Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2020 Balandis 6 Pirmadienis
 

S.Stungurys: „Mūsų nepriklausomybė skaudi – labai skaudi…“

2012-08-21 18:22 | Aktualu | Komentarų (61)

Politinis kalinys Stasys Stungurys. Nuotr. iš asmeninio albumo


Giedrė Gorienė

Politinis kalinys, disidentas Stasys Stungurys maždaug prieš pustrečių metų susitiko buvusį LTSR KGB generolą E.Eismuntą, kuris, gatvėje pamatęs savo vadovautos kontoras kadaise persekiotą disidentą, tarė: „Na ką, Stasy, nelaimėjote nei jūs, nei mes“.

E.Eismuntas kovojo už seną sistemą, o Stasys – už naują. Tačiau nelaimėjo nei tie, nei tie.

„Taip, ne tokią nepriklausomą Lietuvą įsivaizdavome“, – atvykęs į „Karšto komentaro“ redakciją liūdnai atsiduso Stasys Stungurys. Ir užtraukė pokario partizanų dainą…

„Nepataisomas romantikas“, – pagalvojau.

Neapykantos nejaučia

Nors tarybinis saugumas Stasį Stungurį persekiojo nuo 1952 m., prieš keletą metų sutikęs KGB generolą, politinis kalinys galėjo kalbėti su juo ramiai.

„Neapykantos nejaučiu, nors jie mane gaudė“, – prisimena savo persekiojimą anais laikais disidentas.

Nors, jeigu toks susitikimas būtų įvykęs iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, ką gali žinoti. „Gal ir akmenį būčiau pakėlęs“, – sako Stasys. – „Tačiau dabar galiu ramiai su juo kalbėtis. Ir jis su manimi pagarbiai kalbėjo, supranta, kad mes idėjiniai priešai buvome, bet nei jiems, nei mums nepavyko.“

Du kartus Stasys Stungurys išliko, kaip sako, per stebuklą – aplinkybės išgelbėjo. „Vieną kartą, kai išverčiau Solženyciną, Žilinskas sugebėjo per kratą sunaikinti rankraščius – per pačią kratą sukišo į tualetą, o antrą kartą – kai jie vieną dieną pavėlavo daryti kratą“, – prisimena politinis kalinys.

Pirmas stebuklas

Tuo metu Stungurys buvo išvertęs Sacharavo knygą „O stranie i mirie“ – pavadinimas lietuviškai buvo „Mano šalis ir pasaulis“.

„Tą kartą mašininkė tiesiog jautė kažkokį nerimą. Ir kai atspausdino tą mano padarytą vertimą, ji, nesulaukusi mano kurjerio, atspausdintą vertimą su mano rankraščiais atidavė kitam kurjeriui. Ji tiesiog paprašė: „išneškit“. Ir tas kitas kurjeris išnešė viską – net rašomąją mašinėlę. KGB, atėję daryti kratos kitą rytą, nieką nerado. Kratai tada vadovavo KGB pulkininkas Jankauskas“, – prisimena Stungurys.

Jo kurjeris – toks Albertas Zvicevičius, sako Stasys, buvo puikus žmogus – mirė tik atgavus nepriklausomybę 1990 metais.

„Tą dieną, kai pas mašininkę buvo daroma krata, jis turėjo paimti atspausdintą vertimą ir mano rankraščius. Aš sakydavau: „Naikinkite vietoje“, bet jie sakydavo, kad ramiau, kada man sugrąžina. O aš vis vien juos naikindavau – kur juos dėti? Tais laikais juk svarbiausia buvo žmogui išlikti…

Taigi, jis paskambino mašininkei, atsiliepė vyriškas balsas. O mašininkė spausdindavo Vytenio gatvėje, jos sesuo gulinti buvo ant patalo, ir joks žmogus neužeidavo. Ir kad kaimynai negirdėtų mašinėlės stuksenimo – kompiuterių juk nebuvo, tai buvo 1978-1979 metai, ji, būdavo, pastato tokią širmą – elektros laidas ten buvo nutiestas, pakabinta elektros lemputė, – ten įlįsdavo ir spausdindavo.

Taigi, kai atsiliepė vyriškas balsas, kurjeris nustebo: kažkas ne taip.

O saugumietis, baigęs kratą, tyčia atsiliepė – jam įdomu, kas čia skambina.

Kurjeris klausia: „Šeimininkę galima?“ Pulkininkas Jankauskas sako: „Prašau“, tikėdamasis kokios informacijos gauti.

Tada kurjeris kreipėsi į mašininkę: „Galbūt šiandien galėtume nueiti į kino teatrą?“ O ta sako: „Šiandien negaliu, esu labai išvargusi, ką tik po kratos“.

Ir kurjeris atbėga pas mane, sako, toks dalykas…“ – prisimena anų laikų košmarus politinis kalinys.

Stasys Stungurys nežinojo, kokiame bute spausdindavo – tai buvo paslaptis. „Kuo mažiau žinai, tuo geriau – nes mažas kas: ar mane kankinti kada nors gali, ar aš palūšiu ir pan. O nežinai ir neišduosi. Ir pas partizanus galiojo tas dalykas – kur nereikia, nežinok“, – anų laikų pogrindžio konspiracijos taisykles atskleidžia disidentas.

„Taigi, ateina kurjeris ir sako: „Ten buvo spausdinamas tavo vertimas. Tai nežinia, ar rado, ar ne“. „Sakau, kad reikia laukti. Palaukėm kokią savaitę, o kada nutilo viskas, sužinojome, kad kitas kurjeris buvo atėjęs, ir mašininkė, jausdama kažkokį nerimą, padavė ir mano rankraštį, ir rašomąją mašinėlę…“ – pirmąjį, kaip pats sako, stebuklą prisimena Stungurys.

Į Vakarus – per Maskvą

Po šios kratos Sacharovo knygos vertimą kurjeris nuvežė pačiam Sacharovui į Maskvą. „Kurjeris buvo žydų tautybės, dirbo pedagoginiame institute. Jis vežė medaus stiklainį ir tą vertimą. Sacharovas tada pasakė: „Gaila, kad nemoku lietuviškai, paskaityčiau. Pirma proga perduosiu į užsienį“. Ir perdavė“, – darbą pogrindyje prisimena disidentas.

O šiaip, pasak Stungurio, visa jų „kontrabanda“ (taip disidentas vadino straipsnius ir vertimus, išvežtus į Vakarus ir paskelbtus Vakarų spaudoje bei laisvajame radijuje) daugiausia būdavo vežama per Maskvą.

„Per Maskvą?“ – nustembu.

„Taip, – atsako Stungurys. – Dėl to, kad užsieniečiai į Vilnių atvažiuodavo labai retai. O jeigu koks atvažiuodavo užsienio žurnalistas, tai jis apstotas, apsuptas tų KGB, labai saugomas. O kokie diplomatai iš viso būdavo retenybė. Todėl visi kontaktai eidavo per Maskvą. Nes kur paprastai užsimezgė pažintys? Lageriuose.“

Man įdomu, tai kaip baigėsi su tuo Sacharovo knygos vertimu?

„Kartą atėjau pas Albertą Zalatorių, jis man rodo žurnalą „Aidai“, spausdintą užsienio lietuvių, – žiūriu, mano vertimas.

O čia, Lietuvoje, tam vertimui buvo skirtas visas antras „Perspektyvų“ numeris (tai buvo antisovietinis pogrindinis periodinis spaudos leidinys, leistas 1978–1981 m. – G.G. past.)“, – pasakoja Stungurys.

„Labiausiai mums rūpėjo, kad vertimai pasiektų išeiviją, kuri nemokėjo rusų kalbos. Labai norėjome, kad išeivija paskaitytų Solženycino „Gulagų salyną“, – sako disidentas.

Kodėl?

Rūpesčiai dėl „Gulagų salyno“, arba antras stebuklas

Solženycino „Gulagų salynas“ buvo verčiamas pogrindyje Lietuvoje. „Mes čia jį vertėm, bet čia mums sugadino Gajauskas“, – sako Stasys. Kaip?

„Buvo tokia Pašilienė iš Klaipėdos, jos sūnus buvo kalinamas Mardvijoje. Ir kadangi tie rusų disidentai labai gerbė lietuvius, tai, kai ji važiuodavo į Mardviją aplankyti sūnaus, Maskvoje pakeliui pas disidentus apsistodavo pernakvoti. Ir jie jai davė parvežti į Lietuvą Paryžiaus leidimą „Gulagų salyno“.

Atvažiavusi ji į Kauną, perdavė tą knygą Gajauskui, o Gajauskas – Žilinskui. Jis dalį perdavė versti man, kitą dalį versti paėmė Albertas Zvicevičius, o dar kitą – Kęstutis Jakubėnas“, – prisimena disidentas.

K.Jakubėnas du kartus buvo teistas ir išsiųstas į konclagerius, paskui emigravo į užsienį. „Tokia buvo Andropovo politika – rimtiems disidentams leisti išvažiuoti: neva tada susilpnės pasipriešinimas čia. O ten esą jie nieko nepadarys – vieną kitą kartą pakalbės per radiją, ir viskas tuo užsibaigs“, – aiškino tuometinę Andropovo politiką Stungurys.

Ir štai 1974 m. gruodžio mėnesį prieš Kūčias daro kratą – krato Alberto Žilinsko butą.

„O Žilinskas tą dieną turėjo su manimi susitikti, perduoti mano rankraščius – vertimus, kuriuos jau atspausdino, o aš – atnešti naują porciją vertimų. Tačiau aštuntą valandą ryto prieš einant į darbą – skambutis. Jis atidaro duris – saugumas. O Žilinskas pasiruošęs eiti į darbą, pasiruošęs su manimi susitikti – koridoriuje gembinėje kabo švarkas, o jame – trys vertimų sąsiuviniai mano rankraščių…“ – šiurpias akimirkas prisimena disidentas.

„Saugumas visą dieną krato, švarko, kaip stebuklas, nepaliečia. Saugumas neskuba – kiekvieną knygą žiūri, puslapius varto. Ateina vakaras. Žilinskui sako: leisimės į rūsį. Ir tada jis užsivelka švarką – nes šalta, reikia leistis į rūsį, o laikas – prieš Kūčias.

Nusileidžia į rūsį, ten žiūri – žurnalų komplektai. Jie nelabai juos domino, ir keliasi į viršų. O gyveno ketvirtame aukšte.

Užlipus Žilinskas ir sako: „Atsiprašau, galima į tualetą?“ Vienas saugumietis sako: „Prašau“. O kitas: „Na, tu jį pakratyk.“ „Bet, – sako, – „tai mes iš ryto iškratėm jį.“

Taip, iš ryto iškratė – bet be švarko buvo, su megztiniu.

Kadangi tas pasakė „iškratėm iš ryto“, Žilinskas įėjo į tualetą, užsikabino kabliuką (pvz., man saugume net neleisdavo užsikabinti, o sėdi ir žiūri, kaip aš gamtinius reikalus atlieku, net šitaip būdavo), ir jis tada iš švarko išsiėmė tuos sąsiuvinius, draskė ir stūmė į tualetą ir nuleido… Iki šiol kai kurie pirštai yra sužaloti. Ir tada jis išėjo ramus“, – antrąjį stebuklą prisimena S.Stungurys.

Tąkart per kratą pas Žilinską rado rusiškų „Kronikų“ paketėlį. Jis paaiškino, kad per paskaitą rado paketėlį padėtą ir pasiėmė. Tris paras saugumas jį tardė, palaikė ir paleido.

„Bet, jeigu jau būtų rasti vertimai, viskas – tada jau sėdam abu… Mašininkės jis, aišku, nebūtų pasakęs, bet rankraščiai buvo. Mano ranka rašyti trys sąsiuviniai – vertimas „Gulago salyno“ į lietuvių kalbą“, – vaikščiojimą skustuvo ašmenimis pogrindyje prisimena Stungurys.

Neramios dienos

Tada Albertas Žilinskas dirbo statistikos valdyboje, o Stasys Stungurys – komunalinio ūkio ministerijoje.

Ta dieną, kai pas Žilinską saugumas darė kratą, vakare Stungurys turėjo su Žilinsku susitikti.

„Atėjau. Kur turėjome susitikti, aš jo nesulaukiau. Jo šeimoje buvo gimusi maža mergaitė, galvojau „čp“, kas nors įvyko. Ir aš, nesulaukęs tą dieną su rankraščiais, su naujais vertimais, grįžau namo.

Kitą dieną sėdžiu komunalinio ūkio ministerijoje, Šėrio įstaigoje, ir ateina toks Aidukonis. Jis pakviečia mane į koridorių ir sako: „Vakar suėmė jūsų kolegą. Nežinau, gal jums aktualu tai.“

Padėkojau ir … su tais naujais rankraščiais nuėjau į ministerijos tualetą – kadangi mes žinodavome, tualetas ne vienas, kur stipriai nuleidžia vandenį, nes ne kartą tekdavo visokius tokius dalykus nuleisti, – ir aš juos suplėšiau ir nuleidau. Jeigu reikės, versiu iš naujo. O su jais į gatvę bijojau išeiti – aš nežinojau, dėl ko Žilinską suėmė. Jis juk man ryte rankraščius turėjo atnešti – gal jie tuos rankraščius rado?

Tik vėliau sužinojau, kad mano rankraščių nerado – kad jis išgelbėjo mane“, – prisimena anų laikų pogrindininkas disidentas.

„Nuleidęs“ į ministerijos tualetą naujų vertimų porciją, Stungurys išėjo iš ministerijos. „Gatvėje sutikau tokį Antaną Svetlavičių – jis kurį laiką dirbo su manimi ministerijoje, o paskui perėjo dirbti į Liaudies ūkio planavimo institutą, ten tapo moksliniu sekretoriumi. Jis taip pat buvo to Liaudies ūkio planavimo instituto partijos sekretorius. Jam pasakau: „Vakar suėmė Albertą“. „Gaila, – sako, – geras žmogus buvo.“ Aš sakau: „Aš stoviu ir nežinau, kas manęs laukia“. Jis man sako: „Jeigu ką turi, duok man.“

Tai tos partizanų nuotraukos, kurias jūs spausdinote „Karštame komentare“, – keletą metų išgulėjo jo partiniame seife – pastate priešais saugumą. Tai unikalus reiškinys! Pas Antaną, partorgo seife! Priešais saugumą! Ideali vieta! Argi geriau reikia?” – juokiasi disidentas.

Po keleto metų tas Antanas ir klausia Stasio: „Gal tu pamiršai?“

„Aš nepamiršau, bet geresnės vietos neturiu. Paskui pagalvojau, gal aš piktnaudžiauju – juk jis irgi turi šeimą, o čia, nors partijos sekretorius, bet visko gali būti – gali į avariją patekti ar panašiai, paskui ateis, atrakins seifą, ras… Ir aš tada tas nuotraukas pasiėmiau ir perkėliau į Žirmūnus – kur gyveno jaunų istorikų šeima“, – apie tai, kaip ir kur buvo slepiamos unikalios istorinės nuotraukos, pasakoja Stungurys,

Tas nuotraukas disidentas rado gal 1966 metais – iki nepriklausomybės dar buvo toli. „Nuotraukos unikalios – 1949 metų partizanų vadų pasitarimo. Niekur neliko tų nuotraukų, tai buvo vienintelis egzempliorius. Jos buvo užpiltame partizanų bunkeryje“, – istorines relikvijas rodo Stungurys.

Pagalvoju: vien už tų nuotraukų išsaugojimą šiam disidentui ordiną reikėtų duoti.

Maištingas kraujas, arba „Mirė Stalinas!“

Buvo 1953 m. kovo 5 d. Tą dieną saugumas atėjo ieškoti Stasio Stungurio į bendrabutį, kur jis gyveno. Išgirdęs laukinių durų trinktelėjimą ir garsus, Stungurys pro „išeigines“ duris greitai pabėgo.

„Atbėgau į Basanavičiaus gatvę – priešais dabartinį Rusų dramos teatrą, tada čia buvo operos teatras. Čia atbėgau pas Kaminską. Atbėgau pernakvoti, o rytą, sakau, mausiu iš Vilniaus“, – tą ypatingą dieną prisimena politinis kalinys.

Tiesa, mauti iš Vilniaus – į mišką – Stasys Stungurys norėjo jau anksčiau: dar „studentaudamas“, nuo tarybinio saugumo persekiojimo norėjo pasislėpti pas partizanus.

„Prieš tai, kada mane jau ruošėsi iš pedagoginio instituto „nuskalpuoti“, aš ieškojau kontaktų su mišku. Radau per tokį Matą Rubšį – profesoriaus Antano Rubšio, Šventojo rašto vertėjo, brolį. Jis studijavo anglų kalbą, buvo štabo ryšininkas. Bet Žemaičių apygardos vadas Montvydas pasakė, kad beviltiška: „Mes patys nežinom, kur dėtis“. Tai buvo 1951-ųjų pabaiga – 1952-ųjų pradžia.

Tada aš tik jų spaudai rašydavau, ir kurdavome dainas“, – panyra į prisiminimus Stungurys.

Tos dainos vėliau buvo rastos: jos turėjo būti išsiųstos į užsienį, bet kadangi žuvo štabas, žmonės tas dainas kartu su kitais dokumentais sudėjo į metalinį bidoną ir užkasė. „Aš tas gaidas vėliau mačiau – atnešė Kaune. Sakau: „Čia gi mano ranka gaidos surašytos!“ O vieną dar dabar atsimenu“, sako disidentas ir užtraukia:

Nekart mačiau žibuoklių jūroj

Išnyrant garbanas gelsvas

Bet kas iš to, jei mano akys,

Tavęs jau niekad nesuras…

„Čia pagal poeto Bartkaus žodžius sukurta daina. Armino Aniceto melodija“, -lyg šiandien pamena Stasys Stungurys.

„O kas čia nusikalstamo, kad reikėjo tokias dainas užkasti metaliniame bidone?“ – nesuprantu.

„Ta daina buvo parašyta apie ryšininkę, toliau tekste ji areštuota, sėdi lageryje…“ – paaiškina.

Oi, sako, kiek daug mes dar nežinome…

„Budrevičius net visą oratoriją už laisvę žuvusiems kūrė1952-1953 metais – iki rugpjūčio mėnesio, kada žuvo štabas. O Budrevičiaus oratorijos akomponimentas net buvo su orkestru! Tai aš sėdėdavau keletą valandų, kol perrašydavau, – mat visos gaidos būdavo perrašomos viena ranka“, – konspiraciją atskleidė Stasys Stungurys.

O ką, sako, tada viskas būtų buvę jo atsakomybėn: tada Stungurys mokėsi dainavimo. „Tai, jeigu rastų, kodėl aš negaliu būti ir kompozitoriumi? Nors aš ne kompozitorius“, – juokiasi.

Prof. Lionginas Abarius irgi kūrė „miškui“ dainas. „Po mano arešto į Komunistų partiją įstojo, Radijo ir televizijos choro vadovu tapo – ir niekas nieko nežinojo, kad Abarius kūrė ir Mišias, kurias bažnyčiose giedojo. Na, ką, buvo toks žaidimas“, – atsidūsta Stasys Stungurys.

„Dabar, – sako, – kai pagalvoju, aš kvailas buvau – reikėjo ir man stoti į komjaunimą, diktuoti savo valią. O aš leidau jiems susidoroti su manim…“

Na, o kaip baigėsi tas 1953 m. kovo 5 d. saugumo užpuolis?

„Tą naktį aš nakvojau pas draugus, o rytą galvojau mauti iš Vilniaus – su traukiniu kur toliau, paieškoti kokio slapstymosi. Bet aš mirti kažkur tundroje nenorėjau. Norėjau pasitraukti pas partizanus – buvo toks romantiškas nusiteikimas: verčiau žūsiu čia miške, nei ten.

Ir štai anksti rytą, dar šešių nebuvo, diktorius Levitanas skaito: „Skončalsa Josif Visarionovič Stalin“. Viešpatie, mirė Stalinas! Tuo metu aš dirbau Filharmonijoje – solo partijas dainuodavau. Aha, galvoju, Stalinas mirė, einu į Filharmoniją.

Ateinu – niekas neieško. Kaipgi taip? Kažkas verkia, kažkas juokiasi… O kai po penkerių metų buvau suimtas, radau dokumentuose, kad man byla buvo iškelta 1952 metais“, – prisimena politinis kalinys.

Tada, 1952 metais, Stungurys daugiau buvo sekamas. O kai vėliau į saugumą nunešė jo rankraščius – kai suprato, kad čia rimtas veikėjas, knygą rašo ir pan., prasidėjo „rimtesnė kalba“ – tardymai.

Ką rašė? „Beletristikos knygą apie partizanus „Kruvini akmenys“. Ji buvo nebaigta. Ir tada buvo ultimatumas: arba žmonos areštas, arba atiduodi knygą. Irgi kokie metodai!” – dar dabar negali apie šį epizodą ramiai kalbėti Stasys.

O kaip išsiaiškino? „Pas mus ateidavo politinis kalinys, jis rašė dienoraščius. Ir jo dienoraščiuose buvo aprašyti visi mūsų šeimos pokalbiai… Ir kai tas žmogus buvo išduotas, viskas jo dienoraščiuose buvo aprašyta“, – apie tai, kaip dienoraštis gali išduoti žmogų ir sulaužyti likimą, prisimena Stungurys.

Kokią Lietuvą įsivaizdavo politinis kalinys

Aš vėl sugrįžtu prie to KGB generolo E.Eismunto ir politinio kalinio S.Stungurio susitikimo jau nepriklausomos Lietuvos laikais. KGB generolas Stunguriui prisipažino, kad jis kovojęs už tarybinę sistemą, o Stungurys – už kitą sistemą. „Tai kokią tą naują sistemą jūs įsivaizdavote? Už kokią sistemą kovojote?“ – paklausiau politinio kalinio.

„Įsivaizdavau šviesią Lietuvą, kur nebūtų jokio socialinio išnaudojimo, kur žmonės visi būtų laimingi, aukšta kultūra klestėtų. Nes pogrindis buvo naivus, programų nerašė. Be to, kaip ir rašysi programas – nes neaišku, kiek čia išsilaikysi. Kiek pogrindininkas gali išsilaikyti? Porą metų? Trejetą metų? Vis tiek vieną kartą pakliūsi“, – sako Stasys Stungurys.

Ne, jie neturėjo jokių programų. Tik žinojo, kad ta nepriklausomybė – kur buvo Smetonos režimas – jų, pogrindininkų, netenkino.

„1940 metais mes jau turėjome daug puikių dailininkų, rašytojų, kurie mokėsi Paryžiuje. Išaugo nauja inteligentija, Smetonos dienos, galima sakyti, jau buvo suskaičiuotos – būtų atėję nauji žmonės“, – mano Stungurys. Tačiau, kaip sakoma, apie istoriją tariamąja nuosaka – kas būtų, jeigu būtų – nekalbama…

„Taigi mes pogrindyje galvojome, kad Lietuva nebus kaip prieškario valstybė, o bus kitokia valstybė, turinti tą žmonių supriešinimo, išnaudojimo patirtį – kad daugiau taip negalima. Ir mūsų trys pagrindiniai siekiai buvo: pirmas, kad žmogus galėtų laisvai kalbėti, nebijodamas, kad jam teks už tai nukentėti, antras – socialinis teisingumas, be abejo, visų nesuvienodinsim, bet neturi būti didelių skirtumų, ir trečias – aukšta kultūra, nes tokia nedidelė tauta gali išlikti šitame sudėtingame pasaulyje tik turėdama aukštą kultūrą. O kaip toliau…“ – Stungurys susimąsto…

„Aš galvodavau, kad sėdi kažkokie mokslininkai toje pačioje išeivijoje, kur niekas netrukdo, kažką kuria tai Lietuvai – o mes tik padedame patį pagrindą: