Pasikėsinimo į Joną Paulių II užkulisius praskleidus
Prieš 30 metų Romoje Šv. Petro aikštėje turkų ekstremistinės organizacijos „Pilkieji vilkai“ smogikas Mechmetas Ali keliais šūviais sužeidė popiežių Joną Paulių II. Šūvių aidas sukėlė globalinę „blogio imperijos“ ujimo kompaniją, kurios atgarsiai dar girdimi ir mūsų dienomis.
Kas įdėjo ginklą į žudiko rankas? Per kelis dešimtmečius buvo pagarsinta daug versijų: tai ir Kremliaus pikta valia, ir mafijos, masonų bei vakarų specialiųjų tarnybų sąmokslas. O dažniausiai žmonėms peršama mintis apie individualaus teroro akciją. Tačiau Fani Kaplan, Li Hari Osvaldo tipo teroristai savo laiku buvo tik tikrųjų vykdytojų „priedanga“. Na, viso pasaulio katalikai stebuklingą lenkų kilmės popiežiaus pagijimą priima kaip dieviškojo apreiškimo ženklą.Tačiau iki šių dienų nėra vienareikšmio atsakymo: kas pasikėsinimo užsakovas?
Atsakyti į šį klausimą yra ypatingai sunku dėl vienos paprastos tiesos: ten kur įpainiotos specialiosios tarnybos, netgi akivaizdų dalyką neįmanoma patikrinti ir patvirtinti. Priešingu atveju slaptos organizacijos neatitiktų savo paskirtį. Žymiai efektyviau būtų pasvarstyti, einant dar senovės romėnų teisės pramintu taku: kas buvo suinteresuotas, kam buvo naudinga įvykdyti šią daugiapakopę operacija, kurioje dviem galingiausioms pasaulio specialiosioms tarnyboms: CŽV ir KGB buvo lemta suvaidinti tokį skirtingą vaidmenį.
Kaip tai įvyko?
Tą lemtingą 1981 metų gegužės 13 dieną Popiežius stovėjo atvirame automobilyje ir sveikino Švento Petro aikštėje tūkstančius tikinčiųjų. Jono Pauliaus II apsaugoje buvo ir madingais moteriškais drabužiais apsirengusios vienuolės, tobulai įvaldžiusios karate. Tikintieji fotografavo pontifiką. Tuo metu džiūgaujančioje minioje artyn brovėsi du „pilkieji vilkai“: Ali Agdža ir Oralas Selikas. Abu privalėjo veikti pagal instrukciją: pirmasis šaudo, antrasis meta granatą.Tačiau Selikas išsigando tikinčiųjų: minia galėjo akimirksniu sudraskyti į gabalus. Teroristas Agdža, įvykdęs jau dvi žmogžudystes, šovė iš penkių metrų. Apsauga jį tuoj pat suėmė ir atskyrė nuo įsiutusios minios. Medikai, operavę sužeistą popiežių, padarė stulbinantį pareiškimą: kulkos „kliudė žarnyną“ ir tik per „kelis milimetrus nepažeidė aortą“.
Po pasikėsinimo popiežius patyrė 6 operacijas ir pagijo. Pasveikęs aplankė Agdžą Romos kalėjime „Rebibija“. Pokalbis vyko akis į akį be liudytojų. Pontifikas atleido teroristui visas nuodemes ir niekada nepasakojo, ką jam atskleidė atgailaujantis teroristas. Netrukus Agdža, patyręs „aukščiausiųjų jėgų apreiškimą“, atsisakė ankstesnės gynybos ir sąmokslo organizavimą inkriminavo bulgarų specialiom tarnybom, glaudžiai susijusioms su KGB. Agdža tvirtino: piktadariams padėjo, bendraujanti su šiomis žinybomis, turkų teroristinė organizacija „pilkieji vilkai“. Pilstelėjus tokią porciją „žibaliuko“ į „kryžiaus žygio“ prieš „blogio imperiją“ laužą, liepsna pliūptelėjo smarkiau.
2000 metų birželio 13 dieną Italijos prezidentas Karlo Čampi patenkino turkų teroristo, nuteisto 26 metus kalėti, malonės prašymą. Po to Agdža buvo išsiųstas į Turkiją ir ten įkalintas dešimčiai metų už turkų žurnalisto nužudymą 1979 metais.
Kremliuje visada bijojo Vatikano
Kartą V. Molotovas pokalbyje su Josifu Stalinu paminėjo Vatikaną. Generalisimus juokaudamas paklausė: „ O kiek divizijų turi Popiežius?“. Užsienio reikalų liaudies komisaras atsakė:“Divizijų, žinoma, neturi. Tačiau pasaulyje yra milijardas katalikų ir 166 diplomatinės atstovybės.“ Tikrai popiežiui tarnauja du tūkstančiai vienuolių ordinų, dar kitaip vadinamų Vatikano „užsienio žvalgyba“. Šventasis sostas įtakojo ir krikščionių- demokratų partijas. Vien Europoje gyvena 280 milijonų katalikų.
Jonas Paulius II
Kremliaus ir KGB vadovai jautė didžiulę neapykanta Krokuvos kardinolui Karoliui Voitylai. Vyriausiasis KGB atstovas Lenkijoje generolas V. Pavlovas reguliariai informuodavo Maskvą, kad karingasis antikomunistas kardinolas Voityla iš sakyklos inspiruoja įvairias antivyriausybines ir antitarybines akcijas. Juo tiki beveik visi lenkai. Lenkiją galima prarasti. O tai reikštų viso Varšuvos pakto žlugimą.
Tam reikėjo sutrugdyti visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Centras reagavo vienareikšmiškai: lenkas pavojingas. Tai priešas. Žinia, su priešais kalba trumpa. Tačiau „pasikalbėti“ dėl įvairių priežasčių nepavyko. Neseniai saugumo ekspertas, buvęs lenkų žvalgybos darbuotojas Devidas Dastičius Lenkijos spaudoje paskelbė medžiagą, kurioje užfiksuoti KGB bandymai 20 kartų likviduoti Karolį Vaitylą. Nepavykusius pasikėsinimus nepriklausomi tyrinėtojai aiškina viena priežastimi: KGB nepasitikėjo „ draugais Lenkijoje“, o be vietos kolegų paramos tokią subtilią operaciją praktiškai neįmanoma įgyvendinti. Socialistinio režimo priešininkas Lenkijoje Voityla, persikėlęs į Vatikaną, dar labiau sustiprino Maskvos nerimą. Dabar naujasis pontifikas ėmė grėsti jau visai komunistinei sistemai. Pagrindinis Kremliaus ideologas M. Suslovas, kuriam buvo likę gyventi vos treji metai, aiškiai juto iš kur kilo pavojus „ visam pažangiam pasauliui“. Tai buvo nesudėtinga suprasti, pakako įsivaizduoti K.Voitylos galimybes nukreipti milijardą katalikų ir viso katalikiško pasaulio bažnytinio aparato smaigalį prieš komunistinius rėžimus.
Andropovo direktyvinė telegrama
1980 metais KGB šifruotojas majoras Viktoras Šeimovas pabėgo į JAV. Perbėgėlis informavo CŽV, kad dirbdamas KGB atstovybėje Varšuvoje dešifravo generolui Pavlovui skirtą J. Andropovo pasirašytą telegramą. Tekste buvo nuoroda: „surinkite informacija apie tai kokiu būdu galima priartėti prie popiežiaus.“ Specialistai tokio potvarkio prasmę suprato savaip: Voityla pavojingas, jį reikia pristabdyti, raskite asmenis, galinčius betarpiškai arba netiesiogiai kontaktuoti su objektu. Tokių kontaktų pobūdis lems iškeltos užduoties sprendimo metodus ir priemones. Tokią užduotį, greičiausiai inicijavo vyriausiasis partijos ideologas M. Suslovas. Todėl KGB šefo direktyvinį nurodymą gavo ne tik KGB atstovybių vadovai Varšuvoje, bet ir Berlyne, Budapešte, Prahoje, Bukarešte, Belgrade, Sofijoje, ir žinoma, Romoje. Vašingtonas iš karto nepasitikėjo gauta informacija. Esmė ta, kad CŽV savo darbe vadovaujasi taisykle: pirminė žvalgybinė informacija nepatikima, jeigu jos nepatvirtina kiti dveji nepriklausomi šaltiniai. Todėl jie įtarė, kad KGB parengė įmantrią dezinformacija, norėdama numesti „jauką“, ir užkabinti CŽV ant kabliuko. Viljamas Keisis, 68 metų karo veteranas, tų pačių metų pradžioje užėmęs centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus postą, nurodė sudaryti gauto signalo patikros grupę. Į ją buvo paskirti CŽV užsienio kontržvalgybos valdybos patyrę darbuotojai, Operatyvinės valdybos „ tarybinio skyriaus“ operatyvininkai ir geriausi JAV centrinės žvalgybos valdybos analitikai. „Kontržvalgybinio audito“ grupės vadovu buvo paskirtas naujasis CŽV užsienio kontržvalgybos viršininkas Džordžas Kalaris. CŽV tikrina informaciją.
Kalario grupė nedelsiant ėmėsi vykdyti užduotį. Tai reiškia, kad 155 tūkstančiai žmonių, turėdami 13 milijardų metinį biudžetą, buvo pasiruošę patikros metu įvykdyti visus vadovybės nurodymus. Visi gigantiško žvalgybinio konsorciumo darbuotojai privalėjo įgyvendinti CŽV direktoriaus patvirtinto plano punktus:
1. Elektroninės žvalgybos tarnyba privalėjo suaktyvinti technines priemones, renkant ir apdorojant duomenis.Šiam tikslui pasiekti buvo panaudota naujai sukurta elektroninės žvalgybos sistemą „Ešelonas“. Kriptografai –slaptaraščio specialistai, bandydami atskleisti KGB šifrus, uoliai tikrino versiją apie J. Andropovo nurodymo direktyvinį pobūdį. Tai galėjo iš esmės palengvinti dešifruotojų darbą. Tuo pačiu metu atitinkami paklausimai buvo pateikti tiems CŽV žvalgybiniams poskyriams, kurie rinko duomenis operatyvine pasiklausimo technika, slapta įrengta TSRS užsienio atstovybėse. Tokias galimybes CŽV turėjo kai kuriose Europos šalyse. 1980 metų vasarą, siekiant patikrinti gautą informaciją, CŽV užsienio kontržvalgyba surengė ypatingai slaptą operaciją „Tou“. Jos metu prie KGB komunikacinio centro Maskvoje buvo paslėptas įrenginys, fiksuojantis ryšio kabeliu perduodamus signalus. Ši operacija sėkmingai tęsėsi iki 1985 metų vasaros. Tik CŽV darbuotojo ir KBG agento Eimso dėka žvalgybinis įrenginys buvo aptiktas ir nukenksmintas.
CŽV vadovybė patarė patikros darbe dar pasinaudoti pabėgusio į JAV KGB radisto-šifruotojo Nigerio respublikoje vyresniojo leitenanto Anatolijaus Semionovo paslaugomis.
2. Džordžas Kalaris užsienio kontržvalgybos žinybine linija davė papildomus nurodymus CŽV rezidentūros socialistinėse šalyse vadovams, o taip pat CŽV skyrių visose užsienio šalyse„TSRS grupių“ vadovams. CŽV žvalgybininkams, turintiems žurnalistinę priedangą, buvo duota užduotis: atsargiai, kalbantis su oficialiais tarybiniais atstovais, išsiaiškinti TSRS ambasadų reakciją į vieną ar kitą Vatikano vadovo pasisakymą. Tai galėjo netiesiogiai patvirtinti KGB kėslus panaudoti „radikaliausias poveikio priemones“. Šiam tikslui pasiekti buvo suorientuota visa CŽV užsienio rezidentūros agentūra. Ir čia Kalario žmonėms neįtikėtinai pasisekė. CŽV Maskvos rezidentūra sugebėjo užverbuoti tarybinės karo žvalgybos rezidentūros Bulgarijoje darbuotoją, vyresnįjį leitenantą Aleksandrą Ivanovą. Tačiau tarybinė kontržvalgyba jį greitai suėmė. Tačiau ir be jo atsirado tokių, kurie sugebėjo „apšviesti“ šią problemą. Labiausiai informuotas šiuo klausimu buvo A. Ševčenko, SNO Generalinio sekretoriaus pavaduotojas, turintis TSRS Nepaprastojo ir Įgaliotojo ambasadoriaus rangą. 1978 metais šis žmogus, artimas TSRS užsienio reikalų ministro ir Politinio biuro nario A. Gromyko bendradarbis, atsisakė grįžti į Tarybų Sąjungą ir paprašė politinio prieglobsčio JAV. Vėliau jis prisipažino, kad iki pabėgimo ištisus 32 mėnesius perdavė CŽV informaciją apie tarybinę poziciją svarbiausiais tarptautinės politikos klausimais. CŽV informatoriumi tuo metu tapo ir tarybinės karo žvalgybos generolas Dmitrijus Poliakovas, galėjęs prieiti prie ypatingai slaptos informacijos apie tarybinės žvalgybos operacijas.
Informuotumo lygiu nuo jo neatsiliko ir KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis.
3. Signalo patikros grupė CŽV ir FTB poskyriams, dirbantiems su KGB ir karo žvalgybos (GRU) perbėgėliais, pateikė klausimų sąrašą. Klausti reikėjo konkrečių išdavikų: buvusio Londono rezidentūros darbuotojo ir KGB Pirmos vyriausiosios valdybos skyriaus „V“ diversijų rengimo specialisto majoro Olego Lialino, jo kolegos politinių žmogžudysčių specialisto kapitono Nikolajaus Chochlovo.
4. Ypatinga reikšmė buvo teikiama CŽV lenkiškiems šaltiniams. Tai buvo CŽV užverbuotas lenkų žvalgybos pulkininkas Michalas Golinijevskis, dar Vietname pradėjęs bendradarbiauti su Amerikos žvalgyba Lenkijos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas Rišardas Kuklinskis, ir „nusivylęs tarybine politika Lenkijoje“ generolas Tadeušas Tučanskis.
5. Neliko be darbo ir labai aktyvi CŽV agentūra Romoje. Tuo metu jai vadovavo Chju Montgomeris. Per jį CŽV siekdama Italiją pajungti JAV politinei įtakai, ėmėsi vykdyti operaciją „Loplein“. Montgomeris asmeniškai kontaktavo su Vatikano žvalgyba ir kontržvalgyba.
Būtent tuo metu „Raudonųjų brigadų“ teroristai iš automatų ir pistoletų apšaudė Aldo Moro automobilį, nušovė vairuotoją, apsaugininką ir tris saugumo tarnybos agentus. Patį Aldo Moro ištraukė iš automobilio ir įgrūdo į savo mašiną. Visa operacija truko tris minutes. Netrukus teroristai pagrobė JAV karinių pajėgų brigados generolą Džeimsą L.Dozje, kurį CŽV užsienio kontržvalgyba sugebėjo išvaduoti tik pasitelkusi savo agentūrą mafijos aplinkoje. CŽV rezidentas Romoje Chju Montgomeris,tarpininkaujant patikimam asmeniui – „Priorata Siona“ didžiajam magistrui Plantarui pavyko privačiai pasikalbėti su popiežiumi Jonu Paulium II. Pokalbio metu sutarta, kad pontifikas gaus savaitinę CŽV žvalgybinę informaciją ir žinias apie KGB kėslus.
6. J. Andropovo nurodymo patikimumą tikrino ir CŽV bendradarbiai, dirbę užsienio šalių žvalgybos struktūrose. Didžiausia CŽV priedanga užsienyje buvo Turkijos žvalgyba MIT. Turkijoje buvo įkurdintos 26 amerikiečių bazės. Todėl Turkijos nacionalinė žvalgyba priglobė 20 CŽV darbuotojų.
Operatyvinis žaidimas su KGB
Sutelktomis CŽV padalinių pastangomis pavyko patvirtinti Maskvos kėslų prieš popiežių informacijos patikimumą. Tuomet CŽV direktorius V. Keisis davė nurodymą aktyviomis politinėmis priemonėmis inscenizuoti pasikėsinimą į pontifiko gyvybę. Tačiau prieš tai reikėjo informuoti popiežių apie rengiamą mistifikaciją. Iš tikro, juk aklai „nepakiši“ tokios figūros. O dar reikėjo rasti vykdytoją, kuriam už atlygį būtų galima mesti „KGB šešėlį“.
Operacija „Romos Pontas“
1981 metų vasario pradžioje CŽV direktorius, fanatiškas katalikas Viljamas Keisis, visiškai įsitikinęs signalo apie KGB ketinimą „pristabdyti“ pontifiką patikimumu, iškvietė centrinio aparato vyriausiąjį analitiką Somnerą Bensoną. JAV žvalgas NR. 1 įpareigojo Bensoną, puikiai žinojusiam operatyvinę situaciją, parengti operacijos planą. Ilgai ieškota dviprasmiško operacijos pavadinimo. Jame reikėjo atspindėti užuominą apie pontifiką, „tiltų tiesimo“ mintį ir rusiško žodžio, apibūdinančio apgaulę sukčiavimo būdu, analogą. Taip atsirado operacijos pavadinimas „Romos Pontas“.
Pirmajame operacijos etape reikėjo rasti vykdytoją. Juo turėtų tapti visuomenei žinomas teroristas. Ilgai ieškoti neteko. Puikiai tiko Turkijoje pasmerkto myriop Mechmeto Ali Agdža kandidatūra. Užverbuoti pavyko greitai, nes sprendėsi jo gyvybės klausimas.
Antrame etape reikėjo pasirinkti – kam pakišti teroristą. Žinoma, geriausiai tiko „bulgariškasis“ KGB. Ten dirbo patys uoliausi vykdytojai. 1978 metų pabaigoje bulgarų KGB darbuotojai, panaudoję gautą iš Maskvos specialų ginklą – užnuodytą lietsargį, bakstelėdami per kelnes į šlaunį, nužudė Vakaruose besislapstančius bulgarų disidentus Markovą ir Simeonovą. Šiai operacijai bulgarų kolegas konsultavo KGB užsienio kontržvalgybos generolai S. Golubevas ir O. Kaluginas. Jie buvo puikiai perpratę žmonių medžioklės plonybes. Už nuopelnus pasipylė apdovanojimų lietus: tarybiniai ir bulgarų ordinai, brangūs vardiniai ginklai.
Agdža bulgarų akiratyje
Devintojo dešimtmečio pradžioje Bulgarija ne šiaip sau pereinamas kiemas įvairaus plauko turistams, o normali socialistinė valstybė su visais privalomais barjerais. Ypač griežtas įvažiavimo-išvažiavimo rėžimas, pasienio kontrolė ir budrūs organai. Juk neveltui Bulgarija buvo vadinama „šešiolikta tarybine respublika“, jos valstybės saugumo organai buvo ištikimiausi KGB sąjungininkai visoje socialistinių valstybių sistemoje. Ir CŽV neapsiriko. Labai sklandžiai vyko operacija, pakišant bulgarams Agdžą. 1980 metų gegužės 23 dieną CŽV inscenizavo pasmerkto myriop Mechmeto Ali Agdžos pabėgimą iš Turkijos kalėjimo. Tariamas bėglys prisistatė į Bulgarijos konsulatą. Tai užfiksavo CŽV sekimo fotokamerų objektyvai. Bulgarijos konsulatas buvo panašus labiau į žvalgybos filialą, negu į užsienio reikalų ministerijos poskyrį. Agdža mandagiai paprašė vizą ir, ramiausiai ją gavęs iš socialistinės valstybės saugumo tarnybos darbuotojo rankų, turistu įvažiavo į Bulgariją.
Bulgarų kolegos suskubo pasižymėti ir pirmieji pranešė į Lubianką apie galimybę įvykdyti Andropovo nurodymą. Maskva davė sutikimą. Agdžos turistinė kelionė į Bulgarijos „Saulėtą krantą“ užsitesė iki rugpjūčio 30 d. Tiek reikėjo laiko keturiems bulgarų žvalgybininkams apdoroti Alį. Pokalbiai buvo labiau panašūs į tardymą, įkalbinėjimą, grasinimus ir pažadus. Agdžos pasirinkimas buvo menkas: arba bendradarbiauti su bulgarais, arba deportacija į gimtinę. Verbuotojams atrodė, kad svarbiausioje NATO pietinio flango šalyje Agdžos nekantraudamas laukė budelis. Be to jam ne dviprasmiškai buvo užsiminta ir apie pavojų be pėdsako dingti pačioje Bulgarijoje. Pagaliau buvo gautas ilgai lauktas CŽV ir KGB kuluaruose Agdžos sutikimas nužudyti pontifiką.
CŽV dirba Vatikane
CŽV, gavusi į savo rankas operacijos „Romos Pontas“ vykdytoją, nutarė išsaugoti renome. Amerikiečiai, norėdami suderinti visus operacijos niuansus, pasinaudojo buvusio žvalgybos direktoriaus Džono Alekso Makouno ryšiais Vatikane. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Makounas, atsistatydinęs iš CŽV šefo posto, buvo paskirtas oficialiu JAV atstovu Vatikane. Dar iš anų laikų jis išsaugojo patikimus kontaktų kanalus su Vatikano užsienio kontržvalgybos Opus Dei vadovu Alvaru del Portiljo ir Opus Dei saugumo tarnybos vadovu Gabrieliumi Moreto. Jie privalėjo užtikrinti slaptas CŽV ir pontifiko derybas. Reikėjo smulkiai aptarti operacijos detales. Tuo tikslu 1979-1981 metais Vatikane keturis kartus lankėsi laikinai einantis CŽV direktoriaus pareigas generolas leitenantas Vernonas Entoni Voltersas.
Tik CŽV nežinojo vieno dalyko: 1981 metais KGB rezidentūra Romoje sugebėjo įgyvendinti operaciją „Poup“: popiežiaus ir Vatikano užsienio reikalų ministro kardinolo Agostino Kazaroli apartamentuose įsprausti pasiklausimo aparatūrą į medinius raižytus bareljefus spintose, kuriose buvo demonstruojamos dovanos. Vėliau paaiškėjo, kad įtaisyti „blakes“ KGB rezidentūrai padėjo Kazaroli sūnėno žmona, čekų žvalgybos agentė. Tokiu būdu KGB rezidentūra Romoje gavo informaciją apie generolo susitikimus su Jonu Paulium II, pokalbių apie CŽV ir Vatikano žvalgybos bendradarbiavimą išklotines. Tuo metu CŽV jau vykdė TSRS ir viso Rytų bloko plataus mąsto griovimo operaciją „Ljotei“.
Viljamas Keisis ėmėsi asmeniškai vadovauti operacijos „Romos Pontas“ baigiamajam etapui. 1981 metų balandžio 26 dienos vakare juodas lėktuvas be skiriamųjų ženklų nusileido Romos aerouoste. Pagal priedangos legendą CŽV direktorius atvyko inspektuoti Romos rezidentūrą. O iš tikrųjų Keisis turėjo galutinai sudėlioti visus būsimos operacijos akcentus. Dabar jis vykdė JAV prezidento nurodymą. Ronaldas Reiganas asmeniškai savo iniciatyva pasiūlė kreiptis į lenkų kilmės popiežių ir paprašyti jo iškęsti „tyčinį“ šūvį tuščiuoju šoviniu. Pavyko susitarti, todėl buvo galima pradėti veikti. Į Tarybų Sąjungos santykius su katalikiškomis Rytų bloko šalimis (Čekoslovakija, Vengrija, Lenkija) buvo galima įkalti didelės griaunamosios jėgos pleištą. Vėliau tai tapo lemiamu socialistinės stovyklos griūties faktoriumi.
Agdža išvyksta į Italiją
Bulgarijos specialiosios tarnybos, užbaigusios Ali Agdžos parengimą, padėjo jam per Jugoslaviją išvykti į Italiją. Sutartu slaptažodžiu Agdža nedelsiant užmezga ryšį su CŽV Operatyvinio departamento kuratoriais. Šie pradeda dokumentais fiksuoti pasikėsinimo eigą. Operacijos „Romos Pontas“ sėkmė užtikrinta. Paieškomo nusikaltėlio atvykimas iš Bulgarijos atmetė visas galimybes paneigti Bulgarijos, o tuo pačiu ir tarybinių specialiųjų tarnybų sąsajas su pasikėsinimu. Amerikiečiams pavyko dokumentais užfiksuoti ne tik Agdžos pėdsakus Bulgarijoje, bet ir intensyvų jo verbavimo procesą. Buvo įrašyti visi jo kontaktai su bulgarais Italijoje, ginklo perdavimo momentas. Visus pasikėsinimo etapus galėjo stebėti liudytojai ir fotokameros. Išliko 1981 metų gegužės 13 dienos nuotraukos, kuriose stambiu planu nufotografuotas Agdža, besitaikantis iš „brauningo“ į popiežių Joną Paulių II. Tą pačią dieną JAV prezidentas Reiganas padarė pareiškimą ir pasaulinį komunizmą apkaltino organizavus pasikėsinimą į popiežių.
Tiems, kas abejoja pasikėsinimo versija
Devintojo dešimtmečio pabaigoje bendros kovos prieš tarptautinį terorizmą programos kontekste KGB užsienio žvalgyba užmezgė oficialius kontaktus su CŽV užsienio kontržvalgyba. Vieno susitikimo Maskvoje metu KGB kontržvalgybos viršininko padėjėjas Stanislavas Lekariovas paklausė CŽV užsienio kontržvalgybos valdybos viršininko pavaduotoją Leonardą Makojų: „ Jūs iš tikro tikite, kad KGB organizavo pasikėsinimą į popiežių?“ Makojus, nesumišęs, išsisukinėdamas, tačiau vienareikšmiškai atsakė: „ Nurimk, tai buvo politinė operacija“.
Reikia tikėtis, ateis laikas ir Šventojo Petro aikštėje nuaidėjusių šūvių užkulisių tiesa, galbūt, kada nors ir paaiškės. Kol kas paslaptis giliai tūno specialiuose archyvuose.
Pavalymas
1992 metų sausio 6 dieną pagal oficialią versiją nusišovė labiausiai informuotas žmogus- Bulgarijos žvalgybos šefas generolas Stojanas Savovas, bendravęs su Andropovu, Kriučkovu ir betarpiškai dirbęs su Agdža. Specialiųjų tarnybų koridoriuose buvo padaryta išvada: jis per daug žinojo.
Pagal užsienio spaudą parengė K. Vaikšnoras
2009-04-13
