Paskutinė rusiško urano partija iškeliavo už vandenyno – Rusija visiškai išmokėjo Amerikai kontribuciją už pralaimėjimą šaltajame kare.

Praktiškai jokia Rusijos žiniasklaidos priemonė neatkreipė dėmesio į šių ( 2015-jų) metų rugpjūčio įvykį, kuomet iš Sankt-Peterburgo uosto kelionėn per Atlanto vandenyną išplaukė prekybinis laivas „Atlantic Navigator“, išplukdęs konteinerius su rusišku uranu.

„Goro – Černomyrdino sandėris“

Tai buvo paskutinioji urano partija, išgabenta į JAV, remiantis prieš 20 metų pasirašyta Rusijos bei Jungtinių Amerikos valstijų sutartimi, numačiusia tiekimą Amerikai 500 metrinių tonų urano, kurį Rusija įsipareigojo pašalinti iš savo branduolinių ginklų ir kurį JAV ketino naudoti kaip kurą savo atominėms jėgainėms.

Apie šį urano sandėrį pakankamai daug kalbėta per paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, tačiau šiandien ši tema atsidūrusi sminių problemų gvildenimo užribyje.

Rusija pralaimėjo šaltąjį karą Vakarams, todėl „urano sandėris“ – Rusijos viršūnių sutikimas mokėti duoklę nugalėtojams strateginio urano pavidalu.

Principinis sutikimas tuo klausimu buvo pasiektas tarp tuometinio RF ministro-pirmininko V. Černomyrdino ir JAV vicepremjero A.Goro, todėl šį sandėrį dažnai vadina Goro-Černomyrdino sandėriu.

Tiesa, žiniasklaidoje galima rasti ir kitokios informacijos – šis sandėris įvardijamas kaip „specialioji Vakarų operacija, įgyvendindavusi iš karto kelis strateginius tikslus:

a) vienašališkas Rusijos branduolinis nuginklavimas, paliekant ją be strateginio urano atsargų, taip pat ir rengimas sąlygų, kuriomis JAV atsisakytų Priešraketinės gynybos sutartis laikymosi;

b) didžiulės ekonominės žalos Rusijai padarymas – mat sukauptos strateginio plutonio atsargos buvo sudariusios esminę viso Rusijos nacionalinio turto dalį;

c) Rusija neteko milžiniškų energijos šaltinių, reikalingų ateičiai, kuomet yra numatomas naujosios torio branduolinės technologijos įdiegimas“.

Na, bet daugelis Rusijos bei JAV žiniasklaidos priemonių pateikdavo šį sandėrį tiesiog kaip eilinį komercinį susitarimą.

Bendra sandėrio suma, numatyta už 500 tonų urano tiekimą, sudarė 11,9 milijardo dolerių. Tuo tarpu tikroji tokio itin prisodrinto urano kiekio vertė yra žymiai didesnė.

Gaminant tokį milžinišką strateginio urano kiekį, kalnakasybos bei karo pramonėje ištisus 40 metų darbavosi keli šimtai tūkstančių žmonių.

Gamybos būta pavojingos – dešimtys tūkstančių žmonių neteko sveikatos bei darbingumo, jų gyvenimo trukmė sumažėjo.

JAV žiniasklaidoje rašė: jau šio šimtmečio pradžioje rusiško urano sąskaita amerikiečių atominės jėgainės gamindavo pusę visos elektros energijos. Kas dešimta elektros energijos kilovatvalandė visoje JAV ekonomikoje buvo gaminama iš Rusijos gabento urano sąskaita.

Pagal specialistų skaičiavimus, atliktus dar praėjusio šimtmečio pabaigoje, tikroji 500 tonų strateginio urano vertė tuo metu buvo sudariusi ne mažiau 8 trilijonų dolerių.

Palyginimui pastebėsime, jog Rusijos vidutinis metinis Bendrasis Vidaus produktas ( BVP) per paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį svyravo apie 400 milijardus dolerių.

Išeina, jog faktinė urano sandėrio kaina sudarė vos 0,15 procento nuo minimalios to urano vertės, kuri, kaip paaiškėjo, buvo lygiavertė dvidešimčiai metinių šalies BVP.

„Urano reparacijos“

Žmonijos istorijoje būta daugybės karų. Pralaimėdavusieji tuos karus neretai mokėdavo nugalėtojams reparacijas bei kontribucijas. Prisiminkime, pavyzdžiui, 1871 metų Prancūzijos-Prūsijos karą. „Geležinis kancleris“ Bismarkas paskyrė nugalėtai Prancūzijai kontribuciją, sudariusią apie 13 procentų BVP (5 milijardus frankų).

Ko gero, didžiausią kontribuciją naujausių laikų istorijoje sumokėjo Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjusi Vokietija. Ji, anot žiniasklaidos, tik prieš trejus metus baigė mokėti reparacijas pagal 1919 metų Paryžiaus Taikos sutarties sąlygas.

Vokietijai buvo paskirtos 269 milijardų auksinių markių dydžio reparacijos. Suma, aišku, milžiniška. Ji buvo ekvivalenti beveik 100 000 tonų aukso. Pagal dabartinę aukso kainą tai sudaro apie 4 trilijonus dolerių.

Ekonomikos istorijos specialistai tikina, jog Paryžiuje paskirtos reparacijos Vokietijai bene dvigubai viršijo tuometinės Vokietijos BVP.

Beje, Vokietija mokėjo reparacijas ištisus 90 metų, kai tuo tarpu Rusija savo „urano reparacijas“ išmokėjo vos per du dešimtmečius.

Negana to, didžioji urano dalis buvo nugabenta į JAV dar per paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Tyrimas – pavojingas gyvybei

„Urano sandėris“ buvo sudaromas visiškai slaptai. Jis buvo slepiamas ne tik nuo Rusijos žmonių, tačiau apie jį nenutuokė net ir daugelis „liaudies išrinktųjų“. Mat šis sandėris nebuvo ratifikuotas šalies parlamente.

Antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje daugelis deputatų ėmėsi tyrimo, siekdami išsiaiškinti sandėrio sąlygas, jo sudarymo aplinkybes, bei įvertinti jo atitikimą Rusijos Federacijos Konstitucijai bei kitiems šalies norminiams aktams.Tačiau dėl nuožmaus tam tikrų įtakingų jėgų iš tuometinio Rusijos prezidento B. Jelcino aplinkos spaudimo tyrimą pavyko sustabdyti.

Dėl šio sandėrio mėgino aiškintis ir daugelis kitų Rusijos politikų (buvo net siekiama šios urano tiekimo į JAV sutarties denonsavimo): pavyzdžiui, generolas L. Rochlinas, buvęs Rusijos Generalinis prokuroras J. Skuratovas, alstybės Dūmos deputatas V. Iliuchias. Tačiau generolas L.Rochlinas žuvo, J,Skuratovas buvo priverstas atsistatydinti – vieno žūtį, o kito atstatydinimą daug kas siejo būtent su jų itin dideliu aktyvumu, tiriant „urano sandėrį“.

Dar yra norinčių kapstytis po sandėrį

Net jei urano gabenimas į JAV pagal Goro-Černomyrdino sutartį ir baigėsi, Rusijoje dar yra manančių, jog šioje istorijoje dar nereikėtų padėti tašką: esą turi būti sugrįžta prie rimtos analizės, tiriant šį sandėrį specialioje tarpžinybinėje komisijoje, kurią sudarytų atominės pramonės specialistai, Valstybės Dūmos deputatai, teisėsaugos organai, URM, Gynybos ministerijos pareigūnai, kitų žinybų atstovai, techninių, karinių, teisės bei ekonomikos sričių ekspertai. Mat esama įtarimų, jog daugelis asmenų, prisidėjusių prie šio sandėrio, lig šiol yra veikiančių valdininkų bei politikų gvardijos gretose.

Antra vertus, egzistuoja nuomonė, jog yra reikalingas teisingas bei sąžiningas Rusijos naujausios istorijos suvokimas. Esą be teisingo „urano sandėrio“ detalių atskleidimo, be jo politinio, karinio bei dorovinio įvertinimo negalės būti garantijų, jog ir vėl nebus užminta ant panašaus grėblio.

Taip pat esą reikia pagrįstų bei išsamių vertinimų tos ekonominės žalos, kurią šis urano sandėris padarė Rusijai bei jos liaudžiai: mat esą reikia būti pasiruošus, „jeigu kas“, Vakarams pateikti „priešpriešinį ieškinį“. O tai neva  geriausia padaryti – dėl „urano sandėrio“.

Pagal užsienio spaudą parengė Sergejus Sokolovas