Išeivis iš Beiruto lūšnų tapo arabų pasaulio didvyriu
Pirmiausiai įsidėmėtina štai kas: „Hesbullah“ vado Hasanas Nasrallah vaikystė buvo skurdi, jis augo Beiruto lūšnoje. Nors ir dabar jis dėvi smulkaus šiitų valdininkėlio drabužius, Nasrallah jau laikomas pasaulinio masto politiku, tik vertinamas nevienareikšmiai, JAV vyriausybė jį laiko žymiu teroristu, o arabų pasaulis – didvyriu, kurio vadovaujami būriai vieninteliai išdrįso pasipriešinti Izraelio agresijai Libane. Jei per šį karą jam pavyks išgyventi, jis arabų pasaulyje bus laikomas pačia charizmatiškiausia, o Vakarų pasaulyje – pavojingiausia asmenybe.
Kelius tūkstančius kovotojų turintys Nasrallah partizanų būriai padarė tai, kas iki šiol nepavyko nė vienos arabų šalies armijai: jie ištisas savaites įnirtingai kovėsi su išgirtąja žydų armija ir apdarė jai daug nuostolių. Savo narsa jie suėdino JAV pataikaujančius kai kurių arabų šalių prezidentus ir karalius. Pastarieji iš pradžių neslėpė įsitikinimo, kad Nasrallah vadovaujamų „Hesbullah“ būrių laukia greitas galas. Dabar jie tyli. Izraelio vadovybė, nors ir giriasi, kad „Hesbullah“ sutriuškinta, iš tikrųjų suka galvas, kaip atremti galima tolesnes „Hesbullah“ raketų atakas. Duodamas interviu žurnalui „Newsweek“, Izraelio brigados generolas Bossis Kuperwasseris pripažino, jog „Hesbullah“ lyderis sumaniai pasinaudojo arabams ir apskritai musulmonams itin būdingu savigaros ir orumo jausmu. Nasrallah misija, anot žydų generolo, – „atgauti arabų prarastą išdidumą,… būti pasirengusiems aukotis ir kentėti“. – „Puikus lyderis“, – taip Nasrallah apibūdina aukštas Izraelio žvalgybos „Mosad“ pareigūnas Bossis Alpheris. „Jis sumanus, charizmatiškas ir turi gerą galvą“. Taigi net priešai giria šį žemą ir kresną išeivį iš Beiruto lūšnų. Netgi jam šlovės pavydintys Irano mulos neslepia susižavėjimo naujuoju pasipriešinimo lyderiu. Irano laikraščiui „Shargh“ duotame interviu Alis Atbaras Mohtashemis, aukšto rango pareigūnas ir vienas iš „Hezbullah“ įkūrėjų, pripažįsta: „Jie – studentai, toli pralenkę mokytojus“.
Arabų spaudoje daug rašoma apie Nasrallah gyvenimo kelią. 1960 metais gimęs berniukas, augdamas lūšnyne, nematė nei vandens krano, nei kanalizacijos, nei elektros. Lūšna, kurioje augo, buvo suręsta iš medžio ir metalo nuolaužų bei plokščių, į kurias garsiai bampsėdavo lietaus lašai. Tėvas šeimai duoną pelnė iš nuosavos daržovių krautuvėlės pajamų, bet tikroji ‚šeimos galva“ buvo motina. Sirijos filmų prodiuserio Nabilo Muhlimo filme apie Nasrallah šeimą motinos įtakai ir paveldi priskiriama jo rūsti iškalba, švelnus veidas, pasitikėjimas savo jėgomis ir ryžtingumas.
Tėvai iš paskutiniųjų stengėsi išmokslinti sūnų, leido jį į privačią mokyklą. Buvęs klasės draugas Khalidas Mustafa prisimena dvylikametį Nasrallah: „Kiekvienas jo žodis buvo apgalvotas. Nors buvo paauglys, protu prilygo vidutinio amžiaus vyrui“. Vaikystėje jis negalėjo žaisti futbolo ar kitų žaidimų, nes viršutiniai rūbai buvo išaugtiniai, o apatinių iš viso neturėjo. Todėl vaikai jį vadino skurdžiumi, iš jo tyčiojosi.
Kai 1975 metais Libane prasidėjo pilietinis karas, 15-ametis Nasrallah su tėvais pabėgo į Iraką ir šventajame Nadžafo mieste pradėjo religines islamo studijas.
Tačiau vaikinas buvo labai pragmatiškas ir visą dėmesį sutelkė į politiką. Jungtinių Tautų taikdarių pajėgų, dislokuotų Libane, vyresnysis patarėjas Timoras Gokselis, nekartą bendravęs su jį sudominusiu gabiu studentu, atkreipė dėmesį, jog jis puikiai išmano viską, kas liečia Izraelį, – valstybės santvarką, politikos kursą, karinius reikalus, ginkluotę. Jo religiniai tėvai buvo Irano dvasiniai visuomenės vadovai, kaip antai Ayatollah Chomeini ir kiti. Tuos vadovus jis tiesiog dievino, nes būtent Iranas praėjusio amžiaus pabaigoje inicijavo sukūrimą organizacijos „Hesbullah“, kurios tikslas – kovoti su Izraeliu.
Deja, likimas Nasrallah ir jo brolį Hussein pastatė į skirtingas barikadų puses. Pastarasis, tapęs šiitų judėjimo Libane, vadinamo „Amal“ kariu, buvo sunkiai sužeistas „Hezbullah“ karių sunitų. Dėl tokios politinės brolių priešybės tėvai labai sielvartavo. Ir dabar Nasrallah vengia kalbėti apie brolį, atsisako komentuoti jo elgesį ir politines pažiūras.
1992 metais Izraelio žvalgybos užsakytas hileris nužudė tuometinį „Hezbullah“ lyderį Sveiką Abbasą al – Musavį. 32 metų Nasrallah tapo politinės ir karinės grupės „Hezbullah“ generaliniu sekretoriumi. Vos keliom dienoms praėjus po Musevio mirties, Nasrallah davė komandą keršyti. Izraelio pasienio teritorijas pasiekė „Katiušų“ salvės, o netrukus Buenos airiuose savižudis susprogdino Izraelio ambasados Argentinoje pastatą. Pats Nasrallah neigia savo dalyvavimą rengiant minėtą teroro aktą.
Su Pietų Libano gyventojais Nasrallah elgiasi žmoniškai, kuo galėdamas padeda. Vietos žmonių gyvenimas tapo nebe toks puritoniškas, moterys išdrįso puoštis, o vyrai – lošti kortomis ir retsykiais paragauti vyno. 1993 metais susitikęs su krikščionių maronitų patriarchu, Nasrallah pasistengė, kad būtų nutraukta dviejų religinių bendruomenių priešprieša, anksčiau ne kartą peraugdavusį ginkluotus susidūrimus.
1997 metais Nasrallah patyrė skaudžiausią gyvenimo smūgį: per susidūrimą su Izraelio kariniu daliniu žuvo jo 18 metų sūnus Hadis, kurio lavoną priešas išsinešė ar paslėpė. Kitą vakarą, kreipdamasis į „Hezbullah“ įkūrimo jubiliejinių metinių dalyvius, organizacijos lyderis susirinkusiai miniai pasakė: „Mes, „Hezbullah“ vadai, kovoje net savo vaikų netausojame ir negelbėjame… Didžiuojamės, kad mūsų sūnūs kaunasi priekinėsi linijose. O kai jie žūsta kankinių mirtimi, toliau stovime, į viršų pakėlę galvas“.
Prireikė metų, kad tėvas atgautų sūnaus lavoną. Kartu su juo buvo grąžinti kitų 39 kovotojų palaikai ir paleista 60 libaniečių belaisvių. Mainais už tai Nasrallah izraeliečiams perdavė kūną vieno iš karinio jūrų laivyno vadų, kuris 1997 metais pateko į „Hezbullah“ pasalą ir buvo nušautas. Kad išlaisvintų daugiau belaisvių, 2000 metais „Hezbullah“ kovotojai pagrobė 3 Izraelio karius ir į atsargą išėjusį žydų pulkininką, kurį pavyko atvilioti į Beirutą. Po daugiau kaip trejus metus trukusių derybų, kuriom tarpininkavo Vokietijos diplomatas, buvo išlaisvinti 400 libaniečių, palestiniečių ir kitų arabų belaisvių. Šių metų birželio mėnesį pagrobęs dar du Izraelio karius, Nasrallah, matyt, ne tik tikėjosi naujo pasikeitimo belaisviais, bet nevengė ir karo, nes tikėjosi padidinti savo galią ir prestižą.
Jau nuo 2000 metų gegužės mėnesio, kuomet Izraelis iš Pietų Libano išvedė savo karinius dalinius, Nasrallah arabų pasaulyje imtas laikyti didvyriu, nes pirmasis „sutriuškino“ (tiksliau – pasipriešino) Izraelio kariuomenę. Kaip ten bebūtų, jis tapo vienu iš Libano valstybės konstitucinių lyderių, buvo susitikęs su Jungtinių Tautų Generaliniu Sekretoriumi Kofiu Ananu. Artimai bendravo su jau mirusiu Libano premjeru Grafiku Paririu, kartais su juo susitikdavo du-tris kartus per savaitę. Milijonierius Hariais sakydavęs: „Su tuo vaikinu galima imtis verslo“.
Nors Nasrallah laikomas ūmaus temperamento žmogumi, jis turi gerą humoro jausmą, gali ir iš savęs pasišaipyti. Tai jam padeda apraminti politinius oponentus šalyje ir pelnyti minios palankumą. Kartą kalbėdamas jis užsiminė, jog Izraelis niekaip neatsitraukia iš „Shebaa Farms“ rajono, nors seniai žadėjo tai padaryti. Turėdamas kalbos defektą, lyderis „užsikirto“, niekaip negalėjo ištarti žodžio „Shebaa“. Keblios padėties taip išvengė: ta gyvenvietė esanti tikrai „kieta“, nes net jos pavadinimo, kuriame dvi raidės „a“ negalįs ištarti. Išgirdusi tokį prisipažinimą, minia prapliupo juoktis.
Izraeliečius gi Nasrallah „pokšteliai“ neretai pašiurpina, nes jo antižydiška retorika visada tulžinga, pavyzdžiui, jis net leidžia sau suabejoti žydų holokausto faktu. Visą laiką akcentavęs kovą už Libano išlaisvinimą, ji dabar siekia išlaisvinti ir Palestiną ir nutraukti tolesnę “sionizmo egzistenciją“, turėdamas galvoje Izraelį.
Ko Jungtinės Tautos bereikalautų, skurdo ir pažeminimo aplinkoje augęs ir arabų pasaulio pripažintas bei gerbiamas lyderis, matyt, jokiu būdu nesutiks nusiginkluoti. Nelinkęs jis ir taikytis. „Hezbullah“, kuri jau nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio garsėja nesiliaujančiais savižudžių sprogdintojų išpuoliais, dabar partizanų karą laiko vienu iš dabartinio gyvenimo standartų. Kaip sakoma, miške gimęs, į mišką, o lūšnoje augęs – į lūšną žiūri. Tik žiūri gerąja prasme, dabar sudarinėja benamių sąrašus pašalpoms gauti ir naują būstą įsigyti. Izraelis prieš tokią „Hezbullah“ iniciatyvą, kuri dar labiau sustiprintų šios organizacijos įtaką arabų pasaulyje. Pasak Izraelio, Libano griuvėsius urėtų atgaivinti Vakarų šalių piniginės dotacijos. Jas bent morališkai palaikytų ir Izraelis. Ar toks kietakaktis ir mąstymas padės įsivyrauti taikai?
Pagal Kevino Peraino (Jeruzalė), Mariavo Bahario (Teheranas) ir Linos Sinjab (Demaskas) publikacijas JAV spaudoje
