1949 m. Haris Trumanas paskelbė, jog pasaulyje maždaug pusė žmonijos gyvena baisiomis sąlygomis ir pagaliau visuomenė turi sąlygas ir pakankamai išmanymo kaip panaikinti skurdą. Nors praėjo žymiai daugiau metų nei tuometinis JAV prezidentas tikėjosi, pasaulis, iš tiesų, sugebėjo gerokai sumažinti skurdą. Nuo 1990 iki 2010 m. žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo 1 milijardu, nuo 43 iki 21 proc. Naujas tikslas – iki 2030 m. iš skurdo ištraukti kitą milijardą pasaulio gyventojų.
Pasaulis turi progą išpildyti H. Trumano lūkesčius. Šiuo metu iš 7 milijardų žmonių žemiau skurdo ribos gyvena 1,1 milijardas. Oficiali skurdo riba – vieno asmens pajamos per dieną sudaro mažiau nei 1,25 dolerio. Žinoma, tarptautinė skurdo riba netinka išsivysčiusioms valstybėms. JAV skurdo riba yra laikoma 63 doleriai keturių asmenų šeimai. Besivystančioje valstybėse laikomasi 4 dolerių asmeniui ribos. Taigi šiuo atveju džiaugiamasi, jog pasaulyje mažėja gyventojų esančių žemiau absoliučios skurdo ribos. Daugelis kurių gyvena 15 vargingiausių pasaulio valstybių.
Skurdui ir ekonominei nelygybei spręsti Jungtinės Tautos 2000 m. priėmė Tūkstantmečio Vystymosi Tikslų paketą (Millenium Development Goals – MDG, – aut. pats.). Ne visi šio tikslų paketo siekiai buvo pasiekti. Pavyzdžiui, gimdyvių mirtingumo sumažinimas trims ketvirčiais ar kūdikių mirtingumo – dviem trečdaliais nebuvo įgyvendinti, tačiau užmojis perpus sumažinti skurdą pasiektas net penkiais metais anksčiau nei planuota.
Nors pats MDG prie skurdo mažėjimo prisidėjo nežymiai. Pagrindinis nuopelnas yra kriterijų ir matavimo metodikos skurdui sukūrimas. Didžiausi laurai atitenka kapitalizmui ir laisvai prekybai. Štai Kinija, kuri niekad nebuvo susidomėjusi MDG, prie skurstančiųjų skaičiaus sumažėjimo prisidėjo labiausiai – net trim ketvirtadaliais. Kinijos gyventojų pragyvenimo sąlygų kylimas aukščiau skurdo ribos buvo tiesiog įspūdingas. Deja, praktika rodo, jog principų, kurie padėjo iškilti Kinijai perkėlimas į kitas skurdžias valstybes, pavyzdžiui, Indiją ar esančias Afrikoje, nėra paprastas. Todėl likusius skurstančiuosius ištraukti iš visiško skurdo gali būti kur kas sunkiau.
Skurdo mažinimui reikalingas staigus ekonominis pakylimas. Skaičiuojama, jog tik esant pakankamai staigiam ir intensyviam ekonomikos augimui skurdžiose šalyse pragyvenimo pagerėjimas didėja visuose socialiniuose sluoksniuose. Esant lėtam augimui finansiniai ištekliai nepasiskirsto tolygiai, nauda „nusėda“ tik turtingųjų rate. Jei ateinančiais metais trečio pasaulio šalių ekonomika augs lėtai, skurdą pavyks sumažinti tik 1,5 proc.
Skurdą sumažinti nėra taip sudėtinga, kaip mano cinikai. Pagrindine priemone laikomas rinkos liberalizavimas, kuris skurdiesiams leidžia praturtėti savo pastangų dėka. Todėl reikia mažinti tarptautinės prekybos muitus su Afrikos valstybėmis. Afrikos valstybės ir Indija turi susidoroti su ar viena problema – monopolijomis ir verslo draudimais. Reikia imtis tų pačių priemonių, kurios leido pakilti Vakarams.
Visgi faktinis gyventojų esančių žemiau skurdo ribos mažėjimas neišsprendžia tikrosios socialinės nelygybės problemos. Socialinei nelygybei mažėjant tarp skirtingų pasaulio regionų, ji auga valstybių viduje, kur didėja atskirtis tarp turtingųjų ir žemesnių klasių.
Parengta pagal „The Economist“.
