Šiandien, kovo 17 dieną, sukanka dvidešimt vieneri metai, kai Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo pradėta formuoti Pirmoji Vyriausybė; pirmąja ministre pirmininke tapo Sąjūdžio Tarybos narė, ekonomistė, prof. Kazimiera Danutė Prunskiene. Jos siūlymu tą pačią dieną buvo paskirti du pavaduotojai: Algirdas Brazauskas ir Romualdas Ozolas. Apie Ministrų kabinetui tekusius išbandymus, įveiktas negandas ir pamokas dabartinei valdžiai kalbamės su Pirmąja Premjere prof. Kazimiera Prunskiene.

– Kai stojote prie Vyriausybės vairo, beveik visas šalies ūkis: finansai, energetika, transportas, telekomunikacijos, stambiausios pramonės įmonės buvo tiesiogiai valdoma arba šimtu procentu priklausė nuo Tarybų Sąjungos. Lietuvos vis dar nepripažino užsienio valstybės, sienas kontroliavo svetima kariuomenė, netrūko priešiškų jėgų, trukdančių Nepriklausomybės realizavimui. Kas lėmė, kad esant tokioms aplinkybėmis sugebėjote ne tik perimti svarbiausių sričių kontrolę, išvengti suirutės, bet net ir išlaikyti ekonomiką tame pačiame lygyje?

– Pirmosios Vyriausybės sudėtį formavau vertindama žmonių kompetenciją ir profesionalumą. Komandoje praktiškai beveik nebuvo „grynųjų politikų“ ar atsitiktinių asmenų, dirbo aukščiausios klasės savo sričių specialistai. Šiandien, deja, tapo įprasta, jog postus lemia partiškumas, asmeninės pažintys, protekcijos, tačiau Pirmojoje Vyriausybėje kartelė buvo pakelta labai aukštai – diletantai ar sukčiai neturėjo jokių šansų.

Kitas svarbus sėkmės faktorius – vieningas ir kryptingas darbas vardan bendro tikslo, turint profesionaliai parengtą ir laikmečiui adekvačią strategiją. Neveltui gavome Santarvės Vyriausybės vardą, o praėjus eilei metų, ir Santarvės ordiną.

Galbūt tai lėmė ir situacija – politiniams žaidimams paprasčiausiai neturėjome laiko, kadangi privalėjome atlikti milžinišką darbą, jautėme didžiulę atsakomybę prieš Lietuvą.

Pereiti iš planinės į socialiai orientuotos rinkos ekonomiką, iš centralizuoto valdomo – iš TSRS centro į suverenų atkurtos savo valstybės reikalų valdymą, prasiveržti į ekonominius ryšius su Vakarų partneriais reikėjo gilaus supratimo, maksimalaus susitelkimo ir pastangų. Privalėjome Lietuvos naudai perimti strategines ūkio šakas – energetiką, transportą, pramonę. Nesugriauti, o išsaugoti, stiprinti ir panaudoti mūsų valstybės augimui.

Valdymo reforma, kariuomenės kūrimas, pasiruošimas nacionalinės valiutos įvedimui – šie ir daugybė kitų šalies egzistencinių klausimų gulė ant mūsų Vyriausybės pečių. Mes sugebėjome situaciją valdyti efektyviai ir savo misiją atlikome garbingai.

-Vienas didžiausių išbandymų, kuriuos patyrė Jūsų vadovaujama Vyriausybė, tai ekonominė – energetinė blokada, tačiau net ir tokia drastiška priemonė nepalaužė jaunos valstybės ryžto. Kaip įveikėte šį iššūkį?

-Blokados pasekmes kuo mažiau turėjo pajausti Lietuvos žmonės – tokį tikslą sau išsikėlėme. Glaudžiai bendradarbiavome su Baltijos šalimis, siekėme išsaugoti svarbius ūkinius ryšius su atskiromis tuometinėmis tarybinėmis respublikomis, kad tik gautume reikalingų resursų. Sugebėjome tiesiogiai susitarti su Maskvos ir Leningrado valdžiomis, šiems miestams tiekėme lietuvišką maisto produkciją, mainais gaudavome kuro, kitų resursų.

Šiemet Vienoje Tarptautinės Ekonomistų sąjungos sesijoje buvęs Maskvos meras prof. G. Popovas viešai padėkojo man už tuometinę paramą maistu. Turėjau ir aš už ką jam padėkoti.

Beje, tuomet, 1990-iais, pavyko susitarti ir su savo kaip valstybės statusą vis labiau suvokiančios Rusijos Federacijos vyriausybe, piktinantis silpnėjančiai centrinei TSRS valdžiai. Skatinome ir mūsų įmones plėtoti prekybinius ryšius su buvusiais partneriais Rytuose bei naujais partneriais – Vakarų kompanijomis. O svarbiausia, nė akimirkai nesudvejojome savo tikslų prasmingumu, išlikome vieningi ir ryžtingi. Pirmoji Vyriausybė iki šiandien bendrauja.

Nors situacija buvo labai grėsminga, dėl efektyvaus Vyriausybės darbo pasekmės buvo palyginti švelnios. Pustrečio mėnesio trukusios blokados metu Lietuvos BVP sumažėjo 11 procentų, tačiau jau iki metų pabaigos praradimus kompensavome – bendrasis vidaus produktas nuo 1989 metų lygio atsiliko vos 3 procentais, o darbuotojų atlyginimai dargi padidėjo 6 %.

-Jūsų Vyriausybės vizitinė kortelė – visą pasaulį apskrieję vaizdai – Gintarinės ledi susitikimai su didžiųjų Vakarų valstybių lyderiais: JAV prezidentu Džordžu Bušu, Didžiosios Britanijos premjere Margaret Tečer, Prancūzijos prezidentu Fransua Miteranu, Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu. Kokią reikšmę Lietuvos valstybingumui turėjo šios kelionės?

-Balandžio viduryje prašydama Lietuvos palaikymo, lydima vos poros asmenų, aplankiau Skandinavijos valstybes, o dar po kelių savaičių pavyko atverti ir didžiųjų šalių – JAV, Kanados, D.Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vartus, susitikti su aukščiausiais šių valstybių vadovais, užsitikrinti jų ir visuomenės palankumą Lietuvos atžvilgiu, suorientuoti sprendimo paieškai. Tai vyko ne tik kabinetuose. Visur buvo daug žiniasklaidos iš įvairių pasaulio šalių. Jungtinėse Amerikos Valstijose Nacionaliniame spaudos klube man buvo surengta spaudos konferencija, kurioje susirinko didžiausių televizijų, laikraščių, naujienų agentūrų žurnalistai. Laikiau viešą „egzaminą už Lietuvą“.

Didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą jaučiau ir kitose šalyse, tad galėjau labai plačiai paskleisti žinią, jog Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva savo laisvės kelyje nesitrauks nė per žingsnį. Lietuvai prašiau tarptautinės bendruomenės paramos ir palaikymo.

Netrukus po mano vizito Vašingtone lankėsi ir Tarybų Sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas, tačiau jis jau neturėjo galimybės vienpusiškai pateikti informacijos – Vakarai buvo išgirdę ir laisvos Lietuvos balsą. Po tokio pripažinimo TSRS vadovybė su mumis jau negalėjo nesiskaityti. O ir Vakarų lyderiai negalėjo mūsų ignoruoti vardan M. Gorbačiovo politikos ir Tarybų Sąjungos stabilumo. Jų šalių piliečiai sužinojo Lietuvos siekius ir daugelis simpatizavo mūsų Nepriklausomai valstybei.

Šią kelionę, remdamasis tikrais faktais ir dokumentais, savo knygoje „Pirmoji diplomatinė pergalė“ aprašė mano brolis ir tuometinis padėjėjas Rimantas Stankevičius.

-Nors anuometinių ir šiandieninių problemų mąstus lyginti būtų nelabai korektiška, tačiau dabarties iššūkiai Lietuvos valdžiai sunkiai įveikiami. Nedarbas, emigracija, skurdas artėja prie grėsmingos ribos. Kokios galėtų būti Pirmosios Vyriausybės pamokos nūdienos Ministrų kabinetui?

-Jie vadovaujasi visai kitais kriterijais – žinome, kad aukštuose postuose dirba premjero bičiuliai, bendramoksliai. Įsigalėjęs principas darbu pirmiausia aprūpinti „savus”, o ne tuos, kurie geriausiai išmano, labiausiai sugeba. Tokios politikos rezultatai matomi, deja, jie labai niūrus.

Niekas nesiginčija, kad operaciją gali atlikti tik kvalifikuotas chirurgas, tačiau vyrauja klaidinga nuomonė, kad šalies ekonomikai gali vadovauti bet kas. Todėl nekeista, kad dominuoja mąstymas: kiek procentų mokesčius padidinsiu, tiek procentų daugiau surinksiu į biudžetą, nors tai absoliutus ekonomikos nesuvokimas. Naktinės reformos buldozeriniu principu važiuojama ir toliau. Panaikintos socialiai reikšmingos PVM lengvatos, pakelti mokesčiai visiškai paralyžavo vidaus vartojimą. Žinant kokiame kontekste teko dirbti Pirmajai Vyriausybei, dabartinio premjero pasiteisinimai pasauline krize skambai juokingai. Norint, jog šalis kiltų iš duobės, valdžia privalo įsiklausyti į ekspertų nuomonę, liautis demonstruoti aroganciją, pripažinti savo klaidas ir skubiai jas taisyti, rūpintis ekonomikos sektorių gyvybingumu, o ne juos žlugdyti. Be kompetentingo valstybės valdymo galutinai pavirsime gūdžiu Europos užkampiu.

-Dėkojame už pokalbį.