Šiek tiek aprimus euro krizei, nusikračius emocijų ir kalbų apie Europos Sąjungos subyrėjimą, iš naujo pradedama galvoti, kas gi toliau laukia šios 27 valstybes vienijančios Sąjungos. Kaip ir visuomet iškyla diskusija tarp optimistų ir pesimistų, euroskeptikų ir euroentuziastų.
Pirmiausiai vertėtų susipažinti su euroentuziastų, tokių kaip Italijos premjeras Mario Monti ar Jose Emanuelis Barosso, nuomone. Jų manymu, bandant numatyti Europos Sąjungos ateitį po 5 metų pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokius įsipareigojimus valstybės narės yra pasirašiusios praeityje. M. Monti mano, jog ateities politine bei ekonominė aplinka reikalaus didesnio vieningumo, o ne tolimo viena nuo kitos, kaip dabar įsivaizduoja kai kurie Europos politikai, ypač populistai.
Italijos politiko nuomone kai kurie Europos Sąjungos politikai kalba taip tarsi net nesuvoktų, kas šis Europos valstybių susibūrimas apskritai yra. Čia ypač paminėtinas D. Britanijos premjeras Davidas Cameronas, kuris kalbėdamas apie ES apibūdina ją vien kaip bendrą rinką. Nuo tada kai Didžioji Britanija įstojo į Europos Bendriją ji aršiai derėdavosi dėl bet kokios sutarčių modifikacijos, tačiau kone kiekvieną kartą šalies Parlamentas būdavo priverstas nusileisti ir ratifikuoti naują sutartį. Tokios arogantiškos pozicijos kritikai teigia, jog Didžioji Britanija turėtų nustoti kalbėti apie ES puse lūpų ir daryti savo piliečiams klaidingą įspūdį apie savo vaidmenį joje. Juokaujama, jog vienintelė tokio pasispardymo nauda parodyti piliečiams, jog turi Sąjungoje daugiau galių nei iš tikro.
Suprantant, jog ateitis reikalaus dar didesnės integracijos Europos Taryba jau kuria naują dokumentą – tikros Ekonominės ir Monetarinės Sąjungos link. Tikimasi, jog per ateinančius 5 metus euro zoną papildys visos ES narės (išskyrus D. Britanija ir Daniją, kurios išsikovojo teisę išlaikyti nacionalinę valiutą).
Žinoma, jog vieninga rinka yra Europos Sąjungos pagrindas ar bent jau vienas iš svarbiausių kampų, tačiau vieningos rinkos idėjai visiškai įgyvendinti bei užbaigti prieš daugiau nei 50 metų sugalvotą Europos projektą reikia iš naujo apsvarstyti priemones. O vieningai rinkai reikia ir vieningos valiutos, ir vieningos mokesčių sistemos, ir vieningesnės tarpvalstybinės paskolų sistemos.
Kalbėdamas apie Europos ateitį Jose Emanuelis Barroso teigė, jog didžiausią susirūpinimą kels senstanti visuomenė, didėjantis nedarbas ir augančios energijos išteklių kainos. Jis mano, kad svarbiausias ES tikslas – nepaisant ekonominių ir socialinių sunkumų išlaikyti Europos pragyvenimo standartus. Kaip žinoma, Vakarų Europa taip skursta pirmąkart nuo II pasaulinio karo.
Yra ir kita nuomonių pusė, kuri mato pernelyg karštligišką norą vienytis, iš kurio kyla demokratiškumo nepaisymas ir didėjantis biurokratizmas.
Paskolų krizės viršūnėje valstybių narių ir Europos Centrinio Banko iniciatyva buvo priimtas sprendimas. Gaila, jog jis nebuvo visuotinai pastebėtas, nors ir yra esminis Europos ateičiai. Juk buvo nuspręsta, jog vieninga valiuta turi išlikti. Tačiau šio sprendimo įgyvendinimui reikia, jog visų valstybių ekonomikos augtų bei būtų priimtos jų minėtos priemonės.
Nagrinėjant Europos Sąjungos ateitį ir dabartį iš už Atlanto ši bendrija matoma objektyviau. Bent jau taip mano ten gyvenantys analitikai. Daugelis amerikiečių nenutuokia, kas per objektas yra Europos Sąjunga, tačiau kai kurie supranta, jog šis idėjiškai ir ekonomiškai vis dar artimiausias darinys yra labai svarbus ir jų valstybei. Tad amerikiečiams turėtų būti svarbu, kuo pasibaigs ši krizė – ar dabar tik laikinas atsigavimas, ar ES tobulėjimo pradžia.
Analizuojant ES nevengiama pašaipos. Kartais pašiepiamas netgi Vokietijos gelbėtojos vaidmuo, kuri mėgindama apsaugoti savo visuomet propaguojamą vienybės idėja mano galinti išgelbėti visą eurozoną. Kokie jos pastangų vaisiai pasakyti sunku dar ir dabar.
Pastebima jog po 2009 m. pasirašytos Lisabonos sutarties, kai kuriose šalyse tebeaugo alkis tolesnei integracijai. Čia pirmiausiai kalbama apie Vokietiją ir Prancūziją, kurios visuomet buvo vieningesnės Europos aktyvistės. Tačiau kaip tą vieningumą pakelti, jei vos Komisijos tyrimo duomenimis vos 30 proc. europiečiu pasitiki Europos Sąjunga? Tai žemiausias pasitikėjimo lygis ES per visą istoriją. Manoma, jog nepasitikėjimo priežastys yra kelios: sprendimų priėmimo procesas atrodo nedemokratiškas ir nutolęs nuo žmonių, Europa jaučiasi ignoruojama Briuselio elito, Europos Sąjungos įstatymai atrodo esantys nereikalingi ir nepatikimi.
Bent jau šiuo požiūriu atrodo, jog didžiausia ES problema yra pernelyg didelis biurokratiškumas. Nuo pat ES įsikūrimo į Briuselį po truputį buvo perkeliama vis daugiau galių. Tuo pačiu galia vis labiau tolo nuo nacionalinių sostinių. Galiausiai reiškinys buvo pavadintas „demokratiškumo deficitu“. Vienas konkretus pavyzdy – Europos komisarai nėra atskaitingi valstybės, iš kurių yra deleguojami ir netgi nebegali būti pakeisti jų vadovų nuožiūra.
Europos Sąjungos Parlamentas yra vienintelė ES institucija, kurios nariai atskaitingi savo šaliai, tačiau tai kartu ir pati silpniausia ES institucija. Nors buvo bandoma suteikti jai daugiau galių, bet Parlamentas vis dar stokoja elementarių teisių. Pavyzdžiui, neįtvirtinta teisė teikti pasiūlymus ir įstatymų projektus patiems europarlamentarams. Be to, patys ES piliečiai atrodo neteikia jam svarbos – į rinkimus vidutiniškai ateina vos 43 proc. europiečių, o štai Slovakijoje jų per pastaruosius rinkimus buvo vos 20 proc.
Europiečiai ignoruoja rinkimus, nes jaučiasi kvailinami. Tam pagrindą davė ta pati Lisabonos sutartis. Pripažįstama, jog ji 96 proc. atitiko 2004 m. siūlyta Europos Sąjungos Konstitucijos sutartį, tik teiginiai buvo performuluojami taip, jog nežeistų nacionalinių interesų. Taigi ES „prastūmė“ dokumentą, kurį valstybės narės atmetė.
Be to, Europos Sąjungos institucijos atrodo pernelyg įsismaginusios „kepdamos“ naujus įstatymus. 2009 m. statistiškai buvo priimami maždaug 5 nauji įstatymai ar įstatymo pakeitimai per dieną. Dar labiau ES piliečius papiktintų žinojimas, kokiems dalykams yra leidžiami europiečių pinigai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo išleista 300 milijonų eurų ES dokumentų, kuriuos sudaro 2,19 milijono puslapių, vertimui į 23 oficialias bendrijos kalbas. Tokia yra prabanga teikiama, kuomet daugumoje ES šalių yra taupymo rėžimas. Apie 180 milijonų eurų per metus kainuoja kasmėnesiniai plenariniai Europos Komisijos skelbiami posėdžiai Strasbūre.
Taigi šioje stovyklų pusėje numatoma, jog vienintelė reali padėties gerinimo galimybė yra demokratijos principų paisymas grąžinant nacionalinėms ir tiesiogiai ES piliečių renkamoms vyriausybės didesnę valdžią. Deja, toks žingsnis sunkiai įsivaizduojamas vien todėl, jog Europos Bendrijos istorijoje niekada nebuvo žengimo atgal, grąžinant valstybėms tam tikras kompetencijas. Europai bus pernelyg sunku pripažinti, jog grandiozinis planas nebuvo sėkmingas sumanymas. Todėl bent jau penkių metų perspektyvoje tikėtina, jog bus bandoma toliau lipdyti Sąjungą ir tvirtinti tarpusavio ryšius.
Parengta pagal užsienio spaudą.
