Žinia, jog krizė gali pasiglemžti vieną iš didžiųjų ir stipriųjų Europos Sąjungos valstybių atrodo gąsdinanti. Pastarųjų mėnesių įvykiai verčia baimintis dar vienos ekonominės griūties. Tuštėja šalies gamyklos, kasdien užsidaro smulkus verslas, didėja nedarbas, gatvėse kyla piketai dėl homoseksualų santuokų, o visuomenę pasiekia vis nauji valdžios skandalai. Tačiau ši padėtis atrodo nepasiekia šalies prezidento – Francois Hollando kabinetas skendi tyloje.
Akivaizdu, jog valstybei būtinos pertvarkos ir ryžtingi sprendimai, tačiau kol kas F. Hollandas tik svyruoja ir dvejoja. Žiniasklaidoje juokaujama, jog jis primena aktorių vaidinantį prezidentą, kuriam parinktas netinkamas vaidmuo. Veiklumo trūksta ir visam ministrų kabinetui. Visi jie dirba nuostabiuose Paryžiaus miesto rūmuose, tačiau atgarsių apie naudingus darbus vis dar negirdėti.
Prancūzijoje vyrauja gana depresyvios nuotaikos. Valstybę užklupo bene didžiausia Penktosios Respublikos krizė. Tačiau nuotaiką lemia ne tik ekonominiai sunkumai, tačiau ir socialinis, politinis nepasitenkinimas. Trys ketvirtadaliai šalies gyventojų mano, jog valstybė yra korumpuota, o neseniai išrinktas prezidentas jau pasiekė nepopuliarumo žemumas. Visuomenė labiau nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje yra griežtai susiskaldžiusi į kairiuosius ir dešiniuosius. Prancūzus taip pat krečia identiteto krizė, stiprią nacionalinę savivertę turintys prancūzai sunkiai susitaiko su faktu, jog kaimynė Vokietija diktuoja sąlygas Europoje.
Prancūzijos ekonomika stagnuoja jau penkerius metus. Tačiau lyginti Prancūzijos su kitomis negaluojančiomis Europos valstybėmis kaip Italija, Ispanija ar Graikija negalima. Prancūzija yra penkta didžiausia pasaulio ekonomika ir net krizės metu ji negali subyrėti taip kaip Pietų Europos valstybės.
Ne kartą kalbėta, jog Prancūzijos stabilumas yra būtinas norint išlaikyti eurą. Vokietija negali viena išgelbėti vieningos valiutos. Nemalonu, jog Prancūzijoje per metus atsirado rekordiškai daug euroskeptikų, šiuo metu vos 41 proc. prancūzų palaiko narystę Europos Sąjungoje. Žodžiai „Briuselis“ ir „Angela Merkel“ daugeliui tapo keiksmažodžiu. Nors nei Europa, nei Vokietija nėra kalta nei dėl įsiskolinimų, nei dėl didelės korupcijos ar nesugebėjimo sukurti verslui palankių sąlygų.
Iki ekonominės griūties dar tolimas kelias. Prancūzijoje pernelyg daug stabilios ir vardą visame pasaulyje turinčios gamybos – prabangos prekės, farmacija, automobiliai ir jų dalys. Kol Prancūzijos pramonė bus tokia stipri ji turi pakankamas galimybes išgydyti ekonomiką, tačiau ja taip pat būtina rūpintis. Kaip kalbėjo Pramonės ministras Arnaud Montebourg košmariškas scenarijus yra aprašytas Michel Houellebecq knygoje “Žemėlapis ir Teritorija”, kuriame veiksmas vyksta po dviejų dešimtmečių ir Prancūzija industrijos atžvilgiu tapo niekas, tik turistams pritaikytas kampelis. Dėl to A. Montebourg važinėja po visą šalį ir lanko gamyklas, kurios ketina užsidaryti bei kartu ieško išeičių. Per pusmetį šalyje užsidarė apie 1000 gamyklų ir ministras nėra linkęs susitaikyti su procesu. Kai kurioms gamykloms netgi pavyko surasti naujus investuotojus.
Prancūzai taip pat gali pasigirti išvystyta sveikatos sistema, jie laikomi viena sveikiausių tautų Europoje (sveikesnis ir už vokiečius), didžiausiu gimstamumu, apsauga dirbančioms motinoms, darželių sistema, darbininkų teisėmis. Tačiau tokia rūpyba turi savo kainą.
Prancūzija itin rūpinasi žmonėmis, tačiau tai išpučia valstybės išlaidas. Būtent valstybės išlaidų mažinimas yra aspektas, kurio reikalauja Briuselis, tačiau piktina Prancūzijos gyventojus. Šalis raginama susitaikyti su realybe ir atsisakyti prabangios gyvensenos ir socialinės rūpybos – 60 m. pensinio amžiaus, 35 darbo valandų per savaitę ir bedarbio pašalpų siekiančios iki 6,200 eurų per mėnesį. Kritikuojamas, ir noras švietimo sektorių papildyti 60.000 naujų mokytojų.
Prancūzai išdidi ir turtingą istoriją turintį tautą, tačiau tautos iškilumas dabar primena relikviją. Išdidumas iš dalies prisideda ir prie to, jog prancūzai nenoriai priima pasiūlymus iš užsienio bloginti socialinį aprūpinimą, atsisakyti prabangios socialinės sistemos. Visi patarimai iš užsienio, ypač Vokietijos, priimami itin skaudžiai. Tačiau norint išlikti viena iš svarbiausių Europos valstybių reformos būtinos.
Didžias reformas eidamas į valdžią žadėjo ir F. Hollande. Tačiau dabar nei gyventojai, nei žurnalistai, nei ministrų kabinetas nesuprantu, kokių reformų prezidentas nori. Prezidento galios Prancūzijoje labai didelės ir jis galėtų inicijuoti bet kokias norimas reformas, tačiau atrodo nedrįstantis pasinaudoti savo galiomis. Tiesa, naujoji valdžia priėmė kelis populiarius sprendimus – sumažino mokesčius smulkiam verslui ir padidino juos turtingiesiems. Nors pastarasis padidinimas, kuomet už pajamas viršijančias 1 milijoną eurų mokama 75 proc. mokesčių, sukėlė daugiau pasipiktinimo, nei palaikymo.
Pernelyg geros sąlygos darbininkams atbaido ir užsienio investuotojus, verčia gamyklas užsidaryti. Su tuo susidūrė ir minėtas ministras A. Montebourg. Iškalbingas pavyzdys, yra laiškas Goodyear padangų kompanijos vadovui Maurice Taylorui. Į prašymą neuždaryti gamyklos Prancūzijoje M. Tayloras atsakė: „Kokiais kvailiais jūs mus laikote?“. Taip pat pridūrė neketinantis investuoti į šalį vadinamą „darbininkų valstybe“, kurioje darbuotojai dirba kelias valandas per dieną ir turi išskirtines teises.
Dar viena valstybės problema, jog ją valdo elitas, žmonės jau keliasdešimt metų verdantys tose pačiose sultyse. Į valstybės postus patenka asmenys baigę prestižinius universitetus, o iš žemesnių sluoksnių patekti į politines aukštumas galima tik teoriškai.
Apskritai A. Montebourg yra vienas aktyvesnių Prancūzijos ministrų. F. Hollande valdžią galima pateisinti tuo, jog jie perėmė jau gerokai pašlijusią ekonomiką, kurią 17 metų valdė konservatoriai. Paradoksalu, jog būtent socialistams, kurie turėtų ginti žemesnę klasę, pavesta sumažinti socialines garantijas, išmokas ir mokesčius. Galbūt todėl F. Hollande taip ilgai dvejoja prieš imdamasis reformų.
Pakankamai įdomus buvo jo išsišokimas legalizuojant homoseksualų santuokas. Nežinia, ko F. Hollandas siekė tokiu sprendimu, kuriuo nepatenkinti paprastai gana konservatyvūs jo rinkėjai. Homoseksualų santuokų įteisinimas paskatino dar didesnį visuomenės susipriešinimą, o konservatyvūs prancūzai žada streikuoti dar bent kelis mėnesius, kol sprendimas bus atšauktas.
Parengta pagal užsienio spaudą.
