Amerikiečių interneto tinklapiai
Mes galime suvokti politinę tikrovę taipogi ir nūdien itin būtinų amerikietiškų interneto tinklapių pagalba. Jie svetingai atveria duris senamadiškiems žurnalistiniams tyrimams bei demaskavimams. Tai ypač išplito po to, kai buvo pradėtas „karas su terorizmu“, bei po įsiveržimo į Iraką. Nuo to laiko neprofesionalūs leidiniai tapo nuolat veikiančiais šaltiniais.
Nyderlanduose viskas, ką tik siūlo JAV Užsienio reikalų ministerija, yra suvokiama kaip tiesa. Net jei tai yra kvapą gniaužiančio melo virtinė, pradedant nuo Tarybų Sąjungos žlugimo. Panama, Afganistanas, Sirija, Venesuela, Libija, Šiaurės Korėja… Ilgas sąrašas nuverstų vyriausybių, slaptosios operacijos po netikrosiomis vėliavomis, niekšiška planetos okupacija iš tūkstančių karinių bazių.
Isterija po lėktuvo katastrofos neleido specialistams išsakyti savo nuomonės. Žurnalistinio darbo saugumas šiuolaikiniame pasaulyje yra itin abejotinas, nes tas, kas eina prieš srovę, rizikuoja netekti savo reputacijos bei pasitikėjimo.
Redakcijų abejingumas
Vyresnioji rimtų žurnalistų karta nepasitiki žiniasklaidoje viešpataujančia informacija, nes redakcijos nenori atsižvelgti į kokią bebūtų informaciją, galinčią pakirsti oficialią versiją. Kitokią nuomonę galima rasti atsiliepimuose apie knygas ar filmus, bet Olandijoje oficiali versija yra tvirtai prigijusi. Ir tai nestebina, nes ją kartoja tūkstančius kartų. Tokios informacijos negalima neigti, nepaisant to, kad nėra jokių jos teisingumo įrodymų.
Tai, kad radaras buvo užfiksavęs greta Malaizijos lėktuvo buvus dviems Ukrainos kariniams lėktuvams, yra faktas, negalėjęs nesudominti manęs, kaip įvykį tyrusio žurnalisto, arba kaip Olandijos organizuotos įvykio tyrimo grupės nario.
Tai taipogi patvirtina BBC reportažas, kuriame buvo katastrofos vietoje gyvenančių žmonių liudijimų. Sprogimo metu žiūrėdami aukštyn, jie aiškiai matė dar vieną lėktuvą, buvusį netoli nuo keleivinio lainerio.
Šis pranešimas patraukė dėmesį ir todėl buvo pašalintas iš BBC archyvo.
Aš taip pat norėčiau pasikalbėti su Maiklu Bočiurkivu – vienu pirmųjų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos inspektorių, atvykusių į katastrofos vietą. Daugiau nei savaitę jis buvo užsiėmęs nuolaužų tyrinėjimu. Per CBC World News (Kanados kanalą) jis kalbėjo: „Pažeidimai atrodė taip, tarsi buvo šaudoma iš kulkosvaidžio, iš itin galingo kulkosvaidžio, paliekančio pėdsakus, kurių neįmanoma su niekuo supainioti“.
Aš taipogi norėčiau išgirsti bei pamatyti Kijevo dispečerių pokalbių įrašus bei radarus, kurie, kaip yra tikinama, buvo pateikti tyrimui. Tai turi atskleisti, dėl ko Malaizijos pilotas staiga nukrypo nuo kurso ir ėmė greitai leistis žemyn prieš pat lėktuvo kritimą. Aš norėčiau žinoti, dėl ko Kijevo oro linijų kontrolieriais dirbę užsieniečiai po katastrofos buvo nedelsiant išsiųsti lauk.
Nuotraukos iš palydovų
Kaip ir JAV žvalgybos veteranai, aš norėčiau paprašyti Amerikos valdžios leisti susipažinti su palydovinėmis nuotraukomis, kurios įrodytų, jog Ukrainos sukilėliai turėjo raketinių kompleksų „BUK”, taip pat ir Rusijos prisidėjimą prie šio įvykio. Norėčiau jų paklausti, kodėl jie lig šiol nepaviešino šių nuotraukų.
Iki šiol Vašingtonas elgėsi tarsi alkoholikas, kuris atsisako būti patikrintas alkoholio vartojimo testu. Keletas JAV spec. tarnybų karininkų spaudoje pareiškė abejojantys JAV Užsienio reikalų ministro teiginiais. Tai sužadino mano smalsumą.
Kad geriau suprastume Europos žiniasklaidos lojalumą Vašingtonui bei baikščią Europos politikų elgseną Ukrainos klausimu, mes turime gerai nutuokti apie tai, kas gi yra ATLANTIZMAS. Tai yra Europos religija. Oficialios doktrinos nėra, tačiau viskas funkcionuoja taip, kaip reikia. Tai aiškėja per Olandijos šūkį, iškeltą JAV įsiveržimo į Iraką metu: „Be Amerikos – niekur“.
Atlantizmas – šaltojo karo produktas
Nederėtų pamiršti, jog atlantizmas yra šaltojo karo produktas.
Pagal ironiją ši religija stiprėdavo proporcingai tam, kaip Tarybų Sąjungos keliama grėsmė tapdavo vis mažiau akivaizdi daugeliui Europos politinio elito atstovų. Tai galimai buvo susiję ir su kartų kaita. Kuo toliau nuo Antrojo pasaulinio karo, tuo mažiau Europos vyriausybės atmindavo, ką reiškia vykdyti nepriklausomą užsienio politiką bei daryti įtaką pasaulinei politikai.
Dabartiniai ES vyriausybių nariai neturi praktinės patirties, būtinos strateginiams sprendimams. Gebėjimas nuolat galvoti apie tarptautinius santykius bei apie pasaulinę politiką dygsta iš šaltojo karo istorijos išmanymo.
Atlantizmas yra itin žalingas Europai. Jis sukelia istorinę amneziją, aklumą, bei į klystkelius vedančią politinę rūstybę.
Ši žala gali augti, besimaitindama kai kurių šaltojo karo laikų garantijų pažadais bei į masinę kultūrą įdiegtu lojalumu jiems, atsižvelgiant į europietišką tamsumą bei nenorą imtis kokių nors mėginimų išsivalyti smegenis.
Vašingtonas ir toliau krečia beprotiškus dalykus, tačiau tikėjimas atlantizmu nesibaigia. Taip yra ir dėl visuotinės užmaršties, ir dėl to, kad žiniasklaida mažai ką daro, kad tą tikėjimą sutrikdytų.
Aš pažįstu olandus, kuriems kelia pasibjaurėjimą šmeižto kampanija prieš Putiną. Tačiau tai, kad Ukrainos klausimu derėtų rodyti pirštu į Vašingtoną, jiems yra nepriimtina.
Įvykių nušvietimo nėra
Iš viso to išplaukia, jog Olandijoje, bei daugelyje kitų šalių, žiniasklaida negali teisingai nušviesti Ukrainos krizės bei pripažinti, kad ją pradėjo būtent Vašingtonas, o ne Putinas, nuo kurio neva tai viskas priklauso. Nes toks įvykių nušvietimas galėtų sąlygoti atlantizmo silpnėjimą.
Atlantizmas semiasi jėgų iš NATO – tai yra jo institucinis įkūnijimas. Atlantizmas neteko savo prasmės kartu su TSRS saulėlydžiu, bet apie tai visi pamiršo. Aljansas buvo sukurtas 1949 metais, transatlantinio bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje idėjos pagrindu. Ši idėja tapo reikalinga po Antrojo pasaulinio karo, nes Maskva siekė įdiegti komunizmą visoje planetoje. Tačiau retai užsimenama apie tai, jog aljanso atsiradimui pasitarnavo ir tarpusavio nepasitikėjimas Europos viduje. Tuomet europiečiai žengdavo pirmuosius žingsnius ekonominio integravimosi kryptimi, ir NATO buvo garantas to, kad viena ar kita Europos šalis nepradės dominuoti.
Ilgainiui NATO tapo akmeniu ant ES sprando, nes ši organizacija stabdo užsienio bei gynybos politikos vystymąsi. ES narės buvo priverstos tapti Amerikos militarizmo svertais. Narystė NATO tapo moraline našta vyriausybėms, turėjusioms dalyvauti koalicijoje Irake ar Afganistane. Turėjusioms meluoti savo piliečiams, esą Europos kariai vyksta į mirtį, nes tai yra būtinas atlygis už Europos laisvę nuo terorizmo.
Tos vyriausybės, siųsdavusios ten savo karius, darydavo tai su pasibjaurėjimu, kurį sukeldavo nuolatiniai Amerikos valdininkų grasinimai bei kaltinimai, esą to, ką jos daro, nepakanka kolektyviniam demokratijos bei laisvės gynimui.
Atlantizmo ideologijai yra būdingas anti-istoriškumas. Tam, kad užkirstų kelią nevienareikšmiam požiūriui į fundamentaliąją politiką formavimuisi, jie rašo nuosavą istoriją, kurią, savo ruožtu, perrašinėja JAV žiniasklaidos priemonės.
Pastaruoju laikotarpiu aš jaučiau savo draugų nusistebėjimą tuo, jog teigiau, kad šaltasis karas buvo baigtas diplomatų dėka. 1989-jų metų gruodį, Maltoje, buvo sudaryta sutartis tarp Gorbačiovo ir prezidento Bušo-vyresniojo. Po to Valstybės sekretorius Džeimsas Beikeris nuvedė Gorbačiovą taip toli, kad šis sutiko su Vokietijos susijungimu bei Varšuvos Sutarties karinių pajėgų išvedimu – su sąlyga, jog NATO nei per colį neišsiplės į Rytus.
Sulaužyti pažadai
Tuo tarpu Gorbačiovas žadėjo nenaudoti jėgos Rytų Europoje, kur rusai tuomet dar turėjo karo pajėgų – vien Rytų Vokietijoje buvo 350 tūkstančių karių. Mainais Bušas- vyresnysis žadėjo nepiktnaudžiauti kariuomenės išvedimu iš Rytų Europos.
Prezidentas Klintonas grįžo prie amerikietiškųjų pažadų, kai grynai rinkimų sumetimais girdavosi NATO plėtra. 1999 metais Klintonas padarė Čekijos respubliką bei Vengriją visateisėmis NATO narėmis. Po dešimties metų į NATO buvo priimtos dar devynios šalys, tad aljansas tapo dvigubai didesnis nei šaltojo karo metais.
Istorinis tamsumas, būdingas atlantizmui, aiškiai matyti ir tvirtinime, esą įsiveržimas į Krymą yra gautinis argumentas prieš Putina. Tai taipogi buvo suklastota amerikiečių žiniasklaidos. Jokio įsiveržimo nebuvo. Visi rusų kariai bei jūreiviai buvo vietoje, Rusijos Juodosios jūros laivyno bazėje. Krymas visada buvo Rusijos dalis, dar iki JAV atsiradimo.
Istorijos svarba
1954 metais Chruščiovas, pats kilęs iš Ukrainos, atidavė Krymą Ukrainos Tarybinei Socialistinei respublikai. Tai buvo tolygu regiono perkėlimui šalies viduje, nes tai ir buvo viena šalis.
Rusakalbiai Krymo gyventojai dabar yra laimingi. Referendume jie iš pradžių nubalsavo už nepriklausomybę nuo Kijevo vyriausybės, atėjusios į valdžią valstybės perversmo keliu, o po to – už prisijungimą prie Rusijos.
Tie, kas mano, jog Putinas neturėjo teisės to daryti, nepaiso kitos istorinės tikrovės: jog JAV perkelia savo priešraketinės gynybos sistemas vis arčiau Rusijos sienos. Neva tai tam, kad galėtų naikinti priešiškas Irano raketas, kurių kol kas neegzistuoja.
Karelas van Volferenas
Vertė Sergejus Sokolovas
B.d.
Pradžia: Ukraina, korumpuota žurnalistika ir tikėjimas atlantizmu (1)
