Jungtinių Amerikos Valstijų vairą perėmus Baracką Obamai buvo tikimasi, jog jam valdant pagerės santykiai su Arabų šalimis, kartu pašiltės ir visas globalinės politikos klimatas. Tačiau ekspertai teigia, jog įtampa ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo, o antiamerikietiškos nuotaikos šiose kraštuose intensyvios kaip niekada.
Yra įvairių nuomonių, kodėl B. Obamai nepavyko susidoroti su šia problema. Pasigirsta ir tokių nuomonių, jog JAV prezidentas buvo pernelyg naivus, tikėdamasis, jog visus konfliktus su Arabų šalimis pavyks vien pakeitus toną ir rodant šiek tiek daugiau pagarbos.
Kalbas dėl nesėkmingos Artimųjų Rytų politikos paaštrino ir JAV ambasadoriaus Libijoje mirtis. Kaip pastebėjo vienas JAV diplomatas, šis metas palankus politikos lošėjams, kurie pasinaudodami situacija bando išlošti balsų, pirmiausiai kaltindami vieni kitus. Šie žodžiai, nors ir netiesioginiai, tačiau pirmiausiai nukreipti prieš Mittą Romney. Tiesa, politologai teigia, jog B. Obama turėtų džiaugtis – M. Romney nesugebėjo pasinaudoti situacija, o jo kaltinimai dėl netinkamos dabartinio prezidento politikos veikiau parodė pačių respublikonų nekompetenciją kalbant apie santykius su Arabų valstybėmis. Be to, B. Obamos konkurento kalboje pasigesta nuoširdžios užuojautos, visas dėmesys buvo skirtas kaltinimams.
Būtent B. Obamos pirmtakas Džordžas Bushas buvo siejamas su konfliktais Artimuosiuose Rytuose. Būtent taiki dabartinio prezidento retorika padėjo laimėti rinkimus ir sužavėti pasaulį. 2009 m. vasarą Kaire B. Obama pasakė svarbią kalbą apie ryšių su islamiškuoju pasauliu atgaivinimą ir ilgaamžę taiką. Praėjus trims metams galima teigti, jog ši kalba tebuvo gražūs žodžiai. Nors B. Obama sušvelnino savo toną, tačiau to nepakako. O svarbiausia, jog jo kalbos skyrėsi nuo JAV administracijos, kuri išliko griežta, veiksmų. Vienas iš svarbiausių pavyzdžių – Iranas. Ši šalis dar niekada nebuvo taip smarkiai sankcionuojama kaip pastaraisiais metais. Taigi retorika daugiau naudojama kaip priemone užmigdyti ir nuraminti Artimųjų Rytų gyventojus. Ji turėjo mažai bendro su realiai vykdoma politika.
Kalbama, jog B. Obama dar labiau už savo pirmtaką norėjo sukurti demokratiją Artimuosiuose Rytuose. Pirmaisiais metais būdamas gana atsargus vėliau vis drąsiau ėmėsi demokratijos nešėjo vaidmens. Deja, per savo prezidentavimo metus B. Obama pablogino santykius su buvusiais JAV sąjungininkais – Egiptu ir Saudo Arabija, ir tai taip pat prisidėjo prie antiamerikietiškų nuotaikų intensyvėjimo visame regione.
Visgi yra nuomonių, jog JAV vykdoma politika nėra kalta dėl toliau šąlančių santykių su Arabų šalimis. Galbūt tai tėra kultūrinio šoko, kurį sukėlė informacinių technologijų pažanga, pasekmė. Štai ir garsusis filmukas apie pranašą Mahometą sukėlęs protestus buvo patalpintas į Youtube.com tinklapį. Tai padarė ne valdžios žmonėms, o, ko gero, ne itin protingi JAV piliečiai. Ir tik šio amžiaus technologijų dėka tokiam filmukui išpopuliarėti užtenka vos kelių dienų. Kai kurie ekspertai tikina, jog šiais laikais kultūrinis šokas gali ištikti net nepakilus nuo kėdės. Nepakilus nuo savo kėdės galima sukelti ir nesantaiką tarp šalių. Todėl pasaulis turi būti pasirengęs su tokiomis informacinio mažiaus pusėmis, nes panašių konfliktų gali tik daugėti.
CNN žurnalistas M. O‘Hanlonas buvo gana griežtas kalbėdamas apie skandalingąjį filmą. Jis buvo vienas iš tų, kurie teigė, jog JAV vyriausybė, nors ir nėra teisingai atsakinga, tačiau galėjo griežčiau kalbėti apie tokio filmuko sukūrimą ir išplatinimą. Nei vienas aukštas pareigūnas nepareiškė, jog toks filmukas nėra toleruotinas. Griežtesnio požiūrio pasigendama ir tarp amerikiečių. Daugumą jų kalba apie šalyje galiojančią kalbėjimo laisvę, kuria neva didžiuojasi, nors „Youtube“ patalpintas vaizdelis tikrai pakankamai įžeidžiantis. Tas pats žurnalistas jį prilygino rasistiniams Kukluks klano ar Neonacių metodams. Visgi tai nėra pasiteisinimas išpuolių rengėjams.
Galbūt nusivylimą B. Obamos politika sukelia nusivylimas pačia demokratijos kūrimo Artimuosiuose Rytuose idėja. Tiesa tokia, jog išlaisvinus žmones iš diktatorinio rėžimo ir tironystės, susikuria kitas rėžimas. Demokratija negali būti sukuriama dirbtinai, praleidžiant tam tikras visuomenės demokratėjimo stadijas.
Galų gale tokiai supervalstybei nepakanka tik noro būti mylimai, nepakanka ir finansavimo Arabų šalims. Kol Artimųjų šalių piliečiai taip jautriai reaguoja į panašius filmukus „Youtube“ negalima apsieiti be griežto tono ir grėsmingo įvaizdžio. Tiesa, yra pranašaujančių, jog dabartinė situacija anksčiau ar vėliau prives prie naujo Jungtinių Amerikos Valstijų karo. Ir didesnė tikimybė, jog tai būtų įvykdyta valdant B. Obamai, kadangi naujas prezidentas paprastai nesiima tokių sprendimų savo valdymo pradžioje.
Parengė Vaida Paciūnaitė
