Kada praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje S.Averinceva atvyko į Izraelį ir panoro aplankyti Martino bubeno kapavietę, jis patyrė stulbinantį akibrokštą. Takelis, vedantis į didžiojo žydų filosofo amžinojo poilsio vietą, buvo apžėlęs vešlia užmaršties žole. Tik vargais negalais jam pavyko surasti žmogų, kuris dar prisiminė, kur palaidoti Buberio palaikai. Tačiau tam, kas išmano Izraelio tikrovę, nėra kuo stebėtis. Martino Buber, pasisakiusio prieš tarpusavi susvetimėjimą ir kvietusio į dialogą su Kitu, mokymas dabartiniame Izraelyje itin nepopuliarus. Žydai, per amžius garsėję kaip tarpininkai ir derybininkai (negoziato, negotiations, negociations Europos tautų kalbose ne atsitiktinai reiškia „derybas“), atsisakė savo, atrodytų, įgimto gebėjimo derėtis ir įsitikėjo jėgos, geležinio kumščio ir betoninių sienų kultu. Atseit, tam, kad būtų išsaugota „žydų charakteris“.
Olmerto vyriausybės „vienapusiškų veiksmų“ (t.y. tokių, dėl kurių su niekuo nesiderėta ir nesitarta) kursas, buvo paveldėtas iš „dešiniojo“ Šarono, o pastarasis savo ruožtu tęsė tai, ką pradėjo „kairysis“ Barakas, savo laiku vis dėlto išvedęs mūsų kariuomenę iš Pietų Libano. Tarytum prisipažinusios, kad nepajėgia užtikrinti taikos diplomatiniu ir politiniu būdu, Izraelio vyriausybės su džiaugsmu griebėsi „vienapusiškumo“ idėjos. Dabar mes patys „vienapusiškai“ keičiame teritorijas. Pasitelkę „skiriamąją sieną“ mes nubraižome naujas tarpvalstybines sienas, mes sprendžiame, kokiais autonomijos keliais palestiniečiai gali važinėti, o kokiais – ne. Mes sprendžiame, koks turėtų būti okupuotų Palestinos teritorijų žmonių gyvenimo būdas ir verslas, valstiečius išguidami iš jų lakų, studentus – iš universitetų. Tokiu būdu visą tautą paverčiame „išmaldos prašytojais“, gyvenančiais iš labdaros, nes kelius į darbo vietas jiems patys atkirtome.
Mes „vienapusiškai“ užblokavome Gazos sektorių iš jūros, sausumos bei oro, pavertėme jį didele „zona“, kurioje vibždėte knibžda kaliniais virtusių gyventojų, o po to iš tos „zonos“ atsitraukėme. Dabar, niekieno netrukdome, galime ją bombarduoti, apšaudyti raketomis ir naktį bauginti gyventojus griausmu mūsų naikintuvų, kurie viršum gyvenviečių stogų peržengia garso barjerą. Palestiniečių raginimus tartis mes su panieka atmetame. Jokių derybų! Veiksime vienapusiškai!
„Vienapusių veiksmų“ kursas laikytinas principiniu atsisakymu bandymų siekti taikos. Pastarais žodis dabartiniame Izraelyje nepopuliarus. Juk „taika“ – abipusė sąvoka: negalima taikiai sugyventi su kaimynais ir tuo pačiu metu juos spardyti bei gauti iš jų grąžos. Taikų sambūrį pakeitė sąvoka „saugumas“. O pastarasis, kaip įsitikinę mūsų ideologai, vienapusė sąvoka. Svarbiausia – mūsų pačių saugumas. Vardan jo esame pasiryžę kitus terorizuoti.
Visai neseniai eilinės „vienapusių veiksmų“ panegiriškos rašliavos autoriumi tapo laikraščio „Ha-Arec“ karinis apžvalgininkas Alufas Bennas. Jis paskelbė, jog nei iš derybų, nei sutarčių su Palestinos administracijos vadovu Machmudu Abasu – jokios naudos (tik nepagalvokite, kad vyksta derybos ir dėl ko nors susitarta). Pasak žurnalisto, daug svarbiau, kad atsirastų „palestiniečių Nasrada“, kurio rankose atsidurtų „valdžia, įstatymas ir ginklas“. Geriau, kad jis būtų Nasrala, t.y. laisvanorišku karinių dalinių lyderis – fundamentalistas, o žmonių išrinktas vyriausybės vadovas. Negaliu atsisakyti nuo malonumo piktdžiugiškai pacituoti „toliaregišką“ Benno pareiškimą: „Hezbullah, – jis visai neseniai rašė, – geriau saugo Galilėjos ramybę, negu anksčiau tai dariusi Pietų Libano kariuomenė“.
Kai rašau šias eilutes, ši koncepcija jau prieš tris dienas yra sprogusi, o jos skeveldros sėja mirtį ir sumaištį. Patiriame precedento neturinčių nuostolių: per dieną maždaug 100 žmonių sužeidžiama, penki žuvo, du kariai paimti į nelaisvę, susprogdintas karo laivas, didžiulių netekčių sulaukia ekonomika… Pastarosiomis dienomis mes jaučiamės taip, kaip Gazos sektoriaus gyventojai iš mūsų malonės – metai iš metų. O juk mes, apsvaigę nuo savo jėgos, tikėjomės, jog atpildo niekada nebus! Ką gi, dabar ir mes perpratome, ką reiškia „dialogas“. „Mes atsakome“ – ir mums „atsako“. Tik, deja, ne už derybų stalo, o ginklų kalba…
Sakoma, kad karas – politikos tąsa. Norėtųsi pridurti: matyt, tai blogos politikos tąsa. Tačiau didžiausia blogybė ta, kad karas ima keisti politiką. Mes sparčiai link to ritamės.
Dabartinė situacija nemaloni jau vien dėl to, kad ji egzistuoja. Tarkime, mūsų karinis pranašumas duos laukiamų rezultatų, ir mes išsikapanosime iš šios padėties. Galbūt pavyks visiškai sutriuškinti „Hezbollah“. Tačiau ar mūsų pergalės bus tvarios, jei ir toliau būsime taip užsispyrę ir atsisakysime dialogo su kaimynais, nelaikysime jų lygiaverčiais partneriais, o savęs – dalimi regiono gyventojų, dirbančių vardan jo plėtros i gerovės? O gal ir toliau liksime tik užsienio jėga, kuri čia atvyko tam, kad įvestų savo tvarką? Akivaizdu, kad tokiu atveju rasis vis naujų Nasralų, nes pasaulis taip sutvertas, jog veiksmas sukelia atoveiksmį…
Be to, iš mūsų veiksmų išplaukia kai kurie rimti klausimai, susiję su mūsų demokratija ir valstybės santvarka. Kur mūsų valstybės vyrai, liaudies išrinktinai, Knesetas? Totalinė „vienašališkų veiksmų“ koncepcija paralyžiavo tuos mūsų politikus, kurie dar gebėjo vesti dialogą, pripažinti kompromisus. Kur kolegialiai priimami sprendimai, nuomonių pliuralizmas? Armija priima sprendimus ir juos padiktuoja vyriausybei, kuri juos nuolankiai pasirašo. Atsisakiusi dialogo, vyriausybė nebeturi kitos išeities. Mūsų diplomatai daugiau nebeveda derybų, jie virto paprastais propagandininkais didžiosios idėjos – „Izraelis visada teisus“. Ne atsitiktinai Alufas Bennas, pilietis šalies, kuri laiko save demokratijos Artimuosiuose Rytuose garantu ir etalonu, svajoja apie stiprų palestiniečių lyderį, kuris užgrobtų valdžią – nesvarbu kaip, gal ir nesilaikydamas įstatymų – ir ant visų jų uždėtų leteną, geriausia, žinoma, mūsų leteną.
Žmonių, pasiryžusių vesti dialogą, poreikio nebuvimas tolydžio numarina pragmatiškas ir pasaulietiškas tendencijas. Tai pasakytina ne tik apie mus, bet ir palestiniečius, kitus kaimynus. Juk mes stengiamės metų metais nepastebėti tų palestiniečių, kurie pasiryžę derėtis ir takiai sugyventi. Tai galėtų pakenkti mūsų „vienašališkumo“ siekiui. Todėl konfliktas tampa vis labiau fundamentalistinis, iracionalus. Vis daugiau veiksmų nulemia paprastas keršto troškimas, noras demonstruoti savo jėgą. Neturėdami politinės koncepcijos, kuri atsižvelgtų į viso regiono ir taikos interesus, mes ritamės link primityvios kumščio „kultūros“, kurios sąlygomis viską lemia kraujas, jėga ir šūkis, jog „jie ne iš mūsų kiemo“.
Dažnai sakoma, jog Izraelis atsidūrė „civilizacijų sandūroje“. Jeigu izraelitai sugebėtų užtikrinti dialogą tarp dviejų civilizacijų atstovų, mūsų šalis galėtų tapti durimis“ tarp dviejų pasaulių, o tai visai žmonijai išeitų į naudą. Bet kur ten – mums geriau statyti sienas, pačius save laisvanoriškai uždaryti gete. Nenorėdami pažinti kaimynų, mes netenkame galimybės suprasti jų interesus ir ketinimus. Ar tas faktas, kad mūsų panosėje „Hezbullah“ sugebėjo pasirengti plataus maisto ir netikėtai kontratakai, nėra ir mūsų žvalgybos neapdairumo pasekmė?
Kodėl atsitiko taip, kad iš Vakarų kultūros mes perėmėme tik jos agresyviąją dalį („Užkariautojų gimtoji žemė – taip apibūdino Europą Mandelštamas), tik rasizmą, kolonializmą, „orientalizmą“ ir primityvią Ničės filosofijos sampratą, o iš Rytų kultūros – tik primityviausią, gentinį kraujo keršto paprotį? O kodėl neperėmus ir „sulchos“ papročio, ribojančio kraujo kerštą? Ogi todėl, kad negalime: „sulcha“ nebūna vienapusiška, jai reikalingas dialogas.
Karių, „Hamas“ ar „Hezbollah“ kovotojų paimtų į nelaisvę, šeimos šaukiasi derybų, bet jų reikalavimas lieka balsu, šaukiančiu tyruose. Įbauginta, perspektyvos nematanti Izraelio visuomenė telkiasi apie savo generolus, kurie užgožia politikus. Iš kitos pusės, arabų visuomenę, reaguojančią į Izraelio nusikaltimus okupuotose teritorijose ir Gazos ruože, kuriems tyliai nuolaidžiauja daugelis kitų valstybių, vienija „Hamas“ ir „Hesbullah vėliavos. Atėjo laikas nutraukti šią mirtį siejančią konsolidaciją ir sugrįžti prie principų demokratijos, pliuralizmo ir tikro „žydiško charakterio“, priešingybe grubiai jėgai visada laikiusio diplomatiją ir gebėjimą siekti kompromiso. Izraelio atsisakymas spręsti konfliktus politiniais būdais pavojingas tolesnei šalies plėtrai ir gyventojams.
Vera Raider, Izraelis, Liepos 17 d.
