Visų pirma, noriu padėkoti vaikams, socialiniams darbuotojams už kvietimą į Plungės vaikų globos namus ir apskritai daugumai Lietuvos vaikų globos namų. Per pastaruosius kelis metus aplankiau Jūsų nemažai. Išsivežiau daug jūsų apkabinimų, šiltų žodžių, tačiau išgirdau ir daug nerimo iš jūsų lūpų, ne tik darbuotojų, bet ir paauglių vaikų.

Taigi, grįžtu į Plungės vaikų globos namus. Visų pirma, nuoširdžiai dėkoju už Prezidentei skirtą bei suimprovizuotą jai gimtadienį. Kodėl suimprovizuotą? Vienai merginai sukako aštuoniolika metų, draugai su darbuotojais padengė stalą, tačiau ji pasinaudojo dokumento teise, kad yra jau laisva ir pranešė, kad gimtadienį švęs su draugu, dviese. Globos namų administracija pagal įstatymą prieštarauti neturi pagrindo, todėl palinkėjo jai gražios šventės. Stalas liko be pagrindinės kaltininkės, tad kolektyvas nusprendė atiduoti pagarbą Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Atvykęs į vaikų globos namus sulaukiau kvietimo sėstis prie stalo. Aplink stalą sėdėjo broliai, sesės su savo puikiomis mamomis, kurios yra antros po tikrų tėvų. Nors prie stalo nebuvo Prezidentės, bet sveikinome ją kartu su vaikais, kurie nuo mažų dienų gyveno kartu, tačiau dabar, tapę paaugliais, išgyvena psichologiškai sunkius reformos laikus. Daug kalbėjome apie jų gyvenimus, apie knygos mugėje įsigytas knygas, kokias rinksis profesijas, kaip gyvens išėję į suaugusiųjų pasaulį. Daug nerimo pasėjo tai, kad anksčiau laiko gali reikti atsisveikinti su klasiokais, kambariokais, vėl plėšys, skirs, ai, nenoriu kalbėti, jau kaupiasi ašaros, atsiprašau jūsų, dėdė Robertai. Pauzė. Ilga pauzė. Ant stalo dega gražios, spalvotos žvakės, net ugnelės nejuda. Jaučiau, kad gyvenimas dabar tampa nežinomas. Kompetentingi darbuotojai kaip bemokėtų šypsotis, nebeįstengia apgaudinėti vaikų ir kartoti, kad nauji namai bus gerai, tačiau…

Jų širdys biologinių tėvų „dėka“ ir taip yra sudaužytos, jiems labai neramu, kad teks skirtis ir išeiti į atskirus butus. Suprantu juos. Juk meilė ir bendrumas visada pavirsta į įpročius padėti vienas kitam, kovoti vienas už kitą dėl nesėkmių. Tai yra praradimas ne tik ta prasme, kad netenki likimo brolių ir sesių, tačiau ir antrų namų, su kuriais suaugai: aplinka, vietos tradicijomis, socialiniais darbuotojais, net ir su ta pačia kiemo valytoja. Vaikų globos reforma, anot Prezidentės Dalios Grybauskaitės, yra sveikintina, bet kokia to kaina? Didelio pokyčio jausmuose nematau, neužtenka iš vieno pastato perkelti į kitą: butą ar į namų valdas. Yra pliusų: vaikai tampa labiau savarankiški, į juos ne taip bado pirštais kai kurių ponų vaikai, kad va, žiūrėk, tas yra iš globos namų. Bet drįstu prieštarauti esančioms pertvarkos priemonėms. Visų pirma, jiems nesvarbu pastatų kaita, kai lovelėje su patalyne svajonėse grįžti į namus pas brolį, motiną ar senelį. Jiems nesvarbu lova su patalyne, kuri laikinai sukuria saugumo jausmą ir kurią galima kilnoti kur nori. Jiems svarbu svajonės, kurių niekas negali pakeisti. Pastatai svajonių nepakeis. Tokio likimo vaikai yra jau pažymėti kitokia lemtimi. Tokiu atveju jiems reikia padėti šiek tiek kitaip – nesiverčiant per galvą ir bet kokia kaina nepamirštant žmogaus jausmų.

Dalis politikų, kai kurių žinomų žmonių, savivaldybių administracijų vadovai, pasitarimuose vaikų globos namus vadina getais, sandėliais, bendrabučiais. Atitinkamai vadinami ir dirbantys vaikų globos namuose darbuotojai. Kur liko žmogiškumas?

Visos bėdos, vykstančios su vaikais, jau ir naujai įkurtuose butuose, pristatomos visuomenei kaip vykstančios vaikų namuose. Ar tai ne patyčios? Tokios patyčios vyksta mūsų vaikų akyse ir nepadeda juos auklėjant. Vaikų globos namų vadovai, darbuotojai ir pats esu už tokią pertvarką, kad ji duotų kuo daugiau naudos vaikui tikint, kad teisingai sudėlioti veiksmai palengvins ir darbuotojo darbą. Todėl gal ir nereikėtų visiškai atmesti jų pasiūlymų, visiškai juos ignoruoti, žeminti vaikų akyse.

Vaikai iki 2020 metų turės palikti globos namus. Būsiu realistas: neįsivaizduoju kur bus apgyvendinami kiti paliekami vaikai. Su tauta niekas iki šiol nesiima kalbėti, siūlyti bei mokyti suprasti kiekvieną pilietį, suformuoti jo sąmoningumą, kad vaikai yra ne daiktai, kad jie yra irgi asmenybės, nesvarbu, kad mažosios sielos nepaklausė angelų neskubėti gyventi, nėra ko skubėti jums leistis į žemę pas dar sąmoningai neparuoštus bei nepašauktus Dievo žmonėms būti tėčiu ir mama.

Baigdamas noriu pasakyti, kad skubėjimas jau atneša moralines žalas ateičiai: išskirti vaikus su antromis mamomis ir tėčiais yra biologinių tėvų klaidos kartojimas. Prašau valstybės, Prezidentės, kad paliekami nauji, maži vaikai būtų apgyvendinami naujuose namuose ar butuose, o tų, kurie su šaknimis suaugo ne tik su aplinka, bet ir darbuotojais, nebežaloti ir taip sužalotų jų sielų.

Būčiau labai dėkingas jums, gerb. Prezidente, su gimtadieniu Jus!

Nuoširdžiai

Seimo narys Robertas Šarknickas