Hebronas arba mūšis už protėvių kapavietes
Hebrono miestas. Ne tik miestas, bet ir nesantaikos tarp arabų ir žydų židinys. Čia palaidoti Abraomas ir Sara, Izaokas ir Rebeka, Jokūbas ir Lėja. Jų istorija detaliai aprašyta Senajame Testamente: „Ir numirė Sara Kiriafe – Arbe, kur dabar Hebronas Hanano žemėje… Ir nuėjo Abraomas nuo mirusios pačios, ir kalbėjo Heto sūnums ir pasakė: Aš pas jus ateivis ir naujakurys: paskirkite man nuosavą vietą karstui tarp jūsų karstų, kad galėčiau savo velionę palaidoti ir nuo akių savųjų paslėpti“. Už keturi šimtus sidabro sietelių Abraomas iš vietos gyventojo Efrono nupirko jo žemės plotelį ir Machpelos Olą, kurioje ir palaidojo Sarą. „Taip Abraomui atiteko Heto sūnų laukas ir ola, kuri perėjo į jo nuosavybę, kad galėtų laidoti“, – sakoma Biblijoje.
Žydai visada rimtai vertino nuosavybės reikalus. „Sandoris yra sandoris“, – tvirtina mano bičiulis žydas Benia. – Ir nesvarbu, kad pirkta prieš 4 tūkstančius metų. Pinigai sumokėti, dideli pinigai – 400 sietų sidabro, taigi žemė mūsų“. – „Tačiau daugiau kaip prieš 2000 metų žydai prarado pažadėtąją žemą. Arabai čia atkeliavo 638 metais ir laiko šią teritoriją sava“, – aš prieštarauju. „Nuosavybės teisė šventa!“ – šūkteli Benia. – Turim ir juridinį dokumentą – Senąjį Testamentą“.
Reikalą dar labiau sukomplikuoja tai, kad senosios kapavietės šventos tiek žydams, tiek musulmonams. smailas, Abraomo ir egiptietės Agarės sūnus, – arabų genčių pradininkas. Vadinasi, Abraomas (Korane – Ibrahimas) – netik žydų, bet ir visų arabų genčių proprosenolis. Sunku įsivaizduoti, kiek kraujo pralieta už tą kraštą, kur po kalvelėmis slypi dingusių karalysčių liekanos! Per 700 savo valdymo metų arabai žydams neleido melstis Patriarchų oloje. Žydams buvo leidžiama užkopti neanksčiau kaip iki septinto laiptelio, vedančio link olos angos.
Kuomet 19-ojo amžiaus antrojoje pusėje į Palestiną ėmė kraustytis aškenaziai (Europos žydai), daugelis jų dėl religinių paskatų apsigyveno Hebrone. Kad įsivaizduotume to meto europiečių proto sampratą, užtenka perskaityti Diumos – sūnaus laišką baronui Rotšildui: „Jeigu kokia nors tauta sugebėjo dešimtyje posmų perteikti visos žmonijos moralės kodeksą, ji iš tikrųjų gali vadintis Dievo išrinktąja… Man kildavo toks klausimas: kokios misijos imčiausi, jei būčiau tos tautos atstovas? Ir pats sau atsakiau: mane visą užvaldytų viena mintis – atkariauti mano senosios tėvynės žemę ir atkurti Jeruzalės šventovę“.
1929 metais arabai, pakurstyti Jeruzalės muftijaus pranašystės, jog žydų migracija prives prie žydų valstybės sukūrimo, Hebrone surengė kruvinas skerdynes. Išžudė beveik visą žydų koloniją, joje gyvenusias moteris, vaikus ir senelius. Pridarė baisiausių žiaurenybių – skaldė kaukoles, badė akis, pjaustė gerkles, nuskalpavo, prievartavo, kastravo, degino kūnus krosnyse ir skandino išvietėse.
1967-aisiais po „Šešių dienų karo“ žydai vėl ėmė grįžti į Hebroną.
1994 metais žydas Baruchas Goldšeinas paėmė automatą, įėjo į Patriarchų Olą ir nušovė 29 prie šventųjų palaikų besimeldusius arabus. Šaudė iki paskutinio šovinio. Likę gyvi jį į skutelius sudraskė. Goldšteinas žydams tapo europietišku šachidu (savižudžiu keršytoju. – Vert.). Jo laidotuvėse ortodoksalių pažiūrų rabinas Jokūbas Perinas pareiškė, jog „milijonas arabų neverti nė žydų rankos nago“. Goldšeino atminčiai rašomos knygos, skvere, prie jo kapo žaidžia vaikai, o dievobaimingi judėjai čia ateina pasimelsti.
2006 metai. Kelią link Patriarchų Olos man pastoja kareiviai. „Krikščionė? – jie įtariai pasiteirauja. – O ko jums reikia?“ – „Juk tai biblinė vieta, – atsakau. – Mums, krikščionims, šventa“. Kareiviai pasimeta. „Gerai, poniute, – rusiškai taria vienas iš karių. – Iš musulmonų pusės jūsų neįleis, jei dabar meldžiasi. Eikite pro žydų įėjimą“ (Po Goldšteino skerdynių Patriarchų Ola buvo padalyta į dvi dalis – musulmonų ir žydų).
Prie Olos angos mane kruopščiai apieško. Pati Palaikų šventovė išrodo kai nedidelė salė, perskirta grotų ir kareivių su automatais rankose. Senukas rabinas man į rankas įspraudžia žydų maldaknygę anglų kalba. Atsisėdęs prie Abraomo kapo, atverčiu knygą ir bandau gilintis į tekstą. „Allach akbar!“ – pasigirsta arabų minios stūgavimas. Iš išgąsčio net pašoku, maldaknygė nukrenta ant grindų. Ne iš karto susigaudau, kad neatsitiko niek baisaus. Tik už poros metrų nuo manęs prasidėjo musulmonų malda. Pro grotas matau arabų mergaites, kurios tarpusavy šnabždasi, kikena ir pirštais bado.
Scena išties tragikomiška. Vieno tėvo Abraomo vaikai meldžiasi prie jo kapo, tiek žydus, tiek arabus sieja istorinės brolybės saitai ir kartu skiria tarpusavio neapykantos siena. Tik dabar imu suprasti, kad nėra neapykantos didesnės už tą, kai abu kovotojai vienas į kitą panašūs, kai priešiškumą kursto bendras kraujas, tie patys siekiai ir ta pati jį jėga. „Niekas taip nesupras arabo kaip žydas“, – labai rimtai samprotavo mano draugas, žydų radikalas Jaša Fišmanas. – Nesijuok – tai tiesa! Jeigu į mūsų reikalus nesikištų Jungtinės Tautos ir visokios tarptautinės organizacijos, problemų seniai nebebūtų“. – „Kokiu būdu?“ Nebent vieni kitus išskerstumėte? – „Ne jūsų reikalas. Pasitraukite! Nekliudykite! Čia aukštos srovės įtampos zona“.
Idėjiniai žydai. Kas jie tokie?
Hebronas. Žydų apgyvendintas miesto centras. Kad į jį patekčiau, radau kareiviams savo pasą. (Arabams įeiti draudžiama). Ištisas gatvelių ir akligatvių voratinklis, kuriame ateivis tikrai pasimes. Praradusi orientaciją, maklinėju po gatveles, laikydama rankose popierėlį, kuriame užrašytas reikiamas adresas. Mano sutiktiems peisus ant žandikaulių užsiauginusiems ir pistoletų dėklus prie šono prisikabinusiems vyrams aš rūpiu ne daugiau kaip valkataujanti katė. Į mano drovius mėginimus pasiteirauti „Atleiskite, kur man eiti…?“ žmonės išdidžiai atsako ivrito kalba, kurioje jaučiamas amerikiečiams būdingas akcentas: „Nemokame angliškai“ (Pažymėsiu, kad čia daugiausia gyvena Amerikos žydai). Laimė, kažkokiai mergaičiukei, galvą apsirišusiai tradiciniu triubanu, manęs pagailo ir ji parodė namą, kurio ieškojau.
Įėjusi į įstaigą, kurioje man paskirtas susitikimas, matau niūrios išvaizdos moterį, kuri iš kitų išsiskiria nebent netikėtinų matmenų sėdmenimis. Ji tylomis, niūriai spokso į mane. Negirdžiu „Šalom“ ar „Helou“. Tokia damos išvaizda leidžia man suprasti: jei ko nors reikia, sakyk; jei ne – nešdinkis. „Laba diena. Man paskirtas susitikimas su Deividu Vailderiu“, – pralemenu. – „Tiesiai, po to į kairę“, – burbteli dama.
Trisdešimt minučių prasėdžiu įstaigoje, ant kurios sienos puikuojasi Artimųjų Rytų žemėlapis: visos arabų šalys pažymėtos viena spalva, šalia jų – mažas Izraelis ir užrašas: „Nejaugi arabų valstybėms nepakanka savos žemės?“
Man reikalingas asmuo vėluoja. Aplinkui knibžda žmonės. Niekas nenusišypso, nepasisveikina, net nedirsteli. Tūnau susigūžusi. Kokia priešingybė svetingumui arabų, kurie bet kurioje lūšnelėje pirmiausiai pasiūlys atvykėliui vandens stiklinaitę ar kavos puodelį.
Pagaliau pasirodo Deividas, dar jaunas vyras, tačiau neapsieinantis be pistoleto dėkle. Nors ir pavėlavo, nesiteikia nei pasisveikinti, nei atsiprašyti. „Jūs turbūt Deividas? – teiraujuosi. „Palaukite“, – jis tarsteli ir neria pro tualeto duris. Sugrįžęs sėdais už stalo, išsitraukia didžiulį sumuštinį ir ima jį kramsnoti. Pirmą kartą susidūrusi su tokiomis manieromis, suglumstu. „Paprašyčiau vandens stiklinės“, – mano balse girdėti ironijos gaidelės. Nors ant Deivido stalo stūkso didelis mineralinio vandens butelis, jis atsistoja, eina į virtuvę ir iš krano man prileidžia šlakelį šilto vandens.
„Kam jums pistoletas? – teiraujuosi pasipūtusio pašnekovo. – Jus čia saugo ištisa armija“. – „Privalome būti pasiruošę savigynai. Čia yra pavojingų gatvelių, kuriose praeivis gali būti apšaudytas“. – „Ar seniai pastatyta jūsų gyvenvietė?“ – „Prieš keturis tūkstančius metų“, – atsako Deividas, išdidžiai atlošdamas galvą. Puikus propagandinis atsakas. Ką gi – teks ir jį „suvirškinti“. „Klausiu, kada čia sugrįžo jūsų žmonės?“ – patikslinu. Deividas nenoromis išdėsto man Hebrono istoriją, po to atkunta ir išdrožia ištisą kalbą: „Tai svarbus sugrįžimas. Pagaliau įgyvendintos žmogaus teisės ir svarbiausia iš jų – teisė melstis prie savo šventovių. Kai arabai valdė šią vietą, žydams ji buvo neprieinama. Dabar kiekvienas žmogus gali aplankyti Patriarchų šventyklą. Ar girdėjote apie 1929 metų pogromus? Ar žinote, ką arabai tuomet padarė mūsų senovinei sinagogai? Jie pavertė ją gyvulių aptvaru.“ Deivido akyse blykčioja įtūžis.
„Kaip ten bebūtų, jums teks gyventi kartu su palestiniečiais, – sakau. – Juk čia jie gimė, čia jų tėvynė!“ – „Tėvynė?! – spiegteli pašnekovas, o jo veidas pablykšta. – Kieno tėvynė?! Kas joje gimė? Arabai – melagiai, apgailėtini melagiai. Jie jums dantis užkalbėjo! Gal ir gimimo liudijimus parodė? Kam gi jūs tikite?!“ Jo išvaizda ima mane bauginti. Neturiu laiko kvailai diskusijai. Jus perpratau. Mums nėra apie ką kalbėti“, – baigiasi mudviejų pokalbis.
Kaip karštu vandeniu perlieta skuodžiu iš šios nesvetingos vietos. Dievo išrinktoji tauta! Kaip greitai tokia tapo! Ir kaip įžūliai!
– Pakliuvai pas daugiausia problemų keliančius naujakurius, – man aiškina izraeliečių organizacijos „Šiandieninis pasaulis“ atstovas Chagitas Ofranas. – Tai Amerikos žydai, kurie čia vyksta ne dėl geresnio gyvenimo, o iš ideologinių paskatų. Patys žydai jų nekenčia. „Idėjiniai“ naujakuriai pešasi su arabais, Izraelio kareivius apmėto akmenimis, nors tie kareiviai juos saugo. Žinote, kaip jie sugrįžo į Hebroną? 1968 metais žydų ortodoksų grupė per Velykas atvyko pasimelsti į Hebroną. Gavę leidimą, jie apsistojo viešbutyje, o po to pareiškė, kad nesiruošia išvykti. Teko jiems kaimyninėje Kirijat-Arbės gyvenvietėje surasti vietos karinės bazės teritorijoje, kad būtų saugomi. O 1975 metais grupė religininkų moterų kartu su vaikais vėl pakartojo Hebrone tą pačią įsikūrimo misiją. Žodžiu, kai kas pataliukais ėmė persikelti į Hebroną. O 1980 metais, kuomet Hebrone 6 žydai buvo arabų užmušti, į miestą buvo įvesta Izraelio kariuomenė, o naujakuriams įsikurti paskirtas specialus rajonas.
Tai pavyzdys, kaip vyriausybei remiant nelegaliai, nors ir triukšmingai, grobiamos teritorijos. Iš pradžių koks nors žydas palestiniečių žemėje nusiperka namą (beje, daug pigiau, negu Izraelyje), o kaimynystėje namą įsigyja kitas žydas. Kai susidaro visa žydų naujakurių grupė, prasideda jos konfliktai su arabais. Tuomet vyriausybė tučtuojau įveda karinius dalinius ta dingstimi, jog „reikia ginti mūsų žmones“. Visi tokie sandėriai vyksta už uždarų durų. Niekada nesužinosime, kiek lėšų vyriausybė išleidžia arabų teritorijoms kolonizuoti. Tai jautriausias klausimas Izraelyje.
„O man į politiką tik nusispjauti, – pareiškia iš Voronežo atvykęs Pavelas B., su šeima įsikūręs gyvenvietėje „Arielj“. – Nesu tikintis žmogus. Atvykau todėl, kad čia pigesnis pragyvenimas, geresnės sąlygos“. Rusijoje jam pasakė, kad gyvenvietėje „Arielj“ yra 26 mokyklos, universitetas ir nepriekaištingos medicinos paslaugos. Tačiau jo niekas neperspėjo, kad faktiškai teks gyventi okupuotoje teritorijoje. „Smulkmenomis niekada nesidomėjau, – aiškina Pavelas. – Jeigu čia gyvena žydai, vadinasi, ir mes galime gyventi. Mes ne iš tų, kurie žandenas ant skrostų augina. Mes normalūs žmonės, net Kalėdas švenčiame“.
„Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“
Jeruzalė. Senovinio miesto centras. Mažame rytietiškame kambarėlyje susirangiusi sėdžiu ant pagalvėlių ir gurkšnoju beduinų būdu paruoštą kavą. Pastaroji tokia stipri, kad net širdis ima krūtinėje daužytis. Mano pašnekovas Isama – interneto kavinės savininkas. Jis – vidutinio amžiaus arabas, ant kurio plačios krūtinės puikuojasi didelės pravoslavų kryžius.
– Mūsų visi nekenčia – ir savi, ir svetimi, – jis juokauja. Musulmonai arabai – už tai, kad mes krikščionys; žydai – už tai, kad esame arabai. Vakar vaikinas, dirbantis mano kavinėje, iš turgaus atrūko išsigandęs. Kažkoks musulmonas liepęs jam paslėpti kryžių, atseit, jis erzinąs. Išsigandęs berniukas padarė, kaip jam liepė. Aš jam sakau: „Išprotėjai! Jeigu esi krikščionis, didžiuokis tuo, kad nešioji kryžių. Simboliais nesimėtoma. Čia, senovės mieste, žmonės labai nepakantūs kitiems. Ir žydai ortodoksai, ir musulmonų fanatikai nepraleidžia progos spjauti ant kryžiaus. Tegul tik kas nors išdrįsta nusispjauti ant mano kryžiaus – nusuksiu jam sprandą“.
Isamas man rodo, kaip savo stipriomis rankomis jis ą nors sugriebtų už galvos. Tai jau nebe pirma mano senojoje Jeruzalėje nugirsta istorija, kaip niekinamas kryžius ir kita religija. Šiame mieste fanatiškai nusiteikusių žmonių, kuriuos užvaldė troškimas melstis savo Dievui ir tai daryti vien jiems suprantamu būdu, neapykanta ir aistros tokios nežabotos, kad nuo jų visas kūnas pagaugais eina. Teko matyti, kaip arabai naktimis gąsdina žydus riksmais „Prakeikti bailiai!“, o pastarieji ant arabų galvų pila pamazgas; pašiurpino vaizdas, kaip per Velykas prie Dievo šventyklos durų armėnai ir graikai mušasi dėl to, kas pirmas įkels koją į šventyklą.
Kiekivneas gestas ar neatsargus žodis čia laikomi provokacija. Vienas mano senovinėje Jeruzalėje gyvenantis krikščionis draugas, gražiu vardu Nojus, turi tarpėjų veislės šunelį. Tie, kurie yra matę tarpėjų, supras, kodėl jis kartais vadinamas kiauliašuniu: jo snukis panašus į kiaulės. Senoviniame mieste, kuriame didžiuma gyventojų yra žydai ortodoksai ir musulmonai, daugelis žmonių prie visą gyvenimą nėra matę gyvos kiaulės (iš religinių paskatų). Per žydų Velykas Nojaus duktė išėjo su šuneliu pasivaikščioti ir grįžo verkdama. Kažkas iš praeivių pasipiktino: „Štai iki ko priėjome! Į Jeruzalę atitepė kiaulę!“
Mano draugas Nojus – labai ūmus ir per šventes šlakelį vyno išgeriantis žmogus“ (o švenčių Jeruzalėje į valias) – tiesiog padūko. Jis tučtuojau nuvyko į priemiestinį krikščionių kaimą Bet-Džala, kuriame pas draugužį pasiskolino paršiuką. Sugrįžęs į senovinį miestą, jis išvedė į gatvę tarpėjų veislės šunelį ir paršiuką ir ėmė šūkaloti: „Žmonės! Žmonės! Žiūrėkite! Vienas – šuniukas, o kitas – paršiukas! Aišku?“
Į Bet-Džalą paršelį grąžinti vedantį Nojų sustabdė izraeliečių kontrolės punkto kareiviai. „Ką tai reiškia?“ – rūškaną veido miną nutaisė jų vadas. „Vežu iš Jeruzalės paršelį į namus pas mamą“, – džiugią žinią pranešė Nojus. „Vadinasi, paršelį per žydų Velykas laikei Jeruzalėje?! Tai provokacija!“ Ir vargšą Nojų keturioms valandoms uždarė į belangę, „kol bus išaiškintos aplinkybės“.
„Beprotiškas miestas ir beprotiškas kraštas!“ – man dažnai tvirtina draugė žydė, ištekėjusi už arabo. – Čia kiekvienas turi savo teisybę ir savo kaltę. Visų išklausau, visiems randu pateisinimą ir man visų gaila“.
Izraelyje, šioje mistinių konfliktų šalyje, imi suprasti, kad yra tiesiog begalinės skaičius galimybių būti teisiu. Tačiau tokia jau žmogaus prigimtis, kad, atsidūręs tarp skirtingų stovyklų, skirtingų idėjų ir prieštaringų pasaulėžiūrų, jis neatsispiria pagundai prisiliesti prie vienos ar kitos pusės, vieną pripažinti teisia, o kitą – neteisia.
Menu Jeruzalės viešbučio bare sutiktą įkaušusį Vakarų diplomatą, kuris man pareiškė: „Negalime leisti sau tokios prabangos, kaip objektyvumas. Žydai palestiniečių atžvilgiu elgiasi kaip šunsnukiai, tačiau anot Ruzvelto posakio, tai Mūsų šunsnukiai, Mūsų judėjų – krikščionių civilizacijos dalis, o tai reiškia, kad kaip įmanydami juos ginsime. Ir jums, rusams, taip pat teks rinktis. Trečdalis Izraelio gyventojų – išeiviai iš buvusios TSRS, ir rusų kaltę jie laiko gimtąja. Tai kas jiems „savi“ ir kas „svetimi“?“
P.S. Ben-Guriono aerouostas. Stoviu kratų kambaryje, o kūną dengia tik kelnaitės. Krūtinę dengiu rankomis, o kelnes teko nuleisti iki žemės. Uniformuota boba kaip trioba stengiasi aptikti mano rūbuose sprogmenų. Šalia dešimt vyriokų rausiasi mano lagamine. Mat iš saugumo tarnybos kompiuterio jie gavo informacijos, kad pabuvojau Gazos ruože. Tad dabar esu „apdorojama“ pagal visą programą. Stovėdama skaičiuoju nuostolius, patirtus nuo atvykimo į Izraelį akimirkos: iš SD plejerio liko tik metalo laužo krūvelė, nes jį saugumiečiai tiesiog „išmontavo“ ir, žinoma, nekompensavo nuostolių; lagamino dugne buvusią fotokamerą jie sutraiškė; draugams vežtus vyno butelius sudaužė. Į atmintį įstrigo orumą žeminanti dviejų valandų kvota Maskvos „Domodedovo“ aerouoste, draudimas naudotis mobiliuoju telefonu ir tris valandas trukęs tardymas Tel-Avivo aerouoste. Iš pastarojo mane, pasimetusią ir verkiančią, tiesiog ištempė Izraelyje gyvenantys draugai.
Kada viena specialiosios tarnybos darbuotoja iš tūbos ėmė spausti mano dantų pastą, aš bandžiau protestuoti: „Ar tai būtina?“ – „Kodėl keliate balsą?“ – pasipiktino saugumietė. – Aš tik vykdau instrukciją”.
O aš, jausdama tam tikrą pasitenkinimą, pakartojau mano draugės žydės mėgstamą frazę: “Niurnbergo procese žmonės, vykdę instrukcijas, buvo pasiųsti į kartuves”.
Darja Aslamova, “Komsomolskaja pravda”
