Ženevoje pasirašyti sutartis su Teheranu dėl atominės energetikos vystymu Irane. Sutartis atverčia naują istorijos lapą ir suteikia Vakarams naujas galimybes taikiai stebėti branduolinių bandymų procesus Irane. Tačiau retas tarptautinis susitarimas sulaukia tokių prieštaringų nuomonių kaip šis. Susitarimo šalininkai džiūgauja nauja santykių su Iranu era, tuo tarpu oponentai pateikiama kraupius tokio sprendimo baigties scenarijus. Tiesa, kol kas tai yra tik laikinas šešių mėnesių susitarimas.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sprendimą pavadino proveržiu. Vokietijos užsienio reikalų ministras Guidi Westerwelle atsiliepė: „Tai yra lūžis“. Susitarimu buvo patenkintas ir B. Obama. Tačiau labiausiai juo džiaugėsi patys iraniečiai ir jų derybininkas Mohammed Ziaf. Po derybų su penkiais nuolatiniais Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nariais šis užsienio reikalų ministras vietos laikraščių nuomone yra vertas auksinio medalio dėl savo diplomatinių sugebėjimų. Iraniečių laikraštis Arman Daily rašė: „niekas taip nepriartino pasaulio taikos, kaip Irano sugebėjimas nuleisti principus“.
Tačiau visai kitokios nuotaikos vyravo Izraelyje ir Saudo Arabijoje. Saudo Arabijos užsienio reikalų komiteto vadovas Abdullah al-Askar pavadino šį sprendimą Irano „velnio planu“. Izraelio premjeras Benjamin Netanyahu sprendimą apibūdino esant „istorine klaida“. „Pavojingiausias pasaulio rėžimas žengė vienu žingsniu arčiau įgijant pavojingiausią ginklą pasaulyje“. Prekybos ir Industrijos ministras Naftali Bennett kalbėjo dar niūriau: „Jei po penkių metų atominė bomba sprogs Niujorke ar Madride viskas vyks dėl susitarimo, kuris buvo pasirašytas šį rytą“. Žinoma, yra ir tokių, kurie šį susitarimą lygina su gėdingu Vakarų susitarimu su hitlerine Vokietija 1938 metais, kuomet pro pirštus buvo žiūrimą į stiprėjantį rėžimą.
Taigi ar tikrai šis susitarimas panašėja į Dievo sandorį su velniu? Ar tai sveikintinas kompromisas nugalėjus žmogišką silpnumą ir nutildysiantis agitatorius abiejose pusėse?
Bet kokiu atveju tai Irano grįžimas į pasaulinę politikos sceną. Bandymas susitarti su Iranu parodė, kad po ilgą laiką buvusio atstumtosios vaidmens, šalis gali tapti Vakarų sąjungininke. Ir tai prilyginama techtoniniam lūžiui Artimuosiuose Rytuose. Pirmiausiai Irano grįžimas į civilizuotų partnerių gretas iškart sumažina kitų dviejų šio regiono lyderių ir Vakarų partnerių svarbą – Izraelio ir Saudo Arabijos. Galbūt dėl to būtent pastarąsias labiausiai pykdo Ženevos sutartis.
Saudo Arabijos monarchai didžiuojasi savo valstybėje turintys dvi švenčiausias islamui vietas – Meka ir Medina. Šalis yra sunitų centru, kurioje diskriminuojančiai elgiamasi su šiitais. Saudo Arabijos vadovai gudrūs, jie anksti suprato, jog patogu užmegzti gerus santykius su Vakarais. Tuo pačiu juos erzina, jog su Vakarais draugauti gali pradėti ir nepatikimas Rytų kaimynas – šiitiškas Iranas.
Princas Bandar bin Sultanas yra tarsi gerų santykių su JAV ikona. Jau 22 metus jis artimai bendrauja su JAV prezidentais ir jų žmonomis. Princas buvo buvusios pirmosios šalies ledi Nancy Reagan draugas, rūkė kubietiškus cigarus su Billu Klintonu ir apie būsimą Irako užpuolimą iš G. Busho išgirdo anksčiau nei tai pasauliui paskelbė valstybės sekretorius Collinas Powelas. Draugystės nesugadino netgi Rugsėjo 11 d. teroristinis aktas.
Tačiau santykiai suprastėjo per Arabų pavasarį. Saudo Arabija buvo nepatenkinta, jog JAV nepadarė nieko, jog būtų išvengta perversmo sunitiškame Egipte. Kita vertus, Saudo Arabija buvo ne prieš Sirijos perversmą, kurio metu buvo šalinama alavitiška valdžia šalyje, kurioje dauguma gyventojų yra sutinai. Šiuo atveju Saudo Arabijai nepatiko JAV neveiksnumas nepadedant sukilėliams.
JAV neveiksnumas ir nepaklusnumas Saudo Arabijos norams turi paaiškinimą – dėka skalūninių dujų išgavimo šalis nebėra tokia priklausoma nuo naftos kaip ankstesniais dešimtmečiais. Princas Bandar tai kuo puikiausiai suprato ir praėjusiais metais pats paskelbė, jog jo šalis ketina padaryti didelį šuolį atgal nuo bendradarbiavimo su JAV.
Tačiau iki šiol Saudo Arabija ir JAV sutiko dėl vieno dalyko: Iranas yra grėsmė pasauliui, todėl jai negalima suteikti galimybės užsiimti branduoliniai bandymais. Tačiau Iranui išrinkus naują prezidentą Hassan Rohani, šis užsienio reikalų ministru paskyrė Denverio doktorantą Mohammad Zarifą. Ir netrukus JAV ir kitos Vakarų valstybės pradėjo rasti bendrą kalbą su Iranu. Tuo tarpu Saudo Arabijos požiūris nepasikeitė.
Todėl Saudo Arabija darė viską, kad sprendimas nebūtų pasirašytas. Tačiau ši lobistinė veikla nebuvo sėkminga. Su Iranu kalbą atrasti norėjo Vokietija, po 34 diplomatinių ryšių nutraukimo JAV taip pat suprato, jog susitarimas suteiks daugiau galimybių.
Taigi Saudo Arabija yra didžiausia pralaimėtojai šioje istorijoje. Tikėtina, jog ryšiai su Vakarais šals ir šalyje populiarės kritika JAV ir kitoms aljanso valstybėms. Nutekintoje Wikileaks informacijoje buvo slaptas H. Clinton pranešimas, jog Saudo Arabija gali būti Al-Quidos finansavimo šaltiniu. Šalis tikėjimo atžvilgiu yra itin fundamentali – draudimai praktikuoti kitas religijas, moterims vis dar negalima balsuoti ar vairuoti. Nutraukus pragmatišką draugystę su Vakarais Saudo Arabija gali tapti vis labiau izoliuota.
Be to, jau kalbama apie tai, jog pati Saudo Arabija siekia tapti branduoline valstybe. Žinoma, jog ji kaupia žinias ir yra įsigijusi specialią kompiuterinę programą reikalingą eksperimentams. Manoma, jog jau po kelių metų Saudo Arabijoje gali būti pradėti branduoliniai eksperimentai.
Parengta pagal Spiegel.de.
