Griūnanti Airijos ekonomika, milžiniškais tempais kylantis Pietų Sudanas, sumaištyje atsidūrusios Ukraina ir Turkija… Žmonės nėra blogi, tačiau kartais atrodo, jog jie tokie – geros naujienos jiems nėra naujienos. Didžiausio dėmesio sulaukia nesėkmės, neramumai ir skandalai. Tačiau 2013-aisiais buvo nemažiau šlovingų akimirkų nei nelaimių.
Taigi kai gruodžio pabaigoje aptariami metų pasiekimai daugelis linkę koncentruotis į blogus, o ne gerus dalykus. Taip pat akcentuojamas pavienių šventųjų arba egomaniakų indėlis, o ne kažkurios valstybės bendros piliečių pastangos keisti savo aplinką. Pastebėjus tokias apžvalgų tendencijas The Economist nusprendė paskelbti labiausiai pagirtiną besibaigiančių metų valstybę.
Tačiau kaip tokias valstybes nustatyti? Daugelis manytų, jog pakanka apsiriboti materialiai reikšmingais statistiniais faktoriais – užtenka apskaičiuoti BVP augimą per metus ir valstybės nugalėtoja jau žinoma. Šiuo atveju nugalėtojas būtų Pietų Sudanas, kurio BVP per metus išaugo 30 proc. Nors tai tebuvo pasekmė praėjusiais metais buvusio nuosmukio – 55 proc., kuris valstybę ištiko atsiskyrus nuo Sudano ir netekus naftos gręžinių. Arba galima įvertinti valstybę, kuri geriausiai išgyveno ekonominį nuosmukį. Pavyzdžiui, Airija išgyveno nuosmukio stebėtinai ramiai ir be didelių protestų ar panikos valstybėje. Tuo tarpu Estija liko beveik vienintelė neprasiskolinusia ES valstybe.
Kita problema – ar vertinti vyriausybę ar valstybės gyventojus? Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius kritęs pasaulio visuomenės akyse, tačiau jo šalies piliečiai pasižymėjo narsa ir vieningumu, net jei prie devynerius metus jie jau šalo gatvėse bandydama iš kėdės išversti tą patį asmenį. Taip pat ir Turkijos gyventojai, kurie bandė priešintis autokratui ir islamistui premjerui Tayyip Erdogan. Nors nei vienas iš šių judėjimų dar neatnešė vaisių.
Dar vienas kandidatas yra Somalilendas, kuris kovojo su piratais ir islamo ekstremistais, tačiau apskritai nėra pripažįstamas valstybe. Tai tik atsiskyrusi Somalio dalis. Arba ryžtingoji Škotija, kuri nuo 1707 m. trukusios pertraukos vėl gali būti atskira valstybė.
Kiti laikraščiai yra linkę nominuoti už politikų indėlį verčiau nei už jų moralę. Todėl nominantais tapdavo tokie žmonės kaip Vladimiras Putinas arba Adolfas Hitleris (1938 m. „Times“ metų žmogus). Šie politikai įvertinami remiantis realpolitik principu. Tačiau remiantis tokia logika sveikinti galėtume ir Bashirą Assadą, kuris kažkada nors ir prisidėjęs prie ekonominio pakilimo, dabar yra kaltas dėl tūkstančių žmonių besiglaudžiančių stovyklose. Taigi daugiau dėmesio turėtų būti skiriama vertybėms.
Visgi The Economist pasirinko kriterijų – reformos, kurios padėjo ne vienai valstybei, tačiau prisidėjo prie viso pasaulio gerovės. Gėjų santuokos yra tokia sienas kertanti problema, kurios sprendimas padaro žmones laimingus be didelių išlaidų. Kelios valstybės legalizavo gėjų santuokas būtent šiais metais. Tarp šių valstybių yra ir Urugvajus, kuris ir yra The Economist skelbiamas metų valstybe. Žurnalistų palankumo valstybė sulaukė ir už kanapių legalizavimą, nustatant vartojimo, pardavinėjimo apribojimus.
Urugvajui šlovę atnešusios reformos atrodo itin kontraversiškai ir jų įvertinimas kaip didžiausių nuopelnų gali panašėti į apokalipsę. Tačiau The Economist mano, jog ryžtas reformuoti tokias jautrias sritis ir išjudinti susigulėjusius akmenis yra itin sveikintinas šiai palyginti jaunai ir skurdžiai valstybei. Urugvajus pasiryžo paliesti stigmatizuotą problemą tam, kad galėtų suvaldyti narkotikų kartelius. Homoseksualų santuokų legalizavimas buvo priimtas pakankamai ramiai ir padidino toleranciją visuomenėje.
Valstybės prezidentas Jose Mujica taip pat laikomas politiniu autoritetu. Jam būdingas neįprastas politinis atvirumas, prezidentas linkęs leisti naujus ir netgi eksperimentinius įstatymus. Tuo tarpu pats gyvena kukliuose namuose, vairuoja paprastą automobilį ir ženkliai išsiskiria iš kitų Pietų Amerikos valstybių vadovų. Taigi šiais vis dar skurdi, tačiau liberali ir drąsi šalis Urugvajus yra pripažįstamas metų valstybe.
Parengta pagal The Economist.
