Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Lapkritis 15 Penktadienis
 

Prof. R.Burda: „Lietuvos teisėsauga tampa pasibaisėtino teroro įrankiu“

2014-09-12 09:56 | Bylos, sukrėtusios Lietuvą | Komentarų (144)

Prof. Ryšardas Burda mano, kad didžiausias pavojus valstybei - proginis manipuliavimas teise. "Mūsų teisingumas krypsta link Pinočeto režimo", - mano profesorius. KK nuotr.

Garsiojoje Medininkų byloje turime labai įdomią abrakadabrą: Konstantinas Nikulinas (Michailovas) buvo sulaikytas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl Lietuvos muitininkų ir policijos pareigūnų tyčinio nužudymo 1991 m. liepos 31 d. sunkinančiomis aplinkybėmis. 2011 gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismui paskelbus apkaltinamąjį nuosprendį, valstybės kaltintojas- generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas gausiai susirinkusiems Lietuvos ir užsienio žurnalistams pareiškė, kad nuosprendis yra reikšmingai teisingas, nes faktinės aplinkybės įvertintos tinkamai. Tačiau nuteistajam dar negavus nuosprendžio ir jo skundui dar neatsidūrus Apeliaciniame Teisme, prokurorai staiga persigalvojo ir nusprendė, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir patį nusikaltimą. Patys iki tol procese nė karto net neužsiminę apie kitokį nusikaltimą nei tyčinis nužudymas, netikėtai pareikalavo teismo perkvalifikuoti kaltinimą pagal 100 straipsnį – karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui.

Tačiau juk Baudžiamajame Kodekse toks straipsnis buvo ir anksčiau, kai K.Nikulinas buvo sulaikytas Latvijoje, jis iš BK niekur nebuvo dingęs. Tad kas atsitiko? Kas trukdė prokuratūrai anksčiau sumąstyti, kad 1991 m. liepos 31 d. žudynės Medininkuose – tai „nusikaltimas žmoniškumui“?

Prielaidos pačios draskyte drasko akis: trylika metų apskritai nieko nedarę baudžiamojoje byloje, o, teismo nuosprendžiui nespėjus įsigalioti ir suėjus K.Nikulino patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, taigi, kilus grėsmei, kad vienintelis „atpirkimo ožys“ turi būti išleistas į laisvę, prokurorai sumanė šią situaciją apžaisti: perkvalifikuoti kaltinimą iš „nužudymo“ į „nusikaltimą žmoniškumui“. Mat šiam, pagal mūsų BK, senaties nėra. O ir galioja jis „atgal“. Kaip patogu!

Tačiau norėti yra viena, o ar tai atitinka faktinėms bylos aplinkybėms – kita. Tą ir nagrinėja Lietuvos Apeliacinis Teismas, kuris prie Medininkų bylos prijungė kelių teisės specialistų išvadas. Vieną jų parengė Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. dr. Ryšardas Burda.

Šiandien Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. dr. Ryšardas Burda – mūsų redakcijos svečias, jis mielai sutiko atsakyti į „Karšto komentaro“ klausimus.

-Man, ne tik kaip žurnalistei, bet ir kaip paprastai šios valstybės pilietei, vis didesnę nuostabą kelia metodai ir veiksmai, kaip tiesiog „per negaliu“ bandoma „pritempti“ kaltinimą prie vienintelio sulaikyto gyvo Medininkų byloje (turiu omenyje tai, kad kiti buvę omonininkai teisiami „neakivaizdžiai“, už akių) Konstantino Nikulino. Nesuspėjo nuteisti pagal straipsnį „nužudymas“ – prašau, gerbiamas teisme, teiskite pagal „nusikaltimą žmoniškumui“, jokių problemų. Jūs esate vienas iš ekspertų, pateikusių teismui išvadą dėl šio BK straipsnio – „karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui“ – taikymo Medininkų byloje K.Nikulino atveju. Sakykite, ar iš tiesų taip paprasta inkriminuoti 100 straipsnį, ar vis dėlto yra tam tikros nuostatos, kuriomis vadovaujantis ir inkrimuojama ši nusikalstama veika? Ką galėtumėte pasakyti apie K.Nikulino atvejį?

-Rašant išvadas man teko vadovautis tik man pateiktąja bylos medžiaga ir nesivelti į tas periperijas, kurios buvo spaudoje, televizijoje ar dar kažkur. Kitaip specialistas – jeigu jis samprotauja arba daro išvadą, vadovaujantis kažkieno nuomone, o ne analizuojant medžiagą, teisės aktus ir visa tai, kas gali būti perpatikrinta – apskritai nereikalingas baudžiamojoje byloje.

Tad šitoje vietoje reikėtų labai aiškiai pasakyti: man teko vadovautis tiktai bylos medžiaga ir teisine baze – tarptautine ir nacionaline.

Iš baudžiamosios bylos matėsi, kaip jūs teisingai pažymėjote, kad kvalifikacija buvo pakeista kur kas vėliau, negu K.Nikulinas buvo sulaikytas ir jam pritaikyta kardomoji priemonė suėmimas, pakeista gerokai po to, kai 2011 m. gegužės 11 d. buvo paskelbtas apkaltinamasis Vilniaus apygardos teismo nuosprendis.

Tai galima sieti su tuo, koks senaties terminas yra tai nusikalstamai veikai, kuria K.Nikulinas-Michailovas buvo patrauktas, būdamas suimtas, ir kurios kvalifikacijos pagrindu buvo išduotas iš Latvijos Lietuvai.

Šioje vietoje net naujasis 20 metų senaties terminas artėjo į pabaigą ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl K.Nikulino paleidimo. Tai – ne prokuroro ir juolab ne specialisto, o išskirtinė teismo prerogatyva, nes baudžiamoji byla nagrinėjama teisme.

Tačiau dabartinis baudžiamasis procesas leidžia proceso metu perkvalifikuoti vieną nusikalstamą veiką į kitą veiką, už kurią atsakomybė numatyta kitame baudžiamojo kodekso straipsnyje.

Todėl ir turime tokią „kreivą“ situaciją: kai senaties terminas pagal „nužudymo“ straipsnį jau senokai suėjęs, tačiau žmogus įkalintas, kadangi prokurorai paprašė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal kitą straipsnį – „nusikaltimas žmoniškumui“, o teismas dėl to pasisakys tik tuomet, kai išnagrinės bylą…

-Tai, mano nuomone, įdomi naujovė, kurios senajame BPK, galiojusiame nuo nepriklausomybės atstatymo iki 2003 metų, nebuvo. Nei teismas, nei prokurorai negalėjo keisti teismo posėdžio metu, kai vyksta bylos nagrinėjimas, jokios kvalifikacijos. Teismas privalėjo tiktai arba nuteisti, arba išteisinti.

Po 2003 metų, įsigaliojus naujam Baudžiamojo Proceso Kodeksui, baužiamajame procese prasidėjo „jovalas“. Nuo 2003 metų procesas vis pasipildydavo naujovėmis, kurios apskritai keisdavo veikimo principus – kartu ir teisingumo veikimo principus.

Nors apie baudžiamojo proceso principus yra parašytos monografijos, viskas labai gražiai neva dera su Europos Sąjungos žmogaus teisėmis, principais ir panašiai, tačiau mes matome, kad po truputį išplauname tikrąjį teisingumą, jį pakeisdami šiuolaikiniu – „pagal poreikį“, „kas reikalinga“. Kas reikalinga ne apskritai teisingumui, o kas reikalinga prokurorui, kas reikalinga policijai. Tuo tarpu gynėjo statusas beveik nepasikeitė nuo tarybinių laikų, o teisė atlikti įvykio vietos apžiūrą apskritai „ore pakabinta“. Rungtyniškumas procese, mano nuomone, – irgi tiktai popierinis. Realios kovos tarp gynėjo ir prokuroro, įtariamojo ir nukentėjusio pusių, diskusijų beveik neįvyksta.

Šiandien visi – ir mokslininkai – sutinka, kad tai, kuomet byla iš anksto yra paruošiama, yra inkvizicinio proceso elementas, nes teisėjas ir prokuroras žino, kokiomis kortomis lošia, o ginamoji/advokato pusė pradeda žinoti tik po to, kai surašytas kaltinamasis aktas. Ir kvalifikuojama yra po to, kai visi pagrindiniai įrodymai surinkti ir pateikti teismui. Taip, kad iš pradžių, gynėjai nedaug žino apie tai, kokie įrodymai yra surinkti byloje, iki kol nesusipažįsta su visa bylos medžiaga. Vėliau, priklausomai nuo praktinės profesinio darbo patirties, jie nors ir gali nutuokti apie gręsiančio veikos kvalifikavimo pakeitimo priežastis bei motyvus, tačiau apie tai sužino post factum. Iš esmės, bet kuriam advokatui, ginamajam inkriminuojamos veikos perkvalifikavimas yra tarsi “šaltas dušas”, nes dažnai iš pagrindų tenka keisti visą gynybos taktiką, surasti naujus gynybos argumentus, pan. ir t.t. Ar tai yra sąžiningas ir lygiaverčiai rungtyninis procesas? Anaiptol…

Dėl to mes galime pasakyti: byla buvo tiriama taip ilgai ir mažai buvo žinoma, kas joje vyko, ir tiktai po to, kai byla atsidūrė teisme, buvo galima pamatyti, kokios „baltosios“ ar „juodosios“ dėmės yra, kad ištisus metus ir ganėtinai ilgai nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai.

-Kalbant apie Medininkų bylą – trylika metų…

-Ir tai yra iš esmės bėda: tyrėjų, prokuratūros. O galiausiai turi įtakos ir teisingumui.

Tačiau grįžtant prie kvalifikacijos Medininkų byloje: toks ilgas tyrimo terminas, tiek daug „baltų“ ar „juodų“ tyrimo dėmių seniai privalėjo priversti atsakingai susimąstyti: o ką daryti su tuo asmeniu, kuris sulaikytas, kuris įtariamas ir kaltinamas? Ar iš tiesų byloje pakanka duomenų, suteikiančių faktinį pagrindą kardinaliai pakeisti pirminę nusikalstamos veikos kvalifikacija kita, kur kas labiau abejotina?

Kai pradedamas ikiteisminis tyrimas, šio tyrimo metu, duomenys renkami tam tikrai įsivaizduojamai, galimai nusikalstamai veikai arba tai veikai, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai – viena iš versijų, prielaidų, ką galimai padarė ar galėjo padaryti žmogus. Ir tiktai tyrimo metu galima konstatuoti, ar jis padarė, ne jis, kokiais duomenimis grindžiama ta hipotetinė prielaida – versija. Vėliau tyrėjų ir prokurorų kvalifikacinės prielaidos privalo būti kruopščiai ir atsakingai „revizuojamos“ teismo proceso metu.

Štai čia ir iškyla klausimas: ar perkvalifikavimas iš nužudymo į nusikaltimą žmoniškumui šitoje vietoje galimas ar ne? Ar tos aplinkybės, kuriomis vyko tragiškas įvykis Medininkuose, yra nusikalstama veika- tyčinis, dviejų ir daugiau asmenų, vykdžiusių tarnybines pareigas, nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, ar tai – nusikaltimas žmoniškumui prieš civilius gyventojus? Ar tos įvykio aplinkybės atitinka sąlygas ir aplinkybes to, kas išdėstyta baudžiamajame kodekse kaip tam tikra hipotezė, už ką numatyta tokia griežta kraštutinė bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos?

Dėl kokių priežasčių prokuratūrai, dar 2011 m. gegužės 11 d. viešai pareiškusiai pasitenkinimą apkaltinamuoju nuosprendžiu, iškilo poreikis perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, aš nenorėčiau komentuoti. Tai būtų nekorektiška.

-Bet faktas yra tai, kad dar prieš suimant Konstantiną Nikuliną Lietuvos teisinė bazė leido žudynes Medininkuose kvalifikuoti kaip nusikaltimą žmoniškumui?

-Taip, bet anksčiau tas BK straipsnis buvo kiek kitaip suformuluotas, jis nebuvo tikslus. 2000-ųjų metų BK 100 str. redakcija nebuvo tiksli ir neatspindėjo visų elementų, kurie yra Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos Statuto straipsniuose. 2011 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos BK 100 straipsnio redakcijos pakeitimas yra tikslesnis.

Pareigūnai – jokiu būdu ne civiliai

-Tačiau visgi: ar toji veika, nepaisant, kurių metų BK redakcija – 2000 metų ar 2011 metų – gali būti kvalifikuota kaip nusikaltimas žmoniškumui?

-Pagrindiniai požymiai, apibrėžiantys nusikaltimą žmoniškumui, Romos Statute, o taip pat ir 2000-ųjų, ir 2011-ųjų metų redakcijos BK, yra sistemingumas, civilių užpuldinėjimas, tam tikros valstybės arba konkrečios organizacijos politika, nukreipta į civilių užpuldinėjimą, žudymą ar žalojimą ir tokios politikos vykdymas.

Todėl, be abejonės, pagrindinis klausimas: ar tie visi požymiai yra toje veikoje?

Ar galime mes kalbėti apie tai, kad buvo sistemiškai užpuldinėjami civiliai? Ar gali būti civiliais pripažinti pasieniečiai ar muitininkai, kurie laikomi valstybės pareigūnais? Ne šiaip valstybės tarnautojais, o pareigūnais, kurie su ginklu rankoje gina valstybės interesus? Ir ar gali jie būti pripažinti civiliais tuomet, kai jie vykdo tam tikras funkcijas?

Yra skirtumas, kai kariškis, policininkas, muitininkas ar pasienietis ne tarnybos metu, pridavęs savo tarnybinį ginklą tarnyboje, savo namuose su žmona geria kavą ir čia pasigirsta šūviai, įsiveržiama į jo namus, jis išvaromas iš namų, jo namas sudeginamas, nes jis pagal tautybę ar tikybą netiko užpuolikams, arba jis gyveno ar ne laiku buvo vienokioje ar kitokioje vietovės teritorijoje. Tačiau kai mes tokių „civilinių“ elementų neturime, kaip tuomet vertinama „su ginklu“, „tarnybos metu“, atlikdamas „tam tikrą, specialią funkciją“ „tam tikrame poste“, kuris pripažįstamas oficialiai kaip tam tikra vieta, kurioje vykdomos valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimo funkcijos? Ar toks žmogus gali būti pripažintas „civiliniu gyventoju“ arba “civiliu asmeniu”?

Taip, apskritai jis yra Lietuvos gyventojas – Lietuvos Respublikos pilietis. Bet ne kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis vykdo tokias specifines funkcijas, kaip valstybės sienos neliečiamumo ir teritorijos vientisumo, bei ekonominių- finansinių interesų apsauga, ne kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis įgaliotas imtis administracinių ar sukarintų- ginkluotos prievartos priemonių prieš valstybės sieną kertančius asmenis, o juolab, nesant karo veiksmams, ne kiekvienas pilietis įgaliotas su ginklu rankose pasienio ar muitinės poste ginti valstybės sieną, jos interesus ir tuo pačiu civilius asmenis bei gyventojus.

Kitas aspektas, kuris pakankamai svarbus, – tai teritorija arba patalpos. Greta subjekto, kuris yra, yra ir patalpos: vagonėlis, laikinas pastatas. Tačiau ir „blok-postui“ gali būti suteiktas tam tikras statusas, ir Kauno plente stovi 1939 m. pastatas, kuriam irgi buvo suteiktas tam tikras muitinės ar pasienio posto statusas. Taigi, viskas priklauso nuo to, koks statusas suteikiamas tam postui ar patalpai, pvz., vagonėliui. Svarbiausia, kad tai nebuvo civilinės paskirties objektas.

Vagonėlis nėra gyvenamasis namas, bažnyčia, ligoninė, biblioteka ar šiaip valstybės įstaiga, kur dirba paprasti- nestatutiniai viešojo aptarnavimo paslaugų sektoriaus valstybės tarnautojai.

Taigi, čia ir yra esmė: kad ir patalpa privalo turėti tam tikrą paskirtį.

Jeigu mes šiandien kalbame apie pasienio-muitinės postus, jie, be abejo, statyti kaip specialieji postai, skirti mūsų valstybės politinės-ekonominės santvarkos savarankiškumo, jos teritorinio vientisumo apsaugai ir nacionalinio saugumo užtikrinimui. Tačiau, įsivaizduokime, juose pašalinamos visos užtvaros, grotos ir ten apsigyvena civiliai gyventojai, o aplinkinė teritorija yra tuščia. Tai jau būtų gyvenamasis namas, t. y. išskirtinai civilinės paskirties pastatas.

Ir tai – jau antras labai svarbus momentas Medininkų byloje. Ar galima pasienio ir muitinės kontrolės posto vagonėlį priskirti civiliams objektams ir teigti, kad „buvo užpuldinėjami civiliniai objektai“? Mano nuomone, šitoks teiginys, mažiausiai, nesolidus, nes tokio posto vagonėlis nėra ir negali būti civiliniu objektu. Tai yra tam tikros valstybės specialiosios paskirties – nacionalinio saugumo užtikrinimo funkcijų vykdymo objektas.

Dar vienas momentas, kas yra labai svarbu, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip „nusikaltimą žmoniškumui“, – masiškumas. Čia iškyla labai subtilus aspektas: viena mirtis – tai daug ar mažai? O čia, Medininkų posto atveju, mes nukentėjusiųjų turime kelis kart daugiau. Tačiau masiškumas nėra ir negali būti vieninteliu ir pagrindiniu kvalifikuojančiu nusikaltimo žmoniškumui požymiu.

Kai mes kalbame apie žmogaus gyvybės vertinimą, viena gyvybė yra daug. O kai konclageriuose per II-ąjį Pasaulinį karą žuvo milijonai žmonių, kai šimtai tūkstančių buvo ištremti ir tūkstančiai jų žuvo tremtyje, pagaliau Panerių ir Pirčiupio kaimo tragedijos – tai tik šiaip tragedija? Juk mano paminėtų tragedijų ir jų pasekmių tiesioginės sąsajos su dviejų agresyvių politinių režimų vykdytos valstybinės politikos nuostatomis istoriškai ir teisiškai, regis, niekam nekelia abejonių. Dėl to aukų masiškumo Medininkų poste klausimas reikalauja itin subtilaus, labai atsargaus, o svarbiausia- atsakingai pagrįsto vertinimo.

Tačiau nusikaltimo žmoniškumui požymio- masiškumo aspekto klausimu gali būti įvykdytas ir vienas užpuolimas, tačiau kai, pvz., sunaikintas visas kaimas. Savo išvadoje aš pateikiau pavyzdžių.

-Bosnija, Serbija, Ruanda?…

-Ten buvo daug užpuolimų ir daug kaimų ten buvo sunaikinta. Tačiau net ir vieno kaimo gyventojų sunaikinimo, tai yra tokio vieno fakto pakanka, kad tai būtų pavadinta nusikaltimu žmoniškumui. Kadangi tokio vieno fakto užtenka dėl: 1) daug žmonių, 2) apimta visa teritorija – ne vienas kvadratinis metras naikinamas, o naikinimas žmonių, gyvenančių tam tikroje vietoje.

Medininkų byloje mes irgi turime vieną užpuolimą ir per tą užpuolimą buvo daug žmonių nužudyta. Tačiau klausimas: kokie žmonės?

-Civiliai ar neciviliai?

-Taip, mes atsiremiame į aspektą – civilis ar necivilis? Čia yra pareigūnai, vieni jų su ginklais, kiti – neginkluoti, tačiau visi jie atliekantys tam tikrą – valstybės nacionalinio saugumo interesų užtikrinimo funkciją ir dėl to, agresijos ar kriminalinio nusikaltimo atveju, tampantys „pirmuoju taikiniu“. Juk, pagaliau, ir ginkluoto pasipriešinimo policijos ar muitinės pareigūnams atveju neteigiame, kad nusikaltėliai veikė prieš civilius asmenis arba civilius gyventojus? Taigi, ir Medininkų poste nužudytieji pareigūnai jokiu būdu negali būti pripažįstami civiliais asmenimis arba civiliais gyventojais.

100-ojo straipsnio taikymas – tikrai nepagrįstas ir negalimas

-Tačiau prokuratūra pateikė teismui šūsnį archyvinių suvestinių apie sovietų kariškių 1991 metais “masiškai” darytus įvairiausius viešosios tvarkos ir teisės pažeidimus?

-Kaip jau minėjau, masiškumas, kaip požymis, savaime izoliuotas ar lokalus negali būti priskiriamas ir vertinamas pagrindiniu, asmens atsakomybę pagal BK 100 str. nulemiančiu požymiu.

Neišvengiamai būtina įrodomai pagrįstai nustatyti, kas konkrečiai ir kokiu tikslu, dėl kokių motyvų padarė nusikaltimą, o jau tada imtis spręsti, vykdė konkretus asmuo ar rėmė kažkokią konkrečią politiką ir kuo pasireiškusią politiką ir, pagaliau, kieno tai buvo politika, kokią valią ji atspindėjo ir kokių tikslų kažkas ir kas konkrečiai ja siekė.

Kai kalbame apie nusikaltimą žmoniškumui, visus požymius pagal juos patvirtinančius faktus privalome pagrįstai atskleisti ir sudėlioti taip, kad vienas kitam tie požymiai ne tik neprieštarautų, bet ir tiesiogiai sietųsi, natūraliai ir logiškai užpildytų veikos sudėties, tarsi paveikslo vaizdą. Jeigu mes matome, kad užpuolimo faktas ir masiškumas yra, bet nukentėję asmenys neturi civilių statuso, arba nėra patikimų duomenų apie pačių nusikalstamos veikos vykdytojų ar jų veiksmų sąryšį su konkrečiai apibrėžta, prieš žmoniškumą nukreipta politika arba apie pačios žmoniškumui nusikalstamos politikos, ar jos įtaką konkrečių subjektų veiksmams ar jų pasekmių faktams, viskas, mes neturime faktinio pagrindo, todėl neturime teisės ir negalime taikyti baudžiamojo kodekso 100-ojo straipsnio. Tokia mano nuomonė.

Taip, iš tiesų, baudžiamojoje byloje buvo pateikta prokuratūros medžiaga apie tai, kad labai daug kariškių visoje Lietuvoje darė įvairiausias nusikalstamas veikas, įvairiausius drausminius nusižengimus ar administracinės teisės pažeidimus.

Tačiau klausimas: ar galima juos visus dirbtinai apvienyti ir sujungti vienu, kenkimo Lietuvos civiliams gyventojams arba civiliams asmenims padarymo, o juolab tokių asmenų nužudymo ar tyčinio sužalojimo, tikslu? Ar kariškis, mušdamas žmoną, t.y. smurtaudamas artimoje aplinkoje, kas, beje ir šiandien Lietuvoje yra opiai aktualia problema, tuomet vykdė kitos valstybės arba kažkokios organizacijos užduotį šitokiu būdu kenkti Lietuvos valstybei ar jos civiliams?

Be to, derėtų nepamiršti, jog kenkimas valstybei, jos santvarkai, institucijoms ir interesams, neabejotinai pelnytai užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę, tačiau toli gražu nėra pakankamas požymis tokius ar panašius veiksmus pripažinti būtent nusikaltimu žmoniškumui. Tokios veikos turi individualiai savarankiškas baudžiamųjų veikų kvalifikacijas, kurių nedera painioti su nusikaltimu žmoniškumui.

Iš esmės tai, mėginimas susieti savo prigimtimi, priežastimis, tikslais bei motyvais skirtingus veiksmus, mano nuomone, yra visiškas absurdas. Kai mes kalbame apie tokį dirbtinį, visiškai scholastišką, nemokšišką, mechaninį apjungimą visų įvykių pagal požymį, kad tame ar kitame įvykyje dalyvavo svetimos kariuomenės kariškis.

Šitoje vietoje tas apjungimas nesukelia kvalifikacinių pasekmių, ir nesuteikia jokio pagrindo vertinti tokius neteisėtus veiksmus kaip nusikaltimą žmoniškumui ar net šio nusikaltimo sudėtinėmis dalimis.

Kalbant apie masiškumą, vien tik paties kiekio sureikšminimas savaime klaidina. Nukentėjusiųjų ar žuvusiųjų asmenų skaičius visuomet priimamas ir vertinamas emocionaliai. Prisiminkime Breiviko nusikalstamus veiksmus prieš civilius ir dėl jų kilusias emocijas. Deja, labai dažnai būna taip, kad teisininkui tenka sunki profesinė našta būti dideliu ciniku. Skamba žiauriai ir baisiai nemaloniai. Tačiau profesionalus teisininkas atmeta savo ir visuomenės emocijas. Labai dažnai jis neturi pasirinkimo – tiesiog privalo atmesti visas emocijas ir išskirtinai vadovautis faktais, aplinkybėmis, įrodymais, duomenimis, informacija, kuri yra apčiuopiama ir realiai patikrinama, o ne įsivaizduojama. Ne tuo, kas buvo girdima iš televizijos ar spaudos informacinių pranešimų, ne iš politikų viešų ar privačių pasisakymų, o tuo, kas, remiantis visapusiško faktinių aplinkybių tyrimo rezultatų ir jų loginės analizės pagrindu, patirta paties ir kuo pagrįstai įsitikinta.

Todėl aš nematau, kuo būtų galima šiandien pagrįsti, kad Medininkų posto tragedijos aukų skaičius atitiktų nusikaltimo žmoniškumui reikalaujamą masiškumo kriterijų. Pagaliau, masiškumas siejamas su civilių masiniu naikinimu. Jeigu yra masiškumas be civilių, tai, deja, nėra nusikaltimas žmoniškumui. Tai yra tarpusavyje tampriai besiejantys esminiai momentai, faktiniu, o ne emociniu, pagrindu, apsprendžiantys veikos kvalifikacijos pagrįstumą ir teisingumą.

Taigi, ar buvo sudegintas vagonėlis? Ar buvo išnaikinti aplinkiniai gyventojai, nes vagonėlis ne tuščioje vietoje stovėjo, bet buvo vienkiemių, dar kažkokių gyventojų? Ar jie buvo sunaikinti kaip nereikalingi liudytojai, nes jie galėjo kažką pamatyti?

Pagaliau čia pat, vos už kelių šimtų metrų buvęs kitas pasienio postas senajame Vilnius-Minskas kelyje, kuriame budėjo absoliučiai beginkliai, liko nepaliestas? Kodėl, jei kaip teigiama, kad užpuolikų tikslu buvo beginklių civilių asmenų, pasienio postuose pasiaukojamai saugančių Lietuvos valstybės sieną, fizinis sunaikinimas?

Na, nesimato tų požymių, kad tai buvo akcija prieš civilius žmones, prieš tam tikrą neįtikusią religiją, tam tikrą politinį požiūrį, tautybę ar kitas vertybes.

Todėl aš ir darau išvadą, kad šiuo atveju baudžiamojo kodekso 100-ojo straipsnio taikymas tikrai nepagrįstas ir negalimas.

Tačiau yra kitų nuomonių, todėl yra teismo prerogatyva spręsti, kaip teisiškai teisingai privalėtų būti vertinami tokie veiksmai.

Momentai, nuo kurių iš esmės prasideda melas teisėje

-Prof. J.Žilinskas savo teismui pateiktoje specialisto išvadoje vartoja žodį „kontekstas“ ir nurodo, kad „LR BK 100 straipsnis nurodo, kad asmuo turi veikti valstybės ar organizacijos kontekste, t. y. veikas padaryti remdamas ar vykdydamas politiką“ ir kad „asmuo teisiamas ne už politikos rėmimą ar vykdymą, o už <…> padarytas veikas“. Tačiau ir Romos Statutas, ir mūsų baudžiamasis kodeksas, rodos, kalba apie „valstybės ar organizacijos politiką“, o ne kontekstą?

-Mano išvadoje teigiama, kad negalima sutikti su sąvokos „valstybės ar organizacijos politika“ pakaitalu ar naujadaru „valstybės ar organizacijos politikos kontekstas“. Tai yra ir metodologinė, ir sąvokinė klaida arba manipuliavimas, kai vienas žodis pakeičiamas kitu ir tada jau mes atveriame erdvę manipuliuoti teisinėmis sąvokomis, kuomet teisės norma sako: „Valstybės arba organizacijos politika“, o mokslininkas sako: „Valstybės arba organizacijos politikos kontekstas“. Pagaliau, kokiu pagrindu galima svarstyti apie žmoniškumui nusikalstamos politikos kontekstą, konkrečiai, pagrįstai neatskleidus jos nuostatų turinio ir nenustačius jų priešiškumo žmoniškumui?

Štai čia yra momentai, nuo kurių iš esmės prasideda melas teisėje. Kai pakeičiamos sąvokos ir nuo tų sąvokų prasideda visiškai kitas aiškinimas: paraleliai pradedama aiškinti pageidaujama ar vienpusiai naudinga kryptimi.

Tai, mano nuomone, yra metodologinė klaida.

Kai mes kalbame apie masiškumą, neturėtų būti vertinami kaltinamojo veiksmai Latvijoje: „Ir Lietuva atkūrinėjo nepriklausomybę, ir Latvija atkūrinėjo nepriklausomybę. Ir Lietuva turėjo Sausio 13-osios įvykius, ir Latvija turėjo savo „Sausio įvykius“. Ir, štai, visam šitam kontekste mes matome kitos valstybės politiką prieš Lietuvos nepriklausomybę, o kadangi tai buvo daroma Latvijoje, tai prieš Latvijos nepriklausomybę. O kadangi Latvijoje kovojo prieš Latvijos nepriklausomybę, tai ir Lietuvoje kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę, kadangi mes vienu metu norėjome išsivaduoti iš sovietinės vergijos. Dėl to kova prieš Latvijos nepriklausomybę, vienu ir tuo pat metu buvo nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomybę, o žmogus už tai dar nėra nubaustas Lietuvoje?“

Jei net ir laikytumės šitokios iškreiptos logikos, tai asmuo, Latvijos teismo nubaustas už savo veiksmus prieš Latvijos nepriklausomybę, yra nubaustas už viską ir antrą syk negali būti baudžiamas už tą patį. Ar Lietuva ketina prašyti Latvijos dar kartą, dabar jau Latvijos teisme, nuteisti Lietuvos teismo nuteistus 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje organizatorius? Nesinorėtų tuo tikėti…

Taip, mes visi norėjome išsivaduoti. Ir aš su ginklu savo tarnybos vietoje saugojau baudžiamąsias bylas vienintelis iš viso komisariato. Naktį, eidamas per miestą, J.Basanavičiaus gatvėje sutikęs kariškį ginkluotą ir galvojau: „Sustabdysi tu mane ar nesustabdysi, teks man šauti į tave ar ne…“ O mama mane išlydėdavo kaip į karą – peržegnodavo su ašaromis: „Viskas, gal aš jau nepamatysiu tavęs“. Ir buvau vienintelis su kolega (kuris dabar dirba Generalinėje prokuratūroje), kuriuos Vidaus reikalų ministerija tą naktį galėjo skubiai iškviesti tarnybon, kad 1991 m. sausį apžiūrėtume įvykio vietą prie Televizijos bokšto…

-Ką radote?

-Ten buvo ir sumaitotas automobilis, ir nuo tanko vikšrų sumaitoti šaligatvių bordiūrai, žemė… Tada Tardymo valdyboje ėjau vyr.tardytojo pareigas ir vykdžiau įsakymą: apžiūrėti įvykio vietą. Tai mes su kolega tą ir padarėme. Tokie buvo laikai.

Tačiau grįžtant prie „konteksto“: kitas aspektas, kaip masiškumas, kuris buvo „traukiamas už ausų“ prie šitos bylos vien tuo pagrindu, kad kaltinamasis 1991 metais darė nusikalstamas veikas Latvijoje, veikdamas prieš jos nepriklausomybę.

Štai čia iškyla klausimas: ar galime mes Lietuvos Respublikos įstatymo vardu kištis į kitoje valstybėje daromus nusikaltimus, jų tyrimus ir kvalifikavimus? Ir tai, kas buvo padaryta kitose valstybėse, pas save kvalifikuoti antrą kartą ir antrą kartą už tai pas save nuteisti?

Mes žinome, kad Konstantinas Nikulinas Latvijoje buvo nuteistas, bausmę atliko ir laikoma, kad teisingumas buvo įvykdytas. Latvijoje ši byla baigta. Tačiau Lietuvos teisėsaugininkai šiandien tą bylą traktuoja kaip elementą, kurį galime apjungti žodžiais „masiškumas“ ir „kontekstas“, bei sakyti, kad jis tuo pačiu momentu įvykdė nusikaltimą ne tik Latvijoje, bet tuo pačiu ir prieš Lietuvos civilius gyventojus.

Beje, kaip žinoma, nei Baudžiamojo kodekso 100-asis straipsnis, nei koks nors kitas straipsnis nenumato ir nenustato tokio nusikaltimo požymio, kaip „kontekstas“.

Latvija kvalifikavo K.Nikulinui baudžiamąją veiką kaip piktnaudžiavimas tarnyba ir įgaliojimų viršijimas, kas neabejotina. Aš nežinau iš kur, kodėl, kokiu pagrindu Lietuvos teisėsaugos ir teisingumo institucijoms galėtų kilti abejonių, kad Latvijos teismai fiktyviai įvykdė savo šalies teisingumą, o K.Nikulino veiksmus Latvijai privalomai derėjo įvertinti kaip nusikaltimą žmoniškumui, ir tas veikas dabar dar mėginti inkorporuoti į naują kaltinimą mūsų procese, bei sakyti, kad „ir tie veiksmai, kurie buvo padaryti Latvijoje, kontekste suponuoja tai, kad jis padarė nusikaltimą žmoniškumui ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje“. Dėl to latviai labai nustebo.

-Čia ne tas žodis, kad nustebo – Latvijos Generalinė prokuratūra net pareiškė protestą ir viešai televizijos laidoje išreiškė susirūpinimą, nes Lietuvai Konstantinas Nikulinai buvo perduotas visai ne pagal tą straipsnį, o Latvijos teismo paskirtąją bausmę seniai jau atliko…

-Ir pagal nužudymą, ir pagal nusikaltimus žmoniškumui, kaip kraštutinė atsakomybės priemonė galioja ir gali būti taikoma aukščiausioji bausmė– įkalinimas iki gyvos galvos. Tik pagal nužudymo straipsnį šioje byloje seniai jau suėjęs senaties terminas. Todėl veika buvo perkvalifikuota į nusikaltimą žmoniškumui: jeigu ne pagal tą straipsnį, tai perkvalifikuosime pagal kitą, bet vis tiek laikysime kalėjime iki mirties.

Tokiu atveju galima kiekvieną pilietį, jeigu jam inkriminuota veika kažkiek panaši į kitame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytąją sunkesnę nusikalstamą veiką, numatančią rūstesnę bausmę, formaliai „prikabinti“ prie kitame straipsnyje nustatytos veikos, kad tik tas straipsnis suteiktų nesvarbu ar pagrįstą, tačiau bent formalią galimybę, bet maksimaliai griežtai nubausti jį visam likusiam gyvenimui, kitų pamokai.

Tai jau nebe teisingumas – tai yra atviras teroras. Vidinis Lietuvos Respublikos piliečių teroras. Tokiu atveju, Lietuvos teisėsaugos ir teisingumo institucijos tampa pasibaisėtino teroro įrankiu. Čilės valstybėje Pinočeto režimo metu, jos piliečių įbauginimui buvo taikoma maksimali atsakomybė pagal bet kokį, bet būtinai kuo baisesnį ir kuo griežtesnę atsakomybę numatantį straipsnį, nepaisant to ar jis atitiko žmogaus padarytuosius veiksmus, ar ne… Tai nejaugi mes linkstame tokio režimo link? Jeigu Lietuvoje teisingumo proceso raida toliau vystysis šitokia linkme, išsigims ir mūsų teisinė sistema, ir teisingumas. Aš to nenorėčiau.

Visai neseniai Seime vyko teisinės draugijos konferencija. Joje autoritetingi teisininkai jau atvirai kalbėjo apie tai, kad būtina kalbėti apie naują teisinę reformą Lietuvoje, nes šita neatneša vaisių. Ji išsigimsta į kažkokį neaiškų produktą, kuriame poreikis pateisinti savo egzistenciją, aš turiu omenyje teisėsaugos ir teisingumo institucijų, tampa svarbesnis už žmogaus teises, o žmogaus teisės tampa vien propagandiniais lozungais ir deklaratyviais šūkiais apie demokratiją ir teisingumą.

Tai yra bėda. Ir daroma tai baudžiamojo proceso instrumentų pagalba: kai teismo proceso eigoje leista kada beužsimanius nusikalstamą veiką perkvalifikuoti ir priversti teismą vertinti nagrinėjamą veiką pagal kitą, ženkliai griežtesnę atsakomybę nustatantį arba sunkesnį nusikaltimą numatantį straipsnį, kuomet kaltinimo įrodymai realiai pradedami rinkti teismo proceso eigoje, o ne iki surašant kaltinamąjį aktą. Tokioje situacijoje nei vienas žmogus neturi realios galimybės savalaikiai ir veiksmingai gintis, net ir su profesionalių, didelę praktikos patirtį turinčių advokatų pagalba. Jau nekalbant apie tai, kad teismo procese su advokatais neretai demonstratyviai elgiamasi tarsi su baisingais, nusikalstamas veikas padariusiųjų bendrininkais.

Per teismo procesą leidžiama dešimtimis kartų perkvalifikuoti kaltinimus ir svarbiausia, kad žmogus būtų nuteistas? Tai iš esmės yra teismo institucijos prievartavimas, siekiant bet kuriuo būdu, nepaisant priemonių ir teisės principų nuteisti žmogų, ir demonstratyvus gyventojų bauginimas. Nors apie ką buvo kalbama viešai, rengiant antros teisinės reformos projektą? Kalbėjome, kad nesvarbu, kokį sprendimą priims teismas – išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį, svarbiausia, kad jis, teisingumo požiūriu, veiktų teisėtai pagal įstatymus, būtų teisingas ir priimtų sprendimus pagrįstus vien proceso metu kruopščiai ir visapusiškai patikrintais bei patvirtintais įrodymais, surinktais baudžiamojoje byloje, vadovaudamasis loginės įrodymų ir teisės normų profesionalios analizės pagrindu susiformuotu vidiniu įsitikinimu.

O kai tie patys įrodymai pradedami traktuoti ir vienaip, ir kitaip? Jeigu jie, pasirodo, tinka ir nužudymui, ir nusikaltimui žmoniškumui, jie tinka ir genocidui, ir karo nusikaltimui, ir aparteidui, ir prekybai žmonėmis? Neįrodėm vienokio nusikaltimo, tuomet įrodysime kitokį – sunkesnį? Jeigu tas įrodymas netiko šitam nusikaltimui pagrįsti, tuomet jis bus pritaikytas toje pačioje byloje įrodyti kitą – baisesnį nusikaltimą, bet išteisinimo nesulauksit? Palaukite – kokia čia manipuliacija informacija, įrodymais ir teisės principais?

Dėl to ir sakau: mūsų teisinė sistema pribrendo naujai reformai. Šiandien turėtų susiburti visiškai nauja teisininkų grupė, kuri pateiktų naują viziją ir kuriai šūkis: „Žmogaus teisės yra pagrindinė Lietuvos ir Europos Sąjungos vertybė“, būtų tikrąja to žodžio prasme pagrindiniu vertybiniu kelrodžiu, o ne tuščia deklaracija: vienais atvejais- drabstomės deklaracijomis, o kitais, netikėtai pamiršę pompastiškas deklaracijas, prisimename: „čia – kitoks kontekstas“…

Didžiausias pavojus valstybei – proginis manipuliavimas teise

-Kalbant apie senaties terminą: K.Nikulinas, pagal pirminę nusikalstamos veikos kvalifikaciją, jau turėtų būti laisvėje – nes suėjęs senaties jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (pagal nužudymo straipsnį) terminas. Tačiau kaip suprasti tai, kad nusikaltimas, kuriuo kaltinamas K.Nikulinas, įvykdytas 1991 m. liepos 31 d., o mūsų BK 100 str., leidžiantis jam inkriminuoti „nusikaltimą žmoniškumui“, priimtas tik 2011 m.? Kaip paaiškintumėte tą galiojimą atgal šiuo atveju?

-Dėl senaties termino diskusijos iš esmės nėra. Nusikaltimai žmoniškumui, kaip jie buvo kvalifikuojami Niurnbergo procese, Tokijo procese, vienodai veikia atgal ir persekios kiekvieną nusikaltėlį, kuris bus pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau yra bet…

1998 metais priimtas Romos Statutas – tai visiškai naujas papildytas Niurnbergo tribunolo nusikaltimų žmoniškumui turinys. Pagal savo turinį jis yra išplėstas ir detalizuotas – kas ir buvo padaryta 2011 metais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100-jame straipsnyje. Būtent 1998 m. Romos Statute atsirado atsakomybė už žmonių pagrobimus, seksualinį išnaudojimą, žmogaus išnaudojimą (nors buvo ir anksčiau atsakomybė už žmogaus kaulų, odos, plaukų panaudojimą, bet apie tai anksčiau nebuvo kalbama, kaip nebuvo kalbama ir apie žmogaus organų panaudojimą).

Romos Statutas įsakmiai nubrėžė ir nedviprasmiškai aiškią atsakomybės taikymo termino ribą: tai, kas buvo padaryta iki 1998 metų, negali būti vertinama pagal Romos Statuto straipsnių dispozicijas. Tik nuo 1998 metų padarytos veikos gali būti vertinamos pagal Romos Statuto straipsnių dispozicijas. O kas įvyko Lietuvoje?

Eilinį kartą Lietuvos politikai užsimanė pasidemonstruoti tapę šventesniais už popiežių, proteguojamos atskirų asmenų politikos sumetimais manipuliuodami nacionalinės teisės principais ir aktais? Tačiau šiuo atveju manipuliuojama jau valstybės politikos lygmenyje, kadangi įstatymą priėmė Seimas. Ir jis baudžiamajame procese nepasakė to, ką privalėjo aiškiai pasakyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 3-jame straipsnyje, kad toms nusikalstamoms veikoms, kurios buvo padarytos iki 1998 metų, Baudžiamojo kodekso 100-asis straipsnis nėra ir negali būti taikomas, nes nėra atsakomybės be įstatymo, o įstatymas negalioja atgal laiko atžvilgiu.

Pas mus, Lietuvoje, deja, viskas buvo padaryta atvirkščiai, dabar baudžiamoji atsakomybė in corpore visoms veikoms, numatytoms Romos Statute, pradėta taikyti, nekreipiant dėmesio į vieną pagrindinių teisės principų, skelbiančių, jog nėra atsakomybės be įstatymo ir įstatymas laiko atžvilgiu atgal negalioja, ne tik nuo tų laikų, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, bet nuo neatmenamos senovės laikų.

Pagal šitokią logiką, belieka sulaukti, kada ir kaip greitai bus pradėti ikiteisminiai tyrimai ir teismų procesai dėl karo ar nusikaltimų žmoniškumui dėl, pavyzdžiui: kryžiaus žygių į Lietuvą, žemaičių etninių žemių su gyventojais pardavimo kryžiuočiams, Lietuvos prijungimo prie carinės Rusijos ir lietuviško rašto draudimo bei prievartinės Lietuvos gyventojų rusifikacijos, Vilniaus krašto užgrobimo ir jo gyventojų priverstinės polonizacijos, Klaipėdos krašto ir mažosios Lietuvos užgrobimo bei jų gyventojų priverstinės germanizacijos, Stalino bei Hitlerio okupacijų laikotarpio pasekmių Lietuvos gyventojams. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir plėsti, nes visai neseniai paaiškėjo, kad Lietuvos teismų praktika toleruoja baudžiamosios bylos mirusiajam nagrinėjimą, dėl galimybės jį, net jokio teismo nenuteistą, reabilituoti… Pasirodo visai nesvarbu, jog reabilitacijos procesas įmanomas tik esant anksčiau priimtam ir įsiteisėjusiam apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Kas žino, kokie įrodymai gali būti pateikti ir kokius sprendimus tektų priimti teismui tokiose ir kitose panašiose bylose?

Taigi, tenka pripažinti, kad šitoje vietoje įvyko tam tikra manipuliacija teisės principais, sąvokomis ir procesiniais terminais. Tuo, jog Konstitucijoje ir kodeksuose nėra paraidžiui įtvirtintas šitoks draudimas, ikiteisminiuose tyrimuose ir teismo procesuose net nesigėdydami prokurorai naudojasi atvirai, o teismai, užuot nutraukę šitokią savivalę, tyli, tarsi pamatiniai teisės principai atskirų bylų kategorijai Lietuvoje vienu akimirksniu būtų nustoję galios.

Todėl savo išvadoje teismui aš ir pasisakau, kuris aktas viršesnis: tarptautinis, kuris sako, kad straipsnio taikymas laiko atžvilgiu atgal negalioja, ar nacionalinis?

Tarptautinė teisė negalioja tiesiogiai. Tačiau tarptautinės teisės normos įsigalioja perkeltos į nacionalinę teisę, o ratifikuotos- įgyja tiesioginio taikymo galią. Štai nuo to momento, lygioje vietoje iškyla, regis absurdiškai beprasmis, tačiau, pasirodo, esminis nacionalinės ir tarptautinės teisės normų konkurencijos klausimas: kas viršesnė – nacionalinės ar tarptautinės teisės norma?

Tarptautinis teisės aktas sako, kad tos Romo Statuto normos ir tuo pačiu momentu Lietuvos Baudžiamojo kodekso 100-ojo straipsnio norma laiko atžvilgiu atgal, t.y. iki 1998 metų negalioja ir negali būti taikoma 1991 metais padarytoms veikoms kvalifikuoti, tuo tarpu mūsų nacionalinėje teisėje ši norma galioja be išimčių nuo aisčių genčių susiformavimo dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Todėl ir Medininkų bylos atveju bandoma taikyti 100-ąjį straipsnį, nors tiesioginio taikymo galią turintis tarptautinis teisės aktas įsakmiai draudžia tą daryti.

Šitokia nihilistinė situacija sąlygoja ne vien teisės normų konkurencijos, bet ir sveiku protu nesuvokiamą elementaraus teisinio išprusimo, profesinės kompetencijos bei valstybinės politikos teisės ir teisingumo srityje nuostatų prieštaravimą.

-Bet juk, kai įstatymas buvo rengiamas, teisininkai pasakė: „viskas tvarkoje“, ir Seimas tas pataisas priėmė…

-Tačiau teisininkai iki šiol atvirai nepasako kito aspekto – kad toks disbalansas tarp tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės yra visuotinai žalingas, netoleruotinas ir jo neturėtų būti. Kitaip, štai jau ketvirti metai matome, prieštaraujant pagrindiniams teisės principams, atsiradusią akivaizdžią galimybę nedraudžiamai ir bet kaip manipuliuoti teisės normomis, priklausomai nuo to, kokius politinius ar kitokius poreikius turi vienos ar kitos politinės jėgos ar atskiri jų atstovai.

Tokiame, teisės principų nepaisančiame, neatsakingame ir mėgėjiškame įstatymų leidybos ir jos iniciatyvos procese, pasireiškiančiame proginiu manipuliavimu teise, mano nuomone, slypi didžiausias pavojus mūsų valstybei ir visuomenei. Šis negatyvus reiškinys tapo itin pavojingu, kuomet apėmė aukščiausiąjį lygmenį, kai šiam tikslui buvo pajungtos visos aukščiausios politinės ir administracinės valdžios institucijos.

-Bet Seimas irgi gali klysti – juk buvo ne vienas ir ne du įstatymai priimti, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti kaip prieštaraujantys Konstitucijai ir taisomi…

-Ačiū Dievui, kad mes turime tokius apsaugos mechanizmus, kaip Konstitucinis Teismas, kuris dar gali apsaugoti. Tačiau gyventojai neturi galimybės tiesiogiai apskųsti Seimo priimto įstatymo, o jei pavadintų jį neteisėtu, tai nesukeltų jokių, tokio įstatymo taikymo, teisinių pasekmių.

„Politologinis rūkas“

-Prokurorų apeliaciniame skunde naujai suformuluotame kaltinime parašyta, jog „Michailovas nužudė remdamas TSRS ir jos organizacijų politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius“. Skaičiau kelis kartus, bet nieko nesupratau. Kažkokia abstrakcija, neapčiuopiama – kažkokios neįvardijamos, mistinės organizacijos. Kaip tą suprasti?

-Jūs mane verčiate vertinti įrodymus, tačiau negaliu to daryti.

-Ar galėtumėte atsakyti, nevertindamas įrodymų, apibendrintai?

-Aš galiu atsakyti tiktai labai bendrais bruožais. Tai, kas yra organizacija ir įsivaizduojama, kad OMON’as vykdė kažkokią tai nuosavą politiką, turėjo kažkokią politinę misiją, tėra vienu iš siurrealistinio pasaulio variantų.

Jie buvo statutiniai pareigūnai ir vykdė įsakymus. Ir baudžiamojoje byloje turėjo būti duomenys aukštesnių pareigūnų – generolų, pulkininkų, t. y. tų, kurie vadovavo tiems padaliniams, parodymai, dokumentai, įsakymai ar kažkas, kas patvirtintų, kad jie vykdė tam tikrą- konkrečią užduotį ir toji konkreti užduotis buvo nukreipta į išskirtinai konkrečiais požymiais apibūdinamų civilių žudymą, žalojimą, jų gyvenimo destabilizavimą.

Kalbant apie valstybės politiką – valstybės siekiai, valstybės tikslai. Turi būti aiškiai įvardinta valstybė, konkreti institucija, organizacija, jos organai bei asmenys, atsakingi už politikos, tame tarpe nusikalstamos suformavimą bei įgyvendinimą, pagaliau aiškiai ir tiksliai įvardintos žmoniškumui nusikalstamos, konkrečios politinės nuostatos, t.y. jų turinys, esmė ir jų įgyvendinimo būdai, priemonės ir mechanizmai, pagaliau privalo būti nustatytas ne kažkieno prasimanytas- kontekstinis, o neabejotinai aiškus priežastinis ryšys tarp konkrečios politinės nuostatos, jos įgyvendinimą užtikrinusios direktyvos, instrukcijos, įsakymo konkretaus asmens veiksmų ir pasekmių. Priešingu atveju kalbėti apie nusikaltimą žmoniškumui nėra prasmės.

-Įvardinta: TSRS.

-Jeigu tai TSRS, tuomet derėtų išsiaiškinti, ar tokia valstybė tuo metu realiai dar egzistavo ir kas tą TSRS sudarė bent jau 1991 m. liepos 29 d. ryte? Jei pripažįstame, kad Lietuva, Latvija ir Estija atkūrusios nepriklausomybes tuo pat momentu išstojo iš TSRS sudėties, tai būtina nepamiršti, kad respublikų, išstojusių iš TSRS sudėties, buvo kur kas daugiau. Vien dėl to, TSRS, kaip tokio tarptautinės teisės subjekto, faktiškai nebuvo likę. Dėl šios priežasties teiginys apie TSRS valstybę ir tokios „valstybės“ politiką vargiai gali turėti kokį nors, bent minimalų faktinį pagrindą…

Švaistytis pavadinimais, be abejo, galima, tačiau… O koks jų turinys? Vien nustojusios egzistuoti valstybės pavadinimas? Antai pasakomas žodis „kontekstas“, o kas turinyje? Pasakoma „masiškumas“, o kas jo turinyje? Pasakoma „TSRS“, o kokia tai valstybė, koks buvo jos turinys bent jau 1991 m. liepos mėnesio pradžioje? Teisinę reikšmę turinčių faktų nėra. Vien turinio neturintys, tušti pasamprotavimai. Kažkoks, švelniai tariant, politologinis rūkas…

-Palaukit, tai čia tada gaunasi politologinė byla?

-Vertinant teisiškai, privalėtų būti baudžiamoji byla.

-Bet kad gaunasi politologijos rinkinys.

-Kada oficialiai kalbama apie kažkokią valstybę, tačiau ignoruojama arba nesugebama įvardinti jos faktinė sandara ir ją sudarantys administraciniai vienetai, kuomet kalbama apie kažkokią politiką, tačiau ji nepagrindžiama tos valstybės ir jos sudėtinių vienetų deklaracijomis, vadovų pareiškimais, direktyvomis, įstatymais, įsakymais, potvarkiais ir panašiai, tai, deja nebėra faktais ir teisiniais argumentais, kuriuos privalėtų ar galėtų įvertinti teismas konkrečios bylos proceso metu.

Kuomet kalbama apie tai, kad tai buvo TSRS, tačiau be Baltijos šalių, Rusijos ir net kitų valstybių, tuomet visu aštrumu iškyla klausimas, kada iš TSRS sudėties pasitraukė savo nepriklausomybę atkūrusios šalys: nuo tokio nacionalinio apsisprendimo momento ar tik po 1991 m. rugpjūčio 21 d. žlugusio pučo? Nors šiandien bent minimaliai istorijoje išprususiai personai tokio klausimo ir diskusijų, atrodo, iš principo nebeturėtų kilti?

1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacija paskelbė savo valstybės suverenitetą. Iki 1990 m. gruodžio 16 d. nacionalinių valstybių suverenitetą paskelbė kitos, buvusios sąjunginės respublikos. TSRS nustojo egzistuoti de facto.

Be to, 1991 m. liepos 29 d. 10 val. ryto didžiausia sąjungine TSRS respublika buvusi Rusijos Federacija pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir užmezgė su Lietuvos Respublika diplomatinius santykius. Sutartį pasirašė Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo seimo) pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

Kaip galėjo egzistuoti į atskiras savarankiškas valstybes subyrėjusi ir gyvybiškai būtinų teritorijų bei resursų netekusi TSRS valstybė? Apie kokią TSRS politiką ir net jos vykdymą iš viso galėtų būti kalbama po faktinės TSRS, kaip valstybės, griūties?

Nebent kažkas rastų savyje drąsos viešai neapsijuokti ir pateiktų teismui solidžius bei patikimus įrodymus, paneigiančius faktinį TSRS subyrėjimo momentą arba prieš civilius nukreiptos TSRS politikos egzistavimą, nesant pačios TSRS …

Tačiau akivaizdžių, visuotinai žinomų ir įrodinėjimo nebereikalaujančių faktų neigimas, mano nuomone, tėra sofistine ekvilibristika ir propagandiniu oro virpinimu, bet tikrai ne teismo procese teiktinais teisiniais argumentais.

Pagaliau, tegul sprendžia patys skaitytojai…

-Ačiū už pokalbį.

Pagal laikraštį “Karštas komentaras”

Komentarai

 

 

 
  1. klauseklis 2017-03-30 09:03

    Gal durni klausimai, bet jie neduoda ramybės kokie įrodymai rodo, kad iki gyvos galvos užteistas :
    1. buvo Medininkų pasienio poste?
    2. būtent jis šaudė ir į ką?
    3. ką būtent nušovė?

    įdomiai čia… 2017-03-27 12:52
    atmintis 2017-03-06 11:03
    100 balų !!! 2013-03-06 – 16:52 rašė:

    Patriotizmo tema Medininkų bylos kontekste labai įdomi, o svarbiausia aktuali, kaip niekur kitur. Keista, kad šiandien 22-aisiais Nepriklausomybės metais dar atsiranda visokių molinukų nesuprantančių, kad būtina surasti ir nubausti tikruosius Medininkų pasieniečių žudikus.
    Pasakykite susimyldami, ką bendro su patriotizmu ir jo esme turi bet kurio ir bet kokio žmogaus nuteisimas be kaltės įrodymų?
    Nekalto žmogaus pasodinimas iki gyvos galvos be įrodymų ir vengimas surasti tikruosius žudikus yra aukščiausia patriotizmo pasireiškimo forma?
    Tuomet belieka atvirai pagailėti šitokių pseudopatriotų ir juos užjausti.
    Tai jau nepatriotizmas, o atviras kenkimas savo Tėvynei, slepiant nuo atsakomybės tikruosius Medininkų žudikus.
    Būtent dėl tokių, neaiškioje vietoje iškasto molio gabalo, pažiūrų šiandien, Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje atvirai drįstama be įrodymų nuteisti Žmogų iki gyvos galvos.
    Sukrečia šiurpas nuo šitokių liguistų pažiūrų Lietuvoje išplatinto niekuo nepagrįstos neapykantos vėžio.
    Patriotai privalo patys nuspręsti ar jiems užtenka “Atpirkimo ožio” Medininkų byloje ar reikia surasti tikruosius žudikus?
    Lietuvos istorijai “Atpirkimo ožio” Medininkų byloje nereikia. Reikia ištirti bylą ir surasti tikruosius žudikus!

    Gintas 2015-07-01 10:01

    Man labai patiko gerbiamo advokato Arūno Marcinkevičiaus vienoje iš diskusijų išsakyta mintis: “Asmuo, teikiantis pirmenybę kokiai nors nuomonei sprendimo priėmimo procese, tuo pat metu atvirai prisipažįsta ir praneša a’priori atsisakąs asmeninės atsakomybės už sprendimo kokybę ir jo teisingumą. Kitaip tariant, atsakingas asmuo asmeniškai in general atsisako teisingai išspręsti jam pavestą ar tenkantį klausimą iš esmės, remiantis faktais bei įrodymais, todėl priimąs pabrėžtinai formalų, nebūtinai teisingą sprendimą.”

    Thumb up 0 Thumb down 0

  2. mūsų teisėsauga gali tik su mergaitėm kariauti…..tai Eglė ,Deimantė….dar Deimantės puseserė……..ir mes turim lietuvos kisieliovų ,kurie sugeba ištirti bylas,nustatyti,kad Eglutė -teroristė………..kad gerb Neringa Venskienė,vienintelė Kaune teisėja neėmusi kyšių-YRA PŪLINYS, nusikaltėlė, nes užlaužtom rankom sumušė PASAULIO SAMBO ČIIMPIJONĄ….GYNĖ ,KAIP PATS GARBINGIAUSIAS ŽMOGUS SAVO BROLIO MERGAITĘ……..manau ji DABAR VIENINTELĖ VERTA -GENERALINIO PROKURORO VIETOS……NES JI STIPRI ,SU STUBURU,ne kaip prezidentės paskirtas beevalis……………

    Thumb up 1 Thumb down 1

  3. Baisiausia, kad į šias išvadas nebus atsižvelgta, ir žmogus, galimai, taip ir neišeis iki mirties į laisvę, nes jis, be kita ko, dar ir rusas. O dar baisiau, kad klaikus nuosprendis jau yra tokio nei sveiko proto, nei įstatymo raidės, ar esmės nepaisymo precedentu: ar cinino paskelbtas mirusio galimo pedofilo išteisinimas nėra toks pat teisės akibrokštas, po kurio, mano nuomone, arba teisės nemokša, arba savo profesijos niekšas, dar ir karjerą padarė…?

    Thumb up 0 Thumb down 0

  4. Vadinas, gaunasi, kad prokurorai ir teisėjai nežino, kad kaltinti pagal tą naują 100 straipsnį už Medininkus negalima arba tyčia taip daro?

    Thumb up 0 Thumb down 0



 
Video reportažas


Nerpigiau.lt

Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Norvegijoje plintant šunims pavojingai ligai – perspėjimas lietuviams
E. Laurinaitis: priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas 2
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
D. Jastramskis išleido monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje 
VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deimantas Jastramskis,...

Seimas pritarė naujai žalos atlyginimo pacientams tvarkai 
Seimas priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų...

Ką signalizuoja pirtyje netikėtai užklupęs galvos skausmas? 
Turkiška, suomiška, rusiška ar japoniška – pirčių pasirinkimas šiais laikais tikrai didelis, o...

Kaunas planuoja statyti metro (balandžio 1-osios pokštas) (9)
Premjerui Sauliui Skverneliui pavadinus mūsų brolius latvius konkurentais, daug kam kilo mintis, kas...

Teisingumo ministerija inicijuoja teismo proceso tobulinimą (1)
Teisingumo ministerija, siekdama sistemiškai tobulinti teismo procesų reglamentavimą, iš vidinių išteklių steigia naują...

Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
G. Landsbergis: „Pritardami Prezidento teikiamų pataisų svarstymui, kviečiame gilesnei diskusijai“
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis šiandien,...
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku išrinktas D. Gaižauskas (6)
Trečiadienį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, aktyviai...
TS-LKD sveikina Aušrą Maldeikienę prisijungus prie bendros frakcijos Europos Parlamente (1)
„Sveikinu Aušros Maldeikienės pasirinkimą prisijungti prie Europos Žmonių partijos (angl....
 
Prokurorams „skauda“ tik jų postai – paprastų žmonių skundams ir ašaroms jie akli ir kurti
Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai:...
Ar Europos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokuroro postą jai siunčia Lietuvos Vyriausybė?
Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos...
Kreipėsi dėl nužudyto sūnaus – pačiai motinai iškėlė baudžiamąją bylą
Nors po aukštų teisėjų sulaikymo skandalo buvo prabilta apie būtinus...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Alytuje išžaginta į darbą ėjusi moteris
Liepos 18 d. apie 5 val. 20 min. Alytuje, Jazminų...
Įtariamojo asmens tapatybė jau nustatyta
Šiandien Vilniaus apskr. vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriuo...
Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinti plėšimu įtariamą vyrą (2)
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (2)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (1)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
Naujo Lietuvos kariuomenės laivo pirkimas bus skelbiamas balandį
Lietuvos kariuomenė planuoja įsigyti naują laivą teršalų likvidavo ir gelbėjimo...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (7)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (23)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
Fiodr Černych perėjo į Maskvos „Dinamo“ (1)
Paskutinę perkėlimų dieną Maskvos „Dinamo“ paviliojo Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną...
 
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai””
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...