Nepaisant Europos Sąjungos tebeslegiančios krizės ši bendrija vis dar atrodo patraukli Balkanų šalims, galimybes svarsto ir Turkija bei Islandija. Valstybės ėjo ilgą ir sudėtingą kelią link oficialaus kvietimo jungtis prie bendrijos ar bent kandidatės statuso, todėl dabar nenori atsisakyti galimybės.
Labiausiai į bendriją patekti nori Balkanų valstybės. Pavyzdžiui, Serbija ir nuo jos atsiskyręs Kosovas jau seniai deklaruoja norinčios patekti į Europos Sąjungą. Tačiau tuo pačiu jos dėl tarpusavio konfliktų stoja viena kitai kelią. Europos Sąjunga negali įsileisti dviejų valstybių tarp kurių tvyro tokia įtampa, o Serbija apskritai atsisako pripažinti Kosovą kaip nepriklausomą valstybę. Europos Sąjunga šiame konflikte stengiasi organizuoti konstruktyvias derybas, tačiau kol kas pastangos yra bevaisės.
Serbija kandidante į nares paskelbta nuo 2012 m., tačiau iki šiol nėra paskelbta, kada bus pradėtos derybos. Laikydama tai atpildo kasniu priverčiant Serbiją pripažinti Kosovą nepriklausoma valstybe. „Mes nenorime importuoti naujų konfliktų į Europos Sąjungą“, – būtinybę išspręsti šią problemą pagrindė ES plėtros komisaras Stefanas Fule. Kol Serbija ruošis deryboms dėl narystės, o Kosovas darys pažangą norėdamas tapti realiu kandidatu turi būti išpręstas klausimas, kaip Kosovo šiaurėje bus administruojama ir apsaugoma likusi serbų mažuma.
Kosovas, buvusi Serbijos provincija, tebėra saugoma NATO karių ir kol kas tik organizuoja pamainą jai. Kosovas taip pat nėra pripažintas visų ES narių. Be to, šiai naujai valstybei dar ilgas kelias iki ES priimtinų saugumo ir žmogaus teisių standartų. Tačiau valstybė pasiryžusi vykdyti ES nurodymus.
Kita kandidatė – Juodkalnija, nuo Serbijos atsiskyrusi 2006 m., o 2010 m. gavusi kandidatės statusą. Derybos jau prasidėjusios ir maža valstybe vadinama pavyzdžiu kitoms region kaimynėms, norinčios patekti į bendriją. Deklaruojama, jog tik laiko klausimas, kada Juodkalnija bus visiškai pasirengusi. Vastybė lyginant su savo gyvavimo laikotarpiu yra bene greičiausiai ES besivejanti valstybė.
Tuo tarpu Makedonija kandidate esanti nuo 2005 m. iki šio laukia, kada bus pradėtos derybos. Ji jau įgyvendino beveik visus reikalavimus, tačiau koją pakiša konfliktas su Graikija. Graikija reiškia pretenzijas dėl pačio šalies pavadinimo. Vietovardis „Makedonija“ žymi ir šiaurinę Graikijos provinciją, todėl jie nenori, jog dar kas nors naudotusi šiuo pavadinimu.
Kroatija jau šių metų Liepos 1 d. taps ES nare. Valstybė nuėjo ilgą kelią link išsvajotos narystės, visas procesas trukdo dešimtmetį. Tai antroji buvusios Jugoslavijos valstybė pasiekusi narystę, po Slovėnijos. Nors narystė ES tebetrokštama, tačiau į ją jau žvelgiama kitaip. Suprantama, jog Europos Sąjunga yra galimybė, tačiau ne panacėja nuo visų problemų ir toli gražu ne ekonominės gerovės garantas.
Mažėja ir pačių kroatų palaikymas dėl stojimo į ES. Prieš pat stojimo datą paūmėjo vadinamoji „Jugonostalgija“. Vis daugiau kroatų su nostalgija prisimena laikus Jugoslavijos sudėtyje ir netgi jos despotišką vadovą Josifą Bros Tito. Kai kurie kroatai baiminasi, jog vakarietiškos kultūros sąjungoje šalia stiprios ekonomikos valstybių Kroatija jausis svetima, skirtingai nei būdama Jugoslavijos sudėtyje. Tiesa, „Jugonostalgija“ būdinga visoms buvusios Jugoslavijos sudėtyje valstybėms, nors ir pati Jugoslavija buvo mišri – jos sudėtyje tiek katalikai, tiek stačiatikiai, tiek musulmonai.
Bosnija ir Hercegovina yra vienintelė Balkanų valstybė, kuri iki šiol nepareiškė oficialaus noro tapti ES nare, tačiau ji jau ruošiasi oficialiam pranešimui dėl ketinimo tapti ES nare. Skurdžiausia Europos valstybė Albanija 2009 m. pareiškė norą įsilieti į ES. 2012 m. buvo patvirtinta, jog ji netrukus gaus kandidės statusą. Taigi visos Balkanų valstybės ketina tapti ir greičiausiai taps ES narėmis, o Europos Sąjungos institucijos taip pat patvirtino, jog visos Balkanų valstybės galės prisijungti prie ES, jei tik atitiks kriterijus.
Be Balkanų valstybių akiratyje dėl integracijos ES tebėra Islandija ir Turkija. Islandija 2008 m. atsidūrusi krizėje skubiai stengėsi įvykdyti reikalavimus, jog kuo greičiau būtų priimta į ES. Tačiau ekonominei situacijai pagerėjus šios idėjos įgyvendinimas buvo sustabdytas. Apklausos rodo, jog daugelis islandų nenori narystės, islandai bijo, jog įstojus bus apribotos jų teisės žuvininkauti.
Turkija prie derybų stalo dėl narystės sėdi ilgiau nei bet kuri kita valstybė. Savo kandidatūrą Briuseliui ji pateikė dar 1987 m.,1999 m. jai buvo suteiktas kandidatės statusas, nuo 2005 m. prasidėjo derybos. Didžiosios ES valstybės, t.y. Prancūzija ir Vokietija yra prieš narystę, tačiau tai netrukdo deryboms būti vadinamomis rezultatyviomis. Atrodo, kad Europa po truputį pratinama, jog Turkija galėtų įsilieti į bendrijos gretas. Manoma, jog šio dešimtmečio pabaigoje bus pagaliau nuspręsta, ar ši musulmoniška valstybė gali tapti ES nare.
Tačiau ne tik tikėjimas trukdo Turkijos narystei. Turkija vis dar nepripažįsta Kipro nepriklausomybės ir jos kariai tebėra įsikūrę šiaurinėje Kipro dalyje. O pačioje Turkijoje vis mažiau piliečių palaiko siekiamybę integruotis į ES. Po krizės Kipre, Turkijos prezidentas Abdullah Gul paskelbė, jog ši padėtis yra šansas padalyti Kiprą.
Ukraina, Gruzija ir Moldova taip pat pareiškė norinčios patekti į ES. Tačiau kol kas joms teikiamos minimalios galimybės patenkinti šį norą. Tuo tarpu Armėnija ir Azerbaidžianas tenori glaudesnių ekonominių ryšių. Vienintelė Baltarusija nenori jokių ryšių su Europos Sąjunga, prezidentas A.Lukašenka teigia, jog apskritai nemato perspektyvų gerinti santykius su Europos Sąjunga. Nepaisant to, Europos Sąjunga akivaizdžiai tebėra geidžiamas objektas.
Integracija nėra naujas dalykas Europos Sąjungoje. Juk pirmoje jos sudėtye buvo tik 6 dabartinės narės, likusios 21 įstojo pateikdamos pageidavimus. Greičiausiai į Sąjungą įstojo Suomija, kuri norą pareiškė 1992 m., o nare tapo po trijų metų. Išimtimi laikoma Rytų Vokietija, kuri nare tapo pernakt, patvirtinus Rytų ir Vakarų Vokietijos susijungimą.
