Šventojoje žemėje dešimtmečius nesiliauja dviejų tautų kraujo kerštas
Gazos sektorius. Izraelio pasienio kontrolės punktas „Eresas“. Betono koridorius, spygliuotos vielos ir kalėjimo grotų padalytas į dvi dalis, skiria dvi viena kitos nekenčiančias tautas – žydus ir arabus. Mūsų, mėginančių patekti į Izraelį, vos 10 žmonių: aklas vyras, valksnos uždengtomis akimis, jo vedlys – penkiametis sūnus, du arabų verslininkai baltais, prakaito permerktais marškiniais, palestiniečių šeima, vedina trimis vaikais, ir aš. Mes – ta saujelė žmonių, kam pavyko gauti leidimą iš Gazos įvažiuoti į Izraelį. Kankina pragariška kaitra. Kažkur u-ž akmeninės sienos sklinda paukščių trelės. Laikas tamprus it guma. Nėra suolelių, tualeto. Vaikai verkia, o aklasis, įsikibęs į grotas, virkauja: „Hajalj!“ („Kareivi!“). Nepaisant kaitros nuo to vyksmo šiurpuliukai nueina pagaugais. Kitoje betoninio izoliatoriaus pusėje kažkieno akys mus atidžiai stebi per kameras ir sargybiniai galbūt šaiposi. Jau dvi valandas nesiliauja laukimo kančia. Verslininkai traukia dūmą ir guodžias, kad nieko baisaus. Šit prieš metus, kada palestiniečiai iš Gazos sektoriaus į pasaulį galėjo patekti tik gavę izraeliečių leidimą, Egipto – Izraelio pasienyje esančiame kontrolės punkte susitelkdavo tūkstančiai žmonių. Jie daugelį dienų buvo verčiami tūnoti izoliatoriuje. Tokio beprasmio laukimo rekordas – 45 paros. Per tą laiką viena moteris punkte pagimdė, o du atsisveikino su ašarų pakalne.
Pagaliau pasigirdo ausis veriantis džeržgimas ir įsijungus valdymo pultui, metalinės grotos prasiskiria. Mes, paklusdami iš garsiakalbio sklindančioms komandoms, žąsele kėbliname link keistos permatomos dėžutės, panašios barokamerą. Einu pirmoji. „Rankas aukštyn! Kojas laikyti pečių plotyje!“ – įsakinėja nematomo asmens balsas. Kamera užsidaro, esu peršviečiama rentgeno spinduliais. Įkandin manęs į „barokamerą“ įspūdina penkiamečio vedlio už rankos vedamas aklasis. Jis bejėgiškai atlošia rankas, o aš stebiu jo beprasmišką, panašią į silpnapročio veido išraišką ir staiga į galvą dingteli Gazoje nugirsti vienos palestinietės graudūs žodžiai: „Žydai konclageriuose iš fašistų daug ko išmoko!“
Nežinantiems – konflikto esmė
1897 metai. Šveicarijos Bazelio mieste įvyko pirmas sionistų kongresas, kuriame buvo priimtas sprendimas „Palestinoje sukurti nacionalinį žydų židinį. Žydai, puoselėjantys didžiąją biblinę svajonę sugrįžti į Pažadėtąją žemę, iš viso pasaulio pradeda keltis į Palestiną.
1917 metai. Palestinos gyventoji tautiniu požiūriu taip pasiskirstę: arabų – 93 procentai, o žydų – tik 7 procentai.Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro lordo Belfuro garsiojoje deklaracijoje žydams duoti du pažadai. Pirmasis: „Jo Didenybės vyriausybė išnagrinėjo idėją Palestinoje įkurti žydų nacionalinį židinį ir dės visas pastangas įgyvendinti šį sumanymą“. Antrasis pažadas skirtas Palestinos arabams: „…neįvyks nieko, kas leistų kokiu tai būdu pažeisti Palestinoje esančių ne žydų tautybės gyventojų bendruomenių pilietines ir religines teises“.
1920 metai. Britanija iš Tautų Lygos gauna mandatą valdyti Palestiną. (Iki tol Palestina buvo valdoma Osmanų imperijos. 1918 metais arabų pajėgos drauge su anglais išvijo turkus).
1920 metais – praėjusio amžiaus ketvirtasis dešimtmetis. Gyventi Palestinoje atvyksta keli šimtai tūkstančių žydų iš viso pasaulio. Tai sukelia didelį arabų nepasitenkinimą.1947 metai. Pasaulis sukrėstas 6 milijonų žydų holokausto ir žūties. SNO priima sprendimą padalyti Palestiną į dvi valstybes – žydų ir arabų. Padala naudinga žydams, jiems atiteko 56 procentai teritorijos, nors tuo metu jie sudarė tik trečdalį Palestinos gyventojų. Vyksta masiniai arabų protestai. Pagrindinis argumentas: „Jeigu taip gaila žydų, atiduokite jiems dalį Europos. Kuo remdamiesi grobiate mūsų žemes?“
1948 metai. Izraelio valstybės sukūrimo dieną jį užpuola penkios arabų valstybės – Jordanija, Egiptas, Livanas, Sirija ir Irakas. Izraelis pergalingai atremia antpuolį, pereina į kontrataką ir užgrobia didesnę arabams skirtos teritorijos dalį. Apie milijoną palestiniečių žydai išveja iš jų namų.
1967 metai. Įsiplieskia 6 dienas trukęs Izraelio karas su kaimyninėmis arabų valstybėmis. Karas baigiasi žydų triumfu, jie padvigubina Izraelio teritoriją. Žydai visus įtikino, kad niekas jų „nesugins į jūrą“, veikiau jie patys kitus sugins į dykumą. Karo rezultatas – dar pusė milijono palestiniečių paragavo tremtinio duonos. SNO Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 242apie tai, kad „nepriimtina užkariauti teritorijas“, ir raginanti izraeliečių karines pajėgas atsitraukti iš užgrobtų žemių jau beveik užmiršta. Mat didysis žydų Dievas pripažįsta tik senąją nugalėtojo teisę.
2006 metai. Rinkimus į Palestinos parlamentą laimi „Hamas“ 0 radikali islamistų organizacija, nepripažįstanti Izraelio teisės egzistuoti. Birželio pabaigoje Izraelis įveda savo kariuomenę į Gazos sektoriaus teritoriją, kad „išgelbėtų kapralą Hiladą Šalitą“, palestiniečių kovotojų paimtą į nelaisvę.
Po kelius dešimtmečius trukusių kruvinų karų tarp žydų ir arabų Palestinos valstybės vis dar nėra žemėlapyje. Oficialiai įregistruota daugiau kaip 4 milijonai palestiniečių pabėgėlių. Užtat gyvuoja Izraelio valstybė – šalis protingo egoizmo, elastingos sąžinės, geležinės žydų energijos, puikių kovinių pergalių ir specialių operacijų, kitas tautas niekinančios valstybinės atskirties ir pavyzdžio neturinčio gebėjimo iki galo ginti savo piliečių interesus. Šalis, kuri niekada neužmiršo vieno iš Mozės priesakų: „Akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją“
Ir žydai, ir arabai labai prisirišę prie šios žemės, dėl kurios pralietas jų protėvių, tėvų, brolių ir vaikų kraujas. Jeigu vien teritorijos būtų ginčo objektas, problemą būtų galima išspręsti. Deja, ji kur kas gilesnė ir labiau emocionali. Šiame palyginti nedideliame žemės plotelyje yra visos svarbiausios žmonijos šventosios vietos. Tai reiškia, kad kovoje dėl jo tinka visos priemonės, naudojamos tiek diletantų, tiek profesionalų.
Kaip pagaminti raketą? „Darbščiųjų rankų“ klubas
Palestinos pabėgėlių stovykla Han-Junis Gazos ruože. Iš oro be perstojo sklinda nervus jaudrinantis gausmas. Viršum gyvenvietės ratus suka Izraelio žvalgybiniai lėktuvai. Jie ieško būtent tų žmonių, kurie slepiasi mažoje FATCh (tai judėjimas už Palestinos išlaisvinimą, įkurtas 1957 metais. Vėliau peraugo į partiją, kuri 10 metų buvo valdančioji ir neteko savo pozicijų, rinkimus laimėjus partijai „Hamas“) religinės ir karinės pakraipos kovotojų trobelėje.
Pats vidurdienis. Maldos metas. Kantriai laukiu, kol vyrai baigs namazą (apsiplovimą. – Vert.). Mane domina vienas iš jų – vienakis Abu Baronas, „Aburišo kankinių brigados kovotojas. Kai jis buvo vos 10 metų berniukas, izraeliečių kario guminė kulka jam pataikė tiesiai į akį. O keturiolikos metų sulaukęs Abu paėmė į rankas automatą ir baigė įžymaus kovotojo Amro Abusetos, kurį vėliau nužudė Izraelio specialiosios tarnybos, tuomet vadovautus jaunojo kario rengimo kursus.
Malda baigta. Dabar galima prabilti apie ginklus. Abu Baronas iš spintos ištraukia į artilerijos sviedinį panašų metalo luitą ir į jame esančią ertmę pila sprogmenis. „Visas idėjas perimame iš žydų, – jis aiškina. – Tačiau patys gaminame. Suprantama, savadarbės raketos nėra ko lyginti su Izraelio naudojamomis. Tačiau užmušti gali ir tokia. Jomis apšaudome žydų miestus. Suprantama, mūsų ginkluotės negalima įsivaizduoti ir gero, seno „Kalašnikovo“. Rusija visada rėmė revoliucionierius. Kalbėdamas Abu Baronas juokiasi ir pamerkia vienintelę sveiką akį. Su juo kalbantis man sunku susikaupti: nežinau, į kurią akį žiūrėti – sveikąją ar dirbtinę.
„Mūsų brigados žmonės veikia Dženine ir Nabluse, puldinėja karinius objektus. Pavyko susprogdinti keletą izraeliečių „džipų“, – toliau pasakoja Abu Haronas, su pasididžiavimu rodydamas dvi granatas – vieną izraeliečių, o kitą palestiniečių savadarbę bei tvirtindamas, jog pastaroji – nė kiek ne blogesnė. Kai jis įkiša pirštą į žiedą, mano nervai nebeišlaiko. Pastebėjęs mano išgąstį, Abu Haronas dantimis įsikimba į granatos žiedą, vaizduodamas, jog tuoj pat jį trūktelės. Aš klykdama sprunku į gretimą kambarį. Vyrai kvatojasi ir šaukia: „Ko gi tai išsigandai?“
Pietų metas. Ant balto plastmasinio stalo, apibarstyto paraku, vyrai deda nesūdytos duonos paplotėlius, o šalia granatų stato lėkštutes, kuriose parako spalvos prieskoniai – zataras (valgoma žolė) ir duka (kepti grubai malti kviečiai sumišai su citrinos griežinėliais). Geriame stiprią kavą su kardamonu ir užkandžiaujame duoną su prieskoniais. Šit ir visi paprasti patiekalai. „Izraeliečiai nori mus pažeminti ir daro bepinigius, – sako pašnekovai. – Žinote, kad po „Hamas“ pergalės rinkimuose į autonomiją patenka vis mažiau pinigų. Tačiau savo įsitikinimų mes neparduodame už pinigus. Jeigu prireiks, „maitinsimės vien duona su zataru“.
Abu Haronas su pasididžiavimu pasakoja apie jaunuosius šachidus – savižudžius, einančius mirti vardan teisingo reikalo, nors pačiam sau tokios didvyriškos mirties, matyt, neplanuoja. „Bet ar teisinga žudyti nekaltas moteris, vaikus ir senelius?“ – aš priešginiauju. „Izraelyje nėra taikių gyventojų. Visi – ir vyrai, ir moterys – atlieka karinę tarnybą. Beje, kodėl žydai turi teisę žudyti mūsų vaikus raketomis, o po to pareikšti, kad tiesiog apsiriko? Ir visas pasaulis tai vadina karine operacija, o ne valstybiniu terorizmu“, – atsako Haronas.
Apie Rusiją ir Čečėnijos problemą Abu Haronas turi savo nuomonę. „Čečėnija – islamiška valstybė“, – tuo jis esąs įsitikinęs. Bet po to atsiprašo ir prisipažįsta, kad šią problemą ne itin gerai išmano. Svarbiausia, jo nuomone, tai, kad jo broliai musulmonai kenčia, juos engia, vadinasi, jiems reikalinga pagalba.
Abu Haronas ir jo draugai – ne kokie nors laukiniai, neišsilavinę banditai. Daugelis jų laisvai kalba angliškai. Pavyzdžiui, kovotojas Abu Haronas dėsto universitete žurnalistiką. „Tai tamsta dar ir pedagogas?!“ – man sunku patikėti tuo, ką išgirdau. „O kuo čia stebėtis? – pašnekovas truputį įsižeidžia. – Arafatas buvo inžinierius. Daugelis mūsų kovotojų dirba mokytojais, gydytojaisir gauna atlyginimą. Su Izraeliu kovojame laisvalaikiu“. „Kada iš mūsų atima namus, skambiname į policiją, 0- į pokalbį įsiterpia Machmudas, jauniausias iš kovotojų ir labiausiai temperamentingas. – Jeigu policija atsisako padėti, kreipiamės į teismą. Jeigu teismas priima neteisingą nutartį, griebiamės ginklo. Tai mūsų, palestiniečių, istorija, nes tik su ginklu rankose galime susigrąžinti namus. Visus kitus teisėtus būdus jau išbandėme“.
Papietavę vykstame į kovotojų treniruočių stovyklą. „ik vikriai sukimės, – ragino Abu Haronas. – Stovyklą jau du kartus bombardavo. Paskutinį kartą tai darė balandžio mėnesį. Žuvo šeši žmonės, o tarp jų mano draugas žurnalistas Ibrahimas Abdelis Hadis. Jis atbėgo mūsų perspėti: „Bėkite iš čia! Atskrenda lėktuvai!“ Ir pats tapo bombų auka.
Stovyklos vieta gerai parinkta. Tai buvęs izraeliečių stebėjimo punktas, iš kurio galima apžvelgti apylinkes. Iš Gazos ruožo išsikėlus žydų naujakuriams, vietiniai kovotojai čia įrengė treniruočių bazę. Ant smilčių Pylimėlio išdidžiai plaikstosi palestiniečių vėliava. O stovyklos aplinkoje žaidžia vaikai, leidžia į padangę aitvarus. Tai visur esantys palestiniečių berniukai, kurie pirmieji žūsta per antskrydžius. Gazos ruožas tankiausiai apgyventa pasaulio vieta, ir faktiškai nė viena izraeliečių raketa nesprogta bergždžiai. Vis vien ką nors „užverčia“.
Tačiau netgi radikalas Abu Haronas mano, kad su Izraeliu reikia tartis. „Izraeliui reikalingas partneris, – jis samprotauja. – Reikia politikų, vedančių derybas, ir reikia žmonių, tokių kaip aš kovotojų, kurie rankose laikytų ginklą, galėtų vykdyti rimtas kovines užduotis. Politika, neparemta pasipriešinimo, nieko neverta. Silpnųjų niekas negerbia“. – „O jeigu „Hamas“, neigiantis Izraelio teisę egzistuoti, imtų derėtis, kuo palestiniečiai jį tuomet laikytų? Išdaviku?“ – aš teiraujuosi. – „Tokiu atveju jis išduotų savo įsitikinimus, o ne tautos interesus“ – mano Haronas.
Gazos ruožas: sumaišties metas arba kodėl „Hamas“ nugalėjo
Sunku įsivaizduoti tą sumaištį ir anarchiją, kurios užvaldė palestiniečių teritorijas, į valdžią atėjus „Hamas“. Kiek daug įvairių grupuočių ginkluotų kovotojų dabar zuja Gazoje, kaktomuša susidurdamos ir susišaudydamos. Tebėra save nuskriaustu laikantis, po rinkimų valdžią praradęs judėjimas „FATCh“, kuris trokšta revanšo; yra ir dar pergalės skonio gerai nepajutęs, tačiau jau dabar vidaus rietenų draskomas “Hamas“; yra pastarojo „juodoji policija“ ir „FATCh‘o“ savanorių būriai, „Islamo džihadas“ (vieniši vilkai) ir „Liaudis pasipriešinimo komitetai“; yra daugybė „Kankinių brigadų…“, yra saugumo prevencijos tarnyba (panaši į tarybinį KGB, kuri nekenčia „Hamas“, yra įprastinė policija, nenorinti niekur kištis ir neturinti net degalų transportui; tolimoje Sirijoje rado prieglobstį vienasis „Hamas“ lyderių, atkaklusis Haledas Mašalis, kuris planuoja labiausiai avantiūriškus kovotojų išpuolius (kalbama, jog izraeliečių pasienio blokposto užpuolimas ir jauno žydų kapralo pagrobimas įvykdyti jam įsakius).
Tokia pavojinga sumaištis Izraeliui ne kartą suteikė dingstį daryti įžeidžius pranešimus, kaip antai: „Pažiūrėkite, gerieji žmonės, į tuos arabus! Vos mums atsisakius savo gyvenviečių Gazoje, palestiniečiai tarpusavy susiriejo“. Tai beveik tiesa. Nepaisant piktdžiugiškų žydų pareiškimų, ta sumaištis baugina. Pasak vieno izraeliečių kariškio, „Nėra su kuo derėtis ar susitarti. Palestiniečiai neturi vieno lyderio, kuris tautos būtų deleguotas derėtis. Premjeras Machmudas Abasas nepajėgus atlikti tokio vaidmens, neturi Arafato charizmos ir visuotinio palaikymo, o „Hamas“ vadovybė pati nežino, kas iš jų vyriausias“.
Padėtį dar labiau apsunkina visiška lėšų stoka. JAV ir ES atsisakė Palestinos autonomijos sponsorystės, užblokavo visas jos sąskaitas bankuose. Žmonės jau 4 mėnesius dirba be atlyginimo, parduotuvės nutraukė maisto produktų prekybą išsimokėtinai, nes jų savininkai patys atsidūrė ant bankroto ribos. „Hamas“ paprašė pagalbos iš arabų ir kitų islamo šalių ir ją gavo. Tačiau arabų bankai, pabūgę tarptautinių sankcijų, atsisakė piniginių pervedimų.
Į autonomiją galima įvežti tik lagaminuose ar dėžėse (tikrąja tų žodžių prasme) supakuotų grynųjų. Ši operacija atliekama pasienyje su Egiptu esančiame Rafacho pasienio kontrolės punkte. Neseniai Palestinos autonomijos Užsienio reikalų ministerijos vadovas Machmudas Az-Zaharas į Gazą atvežė 12 lagaminų, kuriuose buvo 20 milijonų dolerių. Tarnautojams ir valdininkams jų pakako tam, kad kiekvienas gautų po 300 dolerių atlyginimo. Tačiau Izraeliui pareikalavus, kad minėto pasienio kontrolės punkto veiklą kontroliuojantys europiečiai būtų reiklesni, punktas buvo laikinai uždarytas.
Kai pinigų nebeliko, visi staiga prabilo apie korupciją. Kas nežino, kad valdyti – tas pats kaip vogti. Legendinis „Arafato auksas“ – dar viena arabų pasaka iš „Tūkstančio r vienos nakties“. Gandai apie auksą jaudina paprastų palestiniečių galvas. Kur dingo milijardai dolerių, per dešimtmečius sukaupti nepriekaištingo „tautos tėvo“ asmeninėse sąskaitose? Kas valdo tą pasakišką turtą?
Arafatui mirus, patikrinome jo visas asmenines sąskaitas ir nieko neradome, – man pareiškė Gazos generalinis prokuroras Achmedas Nugamins. – Vadinas, neturėjo nė cento“. – „Našlaitėlis, – susigraudinau. – O ką paveldėjo jo žmona Sucha?“ – „O kuo čia Sucha dėta? – nustebo prokuroras. – Nickas ja nesiskundė. Mano, prokuroro, pareiga tokia: jei kas nors ką nors pareikš rastu, pradėsiu tyrimą“.
„Ar kas nors ir kada nors kontroliavo Palestinos turėtus pinigus ir paaukotas lėšas? – teiraujuosi prokuroro“. – „Atvirai kalbant, niekas. Tik 1996 metais buvo sukurtas Kontrolės komitetas, tačiau jokios tikros valdžios jis neturėjo. Dabar mes pagaliau pradėjome tirti 52 bylas dėl dingusių pinigų, kurių spėjama suma siekia 1 milijardą ir 400 milijonų dolerių. Tačiau daugelis įtariamųjų yra užsienyje. O tie, kuriuos spėjome suimti, laukia teismo,- prokuroras smulkiau nieko nepapasakojo.
(„Tu prokuroro per daug nekamantinėk, – patarinėjo pažįstami palestiniečiai. – Tai pirmasis mūsų padorus prokuroras. Jo pirmtakas buvo Arafato giminaitis“. Tad ir nekamantinėjau.)
Fantastiška korupcija, vešėjusi anksčiau šalį valdžiusios „FATCh“ gretose, ir nulėmė tai, kad parlamento rinkimus laimėjo radikalus ir religinis „Hamas“, tuo pačiu sukurdamas pasaulinio masto problemą. Arabai palestiniečius lako nuosaikiais, nepanašiais islamo fanatikus žmonėmis. Jie nepuoselėja islamo atgimimo, pagal Šariato reikalavimus gyvenančios visuomenės sukūrimo planų. Čia viskas paprasčiau. „Aš pats priklausau „FATCh“, o balsavau už „Hamas“, – man prisipažino Abidas Svaseras, Hebrono mieste esančio suvenyrų kiosko savininkas. – Per antrąją intifadą (masinį palestiniečių sukilimą. – Aut.) izraeliečiai mūsų mieste įvedė 800 dienų trukusią komendanto valandą. Į gatvę išeiti galėjome tik 2-3 valandas per dieną. Verslas apmirė, neliko pinigų. Tūnojome namuose, laisvalaikį paįvairindavome šeimų gausinimu ir sukome galvas, kaip reikės vaikus išmaitinti. O televizoriaus ekrane matėme, kaip musulmonų pasaulio moterys iš ausų išneria briliantinius auskarus, nusiima brangias ožereljė ir brangias auksines apyrankes, kad surinktų lėšų Palestinos broliams. Deja, mes per visą intifadą nė dolerio negavome. Kur dingo tos aukos? Išeitų, kad kas nors iš valdžią turėjusiųjų jas tiesiog pasisavino“.
Už islamo „Hamas“ balsavo netgi… krikščionybę išpažįstantys arabai. „Nežinojome, kuo tai pasibaigs, – sielvartauja Daudas Mataras iš krikščioniško Bet-Džalos kaimo. – Mūsų žmonės buvo įsitikinę, kad „FATCh“ vis vien laimės. Mes norėjome tik pagąsdinti valdančiąją partiją ir tikėjomės, kad „Hamas“ tegaus 40-50 deputatų mandatų ir pereis į opoziciją, bus korumpuotos „FATCh“ baidykle. Žodžiu, visi vieningai balsavome už „Hamas“, o jis ėmė ir laimėjo. Patys „Hamas“ nariai šokiruoti, nes nelabai išmano, kaip valdyti. O mes patekome į spąstus. Visas pasaulis nenori su mumis turėti reikalų“.
Labiausiai nepatenkinti Palestinoje akredituoti Vakarų diplomatai: „Bučiuotis su barzdą skutančiais FATCh nariais (du kartus pabučiuoti abu skruostus – tradicinis arabų pasisveikinimas) – vienas dalykas. Tačiau bučiuoti barzdotą „Hamas“ atstovą – visai kitas. Verčiau jau be to apsieiti!“
Darja Aslamova, „Komsomolskaja pravda”
