Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Spalis 17 Ketvirtadienis
 

Romanas “Po mūsų nebebus mūsų” I dalis

2006-11-16 13:01 | Kultūra | Komentarų (2)

Pirmą kartą buvo išleistas 1987 metais ir iš karto susilaukė didžiulio skaitytojų dėmesio. 45000 egz. tiražas buvo išpirktas vos per kelis mėnesius. Apdovanotas skaitomiausios knygos prizu ir literatūrine J.Paukštelio premija.

Knyga skatytojų nepamirsta iki šiol. Šiuo metu rengiama spaudai antroji knygos dalis, ieškoma rėmėjų, lėšų leidybai. Talentingai papasakoti vienos giminės likimai apima beveik šimto metų istorinį laikotarpį, kuris paliko ne tik gilius pėdsakus žmonių sielose, bet ir tėvynės kelyje į laisvę. Prieštaravimai, kurie atsiranda tradicinei krikščioniško gyvenimo etikai susidūrus su politinių ir istorinių įvykių atneštomis aplinkybėmis, vaizduojamąją gyvenimo realybę paženklina tragizmu, kuris į skaitytoją atsisuka dažnai savo tragikiškuoju aspektu. Giminės šaknys, žmogaus namai – ašis, apie kurią sukasi romano veikėjų gyvenimas. Žmogaus viltys, jų žlugimas, naujos viltys, vėl kylančios iš žmogui būdingo gyvenimo troškulio, įtikinamai perkeltos į knygą. Sibiras, Amerika, beprasigeriantis “kolūkinis” kaimas – erdvė, kurioje herojai sunkiai grumiasi už išlikimą, neprarasdami to, kas jiems brangiausia.

Knyga, parašyta su didele meile savo herojams, daro ją panašią į sagą.      

xxx

Svečiai, tolimi ir vėl iš naujo brangūs, pasirodė netikėtai.

Vieną karštą dieną, kai karvės buvo uždarytos ganyklos aptvare už medinių vartų, kai nei Eglė, nei Jurgutė nebegalėjo nė valandėlės ištverti saulėje, o subėgo į prietvartį ir sugulė ant šviežio šieno, kai tik Kazimieras su Baltrum, iki pusės nusirengę, apsipylę prakaitu darbavosi prie baigiamo atstatyti namo, pradėjo loti šuo ir kieme pasigirdo balsai, šūkčiojimai. Eglė prisikišo tvarte prie medinės sienos plyšio ir pamatė kieme daug žmonių. Įsižiūrėjusi atpažino dėdę Praną, Birutę, kažkokį seną aukštą tvirto sudėjimo vyrą, kuris, kaip atrodė iš nuotraukos, turėjo būti senelis Jurgis, ir mažą berniuką,— Pranas jį laikė ant rankų, jis buvo apvalaus veiduko, baltais marškinėliais, baltomis iki kelių kojinaitėmis ir dairėsi aplinkui. Tai turėjo būti Stasiukas, Prano ir Birutės vaikelis,— Eglė prisiminė nuotrauką, kur Pranas sėdėjo ant motociklo, prieš save pasisodinęs lygiai tokį, baltais marškinėliais ir baltomis kojinaitėmis, apskritaveidį berniuką, tik nuotraukoje netoliese, šalia aukštos lentinės tvoros, stovėjo ir Birutė, juodu sijonu, šviesia permatoma bliuzele,— lygiai tokią pat bliuzelę tėvo sesuo Emilija buvo atsiuntusi ir Anikei, Eglės motinai. Taip, tai turėjo būti sugrįžėliai iš Sibiro, nes Jurgis Balčiūnas neseniai laiške Kazimierui rašė:

Mielas sūnau, siuntinį gavom, daugiau nieko nebesiųsk. Turbūt greitai pasimatysime Lietuvoje. Esame visi sveiki, daugelis mūsiškių važiuoja namo, jaučiame, kad nebetoli ir mūsų eilė. Linkėjimų visiems, bučiuoju. Tėvas.

O Pranas rašė smulkiau:

Mielas brolau, sveikiname jūsų malonią šeimynėlę su atėjusia vasara ir pirmais šio laiškelio žodžiais norime pasidžiaugti, kad netrukus galėsime išvysti jūsų brangius veidus jau Lietuvos žemėje. Nors alyvų kvapo pajusti šiais metais nebeteks, tačiau rugių palaukėmis su alaus uzbonu rankoje, kaip seniau tankiai darydavome, dar pereisim, Kazimierai, daryk savo garsųjį salyklinį, ir tegu balta jo puta panaikina buvusius nesutarimus tarp mūsų ir tegu nuplauna senas skriaudas, o lietuviška daina tegu užlies mūsų širdis meilės ir džiaugsmo šviesa. Greitai būsime su jumis, iki susitikimo. Jūsų Pranas.

Kazimieras perskaitė laišką ir nusispjovė:

— Taip aš ir darysiu tau tą salyklinį… Atvažiavęs baisiu ponu nešeisi, plaukus susifrizavai, tai ir atsivežk sau, kas tinka tokiam ponui. Durnius! Skubu aš jam daryti,— Kazimieras neužmiršo ano nusivylimo broliu.— Atvažiuok, padėk uždengti stogą, ištinkuoti vidų, tada pabaigtuves iškelsiu…

Taip Kazimieras tik burbėjo. O kai savo kieme pamatė Praną, ant rankų belaikantį baltais marškinėliais aprengtą Stasiuką, kai išvydo, kaip Pranui ir Birutei iš paskos, kiek susilenkęs, susimetęs į pečius, su mediniu lagaminu rankoje ateina tėvas, Kazimieras nebeišlaikė — lėtai, tvardydamasis, kad nepradėtų mikčioti, nulipo kopėčiomis nuo stogo, sustojo priešais tako vidury ir nežengė pasitikti nė vieno žingsnio, nesi jautė, kad parklups ant žemės ir nebeatsikels — širdis nupuolė, paskui pašėlo daužytis, o po to tamsa uždengė akis, iš kurių veržte veržėsi ašaros.

— Sveikas, brolau! — sušuko Pranas irgi blizgančiomis akimis, o Jurgis žengė į priekį su savo mediniu lagaminu, sustojo, pamatė Kazimierą, toli gražu nebe tą, kuris kadaise išbėgo iš Paitaičių pro duris, pakilęs nuo pietų stalo ir pasakęs, kad daugiau tėvui nebernaus. Jurgis pajuto, kad prieš jį stovi tikras jo kūnas ir kraujas, tiek išvaizda, tiek dvasia — grynas Jurgis, ir kad reikia dabar vienam iš jų žengti žingsnį, ir Jurgis pastatė ant žemės savo medinį lagaminą, išsitiesė, žengė link Kazimiero ir drebančiu dusliu balsu ištarė:

— Sveikas, sūnau…

Ir apsikabino abu Balčiūnai, vienas Balčiūnas, kitas Jukna, apsikabino ir pasigirdo kūkčiojimas,— tai kūkčiojo, padėjęs galvą ant tėvo peties, Kazimieras, kūkčiojo garsiai kaip vaikas, o Jurgis neverkė, tik stambiu, raudonu jo veidu riedėjo ašaros ir krūpčiojo platūs, kiek sulinkę pečiai.

Šviežio alaus Kazimieras neturėjo, bet šiaip alaus, salyklinio, buvo,— kaipgi statysi namą su Baltrumi neturėdamas alaus, Baltrus pas tokį nė eiti neis… Kumpių Pumpučiuose buvo visada, net per karą, ne veltui Palionija tada maitino dešimt pabėgėlių šeimų,— kai turi, negaila, o karas yra visiems nelaimė, ypač tiems, kurie gyvena bombarduojamam mieste, ir dar su vaikais. Antosė sukosi, pripjaustė kumpio, greitai pripjovė vištų, pridėjo lėkštes šviežių agurkų, medaus, pastatė grietinės, pieno, Kazimieras prileido alaus, o senis Jurgis atidarė medinį lagaminą ir ištraukė kelis butelius spirito,—ten, Sibire, pasirodo žmonės gerdavo gryną spiritą, kurio krautuvėse kiek nori ir kuris labai pigus. Jurgis ištraukė ir didžiulių gabalų cukraus,— vaikai tokio cukraus dar nebuvo matę, gabalą gali graužti visą dieną ir dar rytojui liks. Kolūkio karvėms Anikė buvo išrūpinusi tokių didelių druskos gabalų, juos išmėtydavo ganykloje, kad karvės laižytų. Tai druska, bet cukraus… Mergaitės labai džiaugėsi tokia dovana, kiekviena pasiėmė po du gabalus, po didesnį ir mažesnį, nusinešė į prietvartį ir paslėpė po gegne.

Prasidėjo namuose šventė. Stalas sode tarp vyšnių, didžiulio ąžuolo pavėsyje, buvo apdengtas balta, Palionijos austa staltiese, apdėtas lėkštėmis, ir svečiai, susėdę ant suolo, ėmė stiprintis. Anikė savo Juoduku parjojo pietų ir, pamačiusi sugrįžėlius, iš karto pasuko į sodą. Šį kartą ji nebebuvo tokia nedrąsi, kokią kadaise pažinojo senis Jurgis, tikrai nebebuvo. Ji priėjo prie stalo, pasisveikino, padavė kiekvienam ranką, pasibučiavo, o prie Jurgio priėjo paskutinė.

—     Sveiki sugrįžę,— pasakė Anikė, ir Jurgis atsistojo, apkabino ją:

—     Labas, marti…

Tai buvo pirmas kartas, kai Jurgis Anikę prie visų pavadino marčia, ir Anikė dar kartą jam atleido už viską, nors jau seniai buvo atleidusi,— pykti ji nemokėjo visai.

Senis Jurgis pasakė, kad norėtų čia, Pumpučiuose, susitikti su savo seserimi Agota Malinauskiene ir broliu Liudviku, ir Anikė, sėdusi ant Juoduko, išjojo per kaimus, ir kiekvieną giminę, artimesnį ar tolimesnį, kvietė šiam vakarui į Pumpučius.

Vakaras buvo gražus — švelnus ir šiltas. Aplinkui baigėsi dienos darbai, mūkė melžiamos karvės, kažkur lojo šuo, dardėjo namo grįžtąs vežimas, krypo link laidos saulė, ir jos spinduliai virš Adomiškės Kazimierui pasirodė tokie graudūs, net jis persėdo į kitą stalo pusę, kad nematytų. Tikra kaimiška ramuma gaubė viską aplinkui, tik Juknų kieme subruzdimas kaip reta. Pamažu susirinko giminės, atėjo keli kaimynai, visi susėdo sode už stalo ir pamatė, kad kažkaip sunku kalbėti vieniem su kitais. Grįžusieji nieko nenorėjo pasakoti, ką buvo patyrę, rodos, nieko jie ir nepatyrė, tik atbuvo kažkokį svetimą laiką, kuris neįeina į žmogaus gyvenimą, o atėjusieji pamatyti ir pasveikinti sugrįžėlių nežinojo, apie ką klausinėti. Ir iš viso kalbos buvo ne tokios, kokios paprastai būna, kai žmonės susitinka prie alaus ąsočio,— kalbų, galimą sakyti, nebuvo, visi sėdėjo, žiūrėjo vieni į kitus ir pirmą kartą vieni kitus matė susigraudinusius, su ašaromis akyse, kai lyg ir nebūtų ko graudintis, gal pirmą kartą patyrė, kaip būna, kai žmonės pasijunta susieti ne tik giminystės, ne tik kaimynystės, bet ir — žemės… Tėviškės žemė juos visus atpažino, sveikino, visus sulygino tarpusavyje, nes žemei jie visi buvo tarsi kūdikiai, jos išauginti ir išpenėti, per ją patyrę aitraus, tikro, svaiginančio gyvenimo skonį, per ją nukentėję užėjus pasaulinėms vėtroms, o dabar štai ji ištikimai visų laukė ir sulaukė, sujungė, sutaikė, ir jiems nieko nebereikia, tik įsiklausyti į vakaro alsavimą, žemės bylą, ir vėl viskas bus pastovu ir amžina, nes žemėje niekas nepasikeitė, niekas nesugebėjo išardyti, sugriauti jos tvarkos, lygiai taip pat po pavasario stoja vasara, o žiema po rudens, atėjus laikui kalasi į saulę daigas ir atėjus laikui jį pakanda šalna, ir dabar štai — vasaros, gyvybės, pilnatvės metas, ir žemė — žalia kaip visada, pilna sodų, pievų, ganyklų su besiganančiais gyvuliais, kelių su skubančiais, trobų su gyvenančiais, dirbančiais, miegančiais, valgančiais žmonėmis. Ir jeigu tu esi žmogus, ką didesnio, stipresnio ir amžinesnio gali patirti, jei ne žemės buvimą, jos artumą, jos ištikimybę tau?.. Ir kokiais žodžiais gali kalbėti tokį vakarą,— kokiais gi žodžiais? Tik dainos…

Ir sėdėjo visi už stalo tarp vyšnių ir jau nebegėrė, o tik dainavo… Vieną dainą po kitos užvesdavo Pranas ar jo žmona Birutė, kuri, pasirodo, turėjo aukštą ir skambų balsą, kokio Pumpučiuose nebuvo girdėję — visi balsai čia buvo švelnūs, sodrūs, žemoki… Birutės dainos irgi buvo tokios, kokių čia niekas nedainavo, bet gražios ir graudžios, neapsakomai graudžios, ir jos daugiausia kalbėjo apie praradimą, ilgesį… Glaudžiau žiedelį prie krūtinės, prie lūpų kėliau, bučiavau, nes dingo valandos auksinės…

Žmonės dainavo, kėlė galvas į dangų, į kuplų ąžuolo vainiką dangaus fone, ir matė, kaip mėlynas vakaro dangus dažosi auksu. Vakaro auksinė saulė leidžiasi, vakaro šešėliuos tavęs nerandu, ir galbūt nerasiu niekad niekados, tik švelnus vėjelis vardą man kartosi..

Birutei pritarė Pranas, o greitai ir visi pagavę kartodavo vieną posmą po kito.

Prano dainos buvo kitokios — o jeigu žūčiau už tėvynę ir nesulauktum tu manęs, paklausk žvaigždutės vakarinės, tave ji pas mane nuves… O kada žemelė bus nuo kraujo soti, tu namo parjosi liepų takeliu, tau vandens atnešiu moliniam ąsoty, duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu…

Dainavo visi, net Antosė su Palionija, net Jurgutė su Egle, prisiglaudusios nugaromis prie suolo, atsisėdusios ant žolės, nevaikiškai rimtus veidelius pakėlusios į vakarėjantį dangų…

Augino tėvelis mus tris, ne vieną, išleido į karą tik mane vieną,— nuplaukė stiprus, platus, pilnas susitvenkusios neišsakytos skriaudos Kazimiero balsas, ir pirmą posmelį niekas jam nepritarė, nes skundo gilumas Kazimiero balse buvo toks didelis, kad visi pasijuto tarsi patys dėl jo kalti, ir nebuvo tokios jėgos, kuri galėtų išrišti tą skundą, apginti nuskriaustąjį, įvesti žemėje amžiną teisybę, nes daina buvo būtojo laiko… Augino tėvelis mus tris, ne vieną, išleido į karąąą tik maane vienąą… Tris dienas, tris naktis keleeliu joojaaau, ketvirtą naktelę giriooj nakvoojau…

Ir staiga pratrūko, susijungė visi balsai, daina kilo aukštyn pro medžių šakas į mėlyną, tokį mėlyną ir tokį gilų dangų sugrįžusiems, o vedė ją ir rodė jai kelią pro vyšnių viršūnes, pro obelis, pro plačiašakį ąžuolą Kazimiero balsas, kad jo skundas nepaklystų, kad susilietų su kitais ir atrastų sau prieglobstį ten aukštai danguje, kur kyla visų nuskriaustųjų mintys ir troškimai. Apačioje, kad tas skundas nebūtų be šaknų, kad laikytųsi žemės, kaip vijoklis nepaprasto tyrumo ir skaudumo žiedais, plėtėsi, plūduriavo, bangavo ir driekėsi žemas, tvirtas Jurgio balsas…

Išgirdau girdėjau girioj balselį, mislijau dūmojau — motulė šaukia… Nei šaukia, nei laukia tavęs motulė, tik gailiai kukuoja girioj gegulė… Nei šaukia, nei laukia tavęs tėvelis, tik gailiai burkuoja girioj karvelis…

Tai buvo daina, po kurios nebeliko žodžių,— visi nutilo, sukrito savo mintyse, tarsi būtų ne žmonės, o žaisliukai, gyvenimo vėtros nešami, tarsi neturėtų nei savo balso, nei savo vardo, nei savo nelaimės…

— Žinot ką, prisipilkim alaus, pasiimkim karštų pyragų,— mama jau iškepė,— ir einam į laukus,— netikėtai drąsiai atsistojo Anikė, ir Kazimieras pirmąkart per tokį ilgą laiką pajuto jai šilumą ir švelnumą ir pasididžiavo mintyse prieš tėvą: matai, kokią bobą turiu…

Ir išėjo visi. Tik Antosė su Palionija liko namie, nes reikėjo ruoštis rytoj vaišinti svečius, reikėjo migdyti Jurgutę, o be to, ne Palionijos kojoms jau ta kelionė, juo labiau kad ji ne iš reikalo, o iš džiaugsmo…

Ėmė temti. Grupelė žmonių dainuodami, susikibę, apsikabinę, atsigręždami ir apžvelgdami vieni kitus, ėjo per laukus, ne tiesiai ir ne keliais per laukus, jie ėjo buvusių laukų ežiomis, aiškiai atsimindami, kur kieno laukas baigėsi, kur prasidėjo, ėjo pakluonėmis, ganyklomis, apaugusiomis krūmokšniais, leidosi į žemumas, kilo ant kalvelių ir vis dainavo…

Vyrai nešė kas kibirą, kas ąsotį su alumi, moterys ant didžiulių lėkščių sudėtus pyrago luitus,— ak, koks skanus buvo tas ragaišis, koks skanus, beveik velykinis… Ir nejučiomis visi patraukė Paitaičių pusėn. Kai užlipo į Aukštąsias, prie Agotos sodybos, visi vėl sustojo, užgėrė alaus, užkando pyrago, o Agota priėjo prie Jurgio, tokia maža, plona moterytė prie tokio didelio savo brolio, apsikabino jį už kaklo ir pravirko, taip pravirko, taip užsiraudojo, kad ir Jurgis nubraukė ašarą ir pasakė:

—Neverk, sese… Grįžo tavo brolis,— pamatysi…

Ir kitas brolis, Liudvikas, priėjo iš kitos pusės, apglėbė Agotą per pečius ir pasakė:

—Ar jauteisi, kad varge viena esi? Ar nebuvau tau brolis?

Įsikniaubė Agota Liudvikui krūtinę ir verkė,— ko verkė? Jaunystės neverkė,— neverkė Agota tada, kai ją apgavo Augustinas Adomaitis, kai ėmė ir pasipiršo kitai, nors žadėjo vesti tik Agotą, neverkė tada, kai atjojo žandarai ir surišo jai rankas, nes ji iš keršto Augustino vestuvių naktį padegė jo tvartus ir daržinę, neverkė ji kalėjime, neverkė paleista iš kalėjimo, neverkė, kai tekėjo už glušo Malinausko, kuris atrodė esąs toks kaip ir visi vyrai, tik skyrėsi tuo, kad kiekvieną sekmadienį pasiimdavo iš tvarto avį, vesdavo į krūmus, rišdavo prie eglės, o pats su šautuvu lipdavo į eglę ir laukdavo, kol ateis vilkas,— taip norėjo bent kartą gyvenime nušauti vilką… Neverkė tada Agota, tai ko gi veikia dabar? Agota verkė laiko, prabėgusio ne taip, kaip jis turėtų žmogui prabėgti. Jis turėtų bėgti tekėti kaip tyra skaidri vandens srovė, tviskanti visomis vaivorykštės spalvomis, ir nuolat nuolat atspindėti dangų — tai, kas žmogui aukščiausia, didžiausia, švenčiausia, dangų, kuriame plauko balti debesėliai — troškimai, viltys, meilė, prisirišimas prie žmonių, prie darbų. O žmogus turėtų stovėti vis toks pat, nesikeičiantis į blogąją pusę, nesenstantis, nepasiduodantis piktiems troškimams, negeroms aistroms, stovėti ir švariomis rankomis laiminti tą tekančią srovę, kad nuo to palaiminimo ji įgytų iš tikro stebuklingų savybių,— toks turėtų būti laiko ir žmogaus santykis, kol vieną kartą tas palaiminimas būtų paskutinis, nebeliktų to šviesaus žmogaus, tik jo siela žvelgtų iš viršaus ir šypsotųsi… Agota verkė savo gyvenimo, vienišo ir sauso, slapto, niekam neparodyto,— ką gi galėjai parodyti tokiam Malinauskui? Tik kas rytas Joneli, Joneli… Joneli, laikas šieną pjauti, Joneli, laikas bulves kasti… Ir per šitiek metų, dieve mano, per šitiek metų, nuo pat Augustino vasaros,— tegu būna lengva jam žemelė ir šviesus dangus jo vaikams,— nė karto neteko kaip žmogui, beviltiškai, skaudžiai išsiverkti prie artimo žmogaus krūtinės. Kokie visi prapuolę buvo tuose savo ūkiuose! Kokie visi dideli tuose savo baliuose! Kokie visi pilni baimės per karą — kad troba nenukentėtų, kad žemės neatimtų, kad valdžia nesikeistų, kad pinigų nepritrūktų! Kokie visi tolimi buvo po to. Ir kokie artimi — dabar…

Glaudė du dideli tvirti, nors jau seni ir pražilę, broliai savo mažą žilą seserį, ir jų širdys virpėjo nuo jos verksmo. Niekas kitas, tiktai gyvenimas virkdė Agotą, o argi paprieštarausi gyvenimui?

Netoli, tik per daržą ir tvorą, gyveno nuo Agotos Žąsinienė: Žąsinienė ir buvo ta gyvenimo ranka, kuri nuskriaudė Agotą, o kažką kitą padarė gal ir laimingą. Bloga buvo ta Žąsinienė, nemėgo jos žmones, o ir kaip gali žmogų mėgti, kai jo abi akys tamsiai rudos, viena vis į kitą pusę žiūri, kai nosis su kuprele, kai kalbėdama visada gudriai šypsosi, o svarbiausia — kalba taip, o daro viską atvirkščiai. Gyveno. ji susidėjusi, kaip žmonės sako, su apskretusiu, susmirdusiu, žiemą vasarą kailiniuotu Bartkumi, bet kam tada ji laikė nuomininką Jeronimą — jauną tvirtą vyrą, kuris dirbo Šiauliuose kažkokiame fabrike?.. Visaip šnekėjo žmonės… Juoba kad savo šeimos Žąsinienė buvo negirdėtai keistai atsikračiusi: sužinojo,— ir kas jai galėjo pranešti,— kada atvažiuos vežti Žąsino, buožės Žąsino… Žąsinienė dingo vienai nakčiai iš namų, o jos vyrą ir dvi dukteris taip ir išvežė. Taigi ta Žąsinienė, žvaira, rudakė, baisiai kumpa nosimi, amžinai besišypsanti, kai kalba su žmogumi, ir tokia pikta, gudria šypsena, paprašė kartą Malinauską papjauti jai kiaulę, tarsi neturėtų namie nei Bartkaus, nei Jeronimo, ir, žinoma, pavaišino skerstuvėmis. Agotos vyras neparėjo tą dieną, neparėjo kitą dieną, ir Agota, žinoma, nėjo jo ieškoti, nes niekada gyvenime jie vienas kitam blogo žodžio nepratarė,— o ir kam tarti blogus žodžius, kai ne iš meilės gyvenimas pradėtas. Bet kai Malinauskas trečią dieną parėjo namo, atsitiko tai, ko niekas ir sapnuoti nesapnavo,— tas mėmė, glušas, tas avių vedžiotojas ir vilkų gaudytojas, tas… parėjo ir pasakė:

— Agute, tai aš skiriuosi su tavim ir išeinu gyventi pas kitą.

Pas ką? Pas ką gi gali išeiti toks šieno kaugė? Gali, pasirodo,— pas Žąsinienės giminaitę, kuri buvo tose skerstuvėse, pas raišą, viena koja trumpesne kažkokią seną mergą, persiritusią per keturiasdešimt, kurios iki tol čia niekas nė matęs nebuvo; skyrybas Žąsinienė mikliai patvarkė, kaip prityrusi tokiuose reikaluose. Labai greitai jis vedė tą senmergę, tą klišę iš Šiaulių, o Agota važinėjo po šventas vietas, meldėsi, bet, matyt, nebeužteko laiko stebuklui,— labai jau sumaniai veikė Žąsinienė, Ir liko Agota su dukteria, kuri ėjo Kaune mokslus ir ilgai nieko nežinojo apie namus ištikusią nelaimę. Tai ko gi verkė dabar Agota, be laiko susenusi moterytė, įsikniaubdama tai į vieno, tai į kito brolio krūtinę?

Verkė Agota, raudojo… Ir visi, sustoję aplinkui, šluostėsi akis, nes nemokėjo pasakyti daugybės dalykų, kuriuos jautė širdy ir kurie tokie skaudūs buvo, tiesiog gyventi neleido. Daug iškentėti reikia, kad išmoktum kalbėti be žodžių. Ir visi jautė, kad Agota kaip kokia atpirkėja dabar — ima ir kalba už juos visus, kalba ir iškalba visa, kas svarbiausia jų visų gyvenimuose. Nepasileiskim vienas nuo kito, gyvenkim, kad visi jaustume vieni kitų širdies plakimą,— taip arti būkime vieni prie kitų, Kiek čia to gyvenimo žmogui duota, verkim ir džiaukimės, ir dėkokim dievui, kad esame visi kartu, kad niekas nemirė iš mūsų giminės, kad nesuaižė skeveldros mūsų vaikų, kad niekas nenušovė mūsų brolių nei seserų, verkim ir džiaukimės. Kad bėgiai, kurie mūsiškius išvežė, parvežė atgal gyvus. Verkim ir džiaukimės.

Ir verkė visi, ir džiaugėsi, ir tai buvo tvirta giminė, kuri galėjo pradėti naują tautą, nes šį vakarą juose iš tikro gyveno šventoji dvasia,— jie galėjo sustoti ratu veidais į pasaulį ir laiminti jį, ir pasaulis būtų tapęs palaimintas,

Nuo Agotos laukų visi leidosi naujon pakalnėn, kur turėjo prasidėti Paitaičiai. Jurgis dabar ėjo pirmas, dideliais žingsniais, dar labai stiprus, tik kiek pakumpęs per pečius nuo to nuolatinio obliaus laikymo. Ir jis pasijuto dar stipresnis,— Agota savo ašaromis grąžino jam tvirtybę, jėgą ir dar kažką, ko jau nebenusakysi. Visi juk žinojo, kad Jurgis atidavė savo dalį — dešimt hektarų — Agotai, idant toji, grįžusi iš kalėjimo, gautų vyrą, Likęs plikas Jurgis ir nuėjo bernauti pas Čipurnas, ir bebernaujant likimas panorėjo, kad jis gautų valdyti Čipurnų ūkį. Jurgis ėjo ir dainavo… Nepapūski, vėjeli, nepapūski, šiaurasai, nepajudink klevo šakų, nepabudink bernelio… Ir staiga pajuto Jurgis, kad jis, Balčiūnas Jurgis, yra ne kas kitas, o tas vargšas bernelis, po sunkaus darbo prigulęs numigti kieme ant šilkinės, šiltos žolės po klevu prie šulinio, kad jis yra tas, kuris nieko neturi, nieko negali prarasti, niekas jam negali padėti, ir kad visas jo gyvenimas priklauso tik nuo to, papūs vėjelis šiaurasai ar nepapūs, leis jam išsimiegoti ar neleis išsimiegoti prieš sunkų darbą, prieš sunkų gyvenimą, prieš kažką lemiamo, nes jei neišsimiegosi, nepailsėsi, tai kaipgi be jėgų iš naujo stosi prieš viską, kas tavo dar nepatirta? Ir kuo, jei ne sunkiu miegu, nuolat bijant, kad dar smarkiau nepapūstų vėjelis, pavadinti tuos dešimtį metų? Ir ko jam eiti dabar į tuos Paitaičius, kur akmeniniuose tvartuose sutelpa visi kolūkio gyvuliai, kurio klėtyse laikomi visi kolūkio grūdai, kuriuos jis pats savo rankomis pastatė, kurių akmenis savo nugara, savo raumenimis surideno į kiemą? Ko jam ten eiti? Ką jis ten paliko? Nieko! Jurgio žingsniai darėsi vis lėtesni ir lėtesni, o ant geltono perdžiūvusio kelio, kuris ir buvo Paitaičių žemės riba iš vienos pusės, jis sustojo, apsidairė, pažvelgė žemyn, kaip žvelgdavo Kazimieras kadaise, eidamas pas Anikę arba iš jos, perbėgo akimis sodybas, besiglaudžiančias prie keliukų, krūmokšnių, ir jam suspaudė širdį, nes buvo jau vėlus metas, oras melsvėjo ir tirštėjo, dar tirštesnės sutemos tarsi koks rašalas liejosi iš vakarų ir pripildė orą. Tos sodybos, kurių vaizdas jam ne tik neišnyko, nesusilpnėjo, atvirkščiai — buvo pasidaręs nepaprastai ryškus ir spalvotas, dabar atrodė pilnos paslapties, daug labiau susikaupusios savyje, subrendusios, panašiai kaip moterys nuo darbų, gimdymų, laidojimų, nuo gyvenimo… Ir jis pajuto, kad nebepažįsta kažko aplinkui, kad kažkas gal ir jo nebepažįsta, o gal niekada ir nepažinojo, ir pamatęs, kad tolumoje tai nuo pakluonės keliuko, tai nuo šulinio, tai nuo vartų žiūri į jį atsigręžęs žmogus, suprato, kad jie vieni dabar, jie vieni tokie, kurie vaikšto tomis ežiomis verkdami ir džiaugdamiesi, o kiti — jau ne… Kiti kasdien mato tuos laukus, visus tuos dešimt metų nori nenori žiūrėjo į juos, ir tik jis, jis vienas iš senųjų gyventojų, turėjo žiūrėti ne į savo apylinkių lankas, keliukus, pievas, o į egles, kedrus, visai svetimą vaizdą. Atsistojo Jurgis vidury kelio, kuris temstant balo ir balo, ir atrodė, kad tai koks rankšluostis, nutiestas iš tolybių, kuris juos ir parvedė namo,— atsistojo, atsigręžė į Kazimierą ir pasakė:

— Uždainuojam, Kazi… Paimk… Augo kieme klevelis, augo kieme žaliasai, po tuo klevu, po žaliuoju, gul bernelis jaunasai…

Kazimieras atsistojo šalia, o po to dar Pranas, o po to dar keletas vyrų, sudainavo visą, dainą ir pasuko visi kairėn, išbalusia vingiuota, kieta kelio juosta, aplenkdami Paitaičius, tik Jurgis nusiavė batus, surišo juos raišteliais ir persimetė per petį,— lygiai taip kaip kadaise, kai dar buvo bernas Čipurnos ūkyje ir eidamas į bažnyčią šventadienį tausodavo apavą.

Eglė visą tą kelionę buvo kartu. Iki Paitaičių kelio ji laikėsi tvirtai kaip suaugęs žmogus, nes jautė, kad dedasi kažkas nepaprasta, kad reikia įsižiūrėti ir įsiklausyti, nes tai lemta patirti ne kiekvienam, todėl tyliai ėjo šalia, įsikibusi Prano rankos, ir ją paleisdavo tik tada, kai reikėdavo Pranui įsipilti alaus. Jos veidas atrodė visai nebevaikiškas, o susijaudinęs ir susirūpinęs dėl tų šalia einančių žmonių likimo, nes šįvakar ji suvokė, kad ne taip paprastai viskas sprendžiasi — parvažiavai, pavalgei, išgėrei, pasiėmei dar pyrago, alaus ir dainuoji eidamas… O kur jiems gyventi dabar, o ką jiems dirbti, o kaip jų širdys prisitaikys vėl prie tos vietos, kurioje jie iš naujo turi įleisti šaknis lyg kokie jurginai? Žinoma, Eglė niekaip nebūtų galėjusi to išsakyti žodžiais, tačiau maža širdelė atjautė svetimus rūpesčius, kurie brandino ją kaip augalą, kaip medį. O ant Paitaičių vieškelio visiems sustojus, ji paleido Prano ranką ir atsisėdo apdulkėjusioje pagriovio žolėje, apkabino rankomis keliukus ir padėjo ant jų galvą. Ak žaliavo tas klevas vidur kiemo, ak miegojo po juo kažkas, ak, papūtė vėjas ir lingavo žalios klevo šakos, ir jos galva judėjo ant Prano rankų, kai jis pakėlęs ją nešė namo į Pumpučius jau miegančią. Užmigus vaikui dainos kiek pasikeitė. Dainavo daugiausia Anikė ir Birutė savo gražiais moteriškais balsais, kiek pritildydamos, prabalsiu pritarė vyrai, ir niekad gyvenime nė vienu Pumpučių, Kuprių, Voveriškių, Lukšių, Margelių, Dausiškių, Juodenkių, Toliočių vaiku nesirūpino tiek žmonių, kiek dabar jų rūpinosi Eglutės ramybe. Nes ne vieni Balčiūnai ėjo tais temstančiais keliais, ne vien susijusieji giminystės ar kraujo ryšiais tą vakarą buvo sujungti brolybės ir meilės idėjos, išsklidusios ir pripildžiusios juos visus ne iš kur kitur, o iš gimtosios žemės, iš auksinio dangaus, galų gale iš jų pačių žodžių, kurie glūdėjo tiek metų, staiga pabudo ir permainė viską aplinkui — ne tik žmonių veidus ir jų dainų žodžius, bet ir gamtą.

To būrio gale ėjo Stanelis Vladas su savo amžinai giedančia Vladiene, ir čia, kaip tik šį vakarą, Vladienė gal pirmąkart gyvenime dainavo ne prie vargonų, ne mažos Kužių bažnytėlės aukštybėse, o tarp kaimynų, eidama kartu su visais. Ėjo čia ir jos dukterys Verutė ir Elena, viena — kaimo gražuolė, purtanti kaštonines garbanas, antra — paauglė, išplėtusi akis, viską reginti ir imanti į širdį. To keisto būrio gale ėjo ir kiti Balčiūnai — Juknų kaimynai, žilagalvis Jurgis su savo šypsančia Jurgiene, ir gal tik jie vieni nedainavo, Jurgienei akys degė karštligišku blizgesiu ir kiekvieną kartą, sustojus užkąsti pyrago ar išgerti alaus, ji tik riktelėdavo ne pagal metus jaunu balsu: — Kaimynai! Kaimynėliai! Na!..

Nieko kito nebepasakydavo. O jos žilagalvis vyras — gal nuo vakaro vėsos, gal nuo lygumų tolių melsvumo, gal nuo besileidžiančios saulės spindulių — tik braukė ir braukė nykščiu tai vieną, tai kitą akį. Jei Jurgis ir būtų norėjęs dainuoti, gal būtų negalėjęs arba sumaišęs gaidą, nes vos prakalbus jam sudrebėdavo balsas. Nieko iš to nebūtų išėję.

Salia Balčiūnų, senųjų ir jaunųjų, ėjo Stanelis Jonas. Jis suvokė, gal geriausiai iš visų ne Balčiūnų suvokė to ėjimo ir tų dainų prasmę,— dėl ko gi kito, ar ne dėl to paties jis iš tolimojo Tifliso tais neramiais revoliucijos laikais, iš Kaukazo per Ukrainą, kur siautėjo plėšikas Machno, veržėsi į tuos kelis hektarus pelkės prie miško tarp Margelių ir Pumpučių? Ne tik veržėsi pats, bet ir savo juodakę, ilgakasę Mortelę tempė. Dėl tų kelių metrų gimtos žemės jis palaidojo savo Mortelę toli nuo jos tėvynės, dėl to pelkėto lopinėlio jis mažyčius savo vaikelius varė tarnauti, nes negalėjo tas lopinėlis išmaitinti našlio su šešiais mažiukais… žemė yra didelis dalykas, nusprendė Stanelis Jonas, ypač tėvynės žemė. Baisią galią ji turi, jeigu štai ėmė ir sutaikė du Balčiūnus, Kazimierą ir jo tėvą, kirvį su akmeniu…

Ir Stanelis Jonas, kaip senas visokių pobūvių, laidotuvių tvarkytojas ir kalbų sakytojas, Jurgiui pabaigus dainą išėjo į eisenos priekį ir, iškėlęs rankoje stiklinę alaus, pradėjo:

—     Brangūs kaimynėliai, brangūs kaimynėliai, pavyzdžiui sakysma… Taigi noriu tarti į jus keletą žodelių, jeigu leisite, pavyzdžiui sakysma…

—     Kalbėk, kaimyne,— bosu ištarė Jurgis ir atsistojo kelio pakrašty, tarsi Jonas savo iškelta ranka turėtų suteikti jam palaiminimą, kurio jis taip trokšta ir nuolankiai laukia.

—     Brangūs kaimynėliai, noriu pasakyti, kad aš ilgai netrukdysiu tamstų šio balto kelio vidury ir nedrumsiu visiems taip brangios ir taip šventos šio vakaro nuotaikos, tik noriu paklausti vieno, pavyzdžiui sakysma: kuo mums, nesusijusiems giminystės ryšiais su garbinga ir sena Balčiūnų gimine, šis vakaras brangus? Ogi tuo, brangūs kaimynėliai, kad mes matome čia didelę brolybę, pavyzdžiui sakysma, brolybę, kuri eina iš širdies į širdį be jokių žodžių, o tai yra reta šiais laikais, nes patys artimieji žmonės vieni kitiems jos nebejaučia, gal išbarstė kur besislėpdami nuo kulkų per karą, gal ta brolybė, pavyzdžiui sakysma, sunyko pilnomis baimės naktimis po karo, o gal jos ne tiek jau daug ir buvo, pavyzdžiui sakysma. Todėl aš, matydamas šį vakarą šią brolybę pražydus kiekvieno Balčiūno širdyje, nuoširdžiai džiaugiuosi ir prašau Dievo, kad leistų tai garbingai ir dorai giminei susirinkti visai iki vieno, pavyzdžiui sakysma. Aš keliu stiklą, brangūs kaimynėliai, už tai, kad atsistotų dar ant šito balto kelio garbingoji Kazimiero ir Prano motutė, Jurgio žmona ponia Balčiūnienė, pavyzdžiui sakysma, kad ji priglaustų savo žilą galvą prie daug iškentėjusios, bet dar tvirtos jos gerbiamo vyrelio Jurgio krūtinės, pavyzdžiui sakysma, o kad gerbiamas Jurgis Balčiūnas paglostytų tą galvą su padėka, nes ji išsaugojo per dideles audras ir tolimuose nepažįstamuose kraštuose kitus du vaikelius — Vytautą ir Emiliją, pavyzdžiui sakysma. Tegu parveda šis kelias juos namo, ir tegu trys broliai ir tėvas ant rankų parneša motiną ir seserį žalią Pumpučių sodą, kurį artimųjų laukdamas užsodino visų gerbiamas Kazimieras, pavyzdžiui sakysma.

Stanelis kalbėjo, ir jo balsas ėmė drebėti, nes jis ir pats nežinojo, iš kur tokie gražūs žodžiai atsiranda jo lūpose, ir nebuvo nė vieno, kuris neverktų jo klausydamas.

Toks tatai buvo tas nuostabus vasaros vakaras ir tokie tatai šviesūs žmonės vaikščiojo tą vakarą laukais, pievomis ir prietemoje išbalusiais keliais.

xxx

Tai nutiko vieną šaltą žiemos dieną, šaltą ir giedrą, kada sniego dar nebuvo, tačiau plika žemė jau buvo sušalusi į kietą gruodą ir iš dangaus leidosi mažytės baltos snaigės, o visa gamta atrodė susikaupusi ir rami, nes žiema — pelnyto poilsio metas. Atrodė, kad visas pasaulis sustingęs iškilmingoje baltoje ramybėje, slaptoje kančioje, ir todėl pavasaris bus tikro atgimimo metas, atgims laukai, miškai ir žmonių sielos gėriui ir grožiui, meilei, tiesai ir amžinai vilčiai. Iš kaminų virto dūmai — moterys virė pietus, ir tie dūmai stovėjo šaltame melsvame danguje kaip garo tumulai, balti ir nejudantys, niekur nesisklaidydami. Tylėjo šunys, trobose lindėjo vaikai ir nesigirdėjo jų šūkavimo, o kas vaikščiojo, vaikščiojo paveiktas baltos ramybės — ir pats ramus. Visuotini iškilmingumas neveikė vien Juknų namų. Čia eilinis skandalas buvo pasiekęs patį smarkumą, nes visai neseniai, bene vakar, ant vieškelio sutiko Žeimontas Jukną, pradėjo šnekėtis kaip visada apie šį bei tą ir galų gale Žeimontas, žiūrėdamas Juknai į akis, pasakė:

—Girdėjau, kad Anę smarkiai muštravoji…

—Girdėjai,— prisimerkė Kazimieras,— ką dar girdėjai?

 

—Daug girdėjau, bet noriu pasakyti, kad be reikalo. Turi dorą žmoną, ne tokią kaip kitos. Aš tokią turėdamas į kitą nemainyčiau… ir saugoti mokėčiau…

—Gal tu ir taikai į mano vietą, gal aš jau neišsaugojau? Ir iš viso — ar nebijai pradėti tokią kalbą? Tavim dėtas aš prisibijočiau.

—Pasakysiu tau atvirai, Kazimierai, nebijau aš tavęs — ne tokių esu matęs. Ir muštis nebijau su tavim, dar neaišku, kam kliūtų,— muštis man teko daugiau negu tau. Bet aš nešioju galvą ant pečių ir nesu piemuo, užtat rankos pirmas nekeliu. Bet jeigu tu žadi ją kelti, įspėju, pirma gerai pagalvok.

Kazimieras pajuto, kad dar žodis — ir atsidurs Žeimonto kaklas jo geležiniuose gniaužtuose. Nereikia to. Nereikia!..

—Eik tu žinai kur! — nesavu balsu sukriokė Kazimieras ir tekinas pasileido namo.

Ir užvirė namuose barnis, kokio dar nebuvo. Kazimieras, lėkdamas pro skiedryną, pasičiupo kirvį. Stabtelėjo prieangyje ir staiga atvėrė Skėrio duris — seklyčios! Seklyčios, kuri buvo jo su Ane! — ir kas, ar ne ji, jo pati, išnuomojo jų plačiąją lovą kažkokiems perėjūnams?.. Išnuomojo tyčia, ne kitaip, kad galėtų persikraustyti pas Palioniją. Na, dabar jis parodys, dabar tai jau viskas grįš į vietas, ir seklyčia bus jo, ir žmona bus ten, kur turi būti!

Skėriai valgė pietus, Danguolė stovėjo prie savojo mokytojo ir pylė sriubą jam į lėkštę.

—Lauk! Lauk! — suriko Kazimieras.— Kad per valandą neliktų jokio pašalinio žmogaus mano namuose! — ir trenkė duris, kad stiklai suskambėjo.

—Šeimininke! — suklykė Danguolė, Mindaugėlis su Sauliuku susigūžė, Sauliukas pravirko.

—Nutilk,— pasakė Skėrys žmonai,— srėbsi tai, ką prisivirei. Renk vaikus ir tučtuojau vežk iš to beprotnamio, o jeigu ne — aš pats tau paimsiu vadžias.

—Ar tu išprotėjai! — Danguolė neteko žado.— Vaikus tokiu oru — kur? Kur tu rasi geriau?

—Renk vaikus, kad sakau, tu!..— atsistojo nuo stalo Skėrys.— Renk vaikus, tu iširėle, nesubrendėle tu, pamaiva! Nuotykių ieškotoja! Žodžio parašyti nemoki be klaidų!.. Renk vaikus!..

—Viešpatie,— iškėlė rankas į viršų Danguolė.— Viešpatie… Kur aš patekau, kur tu mane atsiuntei, į kokių žmonių rankas atidavei pasityčiojimui! — ir apsipylė ašaromis.

Sauliukas su Mindaugėliu jau dūdavo sutartinai. Skėrys uždėjo ranką ant kelnių diržo.

—Renk vaikus, sakau paskutinį kartą,— ištarė Skėrys ypatingai ramiai, bet jau taip, kad po tokios ramybės trenks perkūnas,— šventoji paleistuvė atsirado, nekaltoji kekšytė… Atsimeni, kaip tapai mano žmona? Ar tu manai, kad gali spekuliuoti mano liga ir mano amžiumi?..

Danguolė šniurkščiodama ėmė ieškoti vaikams drabužių. O virtuvėje girdėjosi vienas smūgis po kito — net sienos drebėjo. Kazimieras kapojo viską iš eilės — pirmiausia Anikės rūbus, kurie kabojo ant sienos, paskui kėdes, senąjį, dorai visiems tarnavusį virtuvės stalą,— viską, kas papuolė po ranka. Neišlaikęs nukrito didelis medinis kryžius, kabojęs virš lango, ir Kazimieras dviem kirčiais suskaldė jį į šipulius. Antosė liuobė gyvulius, o Palioniją, įsmeigusi akis į maldaknygę, meldėsi savo kambarėlyje, prašydama Viešpatį, kad siųstų Šventąją dvasią, tegul ta dvasia apšviečia namus ir tą nelabojo apsėstą žmogų, besišvaistantį kirviu, krauju pasruvusiomis akimis… Šventoji dvasia, nusileisk ant jo, kad nelabojo apsėstas sustotų ir apsidairytų — ką jis daro su kirviu rankoje!.. Nežinia ar šventoji dvasia begalėjo apšviesti Kazimierą, bet ūmai atsirado prieš jį Jurginija, išblyškusi, didelėmis mėlynomis akimis, bekraujėmis nuo siaubo lūpomis. Gal tai buvo ne siaubas, o pasiryžimas? Jai nereikėjo kitokio pasaulio — tik tobulo…

—Tėve! — sušuko ji, ir jos balsas galėjo perverti žmogaus širdį, bet gal Kazimieras nebebuvo žmogus — jis iškėlė kirvį ir užsimojo surikdamas:

—Dinnnk!..

—Tėve! — ištiesė Jurginija rankas į tėvą, ir kirvis Kazimiero rankose sustingo.— Tėve, ką darai!..— pasakė jau visai tyliai, su begaline neviltimi.— Jei tu gali… Prieš mane… Aš mirsiu pati. Žinok, aš mirsiu pati…

Jurginijos balsas paliko duslus duslus, o veidas kaip kreida.

—Žinok, aš mirsiu pati, jeigu tu prieš mane… Su kirviu… Aš mirsiu… Kad tu būtum geras… Žinok…

—Vaike!..— Kazimiero tonas tebebuvo grėsmingas, bet nebeturėjo jėgos…

—Kad tu būtum geras…— ištarė ji dar kartą,— geras… Nes tu išprotėjai… Žinok, aš mirsiu! Jei negali atsipeikėti dabar, aš mirsiu, ir tu atsipeikėsi prie mano grabo… Tada tu paimsi mamą už rankos… Tada jūs abu…— nebaigė Jurginija trūkčiojančiu balsu ir išbėgo iš kambario.

Palionijai lyg pasirodė, kad girdėjo mergaitės balsą, riksmą ar verksmą. Ji įsiklausė, užvertė maldaknygę, ir įėjo į virtuvę, kur per baldų nuolaužas ir puodų šukes pirmyn atgal vaikščiojo Kazimieras.

—Ar vaiko nematei? — pasakė Palionija tarsi neklausdama.

—Palionija,— suklupo Kazimieras prieš ją,— Palionija…— ir įsikniaubė į jos ranką.

Palionija norėjo ranką ištraukti,— jai nebuvo gaila to bepročio iš Paitaičių, to Erodo, to vaikų žudiko…

—Palionija! — sukūkčiojo Kazimieras, klūpodamas nuolaužose.— Esu nelaimingas… Esu našlaitis… Esu kaip vilkas, kurį visi medžioja…

—Koks gi tu vilkas, kurį medžioja? Ir kas gi tave medžioja? Tu gąsdini vaikus, tu neleidi mums ramiai numirti, pažiūrėk, ką tu padarei su Anike, su Antose… Niekada nebus laimingas žmogus, kuriam vis mažai vietos, mažai garbės, mažai pripažinimo. Žmonės per karą saviškių neteko, namus sudegintus rado, patys grįžo be kojos ar be rankos, o nenusigėrė, nevirto galvažudžiais nei vagimis. O tave — kokia nelaimė ištiko? Kas žuvo iš tavo giminės? Kokia bėda tave graužia?

—Palionija…— kūkčiojo Kazimieras.— Gelbėk mane, aš pražūsiu… Pasakyk, ką man daryti.

—Pats save gelbėk. Liepk, tegu greičiau išeina tie gyventojai iš namų, seniai galėjo susirasti kur gyventi, būtų norėję — ir kolūkis būtų parūpinęs. Paskui mesk tą bjaurybę alų. Atsiprašyk pačios ir vaikų, ir Antosės,— už ką užgaulioji seną žmogų?

—Palionija,— šniurkščiojo Kazimieras.— Palionija, kaip į motiną kreipiuosi… Negaliu aš atsiprašyti… Jie visi — Pranas, tėvas, Anė… Jie visi prieš mane.

—Užsitarnavai bloga, užsitarnauk ir gera,— atsakė Palionija ir ištraukė ranką.

Ji apėjo namus, tačiau niekur Jurginijos nerado. Kažkoks nerimas nesitraukė nuo jos, ir tuojau ji vėl apėjo namus,— Jurginijos nebuvo.

—Jurgute, Jurgele! — šūkavo Palionija, eidama per kiemą į daržinę, paskui iš daržinės per sodą ir vėl atgal į trobą.— Jurgute, Jurgele, kur esi, vaikeli mano?.. Sušalsi…

Jurginija neatsiliepė. Pačiame sodybos pakrašty, prie didžiosios daržinės, su tokiu užsidegimu Kazimiero ręstos, buvo pristatyta ir ne visai baigta dengti šalinė. Ten vakare Palionija, po pėdą išvaikščiojusi visą sodybą, surado mergaitę. Gulėjo Jurgutė ant likusio užpernykščio šieno viena suknele, visa sumedėjusi, nejausdama nei karščio, nei šalčio ir net nebedrebėdama. Tačiau jos sąmonė dar buvo aiški ir joje tebuvo vienintelė mintis — gulėti čia, kol numirs. Kad sustotų prie jos grabo šalimais tėvas su motina ir suprastų, prie ko privedė abiejų tuštybė.

Kūkčiojantis Kazimieras parnešė dukterį į trobą. Ji jau nieko nebejautė, tiktai akys dar buvo gyvos ir su begaliniu sielvartu žvelgė kažkur, nieko nematydamos. Salia, sustingę, stovėjo motina ir tėvas ir vis kalbino:

—Jurgele, Jurgele, ar girdi? Jurgele…

Kol buvo iškviesti gydytojai, kol jie atvažiavo, praėjo kelios valandos, ir per visą tą nežinios ir sielvarto laiką tik viena Eglė žinojo, ką daryti,— ji pajuto iš Jurginijos sklindantį šaltį ir suprato, kad neišvarys jo iš sesers kūno nei ašaros, nei gailestis, nei tabletės, nei adatos. Tik širdimi, savo širdimi galima ištirpinti tą baisų pašalą sesers raumenyse, kauluose ir kraujagyslėse, tik pačiu savimi, savo šiluma. Ir nė vienas iš tų, kurie stovėjo aplink vargšę Jurginija, neturėjo tiek širdies šilumos, kad ji stotų iš patalo ir vėl taptų tokia pat — gyva, sveika, linksma, kokia buvo.

Eglė atsigulė šalia Jurginijos ir apsikabino ją. Ji glaudėsi prie sesers ir šildė šildė ją savo kūnu, kvėpavo į ją, ir trynė, ir glostė, ir visiškai sušalo pati,— tokia šalta buvo pasidariusi sesuo.

Nuomininkų jau nebebuvo likę nė kvapo, Kazimiero palikti šipuliai buvo išnešti, namai atrodė tokie erdvūs, bet šalti… Visi pajuto, kad į namus įžengė kažkas baisaus ir nenugalimo ir tas baisus ir nenugalimas dabar valdys visus, grauš ir naikins. Kol nieko nebeliks…

Jurginija atsigulė į ligoninę ilgam. Ją pavyko atšildyti, atgaivinti, tik neatsigavo jos kojos. Daktarai pasakė, kad ji niekada nebevaikščios. Eglė kas antrą dieną po pamokų bėgo į Šiaulius ir kartu su seseria ruošė pamokas, mokytojai ateidavo į palatą jos mokyti, Anikė lankė dukterį, nešė jai skaniausius valgius, saldainius, tortus, visokiausius kompotus. Kazimieras ateidavo ir atsisėsdavo gale lovos nesakydamas nė žodžio, tik masažuodavo Jurginijos nejudančias kojas didelėmis plaukuotomis savo rankomis, nežiūrėdamas jai į akis. Antosė kepdavo Jurginijai bandeles, virdavo sriubas, troškindavo vištieną,— kad tik valgytų…

Palionija nebegalėjo nueiti pas Jurginija į ligoninę — buvo per sena. Ir išvis po to, kai Jurginija išvežė į ligoninę, Palionija atgulė ir daugiau nebesikėlė. Ir beveik nebevalgė. Tik nepaleido iš rankų maldaknygės, ir kiekvienas jos maldos žodis dabar buvo skirtas tik Jurginijai. Kai visa maldaknygė jau būdavo perskaityta, Palionija įsmeigdavo į langą savo mėlynas akis, iš kurių žvelgė begalybė. Mąstyti kitaip negu maldomis Palionija jau nebemokėjo. Ir ji kalbėdavo mintyse žodžius, judindama lūpas, o tie žodžiai niekuo nesiskyrė nuo maldų. Viešpatie, kurs duodi man stiprybės, kurs palaikai gyvybę ir sveikatą, padaryk, kad man skirta stiprybė, gyvybė ir sveikata atitektų nekaltam vaikui, kurs miršta dabar už kitų nuodėmes, kaip ir dievo sūnus, kai kentėjo ant kryžiaus, idant būtų atpirkta pasaulio bjaurastis. Dėkoju tau, Viešpatie, kad davei man tokį ilgą gyvenimą, bet atimk iš manęs gyvybę ir atiduok visa, kas skirta man, šių namų angelui nekalčiausiam Jurginijai. Padėk man, vyre mano Stanislovai, ir mano mylima, seniai mane apleidusi dukrele Stasele, padėk išprašyti Viešpaties malonės nekaltai šitų namų nuodėmių atpirkėjai, skaisčiam kūdikiui Jurginijai…

Palionija meldėsi meldėsi, Jurginija po truputį, lėtai, bet taisėsi, vieną dieną, kada Jurginija kaip tik turėjo parvežti namo, Antosė, atnešusi seseriai į kamaraitę pietus, kurių ta beveik nebeliesdavo, rado ją gulinčią lovoje pamaldžiai sudėtomis rankomis, su juoda, auksiniu kryžiumi paženklinta maldaknyge tarp pirštų, įsmeigusią į dangų prigesusias akis, keistai švytinčiu veidu. Niekas nebuvo matęs, kad miręs žmogus turėtų tokį veidą.

Palionijos laidotuvės buvo visai nepanašios į laidotuves,— niekas atėjusiųjų nejautė, kad Palionija numirė. Ji tokia graži, ne ramybės, o palaimos sklidinu veidu gulėjo seklyčioje, kuri jau buvo seniai atituštinta nuomininkų, gulėjo tarp pavasarinių gėlių, ir sunku buvo melstis— visiems norėjosi kalbėti apie Palionija kaip apie gyvą. Taip jie ir darė kalbėjo. Atėjęs Stanelis Jonas susisodino giedorius ir pradėjo „Angelas Dievo apreiškė…" Ir tokie aidūs balsai buvo tų žmonių, ir taip lengvai visiems giedojosi, kad prie jų prisiderino ir nelabai kokie giedoriai, nes rami, šviesi melodija, pilną geriausių daugybės žmonių jausmų, sklido aplinkui, jungė vieną su kitu, ir kaimynai pajuto vienybę šiame gyvenime prieš amžinąją tamsą, ir svarbiausia, kad tamsa neatrodė juoda,—tokia šviesi gulėjo grabe Palionija. Po giedojimo, kai Anikė atsistojo padėkoti visiems ir pakvietė užkąsti, atsistojo ir Stanelis Jonas, kuriam laidotuvės visada būdavo iškilmingas įvykis ir jose jis užimdavo vadovaujančią vietą, nes Tiflise, kai jis mylėjo savo Mortelę, yra giedojęs kariškos bažnyčios chore. Jis atsistojo ir pasakė:

— Gerbiami šeimininkai, mano brangūs kaimynai, Kazimierai, Anele ir tamsta, gerbiama Antose, pavyzdžiui sakysma, šią liūdną dieną susitikome visi prie šviesaus atminimo gerbiamos Palionijos Juknienės palydų, prie jos grabo, pavyzdžiui sakysma, ir noriu pareikšti, gerbiami kaimynai,— ačiū tamstoms visiems, kad taip nudžiuginote mano širdį savo prisidėjimu prie palydimųjų giesmių. Aš jau galvojau, kad išnyks, pavyzdžiui sakysma, tas paprotys apgiedoti mirusį žmogų, paprotys, kuris yra atėjęs ne tik iš krikščionybės, bet ir dar iš toliau, iš mums nežinomų, pavyzdžiui sakysma, tolimų mūsų protėvių tikybų,— nes jau žmonės nebenorėdavo sėdėti už stalo ir giedoti šventų giesmių. Bet, matyt, gerbiamos šviesaus atminimo Palionijos Juknienės gyvenimo ir jos širdies šviesa, pavyzdžiui sakysma, taip apšvietė mus visus, gerbiami kaimynai, kad visi pajutome tokią vienybę apgiedodami gerbiamąją šviesaus atminimo Palionija, pavyzdžiui sakysma, ir noriu visus paraginti: ne tik prie vieno kurio nors iš mūsų grabo susitikdami laikykimės vieni kitų, bet ir kiekvieną mūsų gyvenimo dieną, pavyzdžiui sakysma, būkime tikri broliai ir padėkime vieni kitiems ir vargus vargti, ir džiaugsmus švęsti. Prisiminkime, pavyzdžiui sakysma, šviesaus atminimo Palionija… Kiekvienas prieš dvidešimt metų žinojo, kad sunkiu karo laiku, kai pats frontas ėjo per mūsų trobas, pavyzdžiui sakysma, Palionija miške su savo šviesaus atminimo vyru Stanislovu maitino ir priglaudė, pavyzdžiui sakysma, dešimt šeimų pabėgėlių su mažais vaikais ir dalinosi su jais paskutiniu duonos kąsniu, nes Šiauliai buvo subombarduoti ir žmonės neturėjo ko valgyti. Bet ar prisimena kas šiandien apie tą gerą darbą? Ar šiandien ryžtųsi kas, pavyzdžiui sakysma, dalintis su svetimu žmogum duonos kąsniu žinodamas, kad tas kąsnis — paskutinis? Prisiminkime, kaip Palionija, pavyzdžiui sakysma, vokiečiams užėjus laikė savo namuose ir slėpė mergaitę, ne mūsiškę — žydžiukę, kai už tai grėsė mirtis, pavyzdžiui sakysma. Tiesa, apie tai mažai kas žino, todėl laikau savo pareiga šiandien pasakyti apie tai garsiai. O ir mano paties vaikelius, kai Mortelė sirgo džiova, pavyzdžiui sakysma, ir taisėsi į amžinąją kelionę, šviesaus atminimo žmonės Palionija ir Stanislovas, pavyzdžiui sakysma, maitino ir globojo. Esu amžinai dėkingas tamstai, Palionija Jukniene,— Stanelis nusilenkė grabui,— ir pareiškiu, kad noriu budėti prie tavęs dieną ir naktį ir kviečiu kaimynus prisidėti prie manęs ir šituo pagerbti šviesaus atminimo gerbiamąją Palionija, pavyzdžiui sakysma. Būkime visi verti gerbiamosios Palionijos gyvenimo pavyzdžio,— nusilenkė jis Kazimierui ir Anikei.

Antosė sėdėjo prie Palionijos galvūgalio susigūžusi ir užsidengusi veidą skarele, nes labai gražūs ir labai reikalingi buvo Stanelio žodžiai, ir jį pagalvojo — kaip gerai, kad yra dar senų žmonių, kurie nuo seno pasižįsta, moka gerbti ir vertinti kitus. Kaip sunku bus tam paskutiniam, prie kurio stovės tik vaikai ir anūkai,— nieko jie nesupras ir neišmanys, kol patys neatguls ant lentos,

Kazimieras neišlaikęs nubraukė rankove akis ir nuleido galvą, Anikė, stovėjusi palei duris visą Stanelio kalbėjimo laiką, galvojo, kuo ir atsilyginti tam geram žmogui Jonui, kuris kiekvieną mirusį ne tik apgieda, bet ir palydi gražia kalba… Ji nešiojo į stalą valgį giedotojams pasistiprinti, visi valgė ir užsigėrinėjo kas alumi, kas arbata su vyšnių uogiene, ir visiems kaip dieną buvo aišku, kad joks kitas kaimas neturi tokio kalbėtojo. Ir ne vienas pagalvojo — o kas gi taip gražiai apkalbės patį Joną, kai tas, atėjus skirtam laikui, atsiguls ant lentos savo mažytėje, kalkėmis balintoje, iš molio drėbtoje trobelėje.

Keista, bet Anikė irgi nejautė nei graužaties, nei gailesčio, kokį paprastai jaučiame netekdami artimo žmogaus. Ji, nešiodama į stalą valgį, net pagalvojo, gal ji neįvertino Palionijos, gal nemylėjo jos, kad jokio skausmo šiandieną nejaučia širdyje. Bet ne, suprato, jog yra ne taip… Tiesiog gal tik šiandien, Palionijos laidotuvių dieną, galutinai išryškėjo jos stiprybė. Palionija nugyveno ilgą amžių nė su kuo nesusipykusi, gal nė karto niekam nepamelavusi ir griežtai nepasmerkusi nė vieno žmogaus. Jos žodžiai, kaip atsimena Anikė, būdavo teisingi, nors ir skaudūs. Ir jos mirtis šiandien panaši į jos pačios nuosprendį, skaudų, bet teisingą, neapskundžiamą, neginčijamą, todėl graužatis ir skausmas liko kažkur žemai, daug žemiau negu amžinieji žmogaus būties įstatymai, kurių laikėsi Palionija.

Eglės niekas nepasigedo,— ji sėdėjo čia pat už lango, gale trobos, tarp prasikalusių garbanotų, rausvai žalių rabarbarų, atsirėmusi į sieną, ir galvojo, kur žmogus pasideda, kai numiršta, kur pasideda jo mintys, jo jausmai, jo dvasia. Juk negali būti, kad numirei ir nieko neliko. Ji galvojo ir staiga pajuto, kad į kiekvieną klausimą ateina atsakymas, tarsi kas pasakotų jai, sėdinčiai tarp rabarbarų, apie tai, kas žmogaus laukia. To pasakojimo ji negalėjo paversti žodžiais, nes jis ėjo iš kažkokios Didžiosios Išminties tiesiai į jos mažą žinojimą, bet užtat jai jau buvo aišku, kad Praradimas, didelis Praradimas leidžiasi ant jų namų, ir ne tik ant jų namų — ant daug didesnio žemės lopo — ir vienas jo sparnas jau užgulė trobos stogą.

—Prarasti… Prarasti…— kartojo Eglė tą žodį ir žinojo, kad jis, tas žodis, yra didelis didelis, veik begalinis. Ir tai, ką jis reiškia, yra baisu, ir ji patirs visą to žodžio prasmę — iki paskutinio jos lašo. Ir ruošėsi tam.

— Prarasti… Prarasti…— kartojo ji ir bekartodama sužinojo, kad reikia būti dar didesniam už Praradimą, dar stipresniam, ir tada jo, Praradimo, sparnai perskries tave taip, kaip debesies šešėlis vidur lauko stovintį medį, ir nuskris tolyn, o tu išliksi…

Jurginija gulėjo Antosės kamaraitėje, lovoje, kurioje visai neseniai jos miegodavo abi su seseria. Šalia stovėjo lengvas dviratis vežimėlis su vairu — pats sukdamas rankomis du didžiulius tekinius, galėjai važiuoti kur nori, bet tiktai lygiu keliu. Tą vežimą, tą sunkiai gaunamą invalido reikmenį, kolūkis užsakė Anikei kažkokiame tolimame fabrike — tegu Jurginija važinėsis bent po kiemą.

Jurginijai kiemo bus maža,— tą ji suvokė iš pat karto, kai tik sužinojo, kad kojos jos nebeklausys,— ji mokysis, mokysis būtinai, ir reiškia jos liga prieš tą gerą permainą namų gyvenime, kai tėvai sėdi abudu ant jos lovos ir kalbasi su ja, ir kai jau seniai nebedūžta indai kai niekas nieko nebesivaiko aplink trobą kirviu mosikuodamas… Luošumas nebus jai kokia kliūtis, o ji pasistengs niekam nebūti našta. Ji tiesiog turės daugiau laiko, geriau paruoš pamokas, ji daug daug sužinos. Yra gi pasaulyje tokių darbų, turėtų būti, kuriuos žmogus gi atlikti nesikeldamas iš vietos. Ir ji atras tokį darbą.

O laukas, tai yra visa gamta, saulė, vėjas, dangus, besikeičiantys metų laikai — niekis… Ji daug, oi kiek daug yra suspėjusi pamatyti savomis dar vaiko akimis, ir pamatys dar daugiau,— akis ji turi,— ir niekada nepamirš. Pasaulis — tai, kas gyva, kas kinta, mainosi, ko negalima sustabdyti, ir jeigu esi jį stebėjęs, niekada jo nepakartosi, o tiktai kursi ir kursi vis iš naujo savy, kas kartą tobulesnį, gražesnį, brangesnį tau pačiam, kuris niekada neprilygs tikrovei, bet ir nenusileis jai.

Kiek daug Jurginija suprato ir pajuto per kelis savo luošumo mėnesius! Negalima sakyti, kad ji būtų kentėjusi, ne… Ji pati pasirinko tokį kelią, kad sutaikytų tėvus. Jai pasaulio reikėjo tobulo,— kitokio ji nepriėmė. Po šio įvykio ji iškart pasidarė suaugusi ir dabar, gulinti lovoje, toli gražu nebuvo silpniausias namų žmogus, gal net stipriausias.

Palionijos laidotuvės jos nesujaudino nė kiek,— ji gulėjo lovoje veidu į langą mažoje kamaraitėje, medinės sienos, išklijuotos apmušalais, koklių krosnis, virpančios nuo pavasarinės gyvybės medžių šakos už lango — viskas buvo taip įprasta ir sava, taip žinoma nuo pirmųjų gyvenimo dienų šiuose namuose, kad ir tylūs Palionijos žingsniai, durų vėrimas, giedras gerumas, kurį visad skleisdavo aplink save Palionija, turėjo būti čia pat ir išlikti amžinai.

Jurginija gulėjo ir klausėsi švelnaus, beveik negirdimo Palionijos buvimo.

Ten, seklyčioje, pradėjo giedoti, tyli gaida atsklido į Jurginijos raitę, akimirksnį šmėstelėjo nenusakomas ilgesys, bet tik akimirksnį… Jurginija taip panoro, kad niekada žmonės neišeitų iš šių namų, kad n( išeitų labai toli, o jeigu reikia — tegul būna jie šviesiausiose pasaulio sferose, kurias visad pasiekia širdis… Ji užsimerkė ir pajuto, kaip priėjusi Palionija apkabino jos galvą.

—Palionija,— sušnabždėjo ji,

—Ką, pupele, ką? — išgirdo savyje minties nuotrupą.

—Palionija, tu niekada neišeik, nepalik manęs, Palionija… Kai aš atsigulsiu, ateik pasėdėti prie manęs, ir aš būsiu labai laiminga.

Jurginija su dėkingumu nusišypsojo ir atsidavė Palionijos globai, kuri buvo lyg šaltas, raminantis, be galo geras dvelkimas čia pat, prie jos veido, rankų, tačiau nežinia iš kur.

Iš seklyčios sklido giesmės, degančio vaško kvapas, ten visi Palionijos gedėjo, o Jurginijos galva, šviesi ir lengva, ilsėjosi ant jos raminant rankų, ir ji jautė ir suvokė daug daugiau, negu būtų galėjusi pasak; Ji jautė tik vieną dalyką, paaiškinamą žodžiais,— kad jai atsiveria galybė paslapčių, kad gamta pati ateina į jos kamaraitę ir liudija savo nesibaigiantį buvimą ir kad visos tos paslaptys, kurios be jokio mokytojo atsiveria jai, sudaro vieną nepaprastą žinojimą, kuris netelpa į jokią žmogaus suvoktą sistemą, o pats yra galingiausia iš visų sistemų, ir žmogaus savo proto ir patirties atradimais teužpildo menką tos visumos dalį.

Antosė, vargšė Antosė atėjo pas Jurginija, atsisėdo ant lovos ir paglostė jos šaltas nejudančias kojas. Paskui prispaudė prie akių prijuostę ir šluostėsi ašaras. Jurginija paėmė jos ranką, stipriai suspaudė.

—Močiute, tu be reikalo taip… Verki be reikalo, dūsauji. Nuo to tik blogiau. Močiute, dvasios ryšiai juk nenutrūksta,— ir pajuto, kad pasakė Antosei tikrą tiesą.

Antosė pažiūrėjo į ją ir nieko nesugebėjo atsakyti. Bet dalis kančios, kurią iki šiol jautė, pradingo.

—Dvasios ryšiai nenutrūksta,— pakartojo Jurginija, ir Antosė, pakilusi nuo lovos, nubraukė į prijuostę rankas.

Tikrai… Dvasios ryšiai… Antosė nežinojo, kas tie dvasios ryšiai, bet staiga pajuto, kad jie yra, nenutrūkę. Ir kad jie nebenutrūks niekada, dvasios ryšiai tarp jos ir sesers. Tarp jos ir motinos, tėvo. Tarp jos ir buvusio sūnelio. Tarp visų. Tarp jos ir Anikės! Nenutrūks. Niekada.

Antosė išėjo, o Jurginija sėdėjo lovoje ir jautė, kaip priėjusi Palionija apkabino jos galvą…

Laidotuvėse dalyvavęs Balčiūnas Jurgis laikėsi nuošaliai. Giesmių jis negiedojo, tik įėjęs į seklyčią truputį pasimeldė ir padėjo prie grabo vainiką nuo Jurgio ir Prano šeimos. Šiaip jis daugiau vaikščiojo po sodą ir galvojo. Iškeliauja žmonės… Palieka šį pasaulį, kartu ir jį, Jurgį Balčiūną, senieji kaimynai, kurie tą atsisveikinimo valandą tokie artimi. Greit ir jam ateis laikas, ir įdomu žinoti, kas stovės prie jo grabo toj Amerikoj… Galvojo Jurgis, galvojo, bet ne tik galvojo, jis ir stebėjo. Smarkiai sujaukė Jurgio ramybę gandai, kad Kazimieras savo dukterį suluošino, išvarė nuogą į daržinę, o pats su kirviu po trobą švaistėsi ir nieko neįleido į vidų. Baisų darbą būtų padaręs jo sūnus, jei per jį Jurginija… Nejaugi ir antrasis toks pat?.. Taip skelbė marčios Birutės motina, ir Jurgis norėjo įsitikinti pats. Ir nusprendė jis paklausti pačios mergaitės.

Įėjo Jurgis į kamaraitę, pasisveikino, atsisėdo ir galvojo, nuo ko čia pradėti. Bet sunku buvo Jurgiui sukti aplinkiniais keliais, ir jis krenkštelėjęs tarė tiesiai:

— Sakyk, vaikai, kas čia pas jus darosi, kad reikia vaikams iš namų bėgti ir lindėti kažin kur, kol kojos nušąla? Kas čia tave taip išgąsdino?..

Pranas prisidėjo irgi prie tokių gandų plitimo, ir Jurgiui rūpėjo išsiaiškinti, ar tikrai jo Kazimieras taip nusivažiavęs žmogus, taip jau žemai puolęs… Širdies gilumoj Jurgis troško, kad būtų kitaip,— oi neatlaidus buvo Jurgis, pats tą žinojo ir nenorėjo, labai nenorėjo antrą kartą, dabar jau paskutinį, prarasti sūnų.

—Seneli, nusiramink… Nekaltas čia tėvas,— atsiliepė Jurginija, pusiau sėdėdama lovoje,— taip išėjo… Niekas čia nekaltas…

—Tai kam tau reikėjo bėgti iš namų? Ar bijojai ko nors? Kas tave gąsdino? — klausė Jurgis lyg šiaip sau, bet Jurginija viską suprato, žinojo, kodėl jis taip klausinėja, todėl nenorėjo, kad kaltė kristų ant tėvo.

—Seneli, nekaltas tėvas, sakau tau. Aš tik labai norėjau, kad jiedu su mama niekada nebesipyktų,— švelniai ir tiesiai paaiškino Jurginija.

—Norėjai tai norėjai… Bet ar reikia dėl to numirti? Ar susirgti? — nesusigaudė Jurgis.— Ne taip baisiai jie ir pykstasi. Ar baisiai? Kaip tau atrodo?.. Negi tokie jau kvaili būtų?..

—Seneli,— Jurginija paglostė Jurgiui petį,— seneli, čia darėsi tokie dalykai, tokie… Galėjo baigtis tikra nelaime. Gelbėti juos reikėjo. Abudu. Aš taip ir padariau. Aš pasakiau, kad mirsiu. Aš ir norėjau…

—Kaip tai — mirsi? — sumišo Jurgis.— Kaip tu gali norėti mirti?..

—Norėjau,— pakartojo Jurginija,— jie buvo taip įsivarę, kad tik mano mirtis galėjo sulaikyti nuo tos neapykantos. Aš supratau, kad prie mano grabo jie stovės greta ir nebesipyks. Matai — nereikėjo…

—Mm… Savotiškai šneki, vaike. Man atrodė, kad ne taip jau blogai jiems abiem. Kaip abu norėjo, taip ir turi. Ko čia nesugyventi? – balsu svarstė Jurgis.

—     Ne, seneli,— paprieštaravo Jurginija,— čia yra kitaip. Tėvas atsiprašyti nemoka ir niekada viešai neprisipažins, kad jis kaltas. O jis būna kaltas. Dažnai. O mamai atrodo, kad jis jos nelaiko lygiu žmogum. Jai atrodo, kad jis ir į Pumpučius kadaise atėjo dėl to, kad turėtų nuosavą žemę ir nuo nieko nepriklausytų!

—     Kaip kaip? — nustebo Jurgis — kas kas, o jau šitai jam niekada ir į galvą nebūtų atėję.— Dėl ko jis… į Pumpučius?

—     Na, mamai atrodo — jis išsirinko ją sau už žmoną ne iš meiles, o tik dėl to, kad Juknos neturėjo vaikų ir visas ūkis turėjo atitekti tėvui, O mama norėtų, kad jis iš meilės… Mama norėtų iš meilės…

xxx

Jurgio išvykimo Amerikon diena buvo šilta, bet apsiniaukusi. Iš pat ryto Jurgis apsivilko naują kostiumą, kurį tai kelionei buvo nusipirkęs, užsirišo kaklaraištį, užsidėjo retą pintą skrybėlę, pasiėmė į rankas sakvojažą, kuriame tilpo visi jo reikmenys, ir nuėjo atsisveikinti su namiškiais,— vis dėlto parodys savo, nesės prie jokio stalo, nebus čia jokių balių, jeigu jau Pranas ir jo moterys tokie kiaulės ir neleido jam, Jurgiui, tėviškai pasielgti, pasitarnauti Kazimiero vaikams, tegul žinosi. Pilnas kartėlio Jurgis atidarė duris į Prano pusę, sustojo tarpdury, apžvelgė visus kampus ir mintyse pasidygėjo,— matai, prikepta pyragų, visokių niekų pridėliota, tikisi perkalbėti Jurgį, neišdegs…

—Tai atėjau sudievu pasakyti,— ištarė atsikrenkštęs Jurgis. Moterys tuoj puolė dėti ant balta staltiese apdengto stalo valgius, bet Jurgiui tai nerūpėjo. Jis priėjo, pabučiavo marčią, paskui senąją, priėjęs prie Prano tvirtai, vyriškai paspaudė jam ranką, ir Pranas susigraudinęs puolė į glėbį. Ką čia šnekėti — suspaudė ir Jurgiui širdį, gnybtelėjo kaip reikiant, bet jis ilgai nesiglėbesčiavo, atsitiesė, paėmė ant rankų jau ūgtelėjusį Stasiuką, pakėlė jį, lėtą apvaliaveidį berniuką, ir pažiūrėjo jam į akis. Stasiukas žiūrėjo sumišęs, bet kažkoks pasitempęs, jausdamas to akimirksnio iškilmingumą.

     -Auk… Auk,- teištarė Jurgis, ir užsikirto gerklėj,—būk tikras…tikras lietuvis…

—     Būsiu,— rimtai, susikaupęs atsakė berniukas.

—     Nevažiuok niekur… iš Lietuvos…— ir priglaudęs pabučiavo berniuką ir pastatė ant žemės.

Ir pastatęs pamatė, kaip visi — Birutė, jos motina ir Pranas — žiūri šypsodamiesi į jį ir laukia. Laukia, kol jis parodys, kad nebepyksta, kad susitaiko, tiek to, kaip išėjo su tais kambariais, taip ir gerai…

Ne. Šito Jurgis negalėjo leisti. Jis pareigą atliko? — atliko. Atsisveikino? — atsisveikino. O daugiau — nieko! Tegu į širdį nelenda, Jurgis jos nerodys, o prie pusryčių stalo irgi nesės. Jis nusiėmė skrybėlę, nusilenkė visiems ir nė žodžio nesakęs greitu žingsniu išėjo pro duris, nesiklausydamas jokių kvietimų ir aikčiojimų, po to per kiemą, pro vartelius ir — gatve tolyn tolyn kuo greičiau nuo namų. Jei jau taip reikia — tai kuo greičiau.

Lėktuvas turėjo išskristi gerokai po pietų, tad Jurgiui buvo daug laiko. Bet jis žinojo, kur tą laiką praleis, žinojo iš anksto, ir kojos pačios jį nešė ten — į miesto pakraštį, į naujas statybas, dar toliau už jų, pilku, nuo kaitros sukietėjusiu keliuku į pievas, iš kur matėsi Paitaičiai ir daug toliau negu Paitaičiai… Pakeliui Jurgis nusipirko butelį limonado, bandutę ir gabalėlį dešros, atsisėdęs ant žolės viską suvalgė, tačiau nelabai jautė skonį ir sotumą… Jis sėdėjo, žiūrėjo į vasaros apimtą tolumą, pilną jam pažįstamo gyvenimo, tačiau mintys kažkur buvo pabėgusios, jautėsi vien didelė erdvi tuštuma galvoje ir net, rodos, krūtinėje. Pranas su šeimyna ir tie visi kambariai nutolo, Jurgis sėdėjo ir jei būtų galėjęs suprasti, ką jaučia, būtų supratęs, kad stebisi neatsistebi savimi — kaipgi čia taip atsitiko, kad gyveni žmogus gyveni, o kai ateina laikas amžinai atsisveikinti su ta vieta, tuo dangumi ir tuo vaizdu, kurį daugybę kartų sapnuodavai, dingsta mintys ir nebejauti nei graudulio, nei praradimo. Ir Jurgis pasijuto, tarsi visą gyvenimą būtų gyvenęs vienut vienas, be jokio artimo žmogaus, nes nė vieno žmogaus nesijuto tame jo sėdėjime ir žiūrėjime į Paitaičius, Juodenkius, Dausiškius, Voveriškius, Kuprius,—Pumpučių nesimatė. Ir pagalvojo tada Jurgis didelę ir aiškią mintį, pirmą tokią aiškią per visą savo sėdėjimą,— nėra pasauly nieko, ko negalėtum žmogus netekti, nes niekam nepriklausai nei tu pats, nei niekas tau nepriklauso…

Bet kodėl tada Jurgis važiuoja, ima ir važiuoja į pasaulio kraštą, beldžiasi senatvėje,— ko jis ten ieško, ko jis tikisi, kas jo laukia, jei jau niekam jis nepriklauso?

Ranka, nematoma visagalė ranka taip žmogų vedžioja,— Jurgis juto tą ranką. Jeigu tu nežinai — nebijok, ta ranka viską žino… Jeigu nesipriešinsi jai —gal nieko blogo ir neatsitiks, gal ir nepražūsi, bet jei priešinsies… Ranka žino, kur ir kam tave veda. Kad pamatytum ir juodo, ir balto, kad paragautum ir šilto, ir šalto ir kad neprisiristum prie nieko taip baisiai, taip mirtinai, nes — nėra šiam pasauly nieko, ko negalėtum netekti…

Sėdėjo Jurgis ant žemės tarp Šiaulių ir Paitaičių, kur ne kartą jau yra sėdėjęs, kur visko yra primąstęs, prigalvojęs, kur seniai širdimi yra atsisveikinęs su priešais išsidriekusiu nauju, Jurgiui nelabai suprantamu žmonių gyvenimu, sėdėjo sėdėjo, kol pajuto, kad tas jo sėdėjimas ima panėšėti į sapną, kada realus pasaulis darosi kiek neberealus, nebepanašus į esantį, o tu negali atskirti, kuris tikresnis, ar tas, kuris yra, ar tas, kurį sapnuoji…

Ir pakilo Jurgis eiti link aerodromo, kuris buvo nelabai toli, link didelės žalios pievos tam pačiam Šiaulių pakrašty, kuriame retkarčiais nutūpdavo lėktuvai, nedideli, seni, ir iš kurios taip pat matėsi Paitaičiai, Dausiškiai, Juodenkiai ir daugelis kitų, Jurgiui gerai pažįstamų kaimų.

Nors Jurgis ir atsisakė išleistuvių, nors ir nesėdo pas sūnų prie pusryčių stalo, tačiau kas gi jo klausys tokią įsimintiną dieną,— nė vienas ne tik iš giminės, bet ir iš pažįstamų nėra dar taip ėmęs ir išskridęs į Ameriką. Ir iš kur — beveik tiesiai iš Sibiro…

Todėl išleistuvės buvo ruošiamos,— kokios išeis, tokios, jei pats Jurgis nieko nenori,— tiktai Kazimierui niekas nieko apie tai nesakė — jis toks pat sūnus Jurgiui, kaip ir Pranas, nusprendė marčios motina, tesižino, o jau Pranas, tas su Birute gėdos nepasidarys. Paseno, iškvaišo visai senis, išleistuvių atsisakė! Per šykštumą, ne kitaip…

Ir stengėsi. Ir pyragų, visokiausių, ir karštų dešrų, ir mišrainių… O svarbiausia — nupirko turguje paršiuką ir jį iškepė. Keptas paršiukas! — kas kitas taip sugalvotų,— džiaugėsi motina pati savim. Nieko, kad daug, nieko… Paims staltiesę, paties ant žolės, išdėlios viską gražiai,— tegul būna Jurgiui gėda, kad taip kvailai užsispyrė. Pagailo, matyt, pinigų gražiam buteliui nupirkti. Nuvežti jau jie kaip nors nuveš, nugabens, tegu tik būna jam gėda ir tegul visi pamato, kaip sūnaus Prano šeima jį myli, tokį priekvailį. Ir giminių prikvietė. Taip visiems ir sakė kviesdami — išleistuvės tiesiai prie lėktuvo, prašom ten… Tikt Kazimiero — tai jau ne! Negana, kad norėjo Jurgio kambarius pa grobti, dabar dar juos ant savo gero prašyk. Neišdegs! Jei jau važiuos ar ateis prie lėktuvo, pažiūrėsim, ką atsiveš, ką įdės tėvui kelionei, kuo pavaišins… Pamatysim…

Apie vidudienį į tą didelę pievą pradėjo rinktis žmonės. Žinoma, ne tiek jų buvo prikviesta, kiek norėjosi, tačiau visi artimi giminės, be Kazimiero, buvo pakviesti.

Lėktuvas, mažas, mediniais sparnais, kuris turėjo Jurgį nugabentu į Vilnių, kad jis sėstų į gražų, metalinį, panašų į paukštį lėktuvą, jau laukė tos pievos pakrašty kaip koks pavargęs skraidantis gyvulys, toks jis atrodė Jurgiui, ateinančiam į aerodromą iš kitos pusės. Gera labai gerai, kad niekas jo netrukdys, nekalbins tą paskutinę valandą tėviškėje, neklausinės ir neerzins. Galų gale — tegu niekas ir negrai dina jo, tegu nesako gražių žodžių, nuo kurių akys prisipildo ašarų, argi jis nelieka su jais amžinai, nesvarbu kur gyventų. Jis jautė, ta jo krūtinė būtų išsiplėtusi, ir viskas dabar tilpo ten, po naujais marškiniais ir nauju švarku, arti kietos ir nemeilios Jurgio širdies, net jo du tokie nepanašūs vaikai, tokios skirtingos marčios, ir net vaikų vaikai, tarsi tilpo jame pačiame. Ir nereikia jokių kalbų, jokių žodžių.

Jurgis ėjo ir, pamatęs žmonių būrį, sustojo. Sustojo ir iš karto sumetė, ką tai reiškia, ir pagalvojo, kad be reikalo pasiskubino, galėjo dar sėdėti sau ramiai ir žiūrėti į žaliuojančius laukus, į sodybas, į baltus kelius,— ko čia dabar būti toje atsisveikinimo komedijoje. Sugalvojo! Pažiūrėjo į laikrodį ir numojo ranka — laiko buvo nebe tiek daug likę, tiek to, tegu jau būna, jei taip nori,— jei jau susirinko neprašyti, tegul taip ir būna, nusileido Jurgis. Malinauskienė, laiba senutė, pirmutinė pamatė Jurgį, ateinantį visai ne iš tos pusės, iš kurios laukė, pamatė, riktelėjo, nusiavė juodas lakines kurpes ir pasileido vienom kojinėm tiesiai per ganyklą link brolio.

— Broli, broleli, kodėl mus taip skriaudi ir nenori, kad mes tave išleistume į ilgą kelionę, iš kurios gal mus tik laiškeliu beaplankysi? — prigludo ji prie brolio krūtinės, ir Jurgis staiga pajuto, kad jis jau visai perseno ir sukvailėjo,— iš tikro, skristi į Ameriką ir nesukviesti giminių atsisveikinimui!.. Tai gerai, kad jie patys čia sugužėjo! Ir jis susikrimto, nes prisiminė, kad Kazimierui pats liepė neateiti jo išlydėti. Jurgis vėl, visai nenorėdamas, išskyrė Kazimierą iš kitų, ir kaip dabar bus, kaip Jurgiui jaustis toje Amerikoje, kai čia gyvenantis sūnus žinos, kad buvo išleistuvės, tikros išleistuvės aerodrome ant pievos pakraščio, kur buvo visi, nebuvo tik jo, Kazimiero.

Giminės apsupo Jurgį, puolė glėbesčiuoti, susigraudino. Ir Jurgis netikėtai pamatė, kad ne tas pats jiems, tiems Jurgio artimiesiems, ar Jurgis atsisveikins su jais, ar ne, kad jis jiems tikrai yra artimas ir savas, o ne svetimas. Pranas buvo pasistengęs, ir ant pievos stovėjo statinė alaus, gulėjo pyragai ir kepsniai, dailiai išdėlioti ant baltos lininės staltiesės, tarp žalumynų gulėjo rudai apskrudęs keptas paršiukas, o šalia paršiuko buvo sudėti kažkokie papuošalai. Jurgis įsižiūrėjo — didelėje molinėje vazoje buvo gintarai — gintariniai karoliai, apyrankės, net gintarinis kandiklis. Tai vis dovanos jo žmonai, Emilijai, jos vyrui, vaikams, o ir Vytautui.

Kažkas Jurgį pasodino ties pačiu staltiesės viduriu, jis klusniai darė viską, ką jam liepė,— sėdosi, paėmė į ranką stiklinę alaus, kurią kažkas įdavė, giminės, artimesni ir tolimesni, įsitaisė aplink jį ir gėrė, valgė, ragino Jurgį. Jurgis kramtė nejusdamas, ką kramto, laimės jausmas užtvindė krūtinę, užveržė kaklą, aptemdė akis. Kažkas užtraukė dainą. Balsų choras iš karto pagavo ją, ir plaukė ji, aidi ir plati, plaikstėsi virš aerodromo tarp seno lėktuvo ir jaukių gyvulių, karvių ir avių, kažkieno pririštų tuoj už vėliavėlėmis pažymėto aerodromo pakraščio. Ir dainai buvo tiek daug erdvės, ji niekur nesutiko pasipriešinimo.

Atskrend sakalėlis per žalią girelę, atmušė sparnelius į sausą eglelę, sausoji eglelė žaliuoti pradėjo, kurgi ta mergelė, kur mane mylėjo, ar už jūrų marių, ar už vandenėlių…

Ar už jūrų marių, ar už vandenėlių,— persmelkė Jurgį skaudi tarsi peilis mintis, ir jis pajuto, kad yra nebe vienas, kad jis irgi turi, o gal ne — turėjo jaunystę. Kad jis irgi — ne džiūstantis kelmas, ne atskelta šaka, ne…

— Nei už jūrų maaarių, nei už vandenėlių,— išgirdo staiga Jurgis pažįstamą stiprų, tokį stiprų balsą, kad visi kiti liko nustelbti ir daina iškart pati prie to balso pritapo, prisijungė ir nurimo… Apmirė Jurgio širdis, jis pasuko galvą į šoną ir pamatė— per pievą tiesiai į jį ėjo Kazimieras, o šalia, pasiramsčiuodama ramentais, sunkiai judėjo Jurglnija. Jurgis matė, kaip Kazimieras iš tolo pagavo jo žvilgsnį ir norėjo pasiskubinti, tačiau stabtelėjo — taikėsi prie Jurginijos. Ir Jurgis pakilo nuo valgiais apkrautos staltiesės ir pasuko į ateinančius. Už jų, už Kazimiero su Jurginija, stovėjo dengta mašina, o iš jos lipo Anikė su Egle, ir Eglės glėbyje žydėjo didžiulė puokštė įvairiaspalvių gėlių. Jurgis pribėgo prie visų, apkabino visus iš eilės ir priglaudė, ir be galo apsidžiaugė jo sena širdis, kad Kazimieras, Anikė ir Eglė su Jurginija nenorėjo palikti jo vieno atsisveikinimo su tėvyne valandą. Kaip ir kiti, čia susirinkę. Ir sustojo visi ratu aplink Jurgį, kurs tebelaikė apkabinęs Jurginija, ir nebereikėjo kalbų. Augo kieme klevelis, augo kieme žaliasai, po tuo klevu, po žaliuoju, gul bernelis jaunasai… Kas, kas guli po tuo kleveliu,— ar ne jis, Jurgis Balčiūnas? Ar ne jis prašo vėjelio, kad nepapūstų? Bet papūtė vėjelis ir dar nežinia kiek Kartų papūs, ir sujudės klevo šakos, ir pažadintas Jurgis Balčiūnas sužinos, kad jam reikia vėl rengtis kažkur ir važiuoti… Kur gali bereikti važiuoti Jurgiui iš Amerikos? Aišku kur — pas Visagalį teisėją… Jurgis turi nueiti ten gryna sąžine ir susitaikęs su visais pasaulio. žmonėmis, nes niekam nėra padaręs blogo.

— Mylimieji mano,— prabilo Jurgis vėl tvirtu ir griausmingu balsu,— mylimieji mano… Nenorėjau, kad ateitumėte išlydėti manąs tolima kelionę, ir buvau neteisus. Todėl prašau atleisti man, mylimieji mano, kad nesupratau, jog ši kelionė ir šis išlydėjimas yra tas pats kaip kelionė ir išlydėjimas į amžiną atilsį. Atleiskite man, kvailam ir savimylai, nes argi gali žmogus, protingas būdamas, norėti, kad niekas neateitų pas jį jo mirties ir paskutinio atsisveikinimo valandą!.. Mielieji mano, daug džiaugsmų patyrėme kartu, daug vargų pakėlėme kiekvienas, ir jūs man padėjote,— ačiū jums už tai, ypač mano sūnui Kazimierui, todėl norėčiau pasakyti, kad labai skauda širdį, kai pagalvoju, jog mano kapas nebus šalia jūsų, o bus tolimam krašte, kur, kaip teko matyti nuotraukose, kapai visai ne tokie kaip pas mus,— ten niekas nesodina alyvų, ten visai nėra tokių gražių antkapių kaip pas mus, ten kapinės — plynas laukas, kur vien tik neaukšti kryžiukai, kryžiukai, kryžiukai… Prašau jus dovanoti man, kad aš lig pat šios valandos nesupratau, jog šios mano palydos yra tas pats kaip palydos į amžiną atilsį. Skiriasi tik tuo, kad aš dar galiu pasakyti jums savo žodį. O mano žodis yra toks: tau, Pranai, linkiu, kad išmoktum gerbti kitą žmogų, gerbti rimtai, ne tik gyvybę žmogaus reikia mokėti gerbti, nes ne tu jam ją davei, o viską reikia gerbti kito žmogaus, ypač jo darbą ir pareigą, pareigą, kurios tu nejauti ir nemoki jausti. To ir linkiu tau išmokti, mano sūnau Pranai. Tau, Kazimierai, sunku atrasti palinkėjimą, nes, mano galva, tu turi viską, ko reikia sumaniam šeimininkui ir šeimos galvai, todėl noriu tau pasakyti štai ką — negerk… Negerk, ir išsipildys viskas, ko tu sieki, o jei gersi, ir viešpats dievas tau nepadės… Ir valdykis, mano sūnau Kazimierai. Ką pykčio valandą sugriauni, to visą gyvenimą paskui statai ir neatstatai. Valdykis…

Jurgis kalbėjo, ir nebuvo nė vieno žmogaus, kurio nebūtų ta kalba palietusi ir sugraudinusi. Jis kalbėjo be jokio rašto, be jokio išankstinio susigalvojimo,— kalbėjo iš širdies Ir baigėsi ta kalba labai netikėtai. Jurgis atsigręžė į Jurginiją ir pasakė:

—O dabar tark, dukrele, tu žodį, nes tu protingesnė už mus visus.

—Ką jūs, seneli,— nuraudo Jurginiją,— ką jūs… Aš nemoku kalbėti…

—Moki,— pasakė Jurgis,— moki. Pasakyk nedaug, jei daug nenori, pasakyk, kad mes ilgai atsimintume, nes turi didelį protą, kaip

man teko patirti.

—Aš nežinau, seneli…— sumišusi pradėjo Jurginiją.— Man atrodo, kad žmogui visko pakanka, ir daiktų, ir pinigų, ir visko visko… Tik vieno dalyko trūksta amžinai — meilės… Ne todėl, kad žmogus jos neturi nuo prigimimo, o todėl, kad jis neišaugina to mažo garstyčios grūdelio į didelį krūmą. Meilė sau nieko neprašo — ji viską atiduoda kitiems. Meilė nėra jausmas, tai savybė, širdies savybė! Tą kuklią savybę, kuri nieko neprašo sau, daug kas užgožia, bet jeigu ji sugeba išsikeroti — padaro laimingą ir tą širdį, kurioj pati išaugo, ir kitą, svetimą. Aš noriu prašyti visų — nieko brangesnio neturime už tą grūdelį, tad saugokim jį ir globokim. Kad patys būtume laimingi ir mūsų artimieji — taip pat.

Jurginija pabaigė, ir kurį laiką visi tylėjo. Jurgis priėjo prie jos, paėmė laibą rankelę ir nulenkė galvą — pabučiavo.

—Pranai, čia tau reikia pagalvoti ir ištaisyti klaidą, kurią aš per silpnumą padariau, tu žinai kokią,— atsigręžė Jurgis į sūnų.

Iki lėktuvo išskridimo buvo likusi gal kokia valanda, ir niekas jos veltui neleido. Ne tiek gėrė, ne tiek valgė, kiek dainavo, dainavo, dainavo… Nes yra žmogaus gyvenime valandų, kai nebegali pasakyti nieko paprasčiau ir teisingiau, negu pasako daina… Nes yra valandų, kada gėdytumeis kalbėti savais žodžiais apie savo jausmus. Tam žmonės ir sugalvoja dainas, dainos — tai visrakčiai, kuriais atrakinamos širdys, ir tada patys sunkiausi, skaudžiausi ir slapčiausi dalykai gali išskristi į erdvę, pajusti laisvę ir šviesą, ir vieni jų žus, tos šviesos sunaikinti, ir niekada nebekamuos širdies, o kiti įgaus daugiau drąsos ir galios daryti gera.

Tebedainavo jie, kai Jurgis pakilo lėktuvo trapu. Jis atsistojo, apžvelgė savo išvaikščiotus laukus ir žinojo, kad jie žaliuoja, brandina grūdą, kad keliais važinėja mašinos, vaikšto žmonės,— kad ten eina gyvenimas. Žvilgsnis neišlaikė tolių žalumos ir sugrįžo, įsmigo į dainuojančius žmones, į baltą staltiesę, nuklotą pyragais ir kepsniais už jų nugarų, Jurgis pamojavo ir ūmai nejučiomis padarė kryžiaus ženklą virš atokiau stovinčios Kazimiero šeimynos. Lėktuvas greitai pakilo virš ganyklos. Apačioj liko dainuojantys žmonės, Paitaičiai, liko Šiaulių miestas, laikinai priglaudęs Jurgį vienoje iš kreivų priemiesčio gatvelių, liko du jo kambarėliai, kur marčios motina jau darė savo tvarką,— liko visas Jurgio gyvenimas, ir tas gyvenimas jam atrodė dabar savas ir neįkainojamai brangus, kaip lopšys ar grabas.

Komentarai

 

 

 
  1. Catholic Charities issued a weak spovurtipe statement on the so-called compromise so I’m with you, gordon. I won’t be contributing to any Catholic group until I know they understand the gravity of the issue and recognize what the government is trying to control here. I haven’t checked the Diocese of Charlotte website so I don’t know if Bishop Jugis has addressed the situation of giving to Catholic groups and charities that don’t follow the Magisterium in their practices something to look into.

    Thumb up 0 Thumb down 0



 
Video reportažas


Nerpigiau.lt

Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Norvegijoje plintant šunims pavojingai ligai – perspėjimas lietuviams
E. Laurinaitis: priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas 2
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
D. Jastramskis išleido monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje 
VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deimantas Jastramskis,...

Seimas pritarė naujai žalos atlyginimo pacientams tvarkai 
Seimas priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų...

Ką signalizuoja pirtyje netikėtai užklupęs galvos skausmas? 
Turkiška, suomiška, rusiška ar japoniška – pirčių pasirinkimas šiais laikais tikrai didelis, o...

Kaunas planuoja statyti metro (balandžio 1-osios pokštas) (9)
Premjerui Sauliui Skverneliui pavadinus mūsų brolius latvius konkurentais, daug kam kilo mintis, kas...

Teisingumo ministerija inicijuoja teismo proceso tobulinimą (1)
Teisingumo ministerija, siekdama sistemiškai tobulinti teismo procesų reglamentavimą, iš vidinių išteklių steigia naują...

Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku išrinktas D. Gaižauskas (5)
Trečiadienį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, aktyviai...
TS-LKD sveikina Aušrą Maldeikienę prisijungus prie bendros frakcijos Europos Parlamente (1)
„Sveikinu Aušros Maldeikienės pasirinkimą prisijungti prie Europos Žmonių partijos (angl....
Šalies vadovė dalyvauja Ukrainos Prezidento inauguracijoje (9)
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų Europos šalių...
 
Prokurorams „skauda“ tik jų postai – paprastų žmonių skundams ir ašaroms jie akli ir kurti
Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai:...
Ar Europos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokuroro postą jai siunčia Lietuvos Vyriausybė?
Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos...
Kreipėsi dėl nužudyto sūnaus – pačiai motinai iškėlė baudžiamąją bylą
Nors po aukštų teisėjų sulaikymo skandalo buvo prabilta apie būtinus...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Alytuje išžaginta į darbą ėjusi moteris
Liepos 18 d. apie 5 val. 20 min. Alytuje, Jazminų...
Įtariamojo asmens tapatybė jau nustatyta
Šiandien Vilniaus apskr. vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriuo...
Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinti plėšimu įtariamą vyrą (1)
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (2)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (1)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
Naujo Lietuvos kariuomenės laivo pirkimas bus skelbiamas balandį
Lietuvos kariuomenė planuoja įsigyti naują laivą teršalų likvidavo ir gelbėjimo...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (7)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (23)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
Fiodr Černych perėjo į Maskvos „Dinamo“ (1)
Paskutinę perkėlimų dieną Maskvos „Dinamo“ paviliojo Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną...
 
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai””
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...