KGB agentūra pirmoji pajuto artėjančią komunistinės sistemos griūtį. Jau devintojo dešimtmečio viduryje ji pradėjo signalizuoti apie artėjantį sistemos krachą. Nerimą kėlė silpnėjantis KGB vykdomas nusikalstamų grupuočių spaudimas. Atskiri KGB elementai ėmė realiai kurti bendras įmones ir veikti pagal nerašytus pogrindinio pasaulio dėsnius. Tokios veiklos ėmėsi KGB užsienio žvalgybos Tarnyba (Pirmoji Vyriausioji valdyba). Pačioje pradžioje, žvalgybininkų nuomone, rusų firmų plati tarptautinė komercinė veikla su Prekybos ir pramonės rūmų įgaliojimais sustiprins KGB „stogą“ užsienyje. Tačiau netrukus KGB užsienio žvalgybine veiklą imta naudoti asmeninio praturtėjimo tikslais.
KGB darbuotojai, atsiradus šalyje naujiems savininkams su jų didžiuliais neįvertintais turtais, irgi užsimanė užsitikrinti sau panašias į naujųjų turtuolių gyvenimo sąlygas. Reikėjo tik mobilizuoti valdžios resursus, profesinius įgūdžius ir vidinius korporacinius ryšius. „KGB komersantai“ visai nesunkiai galėjo gauti valdyboje nemažą nuosavybę.
Ši publikacija apie tai kaip buvo kuriama „šešėlinės ekonomikos“ nauja rūšis ir apie korupcijos skverbimosi į tarybines spec.tarnybas atskirus procesus ir kai kuriuos mechanizmus.
Partijos lėšų nusavinimo schema
Per visą TSRS istoriją buvo tik pačios galingiausios dvi organizacijos: TSKP CK tarptautinis skyrius (TS) ir TSKP CK Reikalų valdyba (RV). Jos tvarkė viską: pradedant daugiamilijoniniais sandėriais ir baigiant trivialiomis žmogžudystėmis. Klastojo banknotus, pasus, atspaudus, čekių knygutes, sertifikatus. Jos turėjo savo žinioje nelegalios žvalgybos aparatą, kurstydavo karus ir etninius konfliktus. TSKP CK TS ir RV, vykdydami įžūlias operacijas rėmėsi ne tik KGB ir GRU. Būdavo, kad netgi joms kai ko ir nereikėjo žinoti. Reikalų valdyba subtilių operacijų vykdymui turėjo specialią operatyvinę grupę (spec.padalinys „ZET“). Tai buvo strateginės žvalgybos specialiosios tarnybos kūdikis, fragmentiškai išlikęs kaip J. Stalino asmeninės valdžios įrankis.
Grupė turėjo žymiai daugiau negu KGB teisių ir įgaliojimų. O sukūrė ją dar Leninas kovai su ČK ir valdžios aparatu. Stalino laikais ši spec.grupė turėjo teisę įsiveržti į kiekvieno nomenklatūrininko kabinetą ir, užspaudus nosį replėmis, reikalauti sąžiningai kloti apie visus nusikaltimus. Netgi saugumo ministrai nebuvo tikri, kad juos kiekvieną minutę neištrauks su antrankiais į kiemą ir nesušaudys.
Paaiškėjus, kad šalies ir partijos likimas nulemtas, TSKP CK Reikalų valdybos žmonės nesėdėjo sudėję rankas. Partijos pinigus reikėjo perkelti į patikimas vietas. O jų buvo tiek, kad į Kserokso dėžes neiškaišiosi ir „Volgos“ bagažinę nesudėsi ar darže puodynėje neužkasi. Spec.padalinys „ZET“ buvo įpareigotas išvežti iš šalies aukso atsargas. Buvo manoma, kad pasitikėti KGB plepiais negalima. Akimirksniu gali apgauti.
Veikti buvo nutarta pagal pasiteisinusi partinės privatizacijos scenarijų, kurį savo metu parengė artimi tarybinei vadovybei patyrę žmonės.
Buvo prisiminta, kad bolševikai užgrobę valdžią visų pirma per Aleksandrą Parvusą caro iždą pervedė į vakarų bankus: Trockis – 80 milijonų dolerių, Zinovjevas – 75 milijonus frankų, Leninas – 70 – milijonų frankų, Dzeržinskis – 75 milijonus frankų.
Vėliau Armandas Chameris pasiūlė kapitalistinėse šalyse, kuriose galiojo palankūs mokesčių įstatymai, sukurti fiktyvias akcines bendroves (AB) ir plėtoti tarpininkavimo biznį. ( Amerikietis Armandas Chameris veiklą Rusijoje pradėjo, gavęs iš Lenino rankų koncesiją statyti pieštukų gamyklą. Tačiau kapitalą susikrovė, o po to išvaistė, tarpininkaudamas, realizuojant J. Stalino nurodymu neįkainojamus Ermitažo meno lobius. Nugyvenęs beveik šimtą metų A. Chameris ilgai dar Tarybų valdžios metais spekuliavo savo susitikimų su Leninu įvaizdžiu. O labiausiai pasigailėtina situacija nutiko su puolusiu jau į marazmą Konstantinu Černenka, priešpaskutiniu TSKP CK genseku. Jis, prieš pat numatytą susitikimą su A. Chameriu prabilo palydai.- Aš labai jaudinuosi, man teks garbė paspausti ranką žmogui, kuris sveikinosi su pačiu Leninu. –S.V.).
Tik patikimi asmenys galėjo tapti tokių fiktyvių bendrovių akcininkais. Jų vardu bendrovių bazavimosi šalyse bankuose buvo atidarytos sąskaitos ir įneštos atitinkamos sumos. Akcininkais buvo paskirti KGB operatyviniai darbuotojai, įgiję patyrimą rezidentūroje. KGB karininkai į naujas korumpuotų santykių sąlygas įsiliejo lengvai, nes žinojo visus būtinus mechanizmus. Juos įvaldė, vykdydami finansines injekcijas užsienio komunistų partijoms. Jie geriausiai mokėjo išvengti sekimo, pasinaudoti tarpininkais, fiktyviomis firmomis, organizuoti trumpus susitikimus, slėptuves ir konteinerius.
O jau Roberto Maksvelo iniciatyva TSRS teritorijoje buvo sukurtos bendros įmonės, per kurias buvo galima pasiekti indėlius.
Nelegalios KGB finansinės operacijos
KGB struktūros 8-ojo dešimtmečio pabaigoje stengėsi slapta kontroliuoti kuriamas ekonomines struktūras. Kiekvienai stambiai komercinei organizacijai buvo pasiūlytas KGB karininkas. Verslininkai pasakojo, kad bendradarbiavimas su KGB prasidėdavo vienodai. Schema paprasta ir visada ta pati. Viskas prasidėdavo nuo reketo, sustiprinto spaudimo, po to KGB siūlydavo padėti ir sukurti įmonės saugumo tarnybą, vadovaujant KGB kuratoriams. Netrukus KGB karininkai prasiskverbdavo į firmos valdymą kaip nauji dalininkai. Visos be išimties tokios organizacijos visų pirma patirdavo finansinių sunkumų. Tačiau, sutikusius būti „ verbuojamos“, jos iš karto gaudavo fantastiškas lengvatas, licenzijas: aliuminiui, cinkui, variui, pomidorų pastai. Vėliau „angažuota“ firma, pakeitusi savininką, rinkoje strimgalviais išsisukdavo.
Partija skatino ekonomikos pertvarkymo procesą. TSKP reikalaujant 1987 metų sausio mėnesį buvo panaikinti užsienio prekybos apribojimai. Įmonėms ir kitiems juridiniams asmenims buvo leista į užsienį parduoti deficitines prekes: maisto prekes, žaliavas, elektros energiją, auksą, chemijos prekes ir t.t. TSKP CK ir TSRS Ministrų Tarybos 1987 metų rugsėjo ir spalio mėnesiais jau direktyviniu būdu nurodoma „privaloma tvarka“ deficitą parduoti į užsienį. KGB 1988 metais buvo nurodyta kurti kapitalistines struktūras, komercines struktūras, mišrias įmones. Tik vieni Pramonės ir prekybos rūmai jau 1990 metų viduryje buvo įkūrę beveik 500 bendrų įmonių
Tokiu būdu, KGB turėjo finansinių operacijų patyrimą. Netrukus 1991 metų rugpjūčio mėnesį paaiškėjo, kad įvyko vienas iš didžiausių XX amžiaus kriminalinių nusikaltimų. TSKP pinigai dingo be pėdsakų. Juos laiku, žinoma, ne be KGB pagalbos, priglaudė. Radikalieji demokratai reikalavo pagarsinti partinių funkcionierių, įtariamus korupcija, bet buvo vėlu. Prasidėjo grupės valdininkų „savižudybių“ seka: 1991 metų rugpjūčio 26 oer langą iššoko TSKP CK Reikalų valdytojas Nikolajus Kručina, spalio 6 – jo įpėdinis Georgijus Pavlovas, po 11 dienų – Dmitrijus Lisovolikas TSKP CK Tarptautinio skyriaus JAV sekcijos vedėjas. Iš viso 1991 metų rugpjūčio – spalio mėnesiais buvusioje TSRS teritorijoje įvyko 1746 buvusių partinių funkcionierių savižudybės ir sukurta tiek pat bendrų įmonių.
Tardytojai TSKP CK archyvuose rado slaptus pakvitavimus: „ …aš. TSKP narys, įsipareigoju saugoti man patikėtas partijos lėšas iki…“. Šalies viduje buvo išaiškinta 600 banko sąskaitų ir beveik 500 už jos ribų. Jegoras Gaidaras 1992 metais sudarė sensacingą kontraktą su JAV privačia detektyvų agentūra „ KROLLA“ surinkti informaciją apie rusų finansinius aktyvus ir fondus užsienyje. Po trijų mėnesių amerikiečiai pristatė Gaidarui ataskaitą, kuris vėliau dingo be pėdsakų.
Sąraše buvo 30 – ties visiems žinomų politinių veikėjų pavardės.
Tarp kitko. Dėkinga šnipinėjimo dirva
CŽV analitikai, stebėdami TSRS įvykius, siųsdavo regionų rezidentams šifruotas užduotis, reikalaudami sustiprinti TSRS griovimo akcijas, išplėsti separatizmo judėjimą, kurstyti pilietinį karą, vykdyti Tarybinės armijos išorinę kontrolę. Iš Lenglio 9-jo dešimtmečio pradžioje Maskvos rezidentas gavo nelabai įmantrų nurodymą Instrukcijos pavidalu. Joje patariama visų pirma verbuoti Federacijos subjektų vadovus, turinčius įstatymo leidimo valdžią vietose. Antroje sąrašo vietoje nurodoma šios valdžios atsvara. Tai šiuolaikinės Rusijos biurokratinis aparatas, sugebantis tam tikromis sąlygomis sužlugdyti kiekvieną reformatorių iniciatyvą. Trečioje vietoje įrašyti „oligarchai“, ketvirtoje –„Piterio“ atstovai vietose, penktoje – „jėgos struktūrų atstovai“, šeštoje – verslininkai ir septintoje – žiniasklaida. Techninės inteligentijos, mokslo, kultūros ir „liaudies“ atstovų sąraše nebuvo. Vietoje to buvo rekomenduojama pasinaudoti neribotomis galimybėmis remti įvairias politines partijas ir visuomenines organizacijas, siekiant padėtii įtakos agentams prasiskverbti į Rusijos valdžios struktūras, valdymą, jėgos žinybas.
Pagal užsienio spaudą parengė S. Vaiginas
