Ištisus dešimtmečius Amerikoje veikė sistema aiškiai atskyrusi dvi bankų rūšis. Tokią sistemą įvirtino Glass-Steagall įstatymas, tačiau 1999 metais jis buvo anuliuotas. Kai kurie finansų analitikai mano, jog būtent šis sprendimas nutiesė kelią iki visą pasaulį apėmusios finansinės krizės. Per dešimtmetį susiformavę bankai tapo pernelyg dideli ir tai tapo pražūtinga jėga. Šiandien vis garsiau kalbama apie tai, jog metas sugrąžinti iki 1999 metų galiojusią bankų sistemos tvarką.
Sistemą grąžinti pasiūlė vienas iš ilgamečių Citibank, pagrindinio Amerikos banko, darbuotojų Sandy Weilas. Jo pasiūlymas aiškus – naudojantis ta pačia Glass-Steagall metodika išsklaidyti bankus į du polius. Tokia sistema pasiteisino 1933 metais, kuomet buvo vienas iš vaistų gelbėjantis nuo Didžiosios krizės. Nejaugi ji neveiktų šiomis dienomis?
Bankų klasifikacija aiški. Pirmoji bankų kategorija – komerciniai bankai, skirti įprastinėms bankų operacijoms, paskolų teikimui ir indėlių valdymui. Šie bankai turėtų būti apsaugoti nuo krizių ir esant grėsmei keblėjami valstybės lėšomis. Komercinių bankų veikla nebūtų tokia rizikinga.
Antroji bankų kategorija – investiciniai bankai. Teoriškai tai didesnės rizikos bankai. Šie bankai būtų mažesni, nei yra dabar ir nevirstų finansiniais Galiotais traiškančiais viską, kas pasitaiko kelyje. Svarbiausiai, jog šie bankai negalėtų disponuoti paprastų žmonių indeliais. Investicijoms nebebūtų galima naudoti pigių finansinių resursų, kuriais dabar išlaikomas fiktyvus balansas ir užsiimama dar rizikingesne veikla.
Pasiūlymą svarsto ne tik Ameriką, jis įdomus ir visam likusiam pasauliui. Glass-Steagall įstatymą anuomet atšaukė Billas Clintonas, kuris taip didžiavosi šiuo sistemą liberalizuojančiu žingsniu, jog leido save vadinti „Glass-Steagall griovėju“. Ironiška, jog pats Sandy Weillas buvo vienas Glass-Steagall anuliavimo iniciatorių.
Žinoma, pasiūlymas sulaukė daugybę oponentų. Kritikai pateikia „Lehman Brothers“ pavyzdį. Šio banko bankrotas rodo, jog ir investiciniams bankams turėtų būti teikiama valstybinė pagalba, nes ir jų žlugimas sukelia finansines krizes. Tačiau pasiūlymo šalininkai teigia, jog „Lehman Brothers“ nebūtų nusitempę tiek žmonių į bedugnę, jei bankų sistema būtų kitokia.
Be to, bankų atsiskyrimas į dvi kategorijas labai sudėtingas procesas. Dabar tai žymiai sudėtingiau nei 1933 m., kuomet ir buvo priimtas Glass-Steagall įstatymas. Šiuolaikinės vertybinių popierių biržos pernelyg sudėtingos ir persipynusios tarpusavyje. Pernelyg sunku atnarplioti išvestines biržas. Jos pasidarė tokios sudėtingos, jog praktiškai nebeįmanoma nustatyti tikslaus jų rizikingumo laipsnio. Pavyzdžiu galima laikyti ir artėjantį euro žlugimą – kas galėjo pasakyti, jog tai taps tokia rizikinga valiuta? Anot kritikų, paviršutiniškas rizikos nustatymas iškraipytų bankų sistemą.
Amerikiečiai sunerimę ir dėl to, jog privertus atskirti jų bankus jie nebegalės varžytis su Europos arba Azijos bankais. Nors gali būti, jog toks atskyrimas nors ir skaudus, tačiau ilgainiui taptų tik privalumu, kadangi JAV bankai turėtų geresnius balanso rodiklius. Be to, apie pasiūlymą atskirti bankus kalbama ne tik JAV, tačiau ir likusiame pasaulyje. Galbūt ir kitose šalyse bus pasukta tuo pačiu keliu.
Galbūt šiuolaikinėmis sąlygomis senoji sistema nebegalėtų funkcionuoti taip sėkmingai, tačiau šalininkai tiki, jog ji veikiausiai prisitaikytų. Tai neabejotinai pareikalautų daug meistriškumo ir kūrybingumo.
Visgi reikėtų nepamiršti, jog tokia reforma pirmiausiai susilauktų itin didelės opozicijos iš Walls Streeto, kitų pasaulinių biržų atstovų ar suinteresuotų politinių jėgų. O kai kurie politikai vis dar tiki, jog jie patys, be didelių reformų galės vykdyti savo įsipareigojimus ir apsaugoti ekonomiką nuo saiko jausmą prarandančių bankų. Sunku įsivaizduoti, jog reformatoriai pajėgtų atlaikyti tokį spaudimą, bandant ardyti šiuos finansinius gigantus.
