Protestu prieš euro zoną pasižyminti partija „Alternatyva Vokietijai“ siūlo euro zonai netikėtą išeitį – skolininkėms laipsniškai ir neskausmingai išeiti iš euro zonos įsivedant paralelią valiutą. Nors partijos vadovas atkakliai tvirtina, kad tai geriausia išeitis visiems, ekonomistai į pasiūlymą žvelgia skeptiškai manydami, jog toks planas yra tiesiog neįmanomas.
Partijos vadovas Bernards Lucke nėra įprastas ekonomikos profesorius. Viena iš jo profesinių etikečių yra sunkių ir netikėtų atsakymų pateikimas į nesudėtingus klausimus. Tačiau šįkart Hamburgo profesorius neįprastas pats sau – jis duoda lengvą sprendimą vienam iš sunkiausių nūdienos ekonomikos klausimų.
B. Lucke mano, jog Pietų Europos šalių pasitraukimas iš euro zonos gali būti geriausias sprendimas, jei tai nebus Didįjį sprogimą primenantis chaotiškas įvykis, o lėtas ir ramus procesas. Profesorius mano, jog iš euro zonos galima pasitraukti civilizuotai, nesukeliant finansinių audrų. Tokį scenarijų jis prilygino pasitraukimui iš mokyklos choro.
Tokiam pasitraukimui reikia paralelių valiutų, t.y. grąžinti drachmą, lirą, pesetą ir eskudą. Centriniai šalių bankai susietų juos su eurais ir nustatytų santykį. Planas leistų pamažu devalvuoti savo valiutą, tačiau tuo pat metu turėti nustatytą apmokėjimų formą – eurą. Tuo pačiu bus galima sumažinti Pietų Europos šalių gaminių kainą pasaulinėje rinkoje be didelio vertės netekimo pernakt.
Taigi profesorius mano, jog galima išvengti to žiauraus scenarijaus, kurį daugelis ekonomistų sieja su pasitraukimu iš euro zonos – bankų griūtis, finansinis kolapsas, masiniai gamybos stabdymai ir atleidimai iš darbo. Dar paprasčiau tariant, finansų supurtymas staiga pasitraukant iš euro zonos turėtų didesnių pasekmių už bankų griūtį 2008 m.
Taigi B. Lucke tvirtai įsitikinęs, jog paraleli valiuta leistų viską vykdyti sąmoningai ir apgalvotai. Be to, valstybėms būtų paliekamas šansas grįžti į euro zoną po kelių metų, jei tik jos sugebės susitvarkyti su ekonomika. Planas atrodo patrauklus ir intriguojantis, tačiau daugelis ekonomistų pašaipiai įvardiją vieną jo trūkumą – jis niekada neveiktų.
Norint užtikrinti, jog dvi valiutos galėtų egzistuoti greta reikia užtikrinti, jog euras cirkuliuotų tik atsiskaitant grynaisiais. Pusė bankuose esančių pinigų turėtų būti naująją valiuta (drachmom, eskudais ir t.t.). Tai reiškia, jog atlyginimai turi būti mokami dvejomis dalimis – 50 eurų ir 50 drachmų. Visos paskolos ateityje turėtų būti išskaidytos į dvi dalis. Tik užtikrinant, jog piliečių pajamose bus balansas tarp euro ir nacionalinės valiutos galima tikėtis, jog planas netaptų dar viena finansine katastrofa. Tuo pačiu bankai turėtų būti įpareigoti laipsniškai devalvuoti savo valiutą euro atžvilgiu. Vietinės prekės taptų pigesnės, atsigautų eksportas, kuris B. Lucke manymu galėtų sukelti netgi naują ekonomikos bumą.
Kitas žymus ekonomistas L. Bofingeris teigia: „Jis kalba taip, tarsi tu galėtum būti pusiau nėščias“. Jo manymu, palaipsninė devalvacija yra tik vienas žingsnelis norint atgaivinti Pietų Europos ekonomikas. Tikroji atgaivintų nacionalinių valiutų vertė lyginant su eurų būtų keliskart mažesnė. Todėl netgi lėta devalvacija negali būti neskausminga.
Be to, akivaizdu, jog cirkuliuojant dviem valiutoms, iš kurių viena yra stipri, o kita palaipsniui devalvuojama, žmonės stengtųsi kuo greičiau keisti savo pajamų dalį stipriosios naudai, bandydami atsikratyti nacionalinių valiutų ir gauti kuo daugiau stabilių eurų. Jie taip pat galėtų perkelti savo santaupas į užsienį arba šešėlinėje ekonomikoje vis vien atsiskaityti eurais. Taigi vietoj ekonomikos stimuliavimo naujas valiutų rėžimas skatintų ne ekonominį atsigavimą, o masinę spekuliaciją. Naivu tikėtis, jog milijonai žmonių sutiks ramiai laukti, kol 50 proc. jų pajamų po truputį neteks vertės, net jei laipsniškai atliekant devalvaciją didelio skirtumo gyventojai nepajustų.
Taigi vietoj to, jog žmonėms pagaliau būtų grąžintas pasitikėjimas valiuta, jie būtų priversti turėti dvi sąskaitas ir negalėtų žinoti, kas su jų turtu atsitiks jau kitą dieną. Tikėtina, jog žmonės net nesupras naujos sistemos, tada prasidės dar didesnis chaosas. Šiuo B. Lucke pasiūlymu pasibaisėję ekonomistai tvirtina, jog silpnesnei valiutai lemta likti be nieko, jei šalia jos cirkuliuoja stipri valiuta.
Paralelinės valiutos yra žinomos istorijoje, nors jų įgyvendinimo sistema ir aplinkybės gerokai skyrėsi. Pavyzdžiui, prieš du dešimtmečius Balkanuose šalia nacionalinių valiutų buvo naudojamos Vokietijos markės, Lotynų Amerikoje ir dabar naudojamas doleris. Lietuvoje taip pat galima prisiminti laikus, kuomet doleris buvo patikimiausia valiuta. Visais atvejais dviejų valiutų cirkuliavimas buvo arba chaotiškumo ženklas, arba silpnos ekonomikos išdava, tačiau tikrai ne ekonomikos prikėlimo instrumentas. Stabili valiuta visuomet paliekama santaupoms, o silpnesne stengiamasi atsikratyti kuo greičiau.
Manoma, jog senųjų valiutų grąžinimas nepradžiugintų Pietų Europos valstybių gyventojų. Nacionalinės valiutos sietųsi su skurdumu. Be to, žmonės turėtų susitaikyti, jog palaipsniui uždirbs vis mažiau. Ta dalis, kuri bus išmokama drachmomis ar eskudais, pamažu neteks vertės.
Tokioje sistemoje išloštų tik apsukresni žmonės, tuo tarpu sąžiningai besilaikantys taisyklės 50/50 būtų tiesiog pasmerkti likti kvailio vietoje. Nebent būtų sugalvotos pakankamai griežtos priemonės spekuliacijai sustabdyti. Tačiau tuomet ES narės turėtų itin stipriai įsikišti į gyventojų finansinius reikalus. Kita vertus, net jei gyventojus būtų galima suvaržyti, ant bankroto ribos atsidurtų bankai praradę pasitikėjimą, ypač tarp užsienio klientų. Nacionalinių valiutų devalvaciją dar labiau padidintų skolas, kadangi skolos eurais turėtų būti išmokamos vertės vis netenkančiais pinigais.
Apžvelgus visus šiuos niuansus sunku patikėti, jog pats Hamburgo ekonomikos profesorius B. Lucke pats galėtų patikėti, jog jo planas gali veikti. Panašu, jog pasiūlymas tėra populistinis ėjimas demonstruojant, kad nauja partija žino kaip gelbėti Europą ir tuo pačiu Vokietiją iš gana beviltiškos situacijos. Sunku įsivaizduoti, kaip pasikeistų Vokietijos elgesys euro zonos gelbėjimo atžvilgiu, jei vairą perimtų „Alternatyvos Vokietijai“ atstovai.
