Kunigavimas kaip profesija senokai neteko prestižo. Kadaise buvęs vienas geidžiamiausių gyvenimo pasirinkimų, garantavęs sotų gyvenimą, dabar šis kelias pasirenkamas tik iš pašaukimo. Lietuvoje jau kurį laiką kalbama apie tuštėjančias seminarijas ir netrukus patirsiamą kunigų stygių, tačiau su tokiomis problemomis susiduria Katalikų bažnyčios daugelyje pasaulio valstybių – Europoje, JAV, Australijoje. Vienas iš sprendimų būdų – kunigų „importas“ iš trečiojo pasaulio valstybių.
Australijoje dėl kunigų trūkumo jau tenka sujungti parapijas, uždaromos kai kurios bažnyčios ir katalikiškų bendruomenių centrai. Daugelis tikinčiųjų tampa įsitikinę, jog problema bus išspręsta tik tuomet, kai bus panaikintas celibato reikalavimas ir reikalavimas atlikti kunigo pareigas 365 dienas per metus, 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Galima diskutuoti apie celibato reikšmę per vertybių ir tikėjimo prizmes, tačiau jei bažnyčios ir toliau bus uždarinėjamos kito pasirinkimo gali tiesiog nelikti.
Tačiau kol kas kunigus bandoma importuoti. Tokią praktiką jau pradėjo įgyvendinti Vokietija. Šie kunigai vadinami naujųjų laikų misiorieriais. Kadaise europiečiai nešė tikėjimą į kitus žemynus, dabar besivystančių šalių parapijos siunčia savo kunigus į Europą.
Vokietijos Munsterio mieste pradėjo kunigauti jaunas kunigas iš Indijos Benjaminas Gasparas. Kunigas neslepia, jog labai nustebo, kuomet sužinojo, jog bus pasiųstas kunigauti į Europą ir iškart pradėjo domėtis internete, kas per miestas yra Munsteris. „Dievas turi planą“ – paklaustas apie savo įspūdžius atsako B. Gasparas. Viso Vokietijoje apie 10 proc. kunigų yra iš užsienio, didelė dalis jų iš Indijos. Seniai praėjo tie laikai, kuomet misionieriais būdavo vokiečiai.
Kunigų siuntimą sprendžia katalikų valdžia, o ne patys kunigai. Anksčiau ji buvo kritikuojama dėl prastos komunikacijos tarp pasaulio parapijų, sprendžiant trūkumo problemą. Buvo pastebėta, jog kai kuriose regionuose kunigų trūkumo problemos ne tik nėra, tačiau ir yra pakankamas jų perteklius. Tuomet pradėta aktyvi kunigų siuntimo į užsienį politika. Ir netgi kalba šiuo atveju nėra esminis faktorius. Kalbos kunigai mokosi jau sužinoję, kur teks kunigauti.
Tačiau kai kurių valstybių valdžiai kalba yra svarbi. Todėl kunigams reikia laikyti vokiečių kalbos egzaminą norint gauti vizą, vien katalikų bažnyčios siuntimo nepakanka. Todėl ir B. Gasparas kiekvieną rytą keliauja į Getės Institutą, kuriame gilina vokiečių kalbos žinias. Čia suformuota visa kunigų klasė. Kunigai, kurie moka laisvai kalbėti angliškai yra pažangesni, tačiau didelė dalis jų yra iš skurdžių šeimų, kur neturėjo galimybės mokytis jokios užsienio kalbos. Šiems kunigams kalbos barjeras sunkiau peržengiamas.
Kol gyveno Indijoje B. Gasparas buvo labai užsiėmęs. Sekmadieniais mišias jam kartais tekdavo laikyti net 8 kartus per dieną. Indija katalikai yra mažuma (2,3 proc.), tačiau atsižvelgiant į šalies gyventojų skaičių jų vis tiek yra daug – 28 milijonai.
Žinoma, nerimą kelia kaip vietiniai priima kunigus iš kitų šalių, ypač jei jų kalba yra laužyta ir sunkiai suprantama. B. Gasparo mišiose dalyvavusi 84 metų vokietė atrodė geranoriška. “Jis labai stengiasi” – pastebi ji. Šis kunigas jai labiau patinka, nei kaimynystėje dirbantis afrikietis skaitęs pamokslą itin neaiškiai. Patikti parapijiečiams yra svarbiausias indo uždavinys. Tačiau ne visi būna tokie geranoriški kaip ši dama. Dauguma parapijiečių yra vyresnio amžiaus, todėl pasitaiko itin konservatyvių.
Žinoma, kyla klausimas, kodėl kunigystė vis dar pakankamai populiari trečiojo pasaulio šalyse. Peršasi dvi nemalonios versijos. Europiečiai nebėra tokie religingi ir galintys atsiduoti dievui, atsiribodami nuo kūniškų malonų. Arba tai, jog trečiojo pasaulio kunigams tai tampa sotaus gyvenimo galimybe, kokia dar XX a. pradžioje buvo ir Lietuvoje.
Europos kunigai nelinkę dramatizuoti padėties. Jie mano, jog tai yra puiki galimybė bažnyčiai, nes atvykėliai yra tarsi gaivaus oro gūsis, jie itin motyvuoti ir atsidavę tikėjimui. Pavyzdžiui, kunigas Mathias Conradas mano, jog ir tai per ilgai Bažnyčia judėjimo viena kryptimi – iš Europos į likusį pasaulį. Todėl nereikia stebėtis, jog atsirado abipusis judėjimas ir laikyti tai bažnyčios krachu.
Taigi kol kas problema atrodo pakankamai paprastai sprendžiama. Sunkiau yra Australijoje, kur kunigams nemokantiems anglų kalbos užverti keliai, o vizos gaunamos dar sunkiau. Kuomet kalba pasisuka apie celibato panaikinimą, radikalūs tikintieji pradeda kalbėti, jog tokias mintis apie celibato panaikinimą gali siųsti tik Šetonas. Tuo tarpu jie ras būdą, kaip išspręsti problemą teisingu, biblijai neprieštaraujančiu būdu.
