Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Lapkritis 21 Ketvirtadienis
 

Stebuklinga patvorių žolė

2006-11-27 10:31 | Kultūra | Komentarų (6)

Apysakų romanas

Šiemet sukanka trisdešimt metų, kai spaudoje pasirodė Vidmantės Jasukaitytės apysakos romanas “Stebuklinga patvorių žolė”, kuris neprarado savo skaitytojų ir šiandien. Knyga prof. Birutės Ciplijauskaitės yra išversta į ispanų kalbą.

Su šia knyga lietuvių literatūroje galutinai įsitvirtino tvirtų moterų galerijos tradicija, moterų, kurių gyvybinė galia slypi giminės šaknyse, vedančiose gilyn į autentišką moterų pasaulį, vienybės su gamta bei visa supančia aplinka jutimą. Autorė subtiliai bei tiksliai vaizduoja moters sielos, jausmų sandūras su laikmečio aplinkybėmis, jos herojės turi daug prigimtinės išminties, vitališkumo, kartais – gilaus tragizmo. Autorė naudojasi magiško realizmo priemonėmis, kurios išplečia vaizduojamų įvykių diapazoną, turtinga kalba bei poetiškumas kūrinius daro žaviais ir nepamirštamais. Knyga patraukė išeivijos skaitytojų bei kritikų dėmesį, apie ją rašė tokios žymios mokslininkės, kaip prof. Violeta Kelertienė bei prof. Birutė Ciplijauskaitė. Šis apysakų romanas pasirodęs socialistinio realizmo laikais, buvo vienas iš pirmųjų magiškojo realizmo kūrinių Lietuvoje (šalia R.Granausko bei S.T. Kondroto), išeivijos kritikų analizuojamas Markeso, Kortasaro kūrybos fone. Kraujažolės motyvas, simbolizuojantis stiprybę, kurią moterys su kraujau gauna ir perduoda iš kartos į kartą, tapo talpiu žmogiškųjų ir genties plačiąja prasme viertybių simboliu. Šia knyga V.Jasukaitytė daug prisidėjo prie dėmesio moterų subkultūrai, kurios tyrinimai jau įgauna pagreitį.

Tai – pirmas autorės prozos darbas, virtęs iki šiol nepamirštu debiutu ir neleidęs skaitytojui suabejoti jos talentu.

Apysaka apie Brukšdvario panelę

(…)

Brukšdvario panelė mąsto ir laukia, mąsto ir laukia, ir Laurynas niekada nesužinos, ką ji mąsto ir ko ji laukia. Bet nuo dabar Brukšdvario panelė dažnai važinės pas Leibą, o grįžusi namo sėdės ant suoliuko prieš besikūrenančią krosnį ir žiūrės į ugnį, ir matys joje kažką, kas ją traukia, ko ji bijo, prieš ką tačiau negali atsilaikyti ir, primerkusi akis, stengiasi įžvelgti dar giliau, į grėsmingą ugnies spalvą, tarsi pati eitų į laužą, žinodama, jog gyva jo nepereis.

O Laurynui ta žiema bus ypač graži. Jo širdis per tiek metų kartą atsileis nuo baimės ir taps dar šiltesnė tai savotiškai moteriai, pagimdžiusiai jam tokį juodaplaukį sūnų, dabar taip dažnai sėdinčiai su juo apytamsėje troboje.

— Palauk, — sako Laurynas, — įmesiu pagalių į ugnį, tau bus šilčiau.

Jis išgėręs nelygiais žingsniais prieis prie didelės molinės krosnies ir įmes į pakurą keletą pagalių. Malkos drėgnos, — sausas Laurynas laiko sunkesniam metui, — drėgmė veršis iš degančio medžio, ir medis dejuos neįmanomais balsais.

O Dieve Dieve, kaip sunku Brukšdvario panelei. O, kad galėtų ji išsiverkti, išsiraudoti, plaukus nuo galvos rautis, — paskui apsiramintų ir gyventų kaip visos gyvena, bet tas jos kūnas — išbandytas apvalkalas, tarsi koks kevalas, ir nė vienas garsas neišsprūs iš jos lūpų. Ji tik įpils Laurynui degtinės, o pati žiūrės j liepsnos liežuvius, kurie tą žiemą — vienintelė šiluma nedidelėje panelės gryčioje, ir jos širdis prisipildys keisčiausių, negirdėtų, niekam netartų žodžių:

,,Vėlelės, jūs mano vėlelės, ak, vėlelės, jūs mano vėlelės, kiek jūsų čia daug…"

O vėlės, gyvenusios šlapiame alksnyje, dega ir dejuoja, ir Laurynui jų negaila — įgrūdo dar gyvą medį į ugnį — tegu kamuojasi…

Ir klausantis degančio medžio čirškimo, zirzimo, dejavimo, pro akis ims plaukti veidai, veidai vyrų su dalgiais, su muškietomis, su šakėmis, tų, kurie tikrai žuvo nuo dragūnų ir šaulių, tų, kuriuos ji buvo mačiusi gal tik sykį gyvenime, prajojančius ar praeinančius būriais, ir nežinojo, nei kas jie, nei iš kur, tų, kuriuos ji atsimena dar nuo pereito sukilimo, kai buvo visai dar mažytė mergaitė, kurie paskui buvo negyvi užplakti ar mirė nuo žaizdų dvarų daržinėse ant šiaudų, o jų kraują paskui uostinėjo margi šunes ir inkšdami draskė nagais žemę.

Ir jai staiga pasirodo, kad visi tie žuvę žmonės, taip pat ir Adomas, ir Jeronimas gyveno tame vieninteliame laukų medyje, ir tik kvaila Lauryno ranka juos antrą kartą pražudė. Ir Laurynas jai pasirodys glitesnis, nešvarus ir minkštas lyg puvėsis, kurio nedera prisiliesti, ir ji pasislinks nuo Lauryno toliau.

O Laurynas sukikens i savo rudus ūsus — matai, boba, dar prisibijo, kad jis išgėręs ko nesugalvotų… Mat kas jai galvoj… Che che che… O Brukšdvario panelė prisimins, kad jis taip pat kikeno paskutinį kartą atsisveikinęs su Jeronimu, prieš tai ilgai šnekėjęs su juo daržinėje.

Ak vėlelės, jūs mano vėlelės… Skylėtos krosnies durelės tiesiai prieš ją, o už durelių vėl vaitoja amžinieji medžių gyventojai — užplaktų, pakartų ir užkankintų vėlės.

O Laurynas sėdi kaip niekur nieko, prieš jį vėl kvorta degtinės, tik dabar ji jau ne panelės pirkta — Laurynui patiko tas niekad nepatirtas artumas — sėdėti su savo moterim vakarais prieš ugnį, kai ji tokia spraganti, kaitri, raudona suveja kažkieno šešėlius į pačias trobos kertes, ir jie visą vakarą juda ten, nedrįsdami išeiti ir prisiartinti prie jo. Tik vienintelė motina yra taip su juo sėdėjusi prieš ugnį, bet tai buvo seniai, ir šitas sėdėjimas apgirtus prie pajuodavusio stalo, beveik nieko nešnekant, kada už langelio taip pusto, jam taip primena seniai pamirštus laikus ir tik vaikystėje patirtą švelnumą, kad jis už tą sėdėjimą nieko labiau pasaulyje netrokšta. Todėl Brukšdvario panelė savo parsivežtą degtinę gali padėti kamaroje į patį lentynos kampą — Laurynas pats joja pas Leibą atskirai nuo savo pačios ir pats perka.

— Ui, pons, ko tamsta taip mauki tą tručizną? Ar galva susimaišė? — klausia Leiba.

— Vakarai ilgi, — prataria Laurynas, ir Leiba supranta.

Bet Laurynas ne vien dėl sąžinės graužimo geria. Jam tik norisi su pačia už stalo sėdėti tol, kad, užgesus balanai, iš kerčių išlindę šešėliai rastų jį jau miegantį ir jis jų neberegėtų.

Ir liepsnos liežuviai apšviečia jų veidus — apgirtusį, vaikiškai šypsantį Lauryną, ir Brukšdvario panelės — rūstų, tarsi iš medžio išskaptuotą. Jai vis neduoda ramybės šlapio medžio dejavimas krosnyje, ji niekur negali nuo to garso pasislėpti ir staiga supranta, jog šis vakaras turi būti paskutinis toks. Ak štai ko ji laukė visą tą rudenį, nesuprasdama ir gerai nežinodama! Ir Brukšdvario panelė susidaužia su Laurynu. Išgeria. Paskui vėl susidaužia ir vėl išgeria. Laurynas, tarsi pajutęs kažką negera, sakosi nebenorįs, bet liepsnos, tokios raudonos, plakasi į veidą, ir jis prisimena motiną. O kodėlgi neišgerti? Ir jis išgeria vėl.

Tada Brukšdvario panelė eina į kamarą, paima viską, kas buvo padėta toliausiame lentynos kampe, ir atneša į trobą — ne veltui, pasirodo, laikė, kažkas lyg sakyte sakė, kad reikia turėti to skysčio kuo daugiau.

Ji vėl pila Laurynui, uždeda ranką jam ant peties, — gerk, Laurynai, išgerkim abudu, juk abu nesam laimingi. Ir Laurynas geria vėl — taip taip, nors kartą abudu… Kas žino, kaip ta laimė atrodo, kas ją yra matęs… Laurynas visiškai girtas, o Brukšdvario panelė pila jam dar ir dar, ir jis nebejaučia burnoje jokio skonio, seilėdamasis ryja ir ryja, o baisusis skystis varva jo ūsais, bėga smakru, laša ant marškinių, ir Laurynas nebeturi jėgų jo nusišluostyti. Jis kažką vapa be sąryšio apie ugnį, apie motiną, ir Brukšdvario panelė nežino, kad jis dabar, klūpodamas prie pečiaus taip arti ugnies, kai jam labai karšta, apkabina sėdinčios motinos kelius, įsikniaubia jai į skreitą, o motina ieško jam galvą, sklaido plaukus ir kažką taip gražiai kalba. Ir Laurynas nebejaučia net karščio — jam tik šilta ir gera, nes motina taip seniai, gal prieš keturiasdešimt metų mirė badu, ir po to niekada nebeieškojo jam galvos, o Brukšdvario panelė pripila dar pilną kvortą ir, atvertus nuo stalo sunkią susivėlusio Lauryno galvą, viską supila jam į gerklę. Kai truputį palaukusi, kol jis viską nuris, supila antrą kvortą, Laurynas taip ir lieka atsirėmęs j suolo atlošą, kurį taip gražiai išraižė kažin koks čia gyvenęs senolis. Šešėliai žaidžia raižiniuose, ir juodi rojaus paukščiukai šokinėja vienas prieš kitą juodoje gėlėje visai prie pat Lauryno galvos. Motina paglosto Lauryną, nubraukia jam nuo skruosto ištryškusią ašarą, ir Laurynas supranta, kad motina žino visą jo nedalią ir jai nieko nebereikia aiškinti. Ji pati kažką kalba Laurynui taip švelniai, kaip galima kalbėti suaugusiam sūnui tik prieš pat jo mirtį, o paskui paima Lauryną už rankos, Brukšdvario panelės balsu liepia išgerti dar kvortą ir basą, ligi kelių atraitytomis kelnaitėmis vedasi kažkur pro duris j purų šaltą sniegą ir, glausdama mažo savo sūnaus galvą prie savęs, nusiveda tolyn tolyn, o Laurynui iš burnos staiga iššoksta mėlyna liepsnelė, kuri ilgai šokinėja apie lūpas, ir Laurynas ją gaudo linksmomis vaiko rankytėmis, motinai matant ir šypsantis.

Mėlyna liepsna virpa virš jo ūsų, tarsi nuodingas garas veržiasi iš burnos su kiekvienu jo kvėptelėjimu, o Brukšdvario panelė, užsidegusi naują skalą, eina į seklyčią ir baltai uždengia lentą, nes niekas iš anksto nepasirūpino karstu. Paskui ji atsistoja prie lango ir žiūri į švilpiančią tamsą, kol pasibaigia skala ir, sekdama pūgos šėlimą, galvoja, kad reikia dar baisesnės švilpiančios vėtros, kad ji paimtų ir užpustytų tą Brukšdvarį su visa troba, kartu su ja pačia, taip stovinčia prie apšalusio langelio, su degančiu Laurynu kitame trobos gale, su miegančiu jos sūnumi, nes ji, taip troškusi būti laisva ir nuo nieko nepriklausoma, negalėjo tokia būti, nes niekas dar šiame krašte nėra buvęs laisvas, ir jos gyvenimas perdegė kažkur jos viduje niekam nematomas ir niekam ligi galo nereikalingas, o dabar ji gyvena visai ne savo gyvenimą, o kažkokį svetimą, sunkų ir baisų, kažkieno jai primestą iš šalies, ir dėl to jai dabar taip tuščia ir nyku, nes jos meilė, tyli ištikimybė ir visa tai, kas teikė tiek jėgų, kančios ir noro gyventi, dabar staiga tapo beprasmiška ir niekam nereikalinga, ir neliko iš to jokio ženklo, tik juodaplaukis vaikas, kietai įmigęs viename kambaryje gal jau su numirėliu.

Ir kokie neteisingi, šalti ir išgalvoti yra dabar kažkada Adomo kalbėti žodžiai apie mėlyną jūrą, snieguotas kalnų viršūnes, auksines moterų garbanas ir žydras jų akis…

Aplinkui švilpė ir šėlo, visos piktosios dvasios šventė pergalę ir puotavo visai čia pat, už plono apledėjusio langelio, ir vertė ją, Brukšdvario panelę, žiūrėti j save, į šėlstančią ir juodą tamsą, ir neleido niekur išeiti, pasitraukti iš tos puotos.

Kai ji nuėjo į kitą trobos galą, Laurynas jau nebedegė — gulėjo nuvirtęs nuo suolo ant aslos. Nežinia iš ko Brukšdvario panelė suprato, kad jis jau nebegyvas. Ji užmetė akį ir į vaiką. Jis gulėjo — toks graudus ir mažas kamuoliukas, ir Brukšdvario panelė staiga suprato, ką padariusi. Ji gi atėmė iš Adomėlio tą geraširdį gyvą žaislą ir, kaip bebūtų, globėją, pasmerkė sūnų augti ir gyventi tik su savimi — su motina, kurios, pasirodo, niekas aplinkui nepažinojo, ir kuri nepažįsta pati savęs. Laurynas gulėjo ant aslos jau pajuodęs ir sulysęs, ir du juodi paukščiukai šokinėjo virš jo, išraižytoje suolo atkaltėje, ir kažką suokė, skaudžiai ir nesuprantamai.

Ir Brukšdvario panelė pirmą kartą panoro paglostyti Lauryno veidą, susivėlusią rudą galvą, beveik nepažįstamą kūną, pabučiuoti rankas, kurios storais trumpais pirštais taip negrabiai glaudėsi prie žemės.

„Dieve mano!.. Vėlelės jūs mano, vėlelės… Amžiną atilsį duok jam viešpatie…" Ir tik dabar ji suprato Lauryno likimą ir pagalvojo, kad jam taip pat reikėjo meilės ir širdies gerumo nė kiek ne mažiau, negu jai pačiai, ir kad jis taip pat motinos vaikas, gimdytas ne tam, kad būtų svetimos nedalios ir kentėjimo atpirkėjas.

Brukšdvario panelė žiūrėjo į Lauryną, ir niekas, nei ponas Adomas, nei Laurynas, nebuvo matę tokių jos akių — didelių ir atvirų, kaip vaiko — moters akių. Jos lūpos judėjo. Ji kažką šnabždėjo, ir jei Laurynas būtų galėjęs dar ką nors suprasti, jis būtų išgirdęs: „Dovanok man. Dovanok…"

Rytas dar toli. Nors jau ir nugiedojo vienas kitas iš pirmųjų gaidžių, Brukšdvario panelė neprapuolė. Juk ji ne vaiduoklis, gąsdinantis žmones — niekas nėra net prasitaręs, kad ji ką pikto darytų, nors ir palaidota tarp nekrikštų ir pakaruoklių.

Ji tik pasitraukė nuo savo trobelės, kad jos sūnus galėtų ramiai baigti ilgos nakties miegą ir nebejaustų jos taip arti. Ji nuėjo į tvartą, pasikinkė į roges Sartį, kurio jau seniai nebėra, ir išvažiavo į tamsą, per laukus, tolyn, j didžiojo miško pusę. Naktis net skambėjo nuo šalčio, dangus mirgėte mirgėjo žvaigždėmis, bet Brukšdvario panelė jų nematė. Apie ją sukosi viesulai, pustė ir nešė sniegą tiesiai jai į veidą, ir tik arklys savo gyvulišku jautimu žinojo, kur yra kelias. Brukšdvario panelė važiavo į Dausiškes, pas laimingąją Uršulę, nes turi juk būti pasaulyje nors vienas gyvas žmogus, kuriam galėtum atiduoti savo naštos perteklių.

Tai kas, kad vargšė Uršulė prieš mirtį per kunigą Radavičių viską išpasakos dievui — kiekvienas dalijasi su tuo, kuriuo pasitiki, — bet dabar ji dar ilgai saugos Brukšdvario panelę nuo apkalbų, visiems skelbdama, jog savo akimis matė, kaip sudegė girtuoklis dvaro prievaizdas. Todėl Brukšdvario panelė ir važiuoja pas ją.

Nematyti jokio žiburio, nors ji gerai žino, kad važiuoja pro žmones, kad pamiškėse prie kelių sutūpę jų kaimai su susigūžusiomis trobelėmis, mažomis, sukrypusiomis, kartimis paramstytais stogais, kreivais, skudurų prikaišiotais langeliais, kad jose pilna žmonių; ligų ir darbo išsukiotais sąnariais senių, atsikišusiais pilvais, geliančiomis, nuleistomis strėnomis moterų, pametinių kaip žirnių vaikų, utėlėtų ir niežuotų. Tačiau skausmų ir nuovargio ten jau niekas nejaučia, nes žiemos naktis kaimiečiui ilga ir gydanti kaip sapnas, ir tik Brukšdvario panelė tokią naktį viena viską girdi, viską mato ir kaip niekad aiškiai supranta, ko vertas žmogaus gyvenimas tokioje šaltoje tamsoje. Ir ji galvoja, koks baisus tas Radvilų ir Sapiegų kraštas, apie kurį taip gražiai kalbėjo ponas Adomas Lieparskis, baisus, nes pilnas nelygybės, neišsipildžiusių daugybės žmonių vilčių, kurios seka kaip vaiduokliai kiekvieną žingsnį, o dar baisiau, kai jos staiga prapuola. Kokie nelaimingi to krašto žmonės, nes čia niekas niekam dar nuo pasaulio sutvėrimo nebuvo brolis, nes čia tiek daug reikia mokėti už kiekvieną laisvės akimirką.

Ji važiuoja pas luošąją Uršulę per slogiu ir neramiu miegu miegančią žemę, ir jai atrodo, kad dar ilgai ilgai tęsis ta šalta ir gili žiemos naktis.

O kai pamažu pradės aušti ir juodaplaukis jos sūnus kelsis liuobti gyvulių, o jo pati, pakūrusi ugnį, žindys pirmagimį Stanislovėlį, du rojaus paukščiukai, pro langeli išvydę žaras, kurios pranašauja dar tolimą pavasarį, negirdimai pragys savo lelijoje suolo atloše, ir jie nebeatrodys nei juodi, nei negražūs.

O tai reikš, kad pavasaris kada nors ateis tikrai, tikras ir galingas, jis ištirpins didžiosios Brukšdvario kūdros ledą, žilvičiai ir karklai išskleis pirmuosius savo pumpurus, įmuręs vanduo bėgs kažkada pramintais sukilėlių ir knygnešių takeliais j pakluonių upeliūkščius, o Brukšdvaryje iš patvorių prasikals aitriai kvepianti žolė — daug iškentėjusi, bet žalia ir amžina kaip žemė.

 Apysaka apie prosenelę Malviną

 (…)

Tai buvo nepaprastas metas, Malvina. Ar tu prisimeni dabar, žiūrėdama į žalią vandenį, kokia tu laiminga tada buvai? Tave apleido baimė, kuri retkarčiais aplankydavo, ir net joninių vakarą, kai visi eidavo anksčiau gulti ir rūpestingai už-verdavo langines, kai gyvuliai jau nuo pusės dienos būdavo uždaryti tvartuose, tu tyčia savo karvę laikei iki išnaktų pamiškėje ir pati ją saugojai nuo senės Pelcienės.

Tu jautei, kad dabar esi kažkokia nepaprasta, kad viską žinai geriau už savo kaimo žmones, kad norėdama gali bet ką padaryti, netgi susukti Janiui galvą taip smarkiai, kad tas kelio nebematytų, tačiau tau buvo gerai ir taip, tu nieko daryti nenorėjai, ir tą vakarą, sėdėdama žolėje šalia savo karvės, tyliai šypsojaisi, regėdama, kaip dažnai senoji Pelcienė eina taku pro tavo karvę į mišką. Tu žinojai, kad ji nešasi paslėpusi apynasrį, ir jai tereikia tris kartus apibėgti apie karvę, velkant apynasrį per žolę, ir karvė ilgus mėnesius nebeduos pieno, o iš to apynasrio, pakabinto ant vinies Pelcių prieangyje, lašės vogti riebūs balti lašai. Bet Pelcienė bijojo tavęs. Ji irgi matė tą didelę permainą tavyje ir tikriausiai nujautė jos priežastį, todėl tik pakalbindavo tave, sėdinčią drėgnoje žolėje prie tako, ir prašydavo paskolinti tai diržą, tai šakę, tai motinos vestuvinį žiedą. Bet tau buvo aišku, kad ji nori nuvilioti tave nuo karvės, o jeigu tu jai atneštum nors vieną iš prašomų daiktų, ji ir tave pačią užkerėtų, todėl atšaudavai, kad turi ganyti karvę ir kad nesiruoši vaikščioti į namus. Tau buvo aišku, kad kaimynų karvės jau tikriausiai nuo pusdienio apkerėtos, bet tau nebuvo jų gaila. Tegu! Juk visi žino, kaip nelengva gyventi su latviais, ir kas nori turėti pieno, per jonines saugo savo gyvulius nuo senosios Pelcienės. Ir tu sėdėjai iki pat nakties, širdyje tyliai juokdamasi, kad Pelcienė negalėjo tavęs pergudrauti, kad dabar jai bus labai neramu ir neišeikvota jos burtų galia neleis jai naktimis užmigti, Tik kai sutemus karvę parginei namo, uždarei ją tvarte ir pati atsigulei ant šieno, tave apėmė baimė Visa naktis skambėjo savotišku neįprastu skambesiu, ir visai netoli girdėjosi daina:

Lygo-o-o, lygo-o-o Janyti, bralyti, Lygo-o-o, lygo-o-o…

Neaiški dainos žodžių prasmė tave jaudino, ir tau neramiai plakė širdis. Pro plyšius tvartelio sienoje matei keistas šviesas, plazdančias pamiškėje, tai pakylančias, tai nusileidžiančias, apie kurias judėjo žmonių šešėliai. Tai latviai kūreno savo Joninių laužus ir degino aukštai ant karčių iškeltas stebules, bet nuo to tave apėmė dar keistesnis jausmas, ir dainos žodžius užgožė garsus širdies plakimas. Tu niekaip negalėjai nusiraminti, ir tau atrodė, kad aplink tvartelį vaikščioja Janis. Tu net girdėjai, kaip jis patyliukais švilpauja savo latvišką dainą ir protarpiais pašaukia tave vardu: Malvina, Malvina…

Bet tu neatsiliepei ir nepažiūrėjai, ar tai tikrai jis. Tu gerai žinojai, kad kartais taip žmones šaukia Nelaimė. Gal šį kartą ji tavęs ieško ir laukia, kol tu atsiliepsi, ir todėl šaukia tave Janio balsu. Ne, tu negalėjai parodyti, kur esi. Jeigu tai Janis, jis turi žinoti, kur miegi, ir užlipti ant šieno pats. Bet tikriausiai tai buvo ne Janis, nes išgirdai, kaip žingsniai nutolo, ir tau iš karto praėjo baimė, tu gulėjai užsimerkusi ir šypsojaisi iš džiaugsmo, kad esi tikrai protinga ir apgavai Nelaimę! Ir po Joninių taip būdavo dažnai. Tave beveik kas naktį šaukdavo Janio balsas, bet tu nė karto neatsiliepei. Tik gulėdavai šviežiame šiene ir įsivaizduodavai, kaip tave apkabina jo rankos, jausdavai jo ūsų šiurkštumą, ir visą naktį tau kaisdavo veidas, o rytą pabusdavai, ir naktis atrodydavo susapnuota. Tik tau būdavo truputėlį neramu, kad Nelaimė pasirinko Janio balsą. O jeigu tu kada suklysi ir atsiliepsi… O Janis, sutikęs tave, tylėdavo ir žiūrėdavo savo žaliu lūšies žvilgsniu, ir tave visą persmelkdavo keistas malonus šaltis, pajusdavai, kad tirpsta kojų pirštų galiukai, ir pamatydavai, kaip išskrenda pasilakstyti tavo širdis.

Malvina, o gal tavo Laimė buvo pasirinkusi Janio balsą? Kas dabar žino… Tik viena Janio vėlė. Ir jeigu ji ateis prie tavo karsto, tu paklausk jos, ir ji tau pasakys.

Bet Janio vėlės dar nėra. Jis dar vaikščioja po savo miškus su šaunia kiaunės kepure ir su šautuvu ant peties, nes tu dar neguli karste, tave dar tik numazgojo ir paguldė ant gražiai apdengtos lentos, o iš šonų uždegė ilgas geltonas žvakes. Tavo sesers anūkės vyras, mano tėvas, kuris kažkada atėjo užkuriom į tavo Stanislovo namus, išvažiavo j miestą nupirkti tau dailaus karsto, ir tik tada, kai tu gulėsi jame, visi susirinks prie tavęs ir giedos, o tu galėsi ramiai pasikalbėti su Janiu. Stanislovo tuo metu nebus, jam dabar ne iškilmės galvoje. Jis dabar dirba reikalingą darbą — lygina kelią, kuriuo tave veš, kad labai nekratytų, o tavo luoša duktė Staselė sėdi šalikelės žolėje, pasidėjusi šalia ramentus, ir stebi, kaip ramiai ir kruopščiai dirba jos tėvas. Tu dar ne karste, ir tau dar nesinori eiti pažiūrėti savęs pašarvotos. Ir mes vaikštome su tavim gražiausioje tavo vasaroje ir, sustojusios ant kelio, valgome ilgus saldainius, įvyniotus į blizgantį popierių, — Janis juos parvežė tau iš Rygos. Mes gyvename dar gražiausią tavo vasarą, bet ji tokia trumpa, Malvina, tokia trumpa…

Tavo kūdros vanduo pastebimai patamsėjo, medžiai ir žolės pradėjo gelsti, o išskrendančių paukščių tu nebegalėjai nė klausytis, nes nuo jų šauksmo plyšdavo dangus, o ką jau bekalbėti apie tavo širdį. O kai prasidėjo didysis drebulių gaisras, tu staiga pajutai, kad daugiau būti viena nebegali. Naktį išeidavai į kiemą atnešti vandens ir bijodavai žiūrėti į dangų — jis buvo toks didelis, toks gilus, pilnas žvaigždžių, ir tau atrodė, kad numirsi, jeigu pakelsi į viršų akis. Tada tu taip aiškiai pajusdavai, kad žemė, ant kurios stovi, yra amžina, kad amžinas yra vanduo šulinyje, kad amžinas yra akmuo, ant kurio tu pasidedi kibirą, ir tik tu viena tokia niekam nereikalinga ir praeinanti kaip vasara, kad vanduo, medžiai, laukų akmenys yra kalti dėl to, jog tavęs kada nors nebebus. Ir Janio meilė tau nebeatrodė tokia būtina ir amžina, nors tu iš tikrųjų jos nė nepažinojai. Tau reikėjo šalia žmogaus. Reikėjo ne bet kokio, o tavo žmogaus, kad būtų vaikų, kad naktį, kai labai skaudu žiūrėti j žvaigždes, jo rankos tave apglėbtų ir neleistų be reikalo kankintis.

Tu su džiaugsmu ištekėjai už Stanislovo, už jauno juodbruvo milžino, tą rudenį tau pasipiršusio.

Vieną vakarą, grįždama iš tvartelio, tu išgirdai visai nebetoli skambalėlių garsą ir lyg vandeniu perpilta greit nuėjai į kamarą. Širdis vėl pradėjo smarkiai daužytis, bet apsimetei, kad nori nuvalyti kamaros langelį, ir beviltiškai jį trynei pirmu pasitaikiusiu sausu skuduru. Tavo seserys puolė šluoti ir taip švarią aslą, tvarkyti ir taip tvarkingas lovas. Kiekvienai jų dingojosi — pas kurią? O tau iš karto buvo aišku, kad tik tavęs gali atvažiuoti tokį rudenį po tokios vasaros, ir visa suklususi laukei. Tu žinojai, kad seserys aplipusios pirkios langus, o tėvas stovi ant slenksčio — pasitinka svečius. Tik negalėjai matyti, kaip atrodo jaunikis, koks jo arklys, koks važis.

O važis jo buvo gražus. Arklys taip pat gražus — jaunas ir bėras. Piršlys šauniai sustabdė jį prie pat durų, prie pat stovinčio ant slenksčio tėvo ir paprašė vandens pagirdyti arkliui.

— Ogi pasisemkit, sveteliai, šulinys čia pat, — atsakė tavo tėvas.

Piršliui nebebuvo kas veikti, ir jis nuėjo semti vandens. Tačiau kaip tyčia nutrūko kibiras, ir piršlys tūpčiojo apie šulinį, nežinodamas, ką daryti.

— Jūs paleidot, sveteliai, jūs ir ištraukit, — tavo tėvas buvo išdidus. Šią vasarą jis pamatė, kokia nepaprasta jo Malvina — ir graži, ir stamantri, kur jau jie kitą tokią rastų.

Piršlys dairėsi apie šulinį, ieškodamas karties, o Stanislovas, kuris ligi šiol tylomis žiūrėjo, atsirėmęs į važį, nė nemirktelėjęs priėjo prie šulinio ir peržengė rentinį.

— Oho!.. — išsprūdo tėvui, kai šis greitai išlipo iš šulinio su pilnu kibiru ir pastatė arkliui prieš nosį.

— Dėkui, tėvai, už vandenį, — linktelėjo Stanislovas.

— Tai nėr už ką… Prašom į vidų, sveteli, neprastas esi, matau. Tokių dar čia nebuvo, — ir tėvas, nekreipdamas jokio dėmesio į piršlį, visą vakarą šnekėjosi tik su Stanislovu apie orus, apie būsimą gilią žiemą, apie Stanislovo kaimą, kuris yra gerokai toli nuo Abrynų, kitapus didžiųjų miškų.

Galiausiai tėvas paklausė:

— Tai katros dukters tamsta nori?

— Vyriausios, tos, kur su balta kasa.

— Aha… Malvinos. O kiek pasogos tamsta nori?

— Ne pasogos atvažiavau.

O tau, Malvina, seserys viena po kitos jau spėjo papasakoti apie kibirą, ir tu taip troškai pamatyti tą, kuris atvažiavo tavęs. O kai per ploną sieną išgirdai žodžius: „Ne pasogos atvažiavau", — tave perliejo keista šiluma. O Jani, Janyti, brangiausias, tu matai, koks man peršasi! Tu buvai tokia laiminga ir tik su Janiu norėjai pasidalinti tuo karščiu, užliejusiu tau krūtinę.

Kai tave pakvietė j seklyčią, tu įėjai tokia aukšta, tokia tiesi, paraudusi ir graži. Tu pakėlei akis į Stanislovą, pažiūrėjote vienas į kitą ir ištirpote vienas kitame. O, tu daug puikesnė, negu man pasakojo, pagalvojo Stanislovas, daugiau aš neleisiu tau skursti tuose miškuose. Aš tekėsiu už tavęs, tu beveik toks pat, kaip Janis, tik jis lyg iš rugių išplaukęs, o tu juodas, kaip degute išsimaudęs, pagalvojai tu, Malvina.

Bet Janiui nebereikėjo rodyti Stanislovo. Jam išvažiuojant iš Vitauskių kiemo, jau visi latviai žinojo, kad pas Vitauskių Malviną piršliai, ir visi stovėjo prie vartų ar gonkose ir žiūrėjo į išvažiuojančius. Janis apsimetė einąs į daržinę žiūrėti gyvulių, tačiau tą valandą nebūtų galėjęs pasakyti, kiek ir kokių gyvulių yra Pelcių tvarte. Jame pabudo kažkoks laukinis, ligi šiol nepatirtas noras būti pirmuoju, būti vieninteliu, ir jis tetroško vieno — kuo greičiau sužinoti, kad šią žiemą Malvina dar gyvens vidury jo miškų ir jis matys ją einančią į mišką žabų. O pavasarį, kai pradės tuoktis tetervinai, jie kels vestuves, nes jam nebe galvoje nei jo motinos išmintingi patarimai, nei jo senelės burtai. Jis pajuto, koks baisus pavojus slypi visai šalia jo, ir niekaip nenorėjo būti nugalėtas, baisiausiai nenorėjo prarasti Malvinos. Ar ji gyvens dar vieną žiemą čia? Ar gyvens?.. Tačiau, kai pamatė iš Vitauskių kiemo išsukantį tiesų, aukštą, juodais ūsais Stanislovą, šalia kurio kūpsojo susmukęs piršlys, suprato, kad jau ne… Ir pirmą kartą gyvenime jam pasidarė taip baisiai tuščia krūtinėje, kad net nudiegė nuo to tuštumo. Jis pajuto, jog tas tuštumas ir tas įkyrus, skausmingas diegulys jo nebeapleis visą gyvenimą. Iš baisaus įsiūčio Janis sugriežė dantimis ir, plačiai išplėtęs akis, apžvelgė vakarėjantį dangų, nes jautė dvi dideles ašaras kažkur visai netoli ir jokiu būdu nenorėjo, kad jos nuriedėtų. Tačiau akys vis tiek sudrėko, ir Janis pamanė, jam reikia uždainuoti, tada gal praeis tas baisus sunkumas ir jis galės grįžęs į trobą vėl kalbėti su namiškiais. Bet savo balso jis nepažino — kažkas įstrigo gerklėje ir spaudė ją. Janis pasuko į mišką…

O Malvina, kad tu būtum žinojusi…

Bet nieko iš anksto negalima žinoti. Ir tu nežinojai, su kokiu džiaugsmu išsiruoši gyventi pas Stanislovą už daugybės varstų į Pumpučius ir su kokiu dar didesniu džiaugsmu važiuosi lankyti saviškių į Abrynus, nes ten liko Janis, tavo latvis gelsvai žaliu lūšies žvilgsniu, su kiaunės kepure, ir norėsi jį sutikti. Ir sutikdavai.

 Apysaka apie stovinčiąją ant tilto

 (…)

 Nebuvo viso to. Visai nebuvo. Tu tyčia viską sugalvojai, nes juk reikėjo atsisveikinti su tiltu ir su pasauliu, kuriame jokių stebuklų niekada neatsitinka. O be to, tu gali sugalvoti viską, ką tiktai nori…

Nebuvo viso to… Ir tu niekur nebuvai išvažiavusi. Paprasčiausiai visą savo gyvenimą tu tik grįžai, grįžai ir grįžai namo, ir kai vieną gražų gegužės rytą įsėdai į mėlyną traukinį su baltomis žuvėdromis ant vagonų šonų, pajutai, kad čia jau paskutinė tavo kelio atgal atkarpa, ir kur tu tada bevažiuotum, vis tiek liksi ten, kur dabar grįžti.

Atsidariusi kupė duris, pamatei kampe ant suolo odinį portfelį, keletą žurnalų ant staliuko — tikriausiai tavo bendrakeleivis buvo išėjęs pusryčiauti — ir ramiai atsisėdai prie staliuko. Buvo šviesu ir šilta, ramu ir gera, kaip visada būna tvirtai ką nors nusprendus, — neprisijaukinai manęs, didysis mieste, neprisijaukinai, ir aš važiuoju dabar, išvažiuoju, ir tu niekada nebežaisi nei manimi, nei mano vienatve, nei mano jausmais, — galvojai tu, žiūrėdama pro langą, — vis dėlto tu negalėjai pakeisti tos vietos, kurion grįžti dabar visam laikui. Traukinys jau judėjo, saulė švietė pro langą, tu sėdėjai užsimerkusi ir šypsojaisi, ir tau atrodė, kad kažkas tave pakelia aukštyn ir neša, ir tu skrendi aukštai virš miesto, ir traukinio ratų dundesys yra ne kas kita, kaip žemai likusio didelio miesto gausmas, kuris pamažu ims tolti, tolti ir nurims taip, kad galų gale jo visai nebesigirdės!..

— Labdien, — išgirdai tu ir atsimerkei, ir pamatei, kaip, negirdom atidaręs kupė duris, įžengė vidutinio amžiaus, sauso, sauso, įdegusio veido vyriškis.

— Laba diena, — atsakei tu ir dar kartą pažiūrėjai į jį.

Jis pastūmė portfelį, atsisėdo priešais tave, įdėmiai nužvelgdamas, nes tikriausiai matė tave besėdinčią užsimerkusią ir besišypsančią kaip tik tuo metu, kai tavo siela plazdėjo čia pat virš tavo užmerktų vokų, ir jis turėjo pastebėti, kokia ji šviesi. Jūsų žvilgsniai susitiko ilgai akimirkai ir tu pamatei, kokios nepaprastai mėlynos to žmogaus akys, — net keista matyti tokį mėlynumą žmogaus akyse, — tačiau smulkutės įdegusio veido raukšlelės aplink jas bylojo tau, kad sunku ką nors paslėpti nuo tokių akių, ir tau pasidarė šiek tiek liūdna.

Žmogus atidarė portfelį, išėmė keletą rusiškų ir latviškų žurnalų ir nusišypsojęs padėjo ant staliuko. Ne, tu nenorėjai skaityti ir papurtei galvą, — tu norėjai žiūrėti pro langą, jausti, koks gražus pavasaris ateina, kad ne už kalnų ir vasara, kažkas atsitiks su spalvom, su garsais, jie taps daug ryškesni, jų gausybė susimaišys su augalų gyvybe ir net skambės nuo žalumo lapija, dangus taps permatomas, grynas, lygus, ir sklandys jame margi paukščiai, retkarčiais nutūpdami pailsėti ant puraus debesies krašto. Kažkas atsitiks su gyvuliais ir žmonėmis, — jie bus vienodai apkvaitę nuo gyvybės gausumo aplink, nuo spalvų, nuo garsų, nuo jėgos, kuri tekės į juos iš žemės, žolės, iš dangaus… Kažkas ir tau atsitiks… Pasikeis tavo namai, net senas kelias, pradedąs apaugti žole, atrodys visai kitaip, kai matysi bėgiojant juo baltą savo kūdikį, ir koks linksmas bus tavo kiemas, kai tas baltas vaikas kitą pavasarį stovės tarp geltonų cypsinčių viščiukų ir lesins juos trupinėliais. Ir tu gyvensi ten, dirbsi paprasčiausius darbus, kurie visiems bus labai reikalingi, vakarais virsi vakarienę motinai ir tėvui, ir, artėjant nakčiai, jie žais visi trys — du seni ir vienas mažytis — sėdėdami ant slenksčio ar kieme ant suoliuko, ir tu galvosi, kiek nedaug tereikia žmogui — tik labai gerai žinoti, ko jam iš tikrųjų reikia.

— Ar toli jūs važiuojate? — staiga išgirsti klausimą ir iš karto nusišypsai, — tas žmogus, sėdintis priešais tave, taip įdėmiai žvelgia tau į veidą, kad pasidaro šiek tiek neramu, tau dingteli, kad negalėsi apsimesti, jeigu panorėsi kalbėti su juo, reikės kalbėti tik teisybę, o tavo teisybė… Dieve, tai taip nepanašu į tiesą… Todėl tu neskubi atsakyti. Jo tokios mėlynos akys, nunokusių kviečių spalvos plaukai beveik pražilę, aplinkui pavasaris, saulė šviečia pro traukinio langą ir viskas taip gražu, — ir tas traukinys su baltomis žuvėdromis ant mėlynų vagonų, ir tas žmogus mėlynomis akimis, ir balta plati tavo suknelė, nubarstyta retomis mėlynomis gėlytėmis, ir tolimi tavęs laukiantys namai su šuliniu ir klevo šakomis virš jo, — tu užsimerki ir nusišypsai dar kartą…

— Apie ką jūs taip gražiai galvojate, — klausia žmogus, ir tu nusprendi sakyti jam viską, kas šaus į galvą…

— Važiuoju ieškoti brolio, — paslaptingai ištari tu, — o galvoju, kaip aš susitiksiu su juo ir kaip jį atpažinsiu… — tu vėl šypsaisi, tik jau žiūrėdama tam žmogui į veidą.

— Jūs nežinote, kur jūsų brolis? Pasimetėt su juo? — Žmogus tarsi nustemba.

— Ne, nepasimečiau. Bet nežinau… — atsidūsti tu, ir tas žmogus, taip įdėmiai stebintis tavo veidą, atrodo, supranta. Jis valandėlę dar žiūri į tave, o paskui klausia vėl:

— O ar jūs tikrai turite brolį?

— Turėčiau turėti… Kas čia tokio nuostabaus? — Manau, kad galėčiau jį net rasti, kodėl gi ne… — atsakai ir, pamačiusi, jog tas žmogus nusišypso, nusišypsai ir tu, — kodėl gi ne…

— Taip… — valandėlę susimąsto žmogus, — vadinasi, jūs nežinote — turite brolį ar ne, tačiau norėtumėte, kad jis būtų… Vadinasi, jums labai reikalingas brolis…

— Reikalingas. Kaip ir kiekvienam, — visai rimtai žvelgi į savo pašnekovą.

— Taip, taip, — matyt, kažką mąsto žmogus. — Taip… Jeigu jūs važiuojate ieškoti brolio, nežinodama, ar jį turite… Sakykite, — staiga pasikeičia žmogus, — ar žmonės, kuriuos jūs gerai pažįstate, jums buvo negeri, jeigu išsiruošėt į tokią kelionę?

– Geri buvo, net visai neblogi, — Aiškini tu, — bet jie niekuo negali man padėti…

Tu matai, kad žmogus visai rimtai susidomi tuo, ką tu jam kalbi, ir tau atrodo, kad jis gerokai pavargęs, nes apie jo akis ir lūpų kampučiuose tokios raukšlelės… Ne, tokių raukšlelių nepamatysi, kai žmogus dažnai juokiasi…

— Vadinasi, jums reikia’ padėti… O kuo jums galėtų padėti jūsų brolis?

— Aš noriu vaikščioti debesimis ir nenukristi… Arba daugiaaukščio namo stogo krašteliu, — tavo balsas prislopintas, ir, matyt, toks įtaigus, nes žmogus net pasvyra į tave, nenuleisdamas akių nuo tavo lūpų, — bet geriausia debesimis — suprantate? Vaikščioji sau ir nenukrenti… Bet kad šitaip galėtum, reikalingas brolis. Tik žinoti, kad jis yra…

— O… Jūs poetė… Suprantu… — Žmogus nežymiai atsidūsta. — Jums reikia kito tokio žmogaus, kaip jūs pati. Kad jis žinotų, jog jūs galite ten vaikščioti, kad jums tai įprasta… Kai jūs eisite debesiu, jis stovės žemėje ir žiūrės į jus, užvertęs galvą, ir iš jo akių ligi jūsų nusities tokios tvirtos tvirtos, bet nematomos gijos… Ir jis laikys jus tomis gijomis kaip aitvarą, ir jūs niekada nekrisite. Ar teisingai aš sakau? — kažkas sujudo to žmogaus skruostuose po ruda įdegusia oda.

— Taip, taip! — tu vos nepašoksti iš džiaugsmo ir nuostabos — tas žmogus puikiausiai supranta tave! Nuostabu!

— Jūsų brolis turėtų būti šiek tiek burtininkas, nes jūs tokia, — žmogus nepaliauja žaidęs, vos tik pajunta, kad tu taip apsidžiaugi…

— Žinoma! — bemat sutinki tu. — Mus pagimdė stebuklinga motina. Motina — burtininkė, — džiaugiesi toliau…

— O kur jūsų tėvas? — klausia žmogus, nenuleisdamas akių nuo tavo lūpų, — kur jūsų tėvas?

— Tėvas? — liūdnai atsidūsti tu ir sekundę pagalvojusi tęsi, — žinot, mes abu su broliu esame meilės vaikai. Žinoma, mes turim tėvą, bet jis negalėjo pakilti virš girių ir skristi paskui motiną. Taigi… jis liko miškuose. Jis kirto medžius kažkur apie Lietuvos — Latvijos sieną. O retkarčiais jis medžiodavo, — paaiškini jam.

Žmogus beveik apstulbęs klausosi tavęs, o paskui jo veidą užlieja tokia gera šviesa, jog tu pajunti, kad gali juo visiškai pasitikėti. Ir tau gera važiuoti toliau šalia tokio žmogaus, kuris neprieštarauja, kad tu būtum tuo, kuo nori, ir niekuo ne tik nesistebi, bet padeda tau. Žmogus valandėlę šypsosi, žiūrėdamas į tave, o paskui tokiu Įtaigiu tonu, kokiu pedagogai turi kalbėti su per daug savarankiškais neklaužadomis vaikais, tęsia:

— Žinot ką? — važiuokim toli toli… Išlipsim tuose miškuose ir surasim jūsų tėvą. Jis gal net nežino, kad turi tokius stebuklingus vaikus…

— Ne… — liūdnai purtai galvą tu, — ne… Mes nerasim tėvo — niekas gerai nežino, kur ta siena…

Žmogus atsilošia, trumpam užsimerkia, o tu pasižiūri pro langą… Bėga ir bėga pro šalį alksniai, lazdynai, eglės ir pušys, šviečia žalio vandens balutės visai prie pat geležinkelio pylimo. Apsėmęs žoles ir samanas, bėga pavasaris, bėga dangus, bėga šviesūs kamuoliniai debesys, bėgi tu — nuostabu!..

— Mano vardas Ingus, — išgirsti tu, — Ingus Baltvilkas.

Žmogus vėl žiūri į tave, bet nebesišypso. Ne, jis nei rimtas, nei liūdnas, bet nebesišypso, — ir tu pajunti besiartinant kažką, ko nenorėtum pavadinti vardu ir suvoki, jog tas žmogus jaučia lygiai tą patį, — tolimą tolimą perkūniją, vos girdimą, bet aišku, kad ji artėja pranašaudama gaivias, dideles permainas, galingą stichiją, nesutramdomą ir todėl baisią.

— Aš Kristina, — pasakai tu labai ramiai ir dar paklausi: — O kas jūs esate? — Iš tikrųjų, kas gi tas žmogus, kuris taip moka su tavim kalbėti?

— Aš esu pelkių dievas, — ramiu, beveik metaliniu balsu atsako tau žmogus, tebesiklausydamas perkūnijos, — aš galėčiau visą laiką gyventi pelkėse, bet šiuo metu jau baigia jas numelioruoti, todėl esu priverstas gyventi Rygoje. Man davė darbo Melioracijos institute ir netgi butą… Bet ne taip jau paprasta gyventi dideliame mieste, jeigu esi gimęs ir augęs pelkėse… Todėl aš pradėjau rašyti disertaciją ir, kad galėčiau ką nors parašyti, vis tiek turiu vaikščioti po pelkes. Patikėjote?

— Ne… Netiesa, — papurtai galvą, — netiesa… Jūs galbūt netyčia atsidūrėte pelkėse, jūs nesate tikras pelkių gyventojas. Visus dievus ir dvasias, ir netgi žmones, gimusius pelkėje, galima atskirti iš karto — jų akyse akivarai…

— Akivarai? — dedasi nustebęs žmogus, nes jam nėra nemalonu, kad pastebėjai, kokios jo akys.

— Taip. Tokie tamsiai rudi akivarai, kaip durpynas, ir gilūs gilūs… — patvirtini tu.

— Taip… Tik jūs viena gal ir galite atskirti, kas kur gimęs. Aš pelkes paveldėjau iš tėvo. O mano motina lietuvė nuo Joniškio, iš lygumų… O ką paveldės jūsų vaikai iš jūsų? — vėl kreipiasi jis į tave ir vėl palinksta į priekį.

— Aš neturėsiu daug vaikų, — atsakai tu, — tik vieną sūnų. Ir jis paveldės debesis, kuriais aš vaikščiosiu, jei susirasiu brolį, o jei nesusirasiu, vis tiek jis vaikščios debesimis, ir aš būsiu ta, kuri laikys jį danguje kaip aitvarą, kad jis būtų laisvas ir galėtų eiti, kur panorės…

— O iš kur žinote, kad turėsite sūnų? — užklumpa tave tas žmogus.

Žinai… Tu žinai, kaip sunku būtų gyventi tavo dukrai, su amžinu moters troškimu atsiduoti, pasikliauti, pasitikėti ir su visų jos prosenių stiprybe, kai pasikliauti nėra kuo… Gal tavo dukrai butų per sunkus toks priešingu aistrų susidūrimas ir ji paprasčiausiai nebeištvertų… Ir jeigu jai reikėtų pasirinkti, kaip reikėjo pasirinkti prosenelei, senelei ir tau, gal ji nebesugebėtų pasirinkti to, ką mes vadiname ištikimybe savo moteriškajai ir žmogiškajai paskirčiai…

Todėl tu lauki sūnaus, tik sūnaus, naiviai tikėdama, jog nė menkiausia tavo sielos dalelė neatiteks jam. Tu lauki sūnaus, ir nežinia iš kur žinai, kad neapsirinki.

Ir tu pasakojai Ingui apie savo namus, apie visus vyrus ir moteris, gyvenusius juose ir tebegyvenančius iki šiol, apie tai, kaip jie sergsti tuos namus nuo nelaimės, ir kol tu būni tuose namuose, gali būti visiškai tikrą — nieko blogo tau neatsitiks. Tu jam papasakojai apie daugybę dalykų, kuriuos esi girdėjusi arba mačiusi pati, ir net apie tai, ko nesi girdėjusi nei mačiusi, o gali vien tik nujausti arba įsivaizduoti.

Ir tas žmogus turėjo nuostabią dovaną, — jis tau sugebėjo suteikti tą trupinėlį drąsos, kurios visada trūksta, kad išsilaikytum ant įkaitusio nuo saulėlydžio juodo debesies pakraščio, debesies, plaukiančio begaline erdve tolyn virš tavo namų, ir tu, kalbėdama su juo, buvai laisva, visiškai laisva, niekieno ligi šiol nematyta, net negirdėta, vienintelė tokia visame pasaulyje, nes tas žmogus, tas Ingus, tikėjo tavimi ir žinojo, kad nemoki meluoti. Jūs žaidėt žaidimą — stebuklingiausią iš visų žaidimų — tu, nėščia moteris, ir jis, gal keturiasdešimties metų žilstelėjęs vyriškis, — jūs buvote tvirti, jauni ir gražūs, visą jus supančią erdvę pripildėte nuostabiausių dalykų, kurie šiaip, be jūsų, gal būtų niekniekių niekniekiai. Jūs abu buvote tuo, kuo galėtumėte būti nuolat, kiekvieną dieną per visą savo gyvenimą, ar kuo galbūt ir esate iš tikrųjų, tačiau negalite būti. Ir tavo kelionė namo prabėgo greitai, net per greitai, o kai jau reikėjo išlipti iš traukinio, jis išlipo kartu, ir jūs abu ėjote iš miesto palei geležinkelį, kol priėjote seną, jau beveik apaugusį žole kelią, vedantį į tavo namus. Tada jūs atsisėdote ant žolės prie geležinkelio pylimo ir žiūrėjote į dobilais apsėtus laukus, į mėlynuojančią Adomiškę — į Brukšdvarį — i tavo Pumpučius, ir tau buvo taip lengva gyventi. Priekyje matei tėvų namus, po širdimi jautei savo kūdikį, viskas, kas tavo, buvo su tavimi ir šalia tavęs, ir niekas negalėjo nieko iš tavęs atimti. Tu pasakojai Ingui apie savo kaimo naktis, pilnas paslaptingo šnaresio medžių lapuose, apie vakarinius pelėdos ūkavimus, apie pavasarinę tetervinų puotą, kurią tu atsimeni dar nuo tų laikų, kai Stanislovas išnešdavo tave ant slenksčio, susupęs į skrandą, ir, laikydamas glėbyje, sakydavo:

— Kristut, paklausyk, kaip tetervinai burbuliuoja…

Ir tu išgirsdavai tokius tolimus, prislopintus ir švelnius paukščių balsus, atsklindančius iš liekno — paukščių džiugesį ir puotą, ir Stanislovas tau persakydavo paukščių šneką: ,,Šuldu buldu, šuldu buldu, parduosiu kailinius, pirksiu pačią, parduosiu kailinius, pirksiu pačią, parduosiu kailinius, pirksiu pačią…"

Tu pasakojai, kokios juodos vyšnios prisirpsta už gryčios, kokios jos karčios ir kvepia apyniais, nes auga tarp apynojų, o kai karštą vidurdieni suvalgai saują tokių vyšnių, apsisuka galva, ir tada gali eiti toli toli per pasaulį, dainuodamas ir šokdamas tarsi čigonas, o atsitokėjęs grįžti atgal, nes vėl norėsi tokių vyšnių… Tu jam pasakojai apie stebuklingą žolę — kraujažolę, kuri auga tavo kiemo patvoriuose ir kuri išgydė latvį medžiotoją Janį Pelcį — didelį, tvirtą vyrą, rugių spalvos ūsais ir gelsvai žaliomis tarsi lūšies akimis. Pasakojai apie nepaprastas moteris — Brukšdvario panelę, Malviną ir Antosę, kurių siela visuomet išlieka aitriai kvepiančioje patvorių žolėje.

— Šitokioje?—Ingus rankoje laikė stiebelį kraujažolės, ir tu nustebusi pamatei, kad aplinkui jų tiek daug… — Tikriausiai tavo Malvina visur gyvena, — susimąstęs pratarė Ingus.

— Tikriausiai, — atsakei tu ir nutilai.

— Kristina, — Ingus palietė tavo ranką, — pasakyk man, Kristina, ar gali būti taip, kad vieną gražią dieną tu prisiminsi šitą mūsų kelionę ir kad mes sėdėjome palei geležinkelį… kad prisiminsi mane? — Ingaus balse suskambėjo didelio troškimo gaidelė, nuojauta ir tvardomas nerimas, — jis aiškiai girdėjo perkūniją, visai visai čia pat, ir žinojo, kad sunki bus jo kelionė atgal…

— Ar prisiminsiu kelionę? — tavo namai buvo arti, ir tu nebijojai jokios perkūnijos, tau net atrodė, kad ji ir nepriartės labiau, o tai, ką tu išgirdai traukinyje, kai susitiko judviejų akys, buvo ne kas kita, kaip kažkada praėjusio griaustinio aidas. — Ar prisiminsiu kelionę, Ingau? Taip, žinoma, — atsakei tu ir pažvelgei į žemę — tikriausiai taip ir bus. Prisiminsiu ir išeisiu į kelią, kad įsitikinčiau, jog viso šito nebuvo, jog tai tik sapnuota, sugalvota ir visai nepanašu į tiesą, nes iš tikrųjų nepanašu į tiesą. Ir išėjusi į kelią aš tvirtai žinosiu, jog nieko panašaus niekada nėra buvę…

— Taip… galbūt… Tu juk nepažįsti vyro, kuris išliptų ilgos kelionės pusiaukelėje vien dėl to, kad palydėtų nėščią moterį, kaip tau dabar atrodo…

Tu žiūrėjai į jo ranką, uždėtą ant tavosios ir purtei galvą…

— Aš ne dėl to išlipau, — tęsė Ingus, — aš privalėjau pamatyti tuos namus, kuriuos tu taip myli… Aš privalėjau sužinoti, kur tu gyvensi… Man atrodo, kad negaliu pamesti tavęs iš akių, nes antrą kartą galim nebesusitikti, — jis jautė jau sūkuriuojantį vėją — artėjo audra, ir jis gelbėjosi žodžiais. — Ar tu supranti, ką aš kalbu? Aš noriu ateiti į tavo namus… Ir jei tu išeisi ant kelio, prisiminusi mūsų susitikimą, kad pamatytum geležinkelio pylimą, prie kurio niekas ne besėdi, būk tokia aiškiaregė, Kristina, atspėk, kokią dieną ir kokią valandą tai bus… Ir tu pamatysi tuo keliu einantį mane… Ir įsitikinsi, kad nei aš, nei tu — nė vienas iš mūsų vienas kito neišsigalvojome. — Jo mėlynos akys žiūrėjo tiesiai tau į veidą, ir tau atrodė, kad jauti šėlstančią jame pūgą. Ir tu nebegalėjai tvirtinti, kad jo nėra. Jis buvo — keistas, kaip ir tu, žmogus, pamatytas vos prieš kelias valandas ir kažkuo jau taip susijęs su tavimi, kad nebegaliojo jokie tau žinomi ir nežinomi dėsniai.

— Gerai… — ėmei garsiai galvoti tu, įsiklausydama į jam girdimą perkūniją,—gerai… Tegul tai įvyksta po devynių dienų… anksti rytą, saulei tekant… Tu eisi šituo keliu, eisi eisi ir pasuksi į dobilų lauką, gerai?.. Bus rasa, ir tavo kojos sušlaps ligi kelių… Priėjęs patį lauko vidurį, atsistok nugara į mano namus taip, kad matytum vien tik Adomiškę… Tu klausysies ryto garsų, jau čiulbės paukščiai, tau už nugaros jau tekės saulė, ir tu galvosi: kaipgi atsitiko, kad aš tokį ankstyvą rytą, saulei tekant, atsidūriau vidury dobilų lauko, toli toli, kur niekada nesu buvęs, kas mane atvedė čia… Ir nepajusi, kaip aš atsirasiu šalia tavęs… Gerai?.. — kalbėjai tu, kramtydama smilgos stiebelį, o Ingus žiūrėjo į tave, ir tu niekaip nebūtum patikėjusi, jeigu jis būtų pasakęs tau, ką šiuo metu galvoja… Nebuvo viso to. Nebuvo, nebuvo ir dar kartą — nebuvo! Nebuvo, nes taip nebūna. Nes taip ir negali būti…

Aš parėjau tuo keliu viena, ir kieme mane pasitiko motina. Pasitiko, apsikabino, ir aš žinojau, kad dabar tuose namuose jau esame dvi moterys, ir kad abiem kartu tikrai bus lengviau negu kiekvienai atskirai.

Žydėjo mano namai. Sodas aplink trobą buvo kaip dūzgiantis rausvas debesis, plaukiantis žemai žemai ties pat žaliuojančiu žolės patalu, nubarstytu geltonais pienių žiedais. Kvepėjo oras, kvepėjo žemė ir debesys, bitės rinko medų, takelis, iš vieškelio nuvedantis per sodą į kiemą, buvo panašus į fantastišką žalią tunelį, kur iš abiejų pusių tvarkingose eilėse žydėjo ir dūzgė geltonosios akacijos, virš galvos raizgėsi storos klevų šakos… Aš čia pradėjau gyventi, aš čia gyvensiu toliau, aš čia mokysiu rašyti ir skaityti vaikus, kurių tėvai kadaise ėjo su manimi į tą pačią mokyklą ir kurie būriu lydėdavo mane namo šlapiais rudens takais, kad nebijočiau stirnų, šūkaujančių liekne, kurie mėtydavosi su manimi sniego gniūžtėmis… Kaip gera pažinti vietą, kurioje gyveni, pažinti tarsi žmogų…

Aš grįžau į savo namus ir iš karto ėmiausi darbo, — išploviau ir aštriu šepečiu iššveičiau trobos grindis, kad jos net pabalo, nuploviau langų stiklus ir palanges, pasiuvau baltas užuolaidėles ir pakabinau jas verandoje ant langų, visuose kambariuose primerkiau gėlių, ir tėvas, tarsi kažko ieškodamas, ėjo iš vieno kambario į kitą, vis pastovėdamas tarpduryje, o vakare, sėsdamasis vakarienės, pasakė, kad jau seniai bebuvo tokie mūsų namai, ir tai nuskambėjo kaip kaimo žmogaus pasididžiavimas savo namais.

Paskui aš tvarkiausi kieme, iššlaviau jį, nuravėjau varpučiu prižėlusias gėlių lysveles po langais, o kai visi namai, kaip man atrodė, jau buvo aptvarkyti, ėmiau pati ruošti pusryčius, vakarienę, kad nereikėtų viso to daryti per dieną pavargusiai mamai, ir visas kiemas, ypač vakarais, pakvipdavo tokiais kvapais, kurie mane grąžindavo daug metų atgal, aš atsisėsdavau tada prie šulinio ant suoliuko ir man atrodydavo, jog tuoj pat turi atsiverti verandos durys, kad jos tikrai atsivers ir atsistos tarpdury aukšta ir tiesi baltaplaukė Malvina gėlėta perkeline suknia ir pakvies mane valgyti, ir sėdėsiu kartu su visais už stalo, ir vėl mūsų namai bus pilni jaukumo, paslaptingos tylos, kokia būna po sunkios, tačiau geros dienos, po padarytų darbų, su nuovargiu ir su švelnumu, ir nieko skaudaus niekada nebus man atsitikę, ir man nieko nereikės pačiai spręsti, gyvens šalia manęs geri, stiprūs ir daug patyrę žmonės, ir jie nutolins nuo manęs visas negandas ir aš mylėsiu juos už tai, kad apsaugo mane nuo skausmo.

Taip aš gyvenau kelias dienas, ir man jos buvo geros. Miegodavau aš seklyčioje, — guldavausi paskutinė ir dar ilgai negalėdavau užmigti. Aš gulėdavau užsimerkusi ir girdėdavau visus paslaptingus garsus, šnaresius, šlamesius, lubų ir sienojų girgždėjimą, tylius, beveik negirdimus, tik vos jaučiamus žingsnius už lango, jausdavau nakties paukščio sparnų plazdėjimą klevo šakose, galvijų bruzdėjimą tvarte, ir galvodavau galvodavau apie žmones, kurie kada nors yra čia gyvenę, ir bandydavau atspėti jų likimus, spręsdavau juos tarsi kryžiažodžius, kol nugrimzdavau į miegą taip lengvai ir tyliai, kad nebežinodavau, nei kas esu, nei kiek metų gyvenu pasaulyje, nei kokia kalba kalbuosi su viskuo, kas mane supa. O rytą, kai nubusdavau, atrodydavo, kad net vakarykščios dienos nebuvo, kad viskas tik prasideda, tik prasideda nuo šio ryto. Ir kai vieną rytą nubudusi supratau, kad jog tai devintas mano rytas namuose, apėmė didelis pasitenkinimas, kad niekada neklystu, — jeigu jau pasakiau „nebuvo", vadinas, ir nėra. Ramiai švito, pro atvirą langą girdėjau ankstyvuosius paukščius, jaučiau pasitraukiančios nakties vėsą ir drėgmę, klausiausi motociklo burzgesio, galvojau apie ankstyvąjį žmogų ir apie tai, kas galėjo jį pakelti iš patalo, kad jis važinėtų dabar pakrūmių keliukais, tikriausiai įsižiūrėdamas į žaliuojančius laukus, prisiminiau savo grįžimą iš didelio miesto, kur ,,gyvena daug pišorių", prisiminiau Ingų, mūsų gražų kalbėjimą važiuojant mėlynu traukiniu, o paskui — sėdėjimą prie geležinkelio pylimo, ir panorau atsikelti pirmutinė visuose namuose, apsirengti ir pavaikščioti basomis po sodą, apeiti savo namus, pažiūrėti, kaip jie iš tolo atrodo dabar, išeiti į kelią, kuriuo tikrai niekas neateis, nes man ir nereikia, kad ateitų, o paskui nueiti dobiliena ligi pat Adomiškės. O ten — atsisėsti prie kokio kupstelio, raudonuojančio žemuogėm, ir pažiūrėti į platų dobilų lauką, į platų ir tuščią dobilų lauką ir žinoti: esu laiminga, esu laiminga, esu laiminga, ir nieko man daugiau nereikia, nieko daugiau nereikia, nes viską turiu, ir nieko nelaukiu, ir nieko nelaukiu ateinant, nes niekas negali čia ateiti, tik mano kūdikis, kurį jaučiu ir kurio laikas artėja, artėja, artėja…

Priešintis savo pačios nerimui nebuvo prasmės. Atsikėliau, apsirengiau, apsisiaučiau marga vilnone mamos numegzta skara ir išėjau į kiemą. Kiemas buvo švarus, žemė šviesi ir šilta, lyg visą naktį ją būtų kažkas šildęs. Praėjau pro šulinį, pasukau už trobos, stabtelėjau po vėlyvosiomis vyšniomis, švariais tarpvagiais perėjau daržą, vis jausdama, kad šilta kojoms… Kelis kartus apėjau baigiantį žydėti sodą, pastovėjau prie klėties, prie mažyčių bičių namelių ir pasukau taku pro pirtį… Pro tankių eglaičių eilę, kuri supo sodą, prasibroviau į pievą, apėjau senąją kūdrą, — ji jau nebemiegojo, o spindėjo savo tamsiai žaliu vandeniu ir kažką man bylojo — tereikėjo tik įsiklausyti… Bet aš nusiskyniau ilgą ajero lapą, sudrumsčiau vandenį ir pasukau takeliu per pievą į vieškelio pusę, stovėdama pagriovyje, apžvelgiau žaliuojančią sodybą, kur pro medžius beveik nesimatė pastatų, peržengusi griovį išlipau į kelią, pasisukau Į geležinkelio pusę, ir staiga man užėmė kvapą — keliu lėtai lėtai ėjo žmogus.

Aš negalėjau patikėti, bet vis tiek buvo aišku, koks jo vardas, žinojau, kad jis dar paėjės kiek į priekį, paskui pasuks dešinėn, perlips per kelio griovį, eisi margu dobilų lauku į patį vidurį ir lauks, kol ateisiu aš, ir ta vieta, kur mes susitiksime, visiems laikams bus žemės vidurys… Ir man bereikia tik sukti per dobilieną ten, kur eina jis, į tą vietą, kurią pati pasirinkau, manydama, jog viską galiu užbraukti vienu žodžiu „nebuvo"…

Pasakyk dabar tą žodį, pasakyk „nebuvo" dabar, nes daugiau niekada gyvenime nebepatirsi, kokia laimė žinoti to žodžio bejėgiškumą. Sakyk dabar tą žodį, sakyk daugybę kartų „nebuvo", kol matai, kad eina žmogus į tave, ir joks žodis neištrina jo silueto iš žaliuojančio lauko fono. Sakyk dabar, sakyk, kad įsitikintum, jog nesi stebukladarė ir kad niekada daugiau jo nebekartotum.

Diena su Ingumi nebuvo panaši nė į vieną tavo gyvenimo dieną. Niekuomet niekas neglobojo tavęs taip, niekas nebuvo tau toks rūpestingas… Tu negalėjai suvokti, visai negalėjai suvokti, kad kiekviena tavo diena galėtų būti tokia kaip ši ir suteikti tau tiek ramybės ir šviesos, ir pasitikėjimo, tačiau tai buvo tik pirma tavo diena šalia beveik nepažįstamo žmogaus — Ingaus — ir ji padovanojo tau vieną tikrą ir neginčijamą supratimą — kad visiškai nepažįsti ir nežinai, kas yra vyras, ir tuo blogiau tau, kad nežinai… Ir tu visai nepajėgei suvokti, kas jus sieja, ką jis tau reiškia, ir kai vakare išėjote pasivaikščioti keliu, pakluonėmis, pamiške, tau atrodė, kad jis čia gyveno visą laiką, kai gyveni tu, žino visus takus, visus daiktus ir visus žmones, ir kad jūs daugybę kartų jau esate taip vaikščioję temstančiais laukais, kalbėdami ir klausydami vienas kito, ir kad tie namai yra abiejų jūsų namai nuo seno, nes kaipgi galėtų svetimas žmogus taip laisvai ir paprastai ateiti į juos ir nesijausti svečiu. Ir tu nieko neklausinėjai Ingaus. Tau atrodė, kad kiekvienas žmogus atsako už tai, ką daro, ir jei ką daro niekieno neverčiamas, vadinasi, tai yra teisybė.

O kai visi laukai buvo išvaikščioti, jūs grįžote namo, ir tau atrodė vėl, kad Ingus žino apie tave ir supranta daugiau, negu tu šiuo metu norėtum. Buvo jau sutemę, kaimas miegojo, ir, einant per kiemą, tu pamatei, jog virtuvėje dega šviesa. Tu nepakvietei tėvų, nenuvedei Ingaus pas juos, kad pasisveikintų, bet išgirdusi, kaip jie pusbalsiu kažką šnekučiuojasi, tiesiai per seklyčią nuėjai su Ingumi į mažą kambarėlį už sienos, kur tu miegodavai, būdama dar visai maža, ir paklojai jam lovą, o paskui perėjai per virtuvę ir, sėdintiems tėvams pasakiusi, kad turi svečią, kuris pabus tuose namuose keletą dienų, išėjai į darželį ir skynei visokiausias gėles, beveik nematydama jų… Tulpių žiedai tau atrodė juodi ir tu, tik rankomis juos užčiuopdama, dėjai į puokštę, skynei narcizus, skynei geltonus ir raudonus raktelius, ėjai nuo krūmo prie krūmo ir, susibraižydama rankas, laužei geltonąsias akacijas, klevo šakeles, dar nežydintį jazminą, naktis buvo šilta ir svaigi, kvepėjo oras, nenusakomai kvepėjo tavo suskintoji puokštė, ir tau atrodė, kad visa ta mirganti, kvepianti, gyva ir paslaptinga naktis išsiliejo staiga iš tavo širdies ir pasaulis tapo paslaptingas, begalinis, ir jo reiškiniai — begaliniai ir visi jausmai— begaliniai, ir tu pati — nesuvokiama, neapčiuopiama, paslaptinga ir begalinė, kaip tamsa, kuri nebaugina, kuri saugo, nes ji — iš tavo širdies… Tu lėtai lėtai grįžai atgal į namus, susiradai seną mėlyno stiklo vazą su dviem išraitytomis aselėmis šonuose, pamerkei savo puokštę ir įnešei į mažą kambarėlį pas Ingų — tegul miega Ingus ir tegul kvepia jam gėlės, — nieko kito tu negalėjai jam padovanoti… O kai tu pastatei vazą ant mažo apvalaus vienakojo stalelio, Ingus atsikėlė iš pintos kėdės, paėmė tavo rankas ir Įkniaubė i jas savo veidą, — tu negalėjai matyti jo akių ir džiaugeisi, kad jų nematai—tu tik paglostei jo skruostus, viena ranka perbraukei per plaukus, kita — švelniai ir atsargiai spustelėjai jam petį ir išėjai. Tegul miega Ingus, tegul kvepia jam gėlės — nieko kito tu jam padovanoti negalėjai.

Tačiau Ingus nėjo miegoti. Kai tu uždarei paskui save seklyčios duris ir, minkštais žingsniais perėjusi kambarį, atsigulei į patalą, kuriame nuo vestuvių dienos, daugel metų miegojo tavo tėvas ir motina, išgirdai Ingaus žingsnius, atidaromų ir uždaromų virtuvės durų girgždėjimą ir supratai, kad virtuvėje dabar jau kalbėsis trise… Tegul kalbasi, jei žino apie ką — ir tu užmigai ramiu ir giliu miegu, nebegirdėdama nei nakties garsų, nebejausdama nakties paukščio šnaresio medžių šakose, žinodama tik, kad visi didieji ir reikšmingieji dalykai žmonių gyvenimuose įvyksta mažų, atsitiktinių, iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingų dalykų fone, nes tie, smulkieji ir nepastebimieji ženklai, kaip antai kelionė traukiniu, raudonžiedė gėlė viduržiemy pasakišku vardu „Amarilis", sausas žiedelis, kažkieno rankos Įmestas į laiškų dėžutę, telefono skambutis, kai labiausiai esi viena, ir yra tie didžiausi stebuklai, kurie viską lemia ir keičia…

Ir iš tikrųjų tos keliolika dienų, kada Ingus gyveno tavo namuose, tau buvo reikšmingesnės už visą tavo gyvenimą dideliame mieste, ir žmogaus gerumas, kurį tomis dienomis tu taip neįprastai patyrei, tau atsvėrė visą ano meto patirtį. Ir nežinia, kiek tai būtų tęsęsi ir kuo tai būtų baigęsi, jeigu ne tai, kam jau iš anksto buvo lemta įvykti…

Tu pabudai vieną rytą, pažadinta nesuprantamų pojūčių, ir supratai, kad atėjo laikas, kai tavo išnešiota gyvybė turi atsiskirti tavęs ir suvokei, kad atėjo metas, kai Ingus turi išeiti ir niekada nebegrįžti atgal, Ir tvirtai žinojai, kad jau dabar pasikeis visi santykiai tarp tavęs ir visų kitų, kad jie taps aiškūs ir negailestingi. Tu gimdysi savo kūdikį, ir privalai būti viena.

Tu atsikėlei, atsargiai įsiklausydama į save, — vos aušo, — nusiprausei, pasisėmusi iš šulinio vandens, pastovėjai kieme, tarsi norėdama įsitikinti, ar teisingai supranti viską, kas darosi su tavimi, ir atsargiai, per savo seklyčią, nuėjai pas Ingų į kambarėlį, kuriame dabar buvo tiek daug gėlių. Tu priėjai prie lovos, ramiai atsisėdai ant jos kraštelio ir vos vos palietei Ingaus riešą. Jis atsimerkė, ir tau pasirodė, kad jis iš karto viską suprato, nes greit pašoko, apsirengė ir priklaupė prieš tave taip, kad matytųsi nuo lango krintančios šviesos apšviestos tavo akys, ir jis negalėjo nepastebėti, kad jos nebuvo linksmos. Jis nieko neklausė, o kai paėmei jį už rankos ir lengvai stumtelėdama liepei jam, kad atsikeltų, jis atsistojo, ir tu išvedei jį per seklyčią į kiemą, paskui taku per sodą, ant vieškelio ir pasakei:

— Viskas… Eik.

Gražiai švito. Kelias buvo baltas ir šiltas, čia pat žaliavo pieva, girdėjosi vieno kito ankstyvo paukščio balsas. Buvo prasidėjusi vasara.

Ingus stovėjo priešais tave, apglėbė rankomis tavo pečius, žiūrėjo tiesiai tau į veidą, ir vieną akimirką tau pasirodė, kad jis niekaip ir niekada nesupras, kam tu dabar šitai darai.

— Eik, — pakartojai tu.

Jis paleido tavo pečius, abiem rankom suėmė tavo delną ir pabučiavo. Tau smarkiai nudiegė

paširdžiuose, ir tu pajutai, kad jau greitai pasikeis viskas aplinkui, o Antosė, Malvina ir Brukšdvario panelė — jos matė, kaip tu nenorėjai, kad visiškai viskas pasikeistų…

— Eik, — vos galėjai ištarti tu, ir Ingus suprato, kad jeigu tu pasakysi dar bent žodį, — pravirksi, ir nebebūsi tuo, kuo esi.

— Gerai, — pasakė jis, — gerai, Kristina…

Tu linktelėjai galva ir žiūrėjai pro jo petį tolyn, iš kur ateina kelias, — kai buvai maža, visa, kas nauja, nematyta ir negirdėta, ateidavo tuo keliu. Tu dar kartą linktelėjai galva ir pažvelgei į dobilieną. Aušo… Aušo, ir tas rytas buvo toks panašus į aną, ir dobiliena — pasaulio vidurys — buvo lygiai ta pati ir čia pat… Ir Adomiškė buvo tokia pat — pilna lengvos, permatomos miglos tarp medžių kamienų…

— Kristina, aš vienas, aš visiškai vienas, ir aš atvažiuosiu pas tave, — sugavęs tavo žvilgsnį, tvirtai, švelniai ir įtaigiai vis kartojo Ingus, — tebūnie dabar, kaip tu nori, bet aš atvažiuosiu visam…

Jis vis nepaleido tavo rankos, tu pažvelgei į jį ir, pamačiusi jo šviesias akis, žvelgiančias tiesiai tau į širdį, beveik patikėjai, kad taip ir bus.

Nebuvo viso šito… Nebuvo. Niekada nebuvo… Aš tyčia taip sugalvojau, nes moku sugalvoti viską, ką tiktai noriu. Nebuvo viso to, ir mes su Ingumi niekada, nė vienai valandai nesame išsiskyrę. Jis gyveno čia, kol manęs dar nebuvo, gyvena su manimi ir liks gyventi po manęs — kol stovės tie namai ir kol juose gyvens moteris, kuri vakarais atsisės ant žemos kėdutės priešais krosnį, atvers jos metalines dureles ir, žiūrėdama į oranžinę liepsną, galvos apie meilę — niekam nepaklūstančią ir neprieinamą — kaip apie ugnį. O kai vieną kartą, šventiškai pasipuošusi, aš iškilmingai atsigulsiu seklyčioje, kaip atsigulam visi, — jeigu mano suaugęs sūnus pasiliks pasėdėti dar šalia manęs naktį, pamatys, kaip atsiveria durys ir lėtai lėtai, su maža žolele rankoje, įeina žmogus — griežtų veido bruožų, įdegęs, kviečių spalvos plaukais, — tegul neklausia, kas jis toks — jo vardas Ingus, ir jis visą laiką gyveno su manimi, netgi tada, kai man atrodė, kad jo vardas Janis.

Esu laiminga. Esu laiminga. Ir dar kartą galiu pakartoti — esu laiminga. Nes niekas niekada nėra manęs nuskriaudęs ar apgavęs, nes aš niekam nieko nepamelavau, netgi tada, kai pasakodavau tai, ko niekada nėra atsitikę… Ir mane myli visi, nes aš myliu pasaulį, su viskuo, kas jame yra. Ir aš nežinau, ką reiškia vienatvė. Nes nebuvau niekuomet nei viena, nei vieniša.

Komentarai

 

 

 
  1. I do like the manner in which you have framed this particular challenge and it really does give me personally a lot of fodder for thought. However, because of what precisely I have personally seen, I simply just trust when other remarks pack on that folks remain on issue and not start on a tirade involving the news du jour. Still, thank you for this outstanding point and though I can not agree with it in totality, I regard the standpoint.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  2. My Louis Vuitton purse at Christmas was pretty special also. The guy knows what looks good on me and he’s not cheap. Why would’t I like it? I dare you to insinuate he’s gay – hope you have a good dentist.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  3. Great post. I was checking continuously this blog and I’m impressed! Very helpful info specially the last part :) I care for such information much. I was seeking this particular information for a long time. Thank you and best of luck.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  4. I intended to send you this little bit of observation so as to thank you very much the moment again for your personal nice basics you have featured above. It was certainly pretty open-handed of you to give publicly just what most of us could have offered for sale as an electronic book to end up making some bucks on their own, and in particular since you might have done it in case you wanted. These tips in addition worked to be a easy way to fully grasp that other people have the same passion just like my personal own to understand significantly more with reference to this condition. I think there are several more pleasurable moments ahead for those who discover your blog post.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  5. Pretty section of content. I just stumbled upon your web site and in accession capital to assert that I get actually enjoyed account your blog site articles. Any way I will be subscribing to your feeds and even I achievement you access consistently fast. Oleje

    Thumb up 0 Thumb down 0



 
Video reportažas


Nerpigiau.lt

Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Norvegijoje plintant šunims pavojingai ligai – perspėjimas lietuviams
E. Laurinaitis: priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas 2
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
D. Jastramskis išleido monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje 
VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deimantas Jastramskis,...

Seimas pritarė naujai žalos atlyginimo pacientams tvarkai 
Seimas priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų...

Ką signalizuoja pirtyje netikėtai užklupęs galvos skausmas? 
Turkiška, suomiška, rusiška ar japoniška – pirčių pasirinkimas šiais laikais tikrai didelis, o...

Kaunas planuoja statyti metro (balandžio 1-osios pokštas) (9)
Premjerui Sauliui Skverneliui pavadinus mūsų brolius latvius konkurentais, daug kam kilo mintis, kas...

Teisingumo ministerija inicijuoja teismo proceso tobulinimą (1)
Teisingumo ministerija, siekdama sistemiškai tobulinti teismo procesų reglamentavimą, iš vidinių išteklių steigia naują...

Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
G. Landsbergis: „Pritardami Prezidento teikiamų pataisų svarstymui, kviečiame gilesnei diskusijai“ (1)
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis šiandien,...
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku išrinktas D. Gaižauskas (7)
Trečiadienį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, aktyviai...
TS-LKD sveikina Aušrą Maldeikienę prisijungus prie bendros frakcijos Europos Parlamente (2)
„Sveikinu Aušros Maldeikienės pasirinkimą prisijungti prie Europos Žmonių partijos (angl....
 
Prokurorams „skauda“ tik jų postai – paprastų žmonių skundams ir ašaroms jie akli ir kurti (1)
Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai:...
Ar Europos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokuroro postą jai siunčia Lietuvos Vyriausybė? (1)
Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos...
Kreipėsi dėl nužudyto sūnaus – pačiai motinai iškėlė baudžiamąją bylą (1)
Nors po aukštų teisėjų sulaikymo skandalo buvo prabilta apie būtinus...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Alytuje išžaginta į darbą ėjusi moteris (1)
Liepos 18 d. apie 5 val. 20 min. Alytuje, Jazminų...
Įtariamojo asmens tapatybė jau nustatyta (1)
Šiandien Vilniaus apskr. vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriuo...
Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinti plėšimu įtariamą vyrą (3)
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus (1)
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (3)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (2)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
Naujo Lietuvos kariuomenės laivo pirkimas bus skelbiamas balandį
Lietuvos kariuomenė planuoja įsigyti naują laivą teršalų likvidavo ir gelbėjimo...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (7)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (23)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
Fiodr Černych perėjo į Maskvos „Dinamo“ (1)
Paskutinę perkėlimų dieną Maskvos „Dinamo“ paviliojo Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną...
 
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai””
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...