Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Spalis 20 Sekmadienis
 

Ugnis, kurią reikia pereiti

2006-12-04 11:50 | Kultūra | Komentarų

Rašytojo Adolfo Strakšio interviu su „Karšto komentaro“ autore rašytoja, Nepriklausomybės akto signatare Vidmante, praėjus dvidešimt penkeriems metms po literatūrinės Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos už geriausią poezijos debiutą įsteigimo (rašytoja yra pirmoji šios premijos laureatė) ir dešimčiai metų po Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo.

Pirmąja Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos laureate tapo Vidmantė Jasukaitytė.

Poetė gimė 1948 metų liepos 10 dieną Pumpučių kaime, kurie yra Šiaulių rajone. Mokėsi Pranės Jankutės aštuonmetėje, Šiaulių 5-oje vidurinėje ir Šiaulių 3-oje vakarinėje vidurinėje mokyklose, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Pirmieji eilėraščiai respublikinėje spaudoje paskelbti 1971 metais [literatūriniame almanache “Pergalė”], o 1976 metais “Vagos” leidykla išleido pirmąją eilėraščių knygą “Ugnis, kurią reikia pereiti”, už kurią 1977 metų balandžio 8 dieną paskirta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija.

Rašytojų sąjungos narė nuo 1979 metų.

Juozo Paukštelio premijos laureatė už romaną “Po mūsų nebebus mūsų”.

– Miela Vidmante, pirmoji Jūsų eilėraščių knyga ”Ugnis, kurią reikia pereiti”… Ar nebuvo šis knygos pavadinimas Jums simbolinis? Kokią ugnį teko nugalėti per šiuos dvidešimt penkerius metus ir ar jau galite sakyti, kad tą ugnį perėjote?

– Aš ir pati visai neseniai pastebėjau, kad savo eilėraščiais, o taip pat ir jų pavadinimais esu sau “išsipranašavusi” kai kuriuos svarbesnius gyvenimo įvykius gana tiksliai. Tada rašiau net nenumanydama, kad tai reikš gyvenimo konkretybę. Atrodė,- tai tik metaforos. Bet dabar galiu surengti tokių savo “aiškiaregysčių” sau pačiai vakarą. Būtų įdomūs gyvenimiškos realybės komentarai kadaise parašytiems eilėraščiams. Matyt Dievas davė nemažą meninės aiškiaregystės dovaną. Šiame pirmos knygos pavadinime savo ranka nužymėjau savo likimo ugnį, kuri be abejo jau kažkur ateityje laukė ir tas, kas numatė šį laužą, padiktavo ir knygos pavadinimą, kad atsigręžusi atgal suvokčiau, jog gyvenimo ugnis – tai ne atsitiktinumas, o likimo dovana, išbandymas, kuri be jokios abejonės reikalinga žmogaus tobulėjimui. Dailininkas labai gražiai pavaizdavo viršelyje pavadinimo idėją, – per liepsnos liežuvius skrenda mažas paukštukas. Taigi, visas mano gyvenimas ir yra to paukštuko pastangos perskristi ugnies jūrą.

Nežinau, kiek tos ugnies dar liko ir ar užteks jėgų paukštukui, bet didelę dalį netikėtos, visai nelauktos patirties jau įgijau, taigi matyt nemažą dalį ir to laužo…

– Kokiu metu skriejote per kaitriausiąją gyvenimo liepsną? Juk buvote labai populiari rašytoja, paskui tapote politike, buvote išrinkta į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kuri paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nuo Tarybų sąjungos. Esate Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė…

– Ačiū už šį klausimą… Sunkiausias laikotarpis buvo tada, kai ne be vieno garsaus ir visiems žinomo politinio veikėjo tylaus “palaiminimo” buvau atiduota susidorojimui beraščių miniai, kuri pradėjo politinę kampaniją prieš mane, kaip prieš komunistę. Aš abejoju, ar koks nors buvęs komunistas patyrė tiek melo, šmeižto, atvirų išpuolių gatvėse, žeminimo, teroro, šantažo, kiek patyriau aš, niekada nepriklausiusi komunistų partijai. Aš neskaičiuoju savo nuopelnų tėvynei, nes nemanau, kad jie labai dideli. Man pakanka, kad dabar, kai išleista Grūto parko poezijos rinktinė, kur nepraleistas nė vienas iš širdies ar iš reikalo” pašlovinęs tarybų valdžią, jos ideologiją ar ką nors ir jos vadų, sudarytojai neįdėjo mano kūrybos nė vienos eilutės, nes paprasčiausiai aš nerašiau to, kuo netikiu ir kas man priešiška. Kai, tuo tarpu… Paskaitykit. Nuo pat pirmo puslapio.

Žinau, kad žmonės, kurie turi savo nuomonę, visada susiduria su prisiplakėliais prie valdžių, su agresyviomis vidutinybėmis, tačiau šitaip, kaip buvau puolama aš… Buvo išpuoliai prieš mano vaikus, prieš seną, sergantį ir beveik mirštantį tėvą. Niekuomet neatleisiu savo tautos bukumui ir siauraprotystei. Nenoriu turėti jokių reikalų su žmonėmis, kurie mane kankino pilna to žodžio prasme. Ir jokiais atvejais nebenoriu matyti minios, nes minia, – tai kolektyvinis žvėris, be jokio proto, neprognozuojamas ir nusikalstamai žiaurus. Šiuo metu nieko šlykštesnio negaliu įsivaizduoti, negu minios meilė, nes žinau, kuo ji virsta. Tai ir buvo mano pats baisiausias laužas, kurį turėjau pereiti. Ir neprarasti tikėjimo tėvyne. Vos įstengiau įtikinti save, kad tėvynė,- tai ne jie. Žinote, patriotas be kultūros – pavojingas ir tėvynei apskritai, ir visuomenei, ir visokiai vystymosi raidai. Netikiu, kad to nesuprato tas, kas leido su manim taip negailestingai susidoroti. Bet dabar jau geriau gailėkimės jų…

– Premiją įsteigė “Už taiką”kolūkis, kuriam vadovavo agronomas Česlovas Karbauskis…

– Česlovas Karbauskis… Jis tada buvo to kolūkio pirmininkas, ar tik ne jauniausias respublikoje… Jis pradėjo vadovauti kolūkiui būdamas tik 26-erių metų. O, koks tai buvo pirmininkas! Kurti kultūrą, gražinti tėvynę jam nesukliudė jokia tarybų valdžia ir jokia partija. Jis žinojo, kad mūsų jėga, mūsų stiprybė – mūsų kultūroje. Ji galvojo ne vien apie tonas pieno, grūdų ar mėsos. Jis tiesiog žinojo, ko siekia ir kaip tai pasiekti. Kokie literatūros vakarai vykdavo Naisiuose. Pirmiausiai jie pasistatė gražius kultūros namu. Po to iš numirusių prikėlė Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus tėviškę, jie ruošdavo koncertus, kviesdavosi poetus, veždavosi juos gražiais arkliais pakinkytais į gražius vežimus… O salė būdavo pilnutėlė žmonių, kaimiečių, jų vaikų. Aš buvau jauna, bet jų dėka sužinojau, kad tauta savo menininką gerbia. Ir tai skatino mylėti savo tautą, savo žmones. Atsirasdavo grįžtamasis ryšys… Karbauskis veždavo savo žmones į teatrus ne tik į Vilnių, Kauną ir, žinoma, į Šiaulius, bet ir į Rygą. Suburdavo entuziastus ir veždavo juos kopti į kalnus. Veždavo, – tai reiškia apmokėdavo jiems keliones, bilietus, suteikdavo transportą. Ir visa tai būdavo daroma už tuos kolūkio pinigus. Kai kiti, tuo tarpu, nugyvendavo kolūkį, pasistatydavo sau ir giminėms miestuose namus ir išnykdavo, kaip vagys. Naisių žmonės tada gyveno labai kultūringą gyvenimą, kurio šiandien galima tik pavydėti ir apie kurį galima tik pasvajoti. Šis žmogus turėtų įeiti į mūsų kultūros istoriją jau vien kaip šios premijos įsteigėjas ir globotojas. Man teko susipažinti su jo šeima, – tai visapusiškai kultūringa šeima, puikiai surandanti pusiausvyrą tarp materijos ir idealų. Jo žmona Nijolė viena šilčiausių ir puikiausių moterų iš visų, kurias kada nors teko pažinti. O sūnūs ir dukra tikrai dar sužėrės kaip puikios, stiprios, šviesios asmenybės. Man džiugu, kad tas idealizmas, kurį prie dvidešimt penkerius metus regėjau toje šeimoje yra gražiai perduodamas vaikams. Seimo narys Ramūnas Karbauskis yra Česlovo sūnus ir turi daug iš tėvo paveldėto maksimalizmo ir tiesos dvasios. Tai tikri patriotai, kurie, man atrodo, myli Lietuvą ne žodžiais, o darbais, savo gyvenimo būdu. Ir tai mums visiems turi būti brangintina.

– Pirmoji Zigmo Gėlės – Gaidamavičiaus premijos laureatė. Kaip seniai tai buvo. Praeitame tūkstantmetyje. Šiemet premija įteikiama jau 25 – tam poetui. Tai beveik trys kūrybinio darbo dešimtmečiai. Kuris iš jų buvo jums kūrybingiausias?

– Manau, kad tas dešimtmetis prieš atgimimą. Leidau eilėraščių knygas, prirašiau apysakų, buvo pastatytos trys mano pjesės, pastatytas kino filmas pagal mano scenarijų. Ypatingos sėkmės susilaukė mano romanas “Po mūsų nebebus mūsų”, buvo apdovanotas kaip labiausiai skaitoma knyga Lietuvoje. Pati buvau tos sėkmės pritrenkta. Keturiasdešimties tūkstančių ekzempliorių tiražas buvo išpirktas per kokius du mėnesius, o paskui tą knygą buvo galima įsigyti tik antikvariate mainais už seną ir vertingą knygą. O rašiau sirgdama, užsidariusi kūrybos namuose, galvodama, kad tai gal ir paskutinė mano knyga. Tai buvo didelės vidinės kovos ir pasiryžimo laikotarpis. Baisiai jaučiau gamtą, stengiausi sutapti su ja, sutapti su gamtos reiškiniais, “susidraugauti” su viskuo, kas aplink mane gyva. Dariau daug ką, ką liepdavo intuicija. Įdomi to laikotarpio patirtis… Gydžiausi maldomis, jūra, saule, vėju. Gydžiausi gilia praeitimi, proistorine… Taip sakant, siekiau tautinio egregoro pagalbos. Gydžiausi viskuo. Ir rašiau. Vienu prisėdimu parašydavau po 15-19 puslapių. Rašydavau taip greitai, kaip šiaip aš nemoku rašyti, tarsi kas rankas valdytų. Visokių keistų dalykų atsitikdavo berašant. Nustebdavau pati, kad tokių gražių dalykų “pasirašo”, apie kuriuos net negalvodavau. Tai buvo laimės ir siaubo dienos. Laimės, kad kūriau, siaubo, – kad bijojau mirti. Ką tik buvau pagimdžiusi dukrą Vaižgantę Kunigundą… Tada pajutau, kad galiu valdyti savo protą, jį disciplinuoti, valdyti kūrybinius impulsus. Tai panašu, tarsi kada nori galėtum įjungti savo smegenų mašiną, o kada nori – išjungti. Tada supratau, kad kai menininkas kuria, daug nematomų procesų pradeda suktis aplink jį, nes kažkokios jėgos nori pareikšti apie save, o kažkokios nori likti neatpažintos. Užtat taip svarbu menininkui suvokti savo paskirtį. Aš jau kažkur sakiau, kad menininkas į blogį gali persikūnyti tik vienu atveju, – kai nori ši blogį taip tobulai demaskuoti, kad ši jo forma būtų atpažįstama visiems laikams ir daugiau jis nebegalėtų šiuo pavidalu egzistuoti. Menininkas turi būti šviesos nešėjas, o ne abejonių sėjikas arba kažkoks ten neaiškus…

Šitaip buvo tada… Atrodė, jog esu pakankamai protinga, kad galėčiau rašyti apie žmogų. Šventas naivume!.. Tada dar nebuvau patyrusi savo didžiojo inkvizicijos laužo kaitros ir tikrai nepilnai supratau nei koks kontraversiškas gali būti vienas ir tas pats žmogus, nei kaip lengvai keičiama idealų ir vertybių skalė. Kaip dabar suprantu, – tada buvau labai naivi ir nuoširdžiai tikėjau gėrio pradu žmoguje.

Dabar man irgi gerai rašosi, bet prireikė dešimtmečio, kad sugrįžčiau atgal prie švaraus popieriaus lapo ir kad jis atstotų didesnę dalį gyvenimo realijų.

– Rašėte plunksna ar mašinėle?

– Vyras matė, kad kliedžiu dėl tos kūrybos ir padovanojo man senovinę “Continental” rašomąją mašinėlę, kuri buvo senutė, bet labai gerai išlaikyta, kaip nauja. Aš įsimylėjau tą mašinėlę. Jokios plastmasės. Vien metalas, toks tvirtas… Kertu pirštais pagal savo temperamentą ir visai nereikia bijoti, kad ką nors sulaužysiu. Juoda, auksinės raidės… Tas senovinis dizainas… Ak, ir dabar malonu prisiminti. Ta mašinėlė man ir “atpliekė” romaną. V.Žižiūnas kažkada yra nufotografavęs prie jos, norėčiau turėti tą nuotrauką.

Dabar rašau kompiuteriu. Poeziją mėgstu rašyti geru parkeriu, – parašai žodį, pamatai, kaip jis vizualiai atrodo ir pajunti kažkokį grįžtamąjį ryšį. Tarsi tas parašytas žodis vestųsi tave toliau. Tačiau kompiuteris turi savų privalumų, – malonu pamatyti mintį visą iš karto, aiškią, be subraukymų, be rankraščio individualumo, tiesiog – viena mintis, ir niekas netrukdo eiti paskui ją. Užtat dabar, vos tik pakeliu galvą nuo klaviatūros, dažnai iš karto užmirštu viską, ką rašiau, o vos tik pasilenkiu prie jos atgal arba imu skaityti, ką parašiusi ekrane, akimirksniu nugrimztu tarsi po kokiu ledu, visai į kitą realybę ir vėl viską kuo puikiausiai atsimenu.

– Maždaug prieš penkiolika metų Vidmantė Jasukaitytė rašė:”Poetą parengia gyvenimas, ir gyvenimas pasirūpina, kad poetas niekada nebūtų laimingas”. Tai patvirtina Jūsų gyvenimas ?

– Taip, ši mano tezė pasitvirtino pilnai. Gal prieš tą patį penkiolika metų mama prasitarė:”Oi, vaikeli, kokia tu nelaiminga. Tavo gyvenimas bus toks pat sunkus, kaip mano”. Aš buvau tų žodžių pritrenkta. Negi mano mama nemato, kokia aš laiminga? Man lengvai rašosi, aš myliu žmones, aš neturiu priešų, nėra pasaulyje nieko, ko kam nors pavydėčiau… Išeinu anksti rytą į miestą, saulė teka, o man grindinio akmenys tokie gražūs, spalvos tokios subtilios, – aš kad laiminga!.. Arba nuperku sūnui koralų spalvos kojinaites ir jos taip tinka prie nudegusių kojyčių, – aš vėl kad laiminga!.. Arba guliu prie jūros ir matau debesų peizažą, įsigyvenu į jį taip, kad žinau kas toliau už tos debesų kalvos, už to upokšnio… Ir esu laiminga, kaip iš kokio užsienio sugrįžusi. Jums juokinga, ar ne ? Tai buvo mąstymo grožis, kaip kartą pasakė nuostabus rašytojas Saulius Tomas Kondrotas. Ir ši mąstymo savybė mane darė laimingą.

Dabar gi, kai atsigręžiu atgal, matau tai, ką žmonės pavadintų nesėkmių virtine. Dievo dėsniai vieną žmogų paleidžia į čia, kad jis išmoktų pamoką “Neužmušk”, kai kitas, tuo tarpu, jau mokosi pamoką “Mylėk kiekvieną žmogų vienodai”. Aišku, antrasis tarp pirmųjų negali būti labai laimingas. Aš turiu tokią labai skaudžią man pačiai savybę, aš pergyvenu, jaučiu ir iškenčiu tai, ką patiria kitas kenčiantis žmogus. Kai perskaitau laikraštyje, kad motina gimdo miške ir gyvą kūdikį čia pat užkasa, – kaip aš galiu būti laiminga? Padedu daug pastangų, kad atsiribočiau nuo tokių pojūčių, tačiau yra toks jausmas, tarsi tie pojūčiai ateitų iš kažkokios kitos sferos, kur jie gyvi ir realūs. Manau, kad tokia sfera iš tikrųjų egzistuoja. Pastebėjau, kad manyje gyvena tam tikras teisybės instrumentas, kuris labai aktyviai jaudinasi ir skamba dėl daugybės pasaulio įvykių. Ir tas instrumentas kiek kitoks, negu pas daugumą žmonių. Labai jaučiu ryšį tarp priežasties ir pasekmės ir dažnai kenčiu dėl to, kas turi įvykti, nes žinau, kad priežastinis veiksmas ar įvykis jau yra, belieka sulaukti pasekmės. Be to, mes gyvename labai grubų, nejautrų gyvenimą, rūpinamės tik materija, pamiršome sąvokas “garbė”, “kilnumas”. Mūsų gyvenime doras žmogus dažnai tampa pajuokos objektu ir tai visai nekelia nuostabos. Ar Jums neatrodo, kad kažkas tyčia rūpinasi, jog idealų sistema būtų sujaukta? Ar ne lengviau valdyti žmogų, kuris neturi savyje padorumo? Žinote, kadaise rašiau tokį eilėraštį apie žalius moreninius kalnus. Ten buvo tokios eilutės:”…Kad pajuokia mane dažnai / čia archirėjai, staliai, kalviai, / neužaugos ir pilvakalbiai, / tu nežinai, tu nežinai”… Mačiau televizijos laidą, kuri tyčiojosi iš mano kalbos, pasakytos M.Gorbačiovui, kada jis lankėsi Lietuvoje. Visiškai atsakingai galiu pasakyti, kad ši kalba, transliuojama per visasąjunginę televiziją pasakyta lietuvės moters, buvo pirmas viešas smūgis “nenugalimai šlovingajai tarybinei armijai” ir atvėrė kelius atviram protestui. Už valandos aš pradėjau gauti pritariančias telegramas iš visos Tarybų sąjungos, kiekviena karinė dalis privalėjo parašyti paneigimą mano kalbai, o Jūs įsivaizduojate kiek karinių dalių buvo iš viso? Tų laiškų karinio laikraščio “Zvezda” redakcijoje susirinko pusė kambario ir atvažiavęs žurnalistas prašė manęs nuvykti ir juos pasiimti. Tačiau, kaip žinote, lietuvaičiai pradėjo juoktis iš to. Kas to didžiojo pjudymo beraščiais metu pirmas pradėjo tyčiotis? Kas tyčiojosi? Tas, kas neišdrįso net cyptelėti prieš buvusią sistemą. Nelaiminga tauta! Ar aš galiu būti laiminga, kai aplinkui mane tiek daug bejėgių, gobšių, be principų ir be didesnio proto, bet nesutramdomo, visiškai nekontroliuojamo aktyvumo žmoniu?..

– Laimė sulig žmogumi, ji negali praaugti žmogaus…

– Laimė yra rasti jėgų ir išlaikyti, nesugniužti. Tai pagrindinė laimė žmogaus gyvenime. Kas galvoja kitaip, tas nesutiko savęs verto išbandymo. Kiek daug privalai žinoti, kiek daug turi būti išmąstęs, kiek daug privalai turėti tikėjimo ir kaip filosofiškai turi žvelgti į savo laiką šiame pasaulyje, kad nesugniužtum… Tai yra, – kiek daug turi atsisakyti, kad išlaikytum vienintelę savybę, – savybę išgyventi kiek skirta, atlikti kas privaloma ir nenusikalstant teisybei, kurią jauti savyje.

– Iš Jūsų prisipažinimų apie kūrybą: ”Stebuklingą patvorių žolę parašiau per tris naktis”… Kada beturėjote tokį malonumą?

– Dabar turiu. Dažnai. Iš naujo. Tai prasidėjo, kai perkopiau keturiasdešimt devynerius, – pajutau, kad mano gyvenime įvyko kažkas nepaprasta, tarsi lūžis. Į gyvenimo, vyksmo, tapsmo pusę. Buvau prislėgta nelaimių ir apatiška viskam, kas liečia mane asmeniškai. Gyvenau, tarsi manęs nebebūtų. Aš nebenorėjau gyventi tokiame nešvariame pasaulyje, kokiu tapo mano kraštas. Jeigu būčiau neišvykusi į Egiptą, gal būt būčiau mirusi, nes jaučiau, kad siela žino kitus, tikresnius namus ir ten veržiasi. Jeigu siela kur veržiasi, neišvengiamai ten pasuka ir kūnas, – taip radau parašyta labai įdomioje ir man reikšmingoje knygoje. Tačiau atrodytų, kad mane kokia ranka perkėlė kitur. Ir tai įvyko visiškai nelauktai. Tas senovinis kraštas mane priėmė labai švelniai, be jokios agresijos, aš gerte gėriau tuos smilkalų aromatus, svaigau nuo begalinio avietinio dangaus vakarais arba rytmetį ir nuo miesto dūzgesio, kada vienu metu prasideda šventas korano giedojimas šimtuose mečečių. Ten vėl pajutau save, – kad aš esu. Patyriau nuostabių, beveik mistinių pojūčių, tarsi susidraugavau su dykuma, su tos vietos dvasia, o gal ir su senovės metakultūriniu sluoksniu. Kai grįžau, buvau kitas žmogus. Pradėjau intensyviai rašyti. Pajutau, jog turiu jausmus ir jie stipresni, negu kada nors anksčiau. Vėl tapau labai maksimalistiška, tik išmintingesnė. Vėl tapo svarbiausia – kokybė. Kokybė visko, kas aplink mane. Man labai svarbu, kad žmonės aplink mane nemeluotų ir kad jų poelgiai kuo mažiau skirtųsi nuo jų įsitikinimų. Ir aš pati to siekiu. Atrodo, kad iki tol buvau užsiauginusi raganosio odą ir nebejaučiau nieko aplinkui, o dabar atvirkščiai, – kaip visai be odos. Buvau jau pripratinta, kad pasaulis grubus, draugų nėra, aplinkui vien plėšrumas. Dabar gi nenoriu nieko bendra turėti su tuo grubiu pasauliu, nes nesu įsitikinusi, kad jis man geranoriškas ir nenoriu to pasaulio atstovų maitinti savo gyvenimo turiniu, savo mintimis, idėjomis, savo pasisakymais arba atsakymais į jų lėkštus ir klastingus klausimus. Dabar daug rašau, daug skaitau o visa kita, – paprastas sunkus moters gyvenimas. Tiesiog tie 49-eri metai man iš tikrųjų vieno ciklo pabaiga, kada žmogus arba eina į naują kokybę arba “kramto” tai, kas liko “nesukramtyta”. Man atrodo, kad vieną etapą aš “sukramčiau”. Norėčiau, kad naujoji kokybė būtų kam nors naudinga. Turiu daug kūrybinių uždavinių. Vienas iš jų, – kuo daugiau rašyti apie meilę, visa kita – beveik nereikalinga žmogui. “Margų raštų” leidykla išleido eilėraščių knygelę “Neiškastam sidabrui pasakyk sudie”. Mažai kas ją žino… Tai eilėraščiai parašyti per 10-tį metų, eilėraščiai moterims, apie moteris, tiems, kas nori pažinti Moterį ir… apie meilę. Apie meilę, kaip idealą, tvyrančią Amžinybėje, susirandančią mus bet kurioje pasaulio vietoje, užrašytą mūsų likimuose ir mus liečiančiuose karmos dėsniuose. Amžinybės dėsniuose. Tai labai apibrėžta knygelė temos atžvilgiu. Daugybė eilėraščių “netilpo” į ją ir sudėjau kitą rinkinį, kurį atidaviau leidyklai, – “Tikrasis nebūtie veidas ”…

– Ėjote dėsningai, nuo poezijos prie prozos, nuo prozos – prie dramos. Ar prisimenate savo “Žemaitę”, kuri buvo pastatyta Šiaulių teatre…

– Žinoma… Tai buvo laimingos dienos. Tai buvo įvykis. Anšlagai!.. Bilietų nėra! Masinės scenos, kaip poezijos kūriniai! Artistai laimingi! Aš džiaugiuosi, kad likimas į mano kūrybinį gyvenimą atsiuntė Gytį Padegimą. Jis pastatė tris mano pjeses. Jau jeigu jį veikalas “pagauna”, – pastato gerai. Bet jį turi “pagauti”tai, kas tarp eilučių, kas neparašyta. Jam reikia amžinybės nuojautos, reikia būsenos ant gyvenimo ir mirties ribos, reikia likimiškumo pojūčio. “Žemaitė” jį “pagavo”. Darbas su šiuo režisieriumi ir su Šiaulių teatro aktoriais man išliko nepaprastai brangus iki šiol. Aš pamilau visus artistus, jie man tapo labai artimi, įdomūs ir… labai keisti žmonės. Aš pamačiau teatrą iš labai arti ir net rengiausi rašyti knygą apie teatrą. Tie jų vaikščiojimai teatro koridoriais, jų kalbos tarpusavyje, mizanscenos, – ne scenoje o gyvenime, – visokie jų išsigalvojimai, perkeltinės prasmės, potekstės, simboliai, kuriais sureikšmina arba užšifruoja savo gyvenimą… Visa tai studijavau, tarsi kokiame universitete.

Kai vienas režisierius man pasakė:”Vidmante, tu žinok, kad artistai išdavikai, – jų talento prigimtis tokia – nuolat keistis”, aš maniau, kad tai įžeisto režisieriaus reakciją į juo nepatenkintą kolektyvą. Tačiau vienas dalykas, kuris susijęs su tuo teatru, mane sukrėtė taip, kad niekad neberašysiu knygos apie teatrą. Aš buvau artima su viena aktore, aš ją mylėjau, kaip kurinio, kuris vadinasi gyvenimu personažą, ji man buvo brangi, kaip sesuo. Ji atvažiuodavo pas mane į Vilnių, nakvodavo, mes kalbėdavomės, diskutuodavome, viena kitą stiprindavome ir pasitikėdavome. Aš prašiau režisieriaus, kad jai skirtų vieną iš pagrindinių vaidmenų, nes tikėjau jos dramatiniu talentu. Bet štai, prasidėjo Atgimimas, aš buvau išrinkta į Parlamentą ir, kaip žinote, patekau į politinę mėsmalę, buvau užsiundyta beraščių minios. Į mane spjaudė gatvėse, terorizavo mano vaikus, prie mano namų rengdavo piketus… Ir ką jūs manote? – mano artimiausia draugė tuo metu rengdama lietuviškos poezijos vakarus tapo vos ne atgimstančios Lietuvos trubadūrė ir nė karto, nė vieno kartelio man nepaskambino, pas mane neatvažiavo, neparašė net mažutėlio laiškelio, nes bijojo “susitepti”. Man būtų užtekę vienintelio sakinio: ”Vidmante, žinok, jog mes netikim tais gandais, kuriuos apie tave skleidžia, nes mes pažįstam tave, tu – mūsų autorė”. Aš būčiau žinojusi, kad menas sujungia žmones visam, kad tie, kas ištikimi menui, ištikimi ir žmogui.

Ir žinote, – į Žemaitės jubiliejų manęs irgi niekas nepakvietė. Buvo ir G.Padegimas ir mano nuostabios Žemaitės – Fausta Laurinaitytė ir Nijolė Mirončikaitė… Bet manęs nepakvietė. Visi jie bijojo susitepti. Bijojo būti neištikimi vienam visiems žinomam politiniam veikėjui, kuris jų gal net nepažįsta ir kuris, manau, niekad nebeužims ypatingai aukštos padėties Lietuvos valdyme, nes jau pakankamai ją nualino ir sukiršino tautą tarpusavyje…

Aš žinau viena, – niekada taip nebūčiau pasielgusi. Niekada! Aš esu labai ištikimas žmogus, gal net per daug ištikimas, pagal šį laiką. Aš niekados nepaaukočiau savo draugystės ir apskritai, – santykių su žmogumi, – vardan labiau matomo, fasadinio politinio užsiangažavimo. Tai, mano nuomone, labai žema.

Šiauliuose dar yra pastatytas mano “Žilvinas”. Čia irgi Dievas davė, – numatyti, kas atsitiks su Lietuva ir jos žmonėmis ir kaip pasikeis vertybių sistema. Šią pjesę dabar reiktų pastatyti, tada buvo per anksti.

Žmonės, įgiję dabartinę 10-ties nepriklausomos Lietuvos patirtį jau galėtų sąmoningai užakcentuoti vertybes ir daryti išvadas.

Taigi, knygos apie teatrą ir aktorius nebebus… Tam tikromis aplinkybėmis jie per greitai praranda savo žmogiškąjį identitetą, įsigyvena į vaidmenį ne scenoje, o gyvenime, prisiplaka prie patogesnės bangos ir leidžiasi nešami. Ši teatralų pamoka man buvo itin skaudi, tačiau turiu gerą savybę, – stengiuosi mokytis tik vieną kartą. Tikiuosi, kad antrą kartą jokių pasitikėjimo investicijų į menininkus nebepadarysiu. O apie tai, kas sutepa žmogų, pasakyta dar Šventame rašte, gaila kad tiek daug katalikų, o tiek mažai kas skaito Raštą: “Niekas nesuteps jūsų, kas ateina į jus, o tik tas, kas iš jūsų išeina”…

– Taip, Vidmante, Jūs pasirašėte Kovo 11-osios aktą, Jūsų nėra nė vienos eilutės “Grūto parko poezijos” tome, jūs nebuvote partinė… Taip sakant, Jums niekada neteko pakeisti savo pažiūrų, – kokia buvote, tokia esate. Ir tokia kūrėte naują Lietuvą… O dabar, – ką kuria Vidmantė Jasukaitytė? Ar ji nenusivylė? Ar tas entuziazmas, su kuriuo ėjote į Atgimimą, neatrodo beprasmis? Juk maksimalistui gali būti skaudu pamatyti, kad rezultatai ne visai tokie, kokių tikėjotės…

– Žinoma, skaudu… Tačiau laisvės nereikia sieti su gerbūviu. Laivę iškovoja, paprastai, drąsieji ir idealistai. Tada ateina laikas sujungti pajėgas ir dirbti bendram labui. Čia atsiveria politinės nišos daugybei žmonių, kurių dalis toli gražu, nėra nei drąsūs, nei idealistai, nei specialistai. Patriotiniais lozungais nešini, veržiasi į pirmąsias gretas plėšrūnai, visuomenės “krokodilai”, jie užpildo ertmes atsiradusias valdyme ir jas praplečia “valydami”, t.y. atleisdami iš pareigų senuosius, kurie, atseit, pilni praeities ideologijos ir kenkia naujai politikai. Atsiranda vietos politinėms spekuliacijoms. Lietuvoje joms buvo sudarytos itin palankios sąlygos. Pasipriešinti buvo sunku tam destruktyviam procesui, tuoj pat galėjai būti paženklintas tautos priešo, kolaboranto ar komunisto etikete. Kuo jau kuo, o pagarsėti kaip tėvynės priešui niekam nesinorėjo. Pagyręs lyderį ar užpuolęs, atvirai apšmeižęs lyderio oponentus, galėjai tikėtis itin sėkmingos karjeros. Tačiau karjeristas nuo valstybės veikėjo ir skiriasi tuo, kad karjeristas mąsto tik apie savo kišenę, o valstybės veikėjui būdingas valstybinis mąstymas. Jis mąsto už visus, toli į priekį, jam nėra “savų” ir “svetimų”, nes valstybei, tėvynei, – visi savi. Tačiau aš galiu tik konstatuoti, kas įvyko, o pakeisti čia jau nieko negaliu. Galiu dirbti tai, kas priklauso nuo manęs. Ta prasme, dabar aš vėl tarp tų, kurie kuria naują Lietuvą. Pabadysiu paaiškinti. Visa kas gražiausia, mes siejame su dieviškumu, – dieviškas menas, dieviškas pašaukimas, dieviška muzika, dieviškas grožis… Bet iš tikrųjų Dievo aspektas žmogaus gyvenime yra nesuvoktas ir į tai žiūrime labai nerimtai, sakyčiau atmestinai arba net ateistiškai. Tačiau būtent iš dieviškojo aspekto gimsta visuomenės idealų sistemos, moralės normos, gėris, grožis, žmogaus ištikimybė Tiesai ir viltis… To ir trūksta dabartinei Lietuvai. Žmogus, jaučiantis ryšį su Dievu yra nepalaužiamas, nenugalimas. Ar ne dėl to komunistinė ideologija taip kovojo su bažnyčia, kad ji vienintelė buvo nepalaužiama žmogaus dvasinės tvirtybės citadelė? Kitas dalykas, kad Dievo sąvoka dabartiniam žmogui pateikiama taip primityviai, jog jis dažnai jos svarbą atmeta iš karto. Čia yra bažnyčios darbo metodų problema. Kad žmonės ieško savo žmogiškos būties ribų praplėtimo aišku iš to, kokią paklausą turi sektos. Tikėjimo tiesos, pateikiamos plačiajai visuomenei, liko labai primityvios, virto paprasčiausiomis bažnyčios dogmomis, kai tuo tarpu minties raida vis tik slenka į priekį. Be religijos mokslas tapo visiškas materijos belaisvis. Šventasis Tėvas Jonas Paulius padarė nuostabių darbų ir pasitarnavo žmonijai, kaip niekas iki jo, – jis atsiprašė bažnyčios vardu už netinkamus krikščionybės skleidimo būdus, jis padėjo religijai nugalėti savo uždarumą ir nubrėžė jos ateities perspektyvą drauge su mokslu. Tai yra nuostabu. Tai tikrai ženklas, kad žmonija žengia į naują erą. Tačiau dabar mums, menininkams, reikėtų pritraukti Kristaus asmenybę arčiau realaus, dabartinio gyvenimo, kad žmogus Jį suvoktų ne kaip kažkokią šešėlinę, erdvėje tvyrančią substanciją, o kaip realų žmogų, kuriam visa, kas žmogiška sudarė Jo žmogiškąją esmę, tačiau Jis buvo atsigręžęs į Amžinybę taip ištikimai, kad Amžinybė Jam taip pat atsivėrė. Ir Jis sugebėjo įvykdyti didžiausią žmonijos istorijoje žygdarbį – pakeisti mūsų visų vystymosi kryptį. Tai buvo analogų pasaulyje neturinti asmenybė, padariusi perversmą žmonijos evoliucijoje, nukreipusi jos idėją nuo žmogaus rūpesčiu vieninteliu Ego iki artimo meilės, iki visuotinės meilės idėjos. Dievas per Jį kaip per nieką kitą veikė pasaulį ir Jis pagrįstai vadinamas Dievo sūnumi. Tačiau Dievo negalima suprasti taip buitiškai, kaip Jis dažnai suprantamas. Tai Pradžių pradžia, visų Priežasčių priežastis, tai amžinas, begalinis viso ko kūrimosi principas, kuriame egzistuoja ne tik erdvė ir laikas bet ir begalybė mums nesuvokiamų matavimų, pats savyje turintis visą evoliucijų evoliucijų programą, kurios galutiniame taške, – žmogus, dvasiškai išaugęs iki pilnos su Dievu susiliejimo galimybės, o kaip ir kada tai bus, žino tik Jis vienas.

Užsibrėžiau parašyti tris knygas apie tai. Vieną jau pabaigiau, – tai labai asmeninė knyga, tarp poezijos, filosofijos, religijos… Tai yra mano asmeninė besąlygiška Dievo ieškojimo patirtis, maldos, dienoraščiai, straipsniai. Rašau pirmu asmeniu, nes už jos sąžiningumą atsakau ir nebijau rašyti pirmu asmeniu. Antroji, – “Dievas mirė vienišas”, bus romanas apie Kristaus gyvenimą. O trečioji “Senis arba laiškai Antikristui”, – apie mūsų kraštą ir žmogaus apsisprendimą tarp gėrio ir blogio. Pradėjau nuo “Senio”. Rašiau rašiau ir supratau, kad turiu sustoti. Manasis Dievo suvokimas pradėjo “šviestis” pro visur, net pro peizažą. Tada pamaniau, kad reikia pateikti, įtvirtinti arba gal pačiai sau galutinai suformuluoti šiuolaikišką Dievo santykio su žmogumi sampratą. O kas gali padėti tai padaryti? Tiktai Kristus. Juk tai buvo žmogus, kurio tiesos, skelbtos prieš du tūkstančius metų niekada nepasineigia, o tik pasitvirtina ir bus gyvos, manau, kol bus gyvas pasaulis, nors buvo persekiojamos, niekinamos ir žlugdomos… Tada pradėjau kitą romaną “Dievas mirė vienišas”. Pradėjau ir šis romanas mane “nunešė” į tokią savotišką erdvę, kur neliko vietos jokiai mano pačios filosofijai. Liko tik Jo laikas, Jo gyvenimas, ir viskas kas susiję su Juo. O tai ką aš jaučiu pati, – vis tiek “lenda”… Tada atidėjau abu rankraščius į šalį ir pasiėmiau tai, ką parašiau būdama Egipte, susirinkau savo dienoraščius, pritaikiau juos visuomenei ir papildžiau. Tai ir yra ta knyga “Išeidamas kalbėk apie meilę”, nors pavadinimas gali keistis („Golgotos vynuogės“). Kai ją pabaigiau, pajutau, kad esu laisva. Dabar labai įsigilinau į ”Dievas mirė vienišas” ir manau, kad greitai pabaigsiu. Po to grįšiu prie “Senio”. Tuo, manau ir bus baigta ši temą, nes tebelaukia nebaigtas romano “Po mūsų nebebus mūsų” antrasis tomas, knyga apie save ir dar kai kas, apie ką kol kas nekalbu, nes tai reikalauja daug jėgų, laiko ir žinių. Dabar rašau visko po gabaliuką. Pavargstu rašydama “Dievą”, einu prie kitko. Esu tvirtau įsitikinusi, kad rašydama Dievo tema, dirbu Lietuvai. Nes sušvelninti mūsų, kaip tautos, susinaikinimo procesus, kurie jau yra prasidėję ir sulėtinti jų tempus gali nebent Dievas – absoliučioji galia, kuri valdo visus procesus ir, vis tik, nežiūrint žemosios žmogaus sąmonės nuolat „kuriančios“ įvairiausias deformacijas, kreipia pasaulį tobulumo link.

– Įvardinkite nors vieną to gręsiančio susinaikinimo sudėtinę dalį, aišku, be populiariųjų ir visiems žinomų momentų,- akoholio, narkotikų, palaido gyvenimo būdo…

– Gerai…

Juokas iš visko… Kaip kokioj amnezijos būsenoje, kai nieko nebesuvoki, tiktai kikeni. Laikraščiuose – atverstiniai puslapiai karikatūrų, televizijoje, – kas kelios valandos humoras… Juokas iš visko, kas kelia pavojų, grėsmę, kas žiauru, kas nesąžininga. Juokas iš valdžios, juokas iš žmogaus, juokas iš korupcijos, juokas iš skurdo, juokas iš turto, juokas iš nekultūros, juokas iš senesnės kultūros, juokas iš idealų, juokas iš Atgimimo, juokas iš armijos, juokas iš policijos, juokas iš nusikaltimų, juokas iš žemdirbių streiko, juokas iš Uspaskich, juokas iš Karbauskio, juokas iš Paulausko, juokas iš Brazausko ir Landsbergio, juokas iš Ozolo, juokas iš elgetos ir benamio, juokas iš mafijozo… Sukuriamas įspūdis, kad nieko baisaus ir blogo niekada neatsitinka, – tik maži juokeliai. Piliečio budrumas, jo pilietinė sąmonė prislopinama kikenimu. Prieš Naujus metus tauta grafomaniškai kuria eilėraščius apie eglutę skarotą, kurią papuoš žydais ir Seimo nariais… Ar tai blogai? Taip, tai blogai, kada tam visuotiniam kvaištelėjusiam juokui nebėra solidžios, rimtos, kontsrtuktyvios proto atasvaros, kuri parodytų išeities galimybę arba bent jau pastangų rimtumą, ieškant išeities… Bet įdomu, ar kikena tas, kuris nematydamas išeities pasitraukia iš gyvenimo? Tie, kurie išvogė ar pardavė visų Lietuvą nebijo kikenimo. Jiems daug geriau, kai visi kikena, negu kad visu rimtumu reikalauja atsakyti už tai, kas padaryta. Ir visiškas atsakomybės jaumo nebuvimas, – ar tai ne savęs susinaikinimo mašinos sraigtelis?

– Negi nebuvo idealistų tarp tų, kurie kūrė valstybę? Idealistu aš laikiau Vytautą Lansbergį…

– Mielas Adolfai, labai blogai kai vardan vienos asmenybės iš Atgimimo proceso iškupiūruojama visa tauta. Idealai veikia sistemoje, visumoje. Jeigu tokios harmoningos visumos nėra, pavienio aukštesnio tikslo siekimą dažnai nuslopina asmeninės savybės, pakeičia to tikslo kryptį. Be to, viena kregždė neatneša pavasario. Tokiame procese, kaip tautos Atgimimas, reikia įvertinti kiekvieną pastangą, ir kuo įvairesnės asmenybės susijungia bendram tikslui, tuo labiau garantuotas progresas. Šiuo atveju taip nebuvo. Buvo stengiamasi atvirkščiai, – išeliminuoti dalį kūribingų, didžiulę patirtį turinčių žmonių. Tauta buvo kiršinama. Tai ne tik klaidų klaida, tai nusikaltimas, kiršinti tarpusavyje mažą mūsų tautą. Atgimimas yra visuotinis procesas, jis priklauso visiems, kaip ir ateitis. Lyderis turi mylėti visus. (…) Jam kiekvienas žioplys yra Lietuvos žioplys, ir nieko čia nepadarysi. Arba akivaizdžiai laikydamas juos mulkiais. Žmonėms reikia saugumo jausmo. Toli nenujosi, gąsdindamas žmones. Visi jau visko matė ir niekas nieko nebebijo. Paprasčiausiai, nusigręš ir atsigręš į tą, kuris negąsdina, o suteikia viltį, arba bent sudaro įspūdį, kad žino ar pabandys atrasti išeitį iš susidariusios padėties. Lyderiui labai padeda pozityvus ir principingas nuoseklumas. Tautą gali patraukti tautiniai idealai, nes dabar kaip tik nėra nė vienos stiprios politinės jėgos, kuri atstovautų ne ekonominius, ne investitorių, o eilinio Lietuvos piliečio interesus Lietuvoje. Tokia jėga būtina, kad susidarytų eiliniam žmogui palanki politinė atasvara. Kažkas turi rūpintis vidutinio Lietuvos piliečio išugdymu, nes valstybė tuo labiau pasiturinti, kuo labiau pasiturintis šis, vidurinis visuomenės sluoksnis. Idealistai turi mąstyti ne apie save, o apie kitus ir matyti ateitį bent dvidešimt metų į priekį. Idealistas tas, kuris ištirpsta savo idėjoje sutapdamas su ja, o ne tas, kuris rūpinasi savo vardo įamžinimu, ar savo ateities užsitikrinimu. Iš visų laisvos Lietuvos politikų didžiausia dalis idealistų buvo aišku Nepriklausomybės akto signatarų tarpe. Tą sakau atsakingai, nes iš arti mačiau kiekvieną iš jų, ir vėlesnius politikus seku taip pat atidžiai. Mane domina smenybės, nes jos veikia laiką. Dabartiniam Seime Sausio 13-tosios dešimtmečiui paminėti skirtame iškilmingame posėdyje signatarams nebebuvo palikta vietų tribūnose. Atėję naujieji lietuviai nematė jų ypatingos reikšmės Lietuvos atsilaikymo procese.

Matote, idealus kuria tie, kurie gyvena idealais, kurie juos pažino vaikystėje, kuriuos jiems įdiegė dažniausiai tėvai, kurių asmenybė formavosi idealų fone. Dabar, atrodo, tokių į Seimą nebepateko. Dabar atėjo į valdžią pirmieji mūsų “materialistai”, pralobę iš griaunamos Lietuvos. Vaje vaje, kas buvo jų rinkiminiuose sąrašuose ir kas prisiplakė prie jų partijų… Atradau ne vieną pavardę, susijusią su nusikalstama veikla ir jos struktūromis. Koks baisus, nežabotas godumas ir valdžios troškulys to materijos apsėsto žmogaus, jeigu jis jau nebesuvokia, kad jo veikla nesiderina su valstybės valdymu. Įsivaizduokit, – jie mano, kad nusikalstamu būdu pralobę, ateis į Seimą ir – niekas nieko… Laimė, didžioji dalis jų nepateko. Bet užtenka ir tų, kurie pateko. Kas ta materija? Tai sąstingis. Tai dvasinė ir mentalinė mirtis. Nes retas sugeba ją apvaldyti ir sudvasinti, priversti, kad pinigai tarnautų dvasingumui. Tą sugeba tvirtos, kultūringos ir dvasingos asmenybės, kurios vienodai tiksliai moka iškelti savo ir kitų gyvenimui nepavojingus, palankius prioritetus tiek dvasinėje, tiek materialioje sferoje. Žmogaus tikslas – sudvasinti materiją. Jeigu žmogus to nepadarys, materija pati jį pasigaus, suvynios ir sunaikins. Man Lietuva šiuo metu atrodo labai varginga, tiesiog leisgyvė, patekusi į beširdžių, materialių žmonių rankas. Čia visiškai nebegerbiama senatvė, atvirai tyčiojamasi iš jos, nors senatvė, – tai patirtis, išmintis, tradicijos, kurios ir yra gyvenimo stabilumo garantas. Čia nuolat kalbama apie Lietuvos viziją… Bet, ponai, Lietuva yra ne vizija, tai – jokia vizija, tai pirmiausia yra konkretus konkrečių žmonių gyvenimas ir žvelgiant į Lietuvos ateitį neleistina paistyti apie vizijas, o būtina matyti konkretų žmogų tam tikroje laiko perspektyvoje, su jo pajamomis, darbu, užsiėmimu, šeimos problemomis ir vaikų lavinimu. Tam reikia labai kruopštaus ir profesionalaus planavimo, kuris numatytų pavyzdžiui, už dešimties metų kiek kokio amžiaus ir kokio užsiėmimo žmonių reikės Priekulei ar Voveriškiams ir kokią mažąją ar didesnę pramonę ar žemės ūkio šaką reikia vystyti toje vietoje, kad jie turėtų darbą, ir kokio išsilavinimo žmonių reikės tai pramonės šakai įvaldyti, kad žmonės galėtų pakankamai gerai pragyventi, ir kur žmonės tą išsilavinimą įgys. Tačiau kalbant apie plataus mąsto planavimą, šiandieniniams politikams tai visiškai neįkandamas dalykas. Matote,juk ministrai užsiėmę tuo, kad valstybinius konkursus laimėtų firmos, kurias valdo jų artimi giminaičiai. Kol jie mato vizijas, tol neatsako už konkretų žmogų, o tai yra už konkrečią valstybę. Žmogaus gyvenimas užtrunka, sakykim, vidutiniškai septyniasdešimt metų. Eksperimentams laiko nėra. Kol politikas tikrins vizijų vizijas, žmogaus gyvenimas praeis. O jis už tai atsakingas. Vis dėl to –atsakingas.

Ar matote išeitį?

– Jei matyčiau greitą išeitį, pačiai būtų lengviau… Viena iš išeičių – išsilavinusi, amžinųjų pasaulio vertybių fone suformuoto mentaliteto jaunoji karta, kuri ateis į valstybės valdymą, su pasišventimu savo šaknims, Lietuvai ir jos identiteto pasaulyje išsaugojimui. Tai bus žmonės, kurie iš naujo atras tautinės savimonės privalumus, pajus tautinio identiteto vertę, suvoks, kad tik jo dėka mes esame pasaulyje ypatingi, kaip ypatingi kiekvieno savito tautinio identiteto atstovai. Jie vėl atras save, tai yra – mus, mūsų kultūrą, įsigilins į jos ištakas ir tame išvys nuostabų lietuviškos savimonės pasaulį, kaip Šlimanas atrado Troją. Ir tuo didžiuosis… Neįmanoma gerai valdyti, nesididžiuojant savo šalimi. Dabar jau dešimt metų praėjo, kaip mūsų vaikai nebesididžiuoja Lietuva, nes kaip švytintis orientyras jiems prieš akis iškelta Europa, į kurią reikia orientuotis. Bet praeis laikas ir jie pamatys tą blizgesį iš arti ir supras, kad tai ne šviesiau už saulę, kuri šviečia visiems vienodai. Jei jie gaus tinkamą išsilavinimą, jie sužinos, kad mes (drauge su baskais)esame seniausia gyva kalba Europoje kalbanti tauta. Ir jie didžiuosis tuo… Jie didžiuosis mūsų duona be konservantų, jei dar tokios bus, jie vertins mūsų vyną, iš natūralių sulčių, jie gers lietuvišką alų ir grįžę iš Europos valgys lietuvišką varškę… Jie atras save pasaulyje iš naujo. Tai ir bus išeitis. Patikėkit, ne anksčiau.

Nebent į Seimą įžengtų kokie nors radikalai. Pradžioje jie sukeltų didelį sumišimą, tačiau jie nesielgtų taip neišmintingai, kaip stengiamasi juos pavaizduoti. Ir iš tos Europos niekur neišbėgtume. Žinoma, tokiu atveju idealai užimtų sau prideramas vietas. Tačiau tokios partijos niekas neužregistruos, jos narių niekur neįleis, juos juodins ir išpūs jų nuodėmes, nes visi esantys valdžioje ar prie valdžios žino, kad jie, patekę į Seimą, pareikalautų atsakomybės pirmiausiai už ekonominius nusikaltimus Lietuvai. Mes jau turime precedentą, – matome, kaip ilgai neregistravo M.Murzos sukurtos partijos. Griežtos moralės nešvarūs žmonės bijo, kadangi daug kam norisi pasišildyti rankas ir prie lošimo namų ir prie legalizuotos prostitucijos. Griežta moralė to neleistų. Todėl radikaliuosius vadins fašistuojančiais ir kuo tik nori, nes jie griežtesni. Aplink juos atsiras rūpestingai suburtas provokatorių tinklas, kuris kompromituos radikaliai nusiteikusį tautinės krypties judėjimą. Pas mus yra tos tyčinio kompromitavimo tradicijos su valdžios žinia, nieko nepadarysi… Pas mus yra kišeninių prokurorų, kišeninių ministrų… Tačiau radikalumas dar nereiškia fašizmo. Šiuo metu radikalus požiūris reikalingas į viską. Jei jo nebus, lieka laukti, kol ateis jauna, kultūringa karta. Aš tikiu, kad bent keliasdešimt tokių žmonių užaugs. Lietuvai to ir pakaktų…

Man būtų nepaprastai įdomu, jeigu susijungtų tautinės radikaliosios ir socialdemokratinės idėjos. Man atrodo, kad tada spekuliatyviosios politikos partijos nebeturėtų, kuo spekuliuoti, kadangi ilgam būtų užimtos laisvos politikavimo nišos. Radikalai apsišlifuotų socialdemokratinės patirties veikiami, o socialdemokratai priartėtų šiek tiek nuo socinterno į tautinių idėjų pusę. Tai vienas kitam netrukdytų. Tik nežinau, ar kam šaus į galvą toks netradicinis, drąstiškas mūsų dienoms junginys… Tai priklausys nuo minėtų partijų ar judėjimų lyderių tikslų ir nuo to, kiek jie sugeba netradiciškai mąstyti.

– Vidmantę Jasukaitytę šiandien daug kas žino, kaip savotišką aiškiaregę… Dešimtį metų beveik nieko nerašiusi,- ar nepasigedote literatūrinio šurmulio, kuris lydėjo jaunystėje?

– Jaunystė – šventas laikas, pilnas optimizmo, jėgos, intuicijos ir didelių jausmų… Tai turi praeiti. Nieko nesigailiu iš to, ką patyriau jaunystėje, galiuosi tik vieno, – kad nerašiau dieną naktį… Kiek daug būtų švarių kūrinių. Po darbo parlamente su dideliu skausmu jaučiau, kad nebegaliu rašyti. Mano kūryba politinių beraščių buvo išnarstyta po kaulelį. Važinėjo tokia “skrajojanti brigada” su vienu fotografu priešakyje po mano tėviškę ir mano romano veikėjų prototipus agitavo paduoti mane į teismą, kad aš juos apšmeižiau ir iškraipiau jų gyvenimo įvykius. Bet meninė kūryba yra meninė kūryba. Žmonių pavardes palikau sąmoningai tas pačias,- tegul lieka nors pavardės tų, kurie kadaise gyveno mano tėviškėje. Kadaise,- kai gyvenimas ten virte virė… Dabar dvi sodybos likusios. Ateina barbarai į tėvo skiepytą sodą, išlaužo obelų šakas, o nepasiekę riešutų, išpjauna skiepytų lazdynų krūmus, kuriuos prieš kokį septyniasdešimt metų močiutė parsinešė iš medelyno ten dirbdama. Kaip aš galiu tokį lietuvį vadinti? Barbaru…

Taigi, panašūs politiniai barbarai šukavo mano tėviškę, ieškojo įkalčių prieš mane, beveik tardė mano bejėgį, sunkiai sergantį tėvą, kuris buvo išmintingesnis už juos visus kartu paėmus, – jis viską suprato… Aš net pagalvoti negalėjau, kad tokie barbarai vėl naršys kiekvieną mano žodį.

Dabar, praėjus dešimčiai metų, jie man nebegzistuoja. Kovo 11-oji amžinai bus mano šventė, kol aš būsiu gyva. Ir Sausio 13-oji taipogi. Aš žinojau, kam esu pasiruošusi ir to man užtenka. Aš save patikrinau ir žinau, ką aš galiu, o ko net nebandysiu. Patyriau visas minios meilės ir neapykantos formas. Dabar man užtenka savęs, – mano vidus pilnas to, kas man brangu, įdomu ir vertinga, ir tai lydės mane iki mirties. Net jeigu likčiau visiškai viena, niekas neprivers žemintis ar pataikauti tam, kuo aš netikiu, kaip ir niekas neprivers išduoti tai, kuo tikiu.

Kaip minėjau, likimas netikėtai nusviedė mane į Egiptą. Tai buvo ir erdvės ir laiko distancija nuo to, kas man skaudžiausia ir aš suvokiau save, kaip visiškai nepriklausomą sielą ir sąmonę, nepriklausomą nuo tos žemosios aistrų makalynės, kur vyrauja pavydas, neapykanta, kerštas tam, kuris sugeba tai, ko pats nesugebi, kur vidutinybės tarsi piranijos drasko stipresnio ir švaresnio žmogaus dvasią. Aš ten dar ryškiau suvokiau žmogaus gyvenimą Amžinybės fone ir kokie tragiški tie aistrų blaškomos visuomenės judesiai, kiek daug ten beprasmybės… Man tie žmonės, kurie dėl politinės nuomonės skirtumo aukoja žmogiškus santykius, panašūs į ligonius ar apsinuodijusius kokiomis nuodingomis dujomis. Man jų gaila, kaip luošų. Gaila, bet reikalų su jais nenoriu turėti jokių… Kūryba yra tai, kas tavęs neišduoda. Kūryba tavęs nekaltai nepasmerkia. Jeigu jie nori pažinti mane – tegul skaito, mano širdis atverta visiems, o taip pat ir jiems. Bet šiame gyvenime bendrauti su jais nenoriu. Ir kitame taip pat.

Sunkiausia būtų išeiti iš čia, nepasakius to, ką esu subrandinusi. Aš jausčiausi pasielgusi nesąžiningai. Todėl rašau gal kiek ir skubėdama. Kažkas veja iš vidaus. Aš šventai tikiu, kad atsiras Lietuvoje labai daug šviesių žmonių, kurie irgi susidurs su egoistinėmis sistemomis, luošinančiomis žmogaus gyvenimą ir užtemdančiomis jo tikėjimą gėriu. Tikiu, kad kas nors iš jų mano kūryba, jeigu ji bus išleista, pasitikrins savo idealus. Tai tebūnie kaip laiškai jiems, nes aš juos myliu jau dabar. Aš juk irgi skaičiau daugybę knygų ir kai kurios jų atrodė esančios laiškai man. Jaučiau begalinį ryšį su jų autoriais, tarsi juos būčiau pažinojusi, jaučiau, jog tai yra pačios artimiausios man sielos. Kiek jos davė man… Iš tiesioginių kontaktų su žmonėmis tiek negavau. Todėl rašau dabar jiems, tiems, kuriems būsiu reikalinga, kurie mylės mane… Juk ne paslaptis, kad meilės siekia visi. Aš irgi. Ir tikiu, kad ji pasieks mane tada, kai manęs jau čia nebebus. Kad būsiu reikalinga bent keliasdešimčiai žmonių, nė kiek neabejoju, nes tai, ką rašau apie Dievą, jo ieškojimą, negali būti nereikalinga gilesniam žmogui. Juo labiau, kad tai yra dalis labai asmeniškos patirties. Bet koks literatūrinis šurmulys man sukeltų tik liūdesį, nes tame matau daug nerūpestingumo ir kiek kvailybės. Tai jau nebe man. Žmogaus gyvenimo trukmė įpareigoja… Tai ką rašau, nėra plačiosios rinkos dalykai, – tai nei horoskopai, nei sapnų aiškinimai, nei erotika. Tačiau tai yra nuoširdu ir tame yra gyvenimiškosios ir dvasinės patirties.

– Taigi, tokiomis mintimis gyvena šiandien pirmoji Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos laureatė… Ir susirūpinusi, ir uždara, ir liūdnoka ir… stipri. Ko ieškojote, Vidmante, bet neradote? Ir – ko nelaukėte, bet – įvyko ir pasiteisino? Ir apskritai,- o kaip Jūs gyvenate?

– Niekas neranda visko, ko ieško, arba reikia būti tobulu, kad nieko netrokštum. Aš irgi kai ko neradau, ko labai troškau, tačiau apie tai nekalbėsiu, nes tai labai intymu, – nesinori tapti taip jau visiškai perregimai. Galiu tik pasakyti, kad labai troškau būti sava muzikos pasauliui, o taip pat dailei… Tačiau tam reikėjo ruoštis nuo ankstyvos vaikystės. Aš tokių sąlygų neturėjau. Man atrodo, kad rašytoja tapau dėl to, jog kitos meno šakos man buvo tiesiog aplinkybių uždraustos. Ir žinoma, mano tėvo dėka, kuris išmokė skaityti nuo 5-erių metų ir skaityti ne bet ką, o klasiką. Nebeturiu tėvo, Kazimiero Jasukaičio, su kuriuo jaučiau labai stiprų mentalinį ryšį… Atrodo, kad tebebendrauju su juo iki šiol. Tebeturiu mamytę, Oną Jasukaitienę, kuriai jau 77-tieji… Ačiū Dievui. Nebeturiu vieno labai labai artimo žmogaus, kuris mano gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį, – tai provoslavų vienuolė motina Sergija. Ji buvo akla, tačiau man davė daugiau negu daugybė gyvenime sutiktų sveikų žmonių kartu paėmus. Ji buvo tikra dvasinė motina. Jos netekties nejaučiu, nes tebejaučiu jos dalyvavimą mano gyvenime, tik kažkaip skaudu, kad jos niekad nebepamatysiu čia…

Turiu puikų sūnų Kęstutį, marčią žemaitę Jolantą Girdenytę ir du nuostabius dvynukus anūkėlius Džiugą ir Lauryną, kuriems jau eina penkti metukai. Nenusakomą jausmą pajuntu, kada mąstau, jog tai sūnūs – jau mano sūnaus… Tarsi žvelgčiau į kažkokią savo transformaciją visai kitame laike…

Turiu dukrą Vaižgantę – Kunigundą, kuri šiuo metu studijuoja tapybą Dailės akademijoje. Tai mergaitė, dėl kurios niekada nebuvo jokių problemų, o tai reiškia, kad mes niekada nematėme jos problemų, nes jos turinys labai paslėptas joje pačioje. Kartais vadinu ją “Vynas, verdantis butely”… Jeigu ji atsivertų mylimam darbe, kūryboje, – tik tada būtų galima ją pažinti. Šiaip jau visuomenė niekad nežinos, kokia ji…

Mano mažiukas – Algirdas dar gimnazistas. Irgi labai stiprus žmogus, tačiau iš visų maniškių – pats jautriausias. Jam “gyventi trukdo” maksimalizmas, teisybės genas ir “karštas kraujas”. Kario už teisybę tipas, o kartu labai intymus ir geras žmogus, kuriuo galima pasikliauti. Apskritai, man atrodo, kad tik aš viena žinau, ką mano vaikai slepia savyje. Aš matau jų visus kompleksus ir visus komponentus. Aš juos myliu beprotiškai, tačiau galiu nuo jų ir pabėgti, kai pajuntu, kad jų meilė man panaši į alkano meilę sumuštiniui. Taip būna. Kartais meilės alkis tampa nepasotinamas ir aš tada pasijuntu esanti kažkokia “priemone”.

“Keliamąja galia”, kuri tam ir yra, kad visos jų problemos išsispręstų jiems nedalyvaujant… Kartais meilė tarp artimų žmonių tampa pavergianti… Tai, kad aš galiu rašyti, yra mano rimtų pastagų rezultatas vaduojantis iš tokios meilės ir verčiant ją kitokia. Tačiau vaikai myli taip, kaip aš jiems leidau išmokti…

Turiu vyra Vincą-Rimgaudą Dineiką, technikos mokslų daktarą, kuris sunkiai suranda vietą šiuolaikiniame gyvenime, tačiau nenuilstamai dirba tęsdamas savo tėvo Karolio Dineikos idėjas.

Mūsų buitis visiškai nesutvarkyta. Nepriklausomybė sudarė sąlygas susijungti nusikalstamoms stuktūroms su valdžios ir teisėsaugos struktūromis, o taip pat su bankais. Nuo to esame nukentėję. Jau keli metai vyksta teismai dėl mūsų gyvenamos vietos su labai juodais žmonėmis, kuriuos kažkaip “nekaltai” rėmė Hermio bankas su garsiąją matrona ir juristais. Juridiškai – mes teisūs. Pažiūrėsime, kuo baigsis… Bet kurioje normalioje valstybėje aš niekados nebūčiau atsidūrus panašioje situacijoje. Tačiau apie tai plačiau parašysiu knygoje apie save. Visi, kurie renka pletkus ir jais minta, galės pirkti ir skaityti, – gal tai pagerins finansinę šeimos situaciją…

Taigi, materialiai gyvenu sudėtingai, kaip ir visa Lietuva, tačiau dėl to aš negaliu nerašyti, arba mano vaikai negali nesimokyti, arba mes negalime negalvoti apie šviesą ir negyventi idealais,- kas bebūtų, niekas negali priversti mūsų gyventi negarbingai, nesiekti gėrio, grožio. Kiekvienas siekiame to savaip ir tai reikalauja didelio vidinio nuoseklumo. Kartais tai yra labai sunku, tačiau kito kelio išgyventi nėra.

– Treti metai Jūsų eilėraščių knyga guli leidykloje… Gal kūrybinė satisfakcija suteiktų Jums jėgų…

– Be abejo… Tačiau tai knygai išleisti Kultūros ministerija neskyrė pinigų. Aš pati rėmėjų neieškau. Jeigu niekam nereikia – tegul neleidžia. Jeigu rašysiu testamentą, būtinai įrašysiu, kad visi mano neišleisti rankraščiai būtų sunaikinti. Tegul jų niekas taip ir nepamato. Atėjusi į literatūrą aš visą laiką susiduriu su kažkuo, kas mane kupiūruoja. Aš tuos žmones pažįstu. Tiesiog mūsų vertybės skiriasi, ir jeigu nuo jų priklauso lėšų skirstymas poezijos leidybai, žinoma, jie negali proteguoti knygos, kurios teigiamos vertybės jiems neaiškios. Yra žmonių, Adolfai, kurie ieško naujovių, bet nevertina tradicijos. Jie braunasi į meninę realybę su vienu tikslu: gyvenimą ar istoriją versti menu tokiais būdais, kurių, jų nuomone, dar nebuvo. Mano, kaip menininkės esmė visai kitokia. Aš jaučiu amžinybės tėkmę. Jaučiuosi baisiai laikina. Jaučiuosi tarsi atvykusi į šį gyvenimą, kaip į nepatogią komandiruotę, kur, nežiūrint visų nepatogumų, turiu savo užduotį atlikti sąžiningai. Aš myliu tradiciją, kaip reiškinį. Tai vienintelis dalykas, kuris dar kažkiek laiko praneša apie mus tiems, kurie bus po mūsų, kai mūsų nebebus. Aš mėgstu paprastuose dalykuose ieškoti amžinybės atspindžių. Aš myliu kiekvieną savo herojų, kad ir kokį negatyvų veiksmą jis atliktų… Aš ieškau tam priežasčių ir ištakų. Aš gerbiu šį gyvenimą ir viską, ką jis mums suteikia, – net ir praradimus arba kančią. Nes viskas žmogų ugdo. Žmogus bręsta ne būdamas laimingas, o vienatvėje ir kančioje. Vienatvė retai būna lėkšta. Net tai, kas vadinama banalybe, man turi savo grožį, kaip žmogaus mąstymo labai neįmantri kokybė. Aš manu, kad patys vertingiausi kiekvieno poeto kūryboje yra eilėraščiai apie meilę, nes apskritai, tik apie meilę ir verta rašyti. Visos mentalinės aukštumos atsidengia paprastame eilėraštyje apie meilę. Tie, kas laiko save “elitinės” kultūros Lietuvoje šulais, aišku, mano knygai išleisti pinigų neskirs. Tad ir tegul guli…

Štai, kuo šiandien gyvena, ką kuria ir ką mąsto Vidmantė Jasukaitytė. Palinkėkime jai sėkmės ir jėgų. Ir didelės asmeninės laimės. Tokios, kad ji pati tai suvoktų kaip laimę…

Komentarai

 

 

 


 
Video reportažas



Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Norvegijoje plintant šunims pavojingai ligai – perspėjimas lietuviams
E. Laurinaitis: priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas 2
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
D. Jastramskis išleido monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje 
VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deimantas Jastramskis,...

Seimas pritarė naujai žalos atlyginimo pacientams tvarkai 
Seimas priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų...

Ką signalizuoja pirtyje netikėtai užklupęs galvos skausmas? 
Turkiška, suomiška, rusiška ar japoniška – pirčių pasirinkimas šiais laikais tikrai didelis, o...

Kaunas planuoja statyti metro (balandžio 1-osios pokštas) (9)
Premjerui Sauliui Skverneliui pavadinus mūsų brolius latvius konkurentais, daug kam kilo mintis, kas...

Teisingumo ministerija inicijuoja teismo proceso tobulinimą (1)
Teisingumo ministerija, siekdama sistemiškai tobulinti teismo procesų reglamentavimą, iš vidinių išteklių steigia naują...

Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku išrinktas D. Gaižauskas (5)
Trečiadienį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, aktyviai...
TS-LKD sveikina Aušrą Maldeikienę prisijungus prie bendros frakcijos Europos Parlamente (1)
„Sveikinu Aušros Maldeikienės pasirinkimą prisijungti prie Europos Žmonių partijos (angl....
Šalies vadovė dalyvauja Ukrainos Prezidento inauguracijoje (9)
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų Europos šalių...
 
Prokurorams „skauda“ tik jų postai – paprastų žmonių skundams ir ašaroms jie akli ir kurti
Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai:...
Ar Europos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokuroro postą jai siunčia Lietuvos Vyriausybė?
Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos...
Kreipėsi dėl nužudyto sūnaus – pačiai motinai iškėlė baudžiamąją bylą
Nors po aukštų teisėjų sulaikymo skandalo buvo prabilta apie būtinus...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Alytuje išžaginta į darbą ėjusi moteris
Liepos 18 d. apie 5 val. 20 min. Alytuje, Jazminų...
Įtariamojo asmens tapatybė jau nustatyta
Šiandien Vilniaus apskr. vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriuo...
Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinti plėšimu įtariamą vyrą (1)
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (2)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (1)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
Naujo Lietuvos kariuomenės laivo pirkimas bus skelbiamas balandį
Lietuvos kariuomenė planuoja įsigyti naują laivą teršalų likvidavo ir gelbėjimo...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (7)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (23)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
Fiodr Černych perėjo į Maskvos „Dinamo“ (1)
Paskutinę perkėlimų dieną Maskvos „Dinamo“ paviliojo Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną...
 
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai””
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...