Edwardo Snowdeno bėgimas nuo JAV ir žvalgybos paslapčių paviešinimo skandalas pakurstė įtampą pasaulyje. Nors Vokietija bei kitos Europos valstybės atsisakė priimti prieglobsčio prašantį pabėgėlį laikydamiesi draugystės su JAV principų, tačiau paviešinta informacija iš esmės pakeitė požiūrį į valstijas. Dvi diktatūras pragyvenę vokiečiai taip pasipiktinę JAV žvalgybos metodais, jog ryšiai su amerikiečiais ir kelionė į šią valstybę tapo nebemadingos. Baracką Obamą jie pradėjo vadinti duomenų diktatoriumi. Tuo tarpu amerikiečiai nesupranta, kodėl duomenų rinkimas taip piktina Europos gyventojus, jei sekama buvo saugumo vardan.
Amerikiečiams kyla klausimų, kodėl vokiečiai yra tokie laimingi galėdami išsiųsti savo vaikus mokytis į valstijas, tačiau nėra patenkinti kuomet reikia dalintis su amerikiečiais savo asmeniniais duomenimis? Kodėl europiečiai nebijo sėdėti pirtyje nuogi su savo pažįstamais, tačiau jaučiasi pažeidžiami, kuomet juos ir jų namus filmuoja Google kameros? Teigiama, jog europiečiai ir amerikiečiai skirtingai supranta asmeninės erdvės privatumą.
Amerikiečiams taip pat nepatinka jų asmeninės informacijos rinkimas, tačiau viskas pasikeičia kuomet kalba pasisuka apie vidaus saugumą ir teroristus. Galbūt dėl to, jog yra skaudžiau nukentėję nuo teroristų, lengvai susitaiko su faktu, jog gali būti sekami siekiant saugumo.
Žinoma, Europos valstybės taip pat nėra tas pasaulio lopinėlis, kuriame teroristai neturi interesų surengti savo išpuolius. Todėl europiečiams anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas priimti sprendimas, kas svarbiau – saugumas ar privatumas? Privatumo netekimas gąsdina tuomet, kai manoma, jog tai gali pakenkti. Sunku pasakyti, kokią galimą žalą įsivaizduoja sekimu pasipiktinę gyventojai. Tikėtina, jog labiausiai gąsdina nežinomybė, kas gali būti daroma su jų asmeniniais duomenimis. O žmonių fantazija laki, populiarios įvairios sąmokslo teorijos.
Be to, net ir teisinant viską saugumu kyla klausimų: kam reikėjo sekti Europos valstybių diplomatus jų viešnagės Vašingtone metu? Kokios informacijos reikalingos saugumui buvo tikimasi? Vienintelis galimas pateisinimas – tai buvo bandomieji pasiklausimai. Vienaip ar kitaip jie pasibaigė netikėta nesėkme ir santykių su Europa krize.
Pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose apie skandalą skelbiama stebėtinai mažai. Situaciją iš JAV perspektyvos norintys sužinoti europiečiai stebisi straipsnių skurdumu. Netgi vienas kompetetingiausių JAV laikraščių New York Times nepateikia išsamesnių analitinių straipsnių. Vieną kitą straipsnį galima atrasti tolesniuose puslapiuose prie Sirijos ar Egipto naujienų. Valstybės dienraščiai orientuojasi nebent į E. Snowdeno paieškas, o ne tai į tai kas buvo paviešinta.
Kai kurie valstijas teisinantys politikai, mano, jog Europa turėtų ne smerkti JAV, o verčiau sugebėti pasinaudoti šios valstybės kaupiamais duomenimis. Europoje taip pat prašoma lėšų sekimo priemonėms. Tačiau atrodo, jog politikai prioritetą teikia diskusijoms dėl privatumo, o ne lėšų paieškoms. Jeigu artimiausiu laiku viename iš Europos didmiesčų sprogtų lagaminas su sprogmeniu būtų apgailestaujama, jog sekimas nepradėtas anksčiau. Veikiausiai požiūris apie būtinybę apsaugoti privatumą taip pat pasikeistų.
Parengta pagal užsienio spaudą.
