | Naujienos | Komentarų (5)

Viurtembergo (Vokietijos) hercogas Wilhelm von Urachas - Mindaugas II su šeima. Nuotr. iš Wikipedia.org


Dr.Algimantas Liekis

Kas domisi Lietuvos valstybingumo kūrimu Pirmojo pasaulinio karo ir kaizerinės Vokietijos okupacijos metais, susiduria ir su Lietuvos valstybės Tarybos (iš pradžių – Lietuvos Tarybos) tariamai jos išrinktu vokiečių hercogo Uracho kandidatu į Lietuvos karalystės sostą istorija. Tačiau apie tą Urachą pastaraisias penkeriais metais Lietuvos žiniasklaidoje dažniausiai rašoma jau ne kaip vieną iš galimų kandidatų karaliauti, bet jau kaip tikrai buvusį Lietuvos karalių, antrąjį po Mindaugo, nuolat akcentuojant, kad jau tas Viurtembergo (Vokietijos) hercogas Wilhelm von Urachas – Mindaugas II, kad jis, tas Urachas – 100 dienų valdęs net Lietuvą ir, kad ir jo anūkas – princas Inigos von Urachas neabejotinai legitymus pretendentas į Lietuvos sostą – Mindaugas III ir pan. Net neseniai net TV laidoje „Istorijos detektyvai“, matyti, norint įsiteikti iškaršusių monarchistų saujelei, taip trumpino panešėjo kalbą, kad neliko aišku ne tik, ką jis norėjo pasakyti, nei kas tas Urachas ir dėl ko apie jį šnekama.

Kas iš tikro buvo tas vokiečių hercogas, šiandien tiek daug minimas žiniasklaidoje, televizijoje, internetiniuose tinkluose? Apie tai ir pasakoja istorikas dr. Algimantas Liekis, 42 stambių knygų apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidą autorius, per 60 mokslo knygų sudarytojas, iš jų ypač daug rašyta apie tą karalių tokiose jo monografijose, kaip dvitomyje „Lietuvos sienų raida“ ( V. 1997. P.544 ir 580.), „Signatarai. Vasario 16“ (V. 1996. P.408 ),“Lietuvių karyba ir ginkluotė“ (V.2002. P.1264), „Lietuvių tautos prisikėlimas“ (V.2007. P.992 , „Prezidentinė Lietuva“ ( V.2013. P.868 ), „Svetimi lietuvių namuose“ (V.2014. P.662) ir kitose plačiau ar siauriau rašyta ir apie vokiečių hercogo Uracho vaidmenį lietuvių tautai siekiant nepriklausomo valstybingumo Pirmojo pasaulinio karo metais. Minėtų istorinių knygų autorius ir atsako, kiek pagrįsti šiandieniai teiginiai apie tariamą (ar tikrą) Lietuvos karalių Urachą – Mindaugą II ?

TSRS okupacijos metais, rusų ir lenkų šovinistai, bolševikai, norėdami sumenkinti buvusią nepriklausomą Lietuvą, jos kūrėjus ir Lietuvos Tarybą (vėliau – Lietuvos Valstybės Tarybą), irgi skelbė, kad ta Taryba buvusi tik okupantų vokiečių statytinė, kad jos išdavikišką veiklą atspindi pakvietimas karaliauti vokiečio hercogo Uracho ir pan. Tad dabar lietuviškoje žiniasklaidoje teiginiai apie jau ne tariamai, o iš tikrųjų karaliavusį Lietuvoje vokiečių hercogą Urachą, o taip pat ir jo vaikaičio teises į Lietuvos sostą, į karaliaus Mindaugo III karūną – lyg ir savotiškas patvirtinimas bolševikinių istorikų ir propagandistų, lenkų agresorių varytos ir tebevaromos prieš Nepriklausomą Lietuvą, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjus propagandos dalis.

2014 m. liepos pradžioje ir kai kuriose televizijos laidose transliuotas ir susitikimas su tariamu „teisėtu“ nauju pretendentu į Lietuvos sostą – Uracho – Mindaugo II vaikaičiu – Mindaugu III. Įdomu, kad tas pretendentas negalėjo nė žodelio ištarti lietuviškai, bet pareiškė, kad dabar jis norįs įsigyti kuo daugiau miškų Lietuvoje, nes pats esąs miškininkas. O Lietuvos miškai jam patinką, nes dar taip nenusiaubti kaip Vakaruose. Iš jo kalbos atrodė, kad daugelio vilniečių žinomas gatvėmis vaikštinėjantis Vilgaudas, besiskelbiąs irgi kunigaikščiu, labiau žino Lietuvą ir jos istoriją bei tiek pat turįs teisių karaliauti, kaip ir bene nuo 2009 m. staiga Lietuvos padangėje pradėjęs rodytis ir to vokiečių hercogo vaikaitis – Inigo Eberhardas von Urachas, pagal mūsų žiniaskalaidą jau neabejotinai teisėtas Lietuvos sosto paveldėtojas ir galimas Lietuvos karalius Mindaugas III.

Kas buvo tas Urahas – Mindaugas II, ar iš tikro galima vadinti Lietuvos karaliumi?

Pirmiausia, jis buvo ne karalius, o tik galimu pretendentu į karalius. Nuo amžių karaliais galima vadinti tik po karūnavimo; karaliais tapdavo ar pagal paveldėjimo teisę, ar kai išrinkdavo valdantysis luomas (kaip Lietuvos – Lenkijos valstybėje po Liublino unijos). Kita, skelbimas, kad jis yra Lietuvos karaliaus Mindaugo palikuonis yra tiek pat pagrįstas, kaip, pavyzdžiui, teiginys, kad, sakysime, mūsų garbusis V. Landsbergis yra pirmojo žydo Abraomo ar karaliaus Saliamono, Egipto faraonų ar Persijos valdovo Darijaus palikuonis. Labiau tikėtina, kad Urachų šaknys – ne iš Mindaugo, o iš švabų, valdžiusių tą kraštą iki XIII a.

Beje, ir mūsų žiniasklaidoje minimas popiežiaus Benedikto XV raštas, tariamai apie Uracho paskyrimą karaliumi, nieko bendro su tiesa neturi, nes, pirmiausia, tuo laiku jau ne popiežiai sprendė, kas vertas užimti karaliaus sostą, o ir nurodomas Popiežiaus laiškas – tai irgi ne patvirtininimas Uracho karaliumi, o tik kaip vienam iš galimų pretendentų į Lietuvos karalius, labiau asmeninis. Popiežius tik išreiškė viltį, kad, jei Urachas taptų karaliumi, jis turėtų rūpintis katalikų Bažnyčios įtakos stiprinimu. Popiežius kitaip ir negalėjo, nes prieš tai jis buvo atsakęs Lietuvos Valstybės Tarybai, kad po to, kai Kaizeris 1918 m. kovo 23 d. paskelbė pripažįstąs Lietuvos Nepriklausomybę tik pagal 1917 m. gruodžio 11d. Aktą ( Lietuvai užmezgus „amžinus“ ryšius su Vokietija) , jis ir pažymėjo, kad dar neatėjo laikas nepriklausomos Lietuvos pripažinimui.

Vokietija ir po savo kovo 23 d. Akto neleido veikti LVT, organizavo parašų rinkimą prieš ją, už Lietuvos aneksavimą, įjungiant pradžioje į Prūsijos, o vėliau jau į Saksonijos kunigaikštystes. Tad aišku, koks galėjo būti karalius ir dar, kaip mūsų žiniasklaida skelbia, „100 d. valdyti Lietuvos valstybę“, jei dar jos nebuvo ir kraštas valdytas tik okupacinių vokiečių tarnybų, jos kariuomenės vadų.

Kitaip sakant, kol pretendentas nekarūnuotas, neįteikti jam karališkos valdžios simboliai, tol jis ir yra tik pretendentas. Vytauto Didžiojo vis nesiryžtama įvardinti karaliumi, nors tokiu jį pripažino ir visi Europos valdovai, Lietuvos didikai ir besiformuojantis bajorų luomas. Vytauto Didžiojo nesiryžtame pripažinti karaliumi, nes jis nebuvo karūnuotas (karūnavimo priešininkai lenkai net porą kartų pagrobė Vytautui Didžiajam vežamas karūnas), bet štai tą Urachą, kuris nė karto nebuvo net Lietuvoje, nė žodeliu neužtarė ir besikuriančios Lietuvos valstybės vokiečių valdžioje, kuris negynė nuo okupantų baisiausiai engiamos lietuvių tautos ir iš tikro buvo to pačio okupanto atstovas, skelbiame, lyg jis buvęs jau karaliumi, o į susitikimus su minėtu jo vaikaičiu veržiasi net LR Seimo poniutės, įsivaizduodamos esančios didžiausiomis Lietuvos patriotėmis.

Kita vertus ir pati LVT nelaikė, kad LIETUVA jau iš tikro turi teisėtą valdovą. Tai matyti ir iš LVT posėdžių stenogramų. Nuo lietuvių konferencijoje Vilniuje LT išrinkimo (1917 09 18 – 22) iki Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudarymo (1918 11 05) įvyko apie 130 Tarybos posėdžių, bet jose tik apie 20 kartų buvo paminėtas Urachas ir tik kaip vienas galimų pretendentų būti Lietuvos karaliumi, bet ir tai su išlygom, taip ir nesutarus, ar didesnį poveikį okupantams turėtų „erzac prezidento“ ar „erzac karaliaus“ paskelbimas. Tačiau daugeliui pritarus, kad gal veiksmingiausias ir būtų minėtasis vokiečių hercogas kaip „erzac karalius“ , buvo jis pasirinktas su išlyga, kad, atėjus laikui, Lietuvai būtų galima nuo jo (karaliaus) lengvai atsikratyti.

Tai, kad ir Lietuvos Valstybės Tarybos nariai (penki jų nepritarė siūlymams rinkti karalių) nelabai rimtai žiūrėjo į Lietuvą, kaip karalystę, rodo ir tą pačią kaip ir to pretendento į karalius išrinkimo, 1918 m. liepos 11 d., patvirtinti tos pačios Tarybos ir „ Lietuvos Valstybės Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai“ . Jose nėra nė kvapo apie karalių ar Lietuvą, kaip konstitucinę monarchiją, o tik akcentuota, kad galutinę politinę Lietuvos santvarką patvirtins demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Iki tol įstatymų leidžiamosios galios suteiktos Lietuvos Valstybės Tarybai, o vykdomosios – LVT prezidiumui ir Ministrų Tarybai. Buvo nurodyta, kad Valstybės Tarybos Prezidiumą sudaro prezidentas ir du viceprezidentai.

Taigi, kai mūsų laikų monarchų mylėtojai įrodinėja apie tariamai jau karaliaus valdymo periodo pradžią, tuo metu aukščiausioje atkuriamos Lietuvos valdžioje – LVT, jos parengtoje pirmoje Laikinojoje Lietuvos konstitucijoje, monarcho postas net nenumatytas.

Tačiau tos pačios Tarybos prezidiumas dar 1918 m. birželio 4 d. buvo patvirtinęs „Lietuvos monarchinės konstitucijos pagrindinį projektą“ , kuris buvo perduotas ir galimam pretendentui į Lietuvos sostą Urachui.

Tačiau įdomu, kad tas projektas ir tebuvo svarstytas tik Tarybos prezidiume, tad ir pagal LT (LVT) nuostatus jis neturėjo valstybinės galios. Ant jo buvo tik pasirašę A.Smetona (Tarybos pirmininkas) ir Tarybos viceprezidentai – J. Staugaitis, J. Šaulys ir Tarybos generalinis sekretorius J. Šernas. Teisine prasme tai ir tebuvo tik informacinis raštas kviečiamajam Urachui.

Todėl ir dabar girdimi teiginiai, kad buvusi parengta ir Lietuvos, kaip konstitucinės monarchijos Konstitucija, gryniausias prasimanymas. Tai buvo tik informacinis raštas, pasiūlymas galimam pretendentui į karalius vokiečių hercogui Wilhelm von Urach, Viurtembergo hercogui.

Beje, ir pagal tą tariamą konstituciją, pretendentas būtų galėjęs „karaliauti“, bet ne valdyti. Jis būtų galėjęs tvirtinti „Tautos atstovybės“ priimtus įstatymus, ministrais ir į kitas valstybės įstaigas skirti tik lietuvius, pats ir visa jo šeima privalėjo išmokti lietuvių kalbą, vaikai mokytis lietuviškosiose mokyklose ir t.t.

Kita vertus, Lietuvos valstybės taryba (LVT), o tuo labiau jos prezidiumas, ir neturėjo teisės kviestis karaliauti vokietį Urachą kaip ir kurį nors kitą, tuo pačiu skelbti Lietuvą konstitucine monarchija. Lietuvių konferencija Vilniuje (1917 09 18 -22), išrinkusi tą 20 iškiliausių lietuvių Tarybą, jai buvo suteikusi įgaliojimą paskelbti tik demokratinės, tautinės nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą lietuvių etninėse žemėse. To įpareigojimo pagrindu ir Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. priėmė nutarimą, dėl Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Jame sakoma: „…Lietuvos Taryba (…) skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“.

Kitaip sakant, jei LVT ar jos prezidiumas būtų rimtai planavę rinkti karalių, o tuo pačiu skelbti Lietuvą konstitucinės monarchijos šalimi, pirma turėjo atšaukti savo Vasario 16 – osios Aktą dėl Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, atsisakyti Tarybai suteiktų Lietuvių konferencijos (2017 09 18 – 22) įgaliojimų ir organizuoti naują demokratiškai išrinktų atstovų suvažiavimą, kad jis suteiktų teisę kurti ne demokratinę, o monarchinę Lietuvą.

Beje, LT (vėliau – LVT) ne kartą prašė vokiečių okupacinės valdžios leisti sušaukti naują Lietuvos atstovų suvažiavimą ar konferenciją, dėl įgaliojimų patikslinimo. Tačiau okupacinė valdžia tokiai konferencijai ar suvažiavimui leidimo nedavė.

Tad ir šiandieną tie, kurie visomis išgalėmis mėgina įrodyti Uracho išrinkimo pagrįstumą, pirmiausia sąmoningai ar ne siekia panaikinti Vasario 16 – osios Akto teisėtumą, o tuo pačiu ir dabartinės Nepriklausomybės teisėtumą, ir savotiškai vykdo antivalstybinę, antilietuvišką veiklą.

Kita vertus, to Uracho išrinkimas ir nebūtų garantavęs, kad Lietuva nebūtų „teisėtai“ prijungta prie Vokietijos, kad jis, pasinaudojęs kariuomene, nepavers jos savo grafystės dalimi.

Kaizeris ir kai kurie kiti tuometiniai Vokietijos valdovai neskubėjo tvirtinti karaliumi Uracho, nes jis buvo katalikas ir vis negalėjo apsispręsti: ar tikslingiau Lietuvą, kaip ir Kuršą, prijungti prie Prūsijos ar prie Saksonijos? Tuo labiau, kad tam netrukdė ir Kaizerio kovo 23 d. paskelbtasis nepriklausomos Lietuvos pripažinimas tik pagal Gruodžio 11 d. Aktą, t.y. Lietuvą, „amžinais ryšiais sujungtą su Vokietija“.

Bet šiandieną ypač dažnam kyla klausimas: kam iš viso Lietuvos Valstybės Tarybai, jos prezidiumui prisireikė to žaidimo su Urachu, pasiūlant jam būti pretendentu į Lietuvos sostą? Juk, kaip sakyta, visi jos nariai suvokė, kad siūlyti tai neturi ir įgaliojimų, kita vertus gali net pagreitinti Lietuvos aneksiją.

Lėmė kaip tik noras įvykdyti Lietuvių konferencijos įgaliojimus: greičiau atkurti lietuvių tautai valstybingumą.

Tačiau tas siekimas buvo priešingas okupantų vokiečių siekimui: nuo pat okupacijos pradžios jie darė viską, kad aneksuotų Lietuvą, Kuršą. Tiems savo tikslams įgyvendinti, o taip pat savo okupacinio valdymo palengvinimui, jie leido ir Lietuvoje sušaukti atstovų konferenciją, kad išrinktų minėtąją Lietuvos Tarybą, vildamiesi, kad ji bus jiems pagalbininkė, patariamoji taryba, kad daugiau iš Lietuvos išplėšus ir turtų.

Taip elgiantis pasisekė priversti Kurše išrinktąją tarybą, kuri okupantų nurodymu ir pareiškė „ norą“ susijungti su Prūsija, paskelbti Vokietijos Kaizerį savo valdovu. Panašiai buvo ir Lenkijoje. Vokietijos ir Austrijos imperatoriai, norėdami įtraukti lenkus į karą prieš Rusiją ir Antantę, 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė atkuriantys Lenkijos karalystę, sudarė jai valdyti regentų tarybą (į kurią įėjo ir buvęs pašto traukinių plėšikas, kiek vėliau Lenkijos komendantas – viršininkas , agresijos prieš Lietuvą organizatorius J. Pilsudskis), kuri iš pradžių karaliumi mėgino pasikviesti Vokietijos Kaizerį Vilhelmą II, bet jam pasirinkus karaliauti Prūsijai, rengtasi Lenkijos karaliumi paskelbti Austrijos hercogą.

Tik Lietuvos Taryba (LVT) netapo okupantų įnagiu. Bet užtai jai teko patirti daug persekiojimų, intrigų iš lenkų ir vokiečių, siekiant nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, įveikiant lenkų pastangas prijungti Lietuvą prie savo karalystės, o vokiečių – prijungti prie Prūsijos, vėliau – Saksonijos. Lenkai įtikinėjo vokiečių valdžią, kad Lietuva – tai ta pati Lenkija, kad lietuvių tauta – tai tie patys lenkai, tik kitaip šnekantys.

Tad lietuviams, jų LT (LVT), jei Rusijos okupacijos metais reikėjo kovoti prieš lenkus ir rusus, tai dabar – vėl prieš tuos pačius lenkus ir vokiečius. Tik po bolševikinio perversmo Rusijoje ir artėjant Taikos deryboms Lietuvos Brastoje, Vokietija, kad pasirodytų paisanti tautų valios, pagaliau 1917 m. gruodžio 11 d. sutiko su Lietuvos Tarybos reikalavimu – leisti skelbti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktą, bet su nuoroda antrame jo punkte, kad Lietuva pasižada „amžinais ir tvirtais sąjungos ir konvencijų ryšiais susijungti su Vokietija“.

Tačiau Brastoje bolševikams pateikė tik pirmąją Lietuvos nepriklausomybės skelbimo Akto dalį. O kadangi tai atitiko bolševikų vado Lenino deklaracijos apie Rusijos tautų apsisprendimo teises mintims, užteko pareiškimo, kad „ lietuviai nori kurti tik savo nepriklausomą valstybę“ ir bolševikų atstovai sutiko, kad nei Rusija, nei Vokietija negali trukdyti lietuvių tautai to siekti. Panašiai buvo ir su Kuršu.

Bet Lietuvos Taryba sužinojusi, kaip vokiečiai žaidžia ir derybose dėl Lietuvos, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė minėtąjį visiškos Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo Aktą. Tai sukėlė didžiausią sumaištį ne tik okupacinėje valdžioje Lietuvoje, bet ir Berlyne.

Tad, kaip minėta, Vokietijos Kaizeris Vilhemas, imperatorius karalius, 1918 m. kovo 23 d. paskelbė Nepriklausomos Lietuvos pripažinimą ne pagal Vasario 16 – osios, o pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Aktą, kurio antrame skyriuje vokiečių reikalavimu ir buvo įrašyta, kad ta „Nepriklausoma Lietuva (…) amžinais ryšiais susiriša su Vokietija“.

Tad ir mūsų istoriografijoje kartojamas teiginys, kad kaizerinė Vokietija buvo pirmoji, pripažinusi nepriklausomą Lietuvą, neteisingas, nes „pripažino“ ne pagal Vasario 16 – osios Aktą, o Gruodžio 11 d., kuriame, kaip minėta, vokiečių reikalavimu ir buvo įrašyta, jog Nepriklausoma Lietuva… „amžinaisiais ryšiais susiriša su Vokietija“. Bet to jau nebuvo Vasario 16 – osios Lietuvos Tarybos Akte.

Dar daugiau – Vokietijos Kaizeris Vilhelmas II ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino ne kaip pačios lietuvių tautos siekių, kovos rezultatą, o savo dovaną. Kaizeris tada rašė Lietuvos Tarybai: „…Aš džiaugiuosi, kad pergalingos mano kariuomenės žygis išvadavo Lietuvą iš Rusijos jungo ir leido man atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę (…). Aš tvirtai tikiu, kad greitai Lietuva suklestės kaip valstybė ir kad glaudūs santykiai, kurie nuo šiol sies ją su Vokietijos valstybe, garantuos ir skatins šį vystymąsi.“

Iš to Kaizerio rašto aiškiai jaučiama, kad tas jo „pripažinimas“ – tai dar vienas žingsnis link aneksijos. Tuo labiau, kad visoje Lietuvoje imta rinkti dvarininkų, bajorų, kunigų, valdininkų parašus įvairioms peticijoms Kaizeriui, prašant jo priimti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio titulą ir greičiau Lietuvą, kaip ir Kuršą prijungti prie Prūsijos ar Saksonijos, o vietoje Lietuvos Tarybos įkurti naują – iš okupantų paskirtųjų apskričių viršininkų, kitų jų talkininkų.

Visa tai žinodama, Lietuvos Taryba ir ieškojo kelių, kad Vokietija pripažintų savarankišką Lietuvos valstybingumą, išliktų pati kaip lietuvių tautos atstovė. Tačiau Vokietijos valdžia, nors, kaip matome, oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę (tik pagal gruodžio 11d. Aktą), bet neleido LT toliau kurti lietuviškų valdymo struktūrų, varžė ir LT narių išvykas net po Lietuvą, okupantai toliau plėšė iš žmonių visa, ką jie turėjo, persekiojo, areštuodavo prievartiniams darbams, vykdė nuožmų germanizavimą.

Ir tuomet, kai dar atrodė kaizerinė Vokietija neįveikiama ir ilgaamžė, kiekviena mintis, kaip būtų galima sušvelninti okupacinį engimą, gauti teisę patiems valdytis, buvo svarstoma. Tarp tokių buvo ir Šveicarijoje dirbusių lietuvių J.Gabrio, kunigų J.Purickio, o ypač kan. K. Olšausko siūlymai Lietuvos Tarybos prezidiumui, kviestis karaliumi mažiausios Vokietijos kunigaikštystės Viurtembergo hercogą kataliką Vilhelmą von Urachą.

Tam ypač skatino popiežiaus Benedikto XV nuncijus Vokietijoje Pocelli (būsimas popiežius Pijus XII), kuris draugavo su Urachu, buvo suinteresuotas sustiprinti tą jo valdomą kraštą, daugiausia gyvenamą katalikų, padidinti to krašto atstovų, katalikų Centro įtaką Reichstage.

Tai, kad Lietuva būtų prijungta prie to krašto, buvo susiinteresuoti ir kai kurie kiti katalikų, socialdemokratų atstovai Reichstage, kuriuos baugino jau ir taip padidėjusi Prūsijos įtaka Vokietijos imperijoje prijungus prie jos Kuršą, o jei dar ir Lietuvą …

Prie Bavarijos kunigaikštystės Kaizeris jau irgi buvo prijungęs užgrobtą Elzasą – Lotaringiją. Saksonija ir taip buvo stipri, tad iškėlimas Viurtembergo krašto, sustiprinimas jo Lietuva atrodė mažiausiai kenksmingas didelei daliai Reichstago atstovų, buvusių tam tikra dalimi ir opozicijoje Kaizeriui ir Prūsijos, Bavarijos, Saksonijos žemių atstovams.

Tą opoziciją rėmė ir popiežiaus nuncijus – sustiprinti Viurtembergo hercogystę, prijungus prie jos dar apie Nepriklausomybę kalbančią Lietuvą. Tas nuncijaus planas, atrodo, tenkino ir popiežių Benediktą XV, nes tai galėjo padėti išgelbėti ir katalikiškąją Lietuvą nuo vokiškojo protestantizmo skverbimosi į ją, nes galimas jo valdovas buvo katalikas – hercogas Urachas. Tad neatsitiktinai tuo metu ir iš Lietuvos bažnyčių sakyklų dažniausiai siūlyta melstis už galimą valdovą Urachą, pabrėžiant, kad jis katalikas.

Kadangi prie nuncijaus labai šliejosi kan. K. Olšauskas, norėdamas jam įsiteikti, kad būtų paskirtas Vilniaus vyskupu, stengėsi pritarti ir visiems nuncijaus sumanymams, tarp jų – ir kaip padidinti kataliko hercogo Uracho vaidmenį ne tik Vokietijoje, bet ir katalikiškoje Lietuvoje. Tad pretendentas į vyskupus K. Olšauskas, jo pagalbininkas kun. J.Purickis ir susitikimuose su Lietuvos Tarybos nariais, įtikinėjo juos, kad yra tik vienintelis kelias Lietuvai gauti nors autonomines teises – tai paskelbti siūlomą vokiečių hercogą Urachą Lietuvos karaliumi, o tada Vokietijai ir jos Kaizeriui neliks nieko kito, kaip pripažinti savo hercogą karaliumi. O pripažintas karalius, kaip ir jo karalystė, jau negalėtų būti pavaldi kam nors kitam (bet galėjo būti prijungta, pasirašius personalinę uniją, kaip kadaise Jogaila su Lenkija).

Beje, karaliais tada Lietuvai siūlyta ir daug kitų: Radvilų, Tiškevičių palikuonys, kunigaikščių, didikų iš Italijos, Ispanijos, Anglijos , tačiau atsisakyta, suprantant, kad Lietuvoje esant Vokietijos okupacijai ir dar tebevykstant karui tik pačių vokiečių atstovai galėtų sulaukti Vokietijos valdovų palaiminimo.

Kita vertus, siūlomas kandidatu į karalius Urachas susitikimuose su minėtais dvasininkais, kai kuriais LT prezidiumo nariais, nediskutuodamas sutikdavo su visomis LT prezidiumo padiktuotomis karaliavimo ir gyvenimo Lietuvoje sąlygomis. Jam ir jo daugiavaikei šeimai buvo viliojantis sočią ateitį ir valdžią garantuojantis kelias.

Lietuvos Tarybos daugumai Urachas atrodė reikalingas tik šachmatininkų kalba atlikti „žirgo“ paskirčiai – „peršokti“ per Vokietijos Kaizerio ir didelės dalies kitų valdančiųjų planus prijungti Lietuvą, jeigu ne prie Prūsijos, tai prie Saksonijos. O kad ateityje Lietuva galėtų to vokiečio pretendento į Lietuvos karalius teisėtai atsisakyti , „rinko“ jį ne kaip tautos, o pirmiausia tik 3 – 4 LT prezidiumo narių siūlomą kandidatą.

LVT nariai 1918 m. liepos 11 d. , svarstydami Uracho kandidatūrą į karalius, irgi neužsiminė, kad kviečiamas jis „tautos valia“, o tik kaip LVT kandidatas. Tokiam „rinkimui“ pritarė 13 (iš 20) LVT (tą dieną LT pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba) narių. Pritarė su sąlyga: jei tam pritars ir visos lietuvių tautos atstovų susirinkimas ar Steigiamasis Seimas.

Tada daug kas iš LVT narių ir sakė, kad Urachas – tik vienas išeities kelias iš esamos padėties. Beveik visi LVT nariai savo kalbose pabrėždavo, kad niekas negalės sutrukdyti pasirinkti naujo sprendimo, jei dabartinis su Urachu pasirodytų nenaudingas Lietuvai. O LVT narys dr. J.Šaulys tos dienos (07 11) posėdy pasakė: „Karalius mums ne tikslas, tik priemonė sudaryti Valstybę. Kai tai padarysime, pareikalausime, kad jis pasišalintų…“.

Apie vokiečių hercogą V.Urachą – karalių Mindaugą II, apie mūsų žiniasklaidos mitą, kad jis lyg ir 100 dienų vadovavęs Lietuvos valstybei, visiška nesąmonė dar ir todėl, kad tuomet Lietuvos valstybės ir nebuvo, o buvo tik jos užuomazga – LVT , siekusi valstybę sukurti. LVT buvo vienintelė lietuvių tautos atstovė ir po to, kai buvo sutarta (liepos 11 d. posėdy kandidatu į karalius kviestis minimąjį Urachą), bet daugiau apie tą karalių, ir tariamą jo „valdymą“ daugiau LVT posėdžiuose net ne užsimenama, lyg visai toks nebūtų egzistavęs. Ir tik po revoliucijos žlugus kaizerinei Vokietijai ir jai kapituliavus, Vokietijoje valdžią perėmus demokratinių nuostatų vyriausybei, ji leido ir Lietuvos Valstybės Tarybai imtis kurti Nepriklausomą Lietuvą pagal Vasario 16 – osios Aktą, sudaryti ir Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, t.y. kurti Neriklausomą savo valstybę be jokių įsipareigojimų kitoms tautoms ir valstybėms.

Tą pačią dieną LVT nusiuntė ir galimam pretendentui į Lietuvos sostą pranešimą, kad atsisakoma jo kandidatūros. 1918 m. lapkričio 2 d. LVT posėdyje K. Bizauskas paskelbė, kad „1918 m. liepos 11 d. nutarimas dėl Uracho pakvietimo, padarė tai ko norėjome , ką reikėjo – tuo laiku jis buvo mums naudingas. Bet toliau tas nutarimas nevykinamas …“.

Panašiai pasisakė ir kiti LVT nariai. Buvo nuspręsta pasiųsti Urachui pranešimą, kad nuo jo kandidatūros į Lietuvos karalius galutinai atsisakoma, nes kokia bus Lietuvos valstybės valdymo forma, turės nuspręsti tik demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas.

Beje , tas pretendentas į Lietuvos sostą nė karto taip ir nebuvo pasirodęs Lietuvoje, nerasta duomenų, kad jis būtų domėjęsis Lietuva, jos kovomis dėl Nepriklausomybės su lenkais, bolševikais, bermontininkais , būtų pasmerkęs okupantus lenkus, užgrobusius sostinę Vilnių ir jos kraštą ar pan.

Tai, kad buvo pasirinktas kandidatas į galimos konstitucinės – monarchinės Lietuvos sostą vokiečių hercogas Urachas, nebuvo net užsiminta ir II lietuvių konferencijoje Kaune (1919 m. vasario mėn. pradžioje), nėra apie tai ir Lietuvos laikinosios vyriausybės dokumentuose, nėra ir Steigiamojo Seimo (darbą pradėjusio 1920 m. gegužės 15 d. ) stenogramose. Visi suprato ir sutiko, kad tai, jog Lietuvos Taryba (LVT) buvo sumaniusi pasikviesti vokiečių hercogą von Urachą kandidatu į Lietuvos valstybės sostą, buvo tik kaip vienas kelių, mėginimų, šachmatininkų kalba, padaryti „ėjimą žirgu“, ieškant kelių, kaip atkurti Lietuvoje valstybingumą, esant nuožmiausiam kaizerinės Vokietijos okupaciniam režimui.

Apie tai, kodėl Lietuvos Taryba (LVT) mėgino siūlyti vokiečių hercogui Urachui Lietuvos sostą ir neturėdama tam įgaliojimų, dr. J. Basanavičius savo knygelėje „Dėlei Vasario 16 d. nepriklausomybės dienos paskelbimo” (K. 1926 m.), rašo: „Šiandien vienų kitų gudruolių neretai prikaišiojama Tarybai Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi, bet jei jie būtų buvę tuo metu priversti vaidinti Tarybos narių vaidmenį su okupantų valdžia ir jie būtų tuo pat keliu ėję, nes kitokio būdo su vokiečių imperializmu grumiantis ir norint Lietuvą nuo Vokietijos aneksijos apsaugoti nebuvo ir būti negalėjo, kaip tik atskirą savo valdovą išrinkti“.

Teigiama toje aferoje su Urachu tai, kad paskelbus apie tariamą jo išrinkimą Lietuvos karaliumi, pirmiausia sukėlė nerimą vietos okupantų valdžioje, kuri po to jau nebedrįso skelbti, kad LVT yra rusų ar lenkų statytinė; sukėlė nerimo ir Berlyne ir pristabdė tuos, kurie planavo aneksuoti Lietuvą ir prijungti jei ne prie Prūsijos, tai prie Saksonijos ir ėmė visaip trukdyti, kad tas LVT pasiūlymas rinkti karalių netaptų tikrove, svarbiausia, kad Kaizeris jam nepritartų.

Bet visa išsisprendė Vokietijai kapituliavus, jos valdžion atėjus demokratinių nuostatų vyriausybei – leista lietuviams kurti savo valstybę, kokią numatė Vasario 16 – osios Aktas – demokratinę, tautinę Lietuvos valstybę savo etninėse žemėse su demokratiškai išrinktu Seimu ir jo sudaroma Vyriausybe, be jokių įsipareigojimų kitoms tautoms ir valstybėms.

Komentarai

 

 

 
  1. Už suteiktą pagalbą darant revoliuciją V.I.Leninas Brest – Litovsko
    sutartyje Vokietijai uždaro antrą frontą rytuose . Vokietijai perleidžia
    Rusijos imperijos vakarines teritorijas , kurių 4 dalis dirbamų žemių .
    Juose randasi 118 tekstilės fabrikų . 1070 sunkiosios pramonės fabrikų
    73 procentai iš jų ,lydė metalą . Vokietijai buvo išmokėta 245 tonos aukso .
    Jeigu Leninas nebūtų pasirašęs šios sutarties Vokietija sąjungininkams
    būtų pralaimėjusi tą patį mėn. Dėka vokiečių statytinio Lenino , vokiečiai
    prasilaikė dar pusmetį . Po Vokietijos kapituliacijos slapta perleistos vokiečiams teritorijos skelbia nepriklausomybes .
    Atsigavus vėliau Vokietijai , Molotovo- Ribentropo susitarimu , Vokietija
    draugystės vardan atsisako Lenino jai dovanotų teritorijų ir gražina jas
    Rusijai . Šitai mes vadiname Rusų okupacija . Nemanau , kad tuo metu
    egzistavo toks supratimas ,, tautos apsisprendimas ,, , ar panašiai …

    Thumb up 72 Thumb down 0

  2. Jekaterina II irgi buvo vokietė, o oho kaip privadovavo Rusijai :) Ir niekas juk nesako, kad čia vokiečiai pridarė :)

    Thumb up 72 Thumb down 0

    • Jinai ir arkliam vadovavo. Leninas buvo nė kiek ne rusas, o žydas, vokietis ir kalmukas ir kiek, nekęsdamas rusų, privadovavo. Dabar tenais jo iškamša yra dievas.

      Thumb up 72 Thumb down 2

      • Tai kas iš tikrųjų pagal tave buvo V.I. Leninas: žydas, vokietis, ar kalmukas??? O iš tikrųjų tikra jo pavardė Uljanovas. Gal nežinai pats savo tautybės? :)

        Thumb up 72 Thumb down 1

  3. Ei 30 rubliniai ruskiu naciai neisterikuokit
    Vis tiek putler xuilo ir sortystanui p… s, geriau prasykit, kad jums moketu ne rubliais o kita valiuta, nes tuoj rubliais sikinyke sikna sluostysites cha cha cha!

    Thumb up 72 Thumb down 7



 
Video reportažas


Nerpigiau.lt

Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Ar tikrai yra verta pasirinkti namų šildymą medienos granulėmis?
Mediniai namai: 6 taisyklės, kaip juos paruošti žiemai
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
Kiek kainuoja geros kokybės langai? 
Patikimi langai pagerins Jūsų namų saugumą ir tuo pačiu jūsų gyvenimo kokybę. Renkantis...

Kaip pakeisti ir atrestauruoti namų fasadą? 
Renkantis išorės sienų apdailos medžiagą dažniausiai svarstomi du variantai: tinkuoti arba montuoti klinkerio...

Ar biuro priemonių kokybė kinta? 
Darbas biure yra neatsiejamas nuo tam tikrų priemonių, kurios gali garantuoti, kad pavyks...

Naujausia žaidimų įranga dar geresniems pojūčiams 
Jeigu mėgstate kompiuterinius žaidimus ir norite atrasti juose dar geresnes patirtis, išbandyti daugiau,...

Miško darbai: pačiam ar su specialistais? 
Lietuvos kraštas yra labai žalias ir miškai yra pats didžiausias mūsų turtas. Jeigu...

Greitas ir efektyvus papilomų naikinimas 
Kamuoja papilomos virusas? Norite atkurti gražią ir sveiką odą? Papilomų naikinimas „Vivus Sanus“...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
EP narys A. Kubilius: „Nestabilumas Rytų Partnerystės regione tampa nauju jo bruožu“ (8)
Europos Parlamento narys, Euronest Parlamentinės Asamblėjos (PA) pirmininkas Andrius Kubilius,...
Valdžios sektoriaus balansas 2020 metais: 3,5 mlrd. eurų deficitas (1)
Išankstiniais duomenimis, 2020 metų Lietuvos valdžios sektoriaus deficitas sudarė 3,5...
Prezidentas kviečia šalinti kliūtis didelės rizikos grupių skiepijimui (3)
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį nuotoliniu būdu susitikęs su...
 
LAT pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl Vilniaus universiteto pareigos atlyginti neturtinę ir turtinę žalą Norvegijos kalnuose žuvusios studentės tėvams (8)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Vilniaus universiteto kasacinį skundą ir paliko...
Nepramušamas VU „betonas“ – aukšti teisėjai ir prokurorai? (6)
Giedrė Gorienė „Ir mažas akmenukas didelį vežimą išverčia“, – sako...
Kada naikinsime nereikalingus teismus? (9)
Giedrė Gorienė Kada naikinsime aukštesnės instancijos teismus? Kam jie apskritai...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Tikslinamos asmens sulaikymo sąlygos – aiškesni pagrindai ir procedūros (2)
Geriau įgyvendinti asmens teisę apginti savo laisvę, aiškiau reglamentuoti laikinojo...
Prezidentas paskyrė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką (4)
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, Teismų įstatymu ir...
Lietuvos advokatūra apie šios dienos sulaikymus: Lietuvoje įsivyrauja „sulaikymo prezumpcija“ (3)
Lietuvos advokatūra, reaguodama į žinomų mūsų šalies asociacijų ir asmenų...
 
Lietuva sustabdė tarptautinių kompanijų iš Rusijos perkėlimą
Ekonomikos ir inovacijų ministerija sustabdė naujų tarpininkavimo raštų išdavimą į...
„Luminor“ bankas išplatino 300 mln. EUR vertės obligacijų emisiją
„Luminor“ bankas sėkmingai išplatino 300 mln. EUR vertės obligacijų emisiją....
Medicinos bankui – įspėjimas, bauda ir įpareigojimas
Lietuvos bankas praėjusių metų pabaigoje atliko tikslinį planinį UAB Medicinos...
Krašto apsauga   Užsienis
Krašto apsaugos viceministras M. Abukevičius: „Kibernetinis saugumas – visų atsakomybė“
Efektyviai užtikrinti ypatingos svarbos informacinių išteklių valdytojų kibernetinį saugumą, stiprinti...
Lietuvos kariuomenei perduoti dar 142 nauji sunkvežimiai „Unimog“
Spalio 21 d. Lietuvos kariuomenei perduoti dar 142 nauji penkių...
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį (1)
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos (1)
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (8)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (27)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
“PingPongiuko”akademija kviečia (1)
Oficialus klubo Facebook puslapis>>>...
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas (1)
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas (1)
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
 
Kam tarnauja Šaulių sąjunga (11)
Kaip manote ar visi Šaulių sąjungoje pritaria jūsų sąjungos nariui...
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos (1)
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai”” (3)
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Karštas Komentaras