Pasaulis garsiai kalba apie popiežiaus Pranciškaus paprastumą, nuosaikumą ir nuoširdumą, šildančius tikinčiųjų širdis. Vos išvydę naująjį pontifiką daugelis kalbėjo, jog jis atrodo daug šiltesnė asmenybė nei netikėtai pasitraukęs pirmtakas. Kartu suteikė vilties, jog Katalikų Bažnyčia pasauliui atneš gėrį ir taiką. Tačiau vien pasitikėjimą keliančios išvaizdos popiežiui Pranciškui nebus gana, juolab, jog jo laukia net keli rimti iššūkiai.
Kartu su susižavėjimu 76 metų intelektualu iš Argentinos, garsiai abejojama ar vienas žmogus, ypač tokio garbaus amžiaus, yra pajėgus nuveikti ką nors reikšmingo, tačiau žmonės tikisi, jog jis bent jau pabandys.
Pirmiausiai, du trečdaliai tikinčiųjų gyvena Pietiniame pusrutulyje. Jeigu anksčiau šis tikėjimas buvo siejamas su Vakarais, jų griežtu institucionalizmu ir privilegijomis, tai dabar tai tapo kone vargšų religija. Iš pirmojo neeuropiečio popiežiaus tikimasi, jog jis aktyviau spręs būtent kitų pasaulio dalių problemas: nelygybę pasaulyje, globalios ekonomikos padarinius trečiosioms šalims, didžiųjų valstybių veiksmus prieš skurdesnes ir silpnesnes valstybes. Jie tikisi, jog Vatikanas vėl taps svarbu diplomatiniu ir politiniu Katalikų Bažnyčios centru, kuris Benedikto XVI valdymo laikais buvo praradęs savo svarbą.
Kita ir turbūt pati nemaloniausia problema, jog pasaulio karštuose taškuose auga nepakantumas katalikams, pasireiškiantis žiauriu elgesiu ir persekiojimu. Nuo Vidurio Rytų iki Sacharos apylinkių, nuo Indijos iki Eritrėjos katalikai, katalikai jaučiasi atsidūrę ugnies linijoje ir viliasi, jog popiežius bus jų užnugaris.
Vokietijoje esančio Tarptautinės Žmogaus Teisių organizacijos duomenimis 80 proc. pasaulyje nustatyti diskriminacijos atvejai dėl religijos yra nukreipti būtent prieš katalikus. Taip pat nustatyta, jog vienokio ar kitokio pobūdžio žeminimą krikščionys patiria net pasaulio 137 šalyse. Tačiau pačią žiauriausią statistiką pateikė Gordon-Conwell Teologijos Seminarijoje esantis Globalios Krikščionybės Studijų Centras. Jo duomenimis, per pastaruosius 10 metų dėl religinių įsitikinimų kasmet nužudoma 100 000 krikščionių. Kiekvieną valandą pasaulyje dėl krikščioniško tikėjimo pradedama kankinti 11 naujų kankinių.
Kai kurie mokslininkai mano, jog skaičiai gali būti išpūsti, tačiau nei vienas nesiginčija, jog problema yra didelė. Vakarų pasaulyje laisvė į savo tikėjimą sukurta norint išvengti diskriminacijos, kituose regionuose tikintieji turi būti saugomi nuo mirties. Šia tema kalbėjo ir Benediktas XVI, tačiau jis niekada nemobilizavimo Vatikano pajėgų, jog pasiektų reikšmingų rezultatų.
Pirmasis išbandymas popiežiui Pranciškui bus kelionė į Siriją, kurios katalikai baiminasi, jog šalyje pasikartos Irako istorija, kuriame katalikai tapdavo pirmomis aukomis per karo sukeltą chaosą. Praėjusiais metais Benediktas XVI ketino išsiųsti į šį tašką penkių kardinolų delegaciją į Siriją su tikslu kalbėti apie taiką, tačiau dėl jų pačių saugumo sumanymas buvo atšauktas. Dabar pats pontifikas turės veikti tiksliai ir diplomatiškai bandydamas pasiekti bent kokių pastebimesnių rezultatų
Trečia, popiežius Pranciškus paveldėjo neužbaigtus reikalus dėl seksualinių skandalų Katalikų Bažnyčios viduje. Tai tamsiausia dėmė lydinti Bažnyčia per ištisus šimtmečius. Benediktas XVI šiuo atveju buvo pakankamai veiklus, susitikdamas su aukomis, asmeniškai prašydamas jų atleidimo ir demonstruodamas, jog Bažnyčios viduje tam nebus jokios tolerancijos. Tačiau manoma, jog tai tėra politikos prieš seksualinius skandalus Bažnyčioje pradžia. Pasaulis laukia iš naujojo pontifiko aiškaus signalo, jog skandalai nebebus slepiami, o nusikaltusieji prisiims atsakomybę ir bus nubausti. Popiežius turės nuspręsti, ar tokius atvejus iškart perduoti policijai, ar spręsti viduje.
Seksualinio išnaudojimo bažnyčiose bylų perdavimas policijai padidintų visuomenės pasitikėjimą, kuri dabar į Bažnyčia dažnai žvelgia kaip į uždarą mafiją. Tačiau esama pakankamai svarių priežasčių, kodėl popiežius galėtų nesirinkti tokio kelio. Pasaulyje yra nemažai vietų, kuriose policiją ir prokurorai veiktų ne vien tauriausių ketinimų vedini. Tokiuose kraštuose bylų perdavimas policijai būtų tolygus mirties bausmei arba įrankiu susidoroti su katalikų kunigais. Tačiau jeigu popiežius pasirinks kelią palikdamas bylas Bažnyčios viduje, jis turės aiškiai ir logiškai argumentuoti savo pasirinkimą plačiajai visuomenei.
Ketvirta, pakankamai daug problemų kyla iš dėl katalikybės Vakarų valstybėse, kuriose susiduria katalikiškos vertybės ir vakarietiškas liberalumas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo uždaryta katalikiška įvaikinimo agentūra, dėl to jog naujai išleistu „Lygybės aktu‘ buvo nelegalu atsisakyti apgyvendinti vaikus tos pačios lyties porose.
Katalikų Bažnyčiai priklausantys vakariečiai susiskaldę kaip niekada, tarp jų yra griežtą katalikišką gyvenimą propaguojančių ir liberalių, liturginių tradicijų puoselėtojų ir inovatorių, tvirtų teologų ir reformatorių. Tikimasi, jog naujasis popiežius sugebės akcentuoti tai, kas juos sieja, o ne skiria. Net ir būdamas konservatyvus teologas popiežius Pranciškus turi tamprius ryšius su jėzuitais, kurie visada pasižymėjo inovatoriškomis idėjomis. Todėl tikėtina, jog popiežius sugebės įsiklausyti ir į platesnių pažiūrų tikinčiuosius.
Kritikai šaiposi, jog katalikų Bažnyčia yra per daug nutolusi nuo realybės ir apsvaigusi nuo savo galios. Šaipytis bus sunkiau, kuomet pontifiko pareigas užima žmogus limuziną iškeičiantis į autobusus, pats apsimokantis mokesčius, pats kraunantis savo lagaminus ir atsiliepiantis į asmeninius skambučius.
Parengta pagal užsienio spaudą.
