Kartais man tai atrodo kaip „juodasis humoras“. Kažkokie politologai rimtai samprotauja, ar Vakarų suteiktoji „nepriklausomybė“ Kosovui nėra unikalus įvykis ir, atseit, ar vietiniai albanai per didelį vargą neišsikovojo tos nepriklausomybės. Tačiau juk kažkas jų klauso ar skaito su viltimi, jog sužino tiesą…
Tarp kita ko ta tiesa pašėlusiai ciniška ir paprasta, ir jau įkyrėjo stebėti, kaip ją bando įvynioti į „demokratinį apvalkalą“.
Sprendimas paversti Kosovą faktiniu protekratu buvo puoselėjamas JAV dar iki NATO Jugoslavijos užpuolimo 1999 metais. Tai buvo „geopolitinio naftotiekio“ reikalas ir vadinasi jis ne Nabucco, pavergusiu Europos Sąjungą. Per krašto teritoriją turi būti nutiestas transbalkanų naftotiekis AMBO, pavadintas taip garbei firmos, kuriai paversta jį nutiesti ir kontroliuoti –JAV įregistruotai bendrovei Albanian Macedonian Bulgarian Oil Corporation. Tas naftotiekis sumanytas kaip pagrindinis naftos perpumpavimo iš Kaspijos jūros etapas, startuojantis Bulgarijos Burgamo uoste ir baigiantis savo kelią albanų Vlero uoste. Iš čia nafta bus gabenama į jos perdirbimo gamyklas JAV Rytinėje pakrantėje. Manoma, kad naftotiekis pradės funkcionuoti 2011 metais.
Pirmieji tyrimai, kaip tokį naftotiekį įmanoma pastatyti, buvo pradėti ir atlikti 1996 metais – tai yra prieš trejus metus iki Belgrado bombardavimo ir Kosovo okupacijos. Tyrimus atliko Brown Root Energy Servines – 100 procentinė amerikiečių kompanijos Halliburton dabartinio JAV viceprezidento Diko Čeinio britaniškoji „dukra“.
2000 metais, kai jugoslavų teritorija jau buvo užgrobta, amerikiečių Prekybos ir plėtojimo agentūra paskyrė lėšas, reikalingas tyrimams atnaujinti.
Kaip to tyrimo rezultatas, 2000 m. gegužę atsirado
ataskaita, kurioje būsimasis naftotiekis įvardinamas kaip strategiškai labai svarbus, kadangi jis aprūpins JAV naftą ir dujomis už 600 mln. dolerių (pagal to laikotarpio kursą) per mėnesį ir leis transportuoti kurą, išvengiant įtempto Bosforo.
Vienas iš AMBO kompanijos akcininkų yra Niujorke įsikūrusi juridinė firma White and Case, kurioje pradėjo dirbti jau palikęs Baltuosius rūmus Jugoslavijos užpuolimo iniciatorius Bilas Klintonas, o generaliniu direktoriumi tapo vienas iš senesniųjų Halliburton menedžerių.
1998 metų lapkritį – likus keletui mėnesių iki bombardavimų – tuometinis JAV energetikos ministras Billas Ričardsonas pareiškė: „Mes Kaspijoje įdėjome esmines politines investicijas ir mums labai svarbu, kad tiek naftotiekio, tiek politinis žemėlapis būtų tvarkingas“.
O Jugoslavija buvo „netvarkinga“ – per daug savarankiška, nepriklausoma ir gerai bendraujanti su Rusijos valstybe, todėl reikėjo kažką daryti.
Išeitis buvo surasta: Kosovo albanai eilinį kartą išprovokavo konfliktų protrūkius su serbais, jugoslavų lyderis Slobodanas Miloševičius pasiuntė į kraštą kariuomenę, ir tai suteikė NATO blokui dingstį pradėti savo karinę operaciją. (Beje, apie tai, kad albanai, sudarantys Kosove etninę daugumą, nebuvo jokios represijų aukos, o priešingai – patys visais įmanomais būdais stumia iš ten dešimtis tūkstančių serbų, 9-ame dešimtmetyje gana atvirai rašė amerikiečių spauda. Štai momentas iš „Niujork taims“ korespondento Deivido Bindero reportažo, datuoto 1987 metų lapkričio 1 dieną: „Etniniai albanai vyriausybėje (Kosovo) manipuliuoja valstybės lėšomis ir dokumentais, kad galėtų pasisavinti žemes, priklausiusias serbams. Užpuldinėjamos pravoslavų cerkvės, nuplėšiamos vėliavos. Serbų berniukus žaloja peiliais, o kai kuriuos jaunus etninius albanus jų vyresnieji įkvepėjai kursto prievartauti serbų mergaites… Serbams bėgant nuo užsitęsusios prievartos, Kosovas virsta tuo, kuo albanų nacionalistai siekė metų metais – „etniškai švariu albanų rajonu“).
NATO operacijų rezultatai žinomi, bet ne visiškai. Ne visi žino, kad netrukus po suverenios Jugoslavijos dalies teritorijos okupacijos amerikiečių administracija, žinoma, neatsiklausdama Belgrado ir neprašydama jo leidimo, pavedė tai pačiai Halliburton įkurti Kosove Camp Bondsteel (Bonstil lagerį) – stambiausią karinę bazę, pastatytą JAV už šalies ribų nuo Vietnamo laikų. „Bondstil“ užima didžiulę teritoriją Kosovo pietryčiuose, netoli Makedonijos sienos, ir yra savotišku Guantanamo Europoje, tik apskritai visiškai nelegaliu. Tai nepaprastai svarbus strateginis objektas.
Tokiu būdu šiandien daugelis užduočių, susijusių su naftotiekio statyba, galima sakyti, yra išspręstos. Teritorija išvalyta, yra ją kam saugoti. Albanija ir Makedonija paskubomis stumiamos į NATO, Bulgarija jau ten. Kosovas faktiškai virto protektoratu, o „Bondstilis“ – vos ne svarbiausiu darbo vietų teikėju krašte, kur bedarbystė siekia 40 procentų. Vietinė valdžia, jei pamėgina ką nors savarankiškai suviauksėti dėl savo suvereniteto, gali būti tuoj pat nušalinta, jos užsienio ir vidaus „politika“ yra visiškai kontroliuojama.
Tačiau niekas ir neamtelės, nes Kosovo valdžioje yra organizuoti nusikaltėliai. Apie to režimo kriminalinį pobūdį gana smulkiai pasakojama tyrime, kurį atliko pagal vokiečių Bundesvero užsakymą Matijas Jopas ir Sami Sandavi, kurie padarė išvadą: Kosovas – tai „mafijos visuomenė“, susiformavusi „užgrobus valstybę“ nusikalstamiems elementams. Remdamiesi vokiečių žvalgybos šaltiniais, autoriai pažymi, kad tarp vadovaujančių asmenų, priimančių krašte politinius sprendimus, ir dominuojančių nusikaltėlių klasės yra glaudžiausi ryšiai, o tarp susikompromitavusių politikų paminėtasis buvęs premjeras Ramuša Charadinadža, kaltinamas tuo, kad jis asmeniškai nužudė 67 serbus, bei dabartinis premjeras Hašimas Tači.
Kai Vladimiras Putinas pasakė, jog Kosovo nepriklausomybės paskelbimas buvo neteisėtas ir amoralus, jis paprasčiausiai daiktus pavadino savo vardais. Apie kokį padorumą galima kalbėti su žmonėmis, sukūrusiais tą betvarkę?
Iš interviu, kurį davė šių metų kovo 19 dieną Dikas Čeinis telekompanijai Ei-bi-si penktųjų įsiveržimo į kitą šalį Iraką metinių proga:
„Televizijos vedančioji: Du trečdaliai amerikiečių kalba, kad mums neverta ten vykdyti karo veiksmus.
Čeinis: Na ir kas?
Vedančioji: Na ir kas? Jūsų nejaudina, ką galvoja amerikiečiai?
Čeinis: Ne. Manau, kad negalima nukrypti nuo kurso dėl visuomenės nuomonės apklausos rezultatų svyravimo“.
Lieka tik vienas klausimas: ar sugebės JAV paleisti transboskaniškąjį naftotiekį numatytu jų terminu, ar AMBO, nepaisant visų negailestingų aukų vardan šio naftotiekio, vis vien žlugs dėl sėkmingai įgyvendinto rusų projekto „Pietų srautas“, kurio viena atšaka turi praeiti visai arti – ne per okupuotą Kosovą, o per laisvą Serbijos teritoriją?
Štai šios dramos raidą mums ir tenka stebėti.
Parengta pagal užsienio spaudą
