Graikijoje sekmadienį vyko referendumas, kuriame du trečdaliai rinkėjų pasakė „Ne“. Tiesa, niekas nežino, kam jie pasakė šį „Ne“. Kad neaišku dėl ko buvo balsuojama šiame referendume, kurio organizavimas ne iki galo atitiko demokratijos principus, parodė ir balsavusiųjų apklausa: tiek balsavusieji „Taip“, tiek balsavusieji „Ne“ teigė, jog jų balsas buvo už Graikijos ir Europos išsaugojimą.
Graikijos valdžios manymu, šis „Ne“ turėjo suteikti jai geresnę derybinę poziciją derantis dėl pagalbos Graikijos ekonomikai. Ar taip iš tikrųjų, parodys ateitis, kai šalys vėl sės prie derybų stalo.
ES institucijų ir valstybių narių manymu, Graikijos žmonių pasirinktas „Ne“ reiškia neišvengiamą šios šalies pasitraukimą iš eurozonos ar net Europos Sąjungos. Bet nėra jokio teisinio mechanizmo nei pašalinti šalį iš šių struktūrų, nei pačiai valstybei vienašališkai tai padaryti. Tokio mechanizmo sukūrimas bet kokiu atveju užtruktų ilgai ir reikalautų visų ES valstybių narių (įskaitant pačią Graikiją) pritarimo – kai kuriose valstybėse toks pritarimas turėtų būti išreikštas net referendumais.
Tačiau žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos – šis Graikijos referendumo „Ne“ yra vienas svarbiausių pastarųjų metų įvykių Europos Sąjungos integracijos kelyje.
Europos Sąjungos integracijos procesas buvo ir yra nuolatinės varžybos tarp ES institucijų ir ES valstybių dėl galios balanso.
ES institucijos visuomet siekė gilesnės integracijos (ir perimti naujas galias iš valstybių), o valstybės – išlaikyti atskiras politikos sritis savo kompetencijoje.
Visos iki šiol vykusios ES krizės susijusios su šiomis varžybomis. Ansktyvuoju Europos integracijos laikotarpiu, septintajame dešimtmetyje tai buvo klausimas dėl galimybės vetuoti, valstybių manymu, joms svarbių klausimų priėmimą su jomis nesitariant. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje – klausimas dėl Europos Sąjungos įsteigimo ir bendros užsienio politikos sukūrimo. Prieš dešimtį metų – klausimas dėl ES Konstitucijos priėmimo ir pačios ES tapimo kvazivalstybe. Dabar – tiesiogiai susijęs su ES institucijų siekiais formuoti bendrą Europos Sąjungos fiskalinę ir ekonominę politiką.
Kiekviena tokia krizė jos dalyviams ir stebėtojams atrodydavo kaip artėjanti Europos Sąjungos apokalipsė. Vis tik Europos Sąjunga dar nesugriuvo ir kiekvienąkart išeitis iš susidariusios padėties būdavo randama: pusiausvyra nusvirdavo atgal valstybių pusėn, o institucijos pateikdavo naujus, švelnesnius siūlymus. Nors tokia valstybių pergalė integracijos procesus laikinai sustabdydavo, tačiau šie procesai visiškai nesustodavo: tai, dėl ko būdavo varžomasi, vėliau vis tiek nepastebimai tapdavo realybe.
Labai dažnai prie išeities iš susidariusios padėties paieškų aktyviai prisidėdavo Liuksemburgas (vienas toks sprendimas net turi Liuksemburgo kompromiso pavadinimą).
Europos Komisijai nuo praėjusių metų pirmininkauja Jeanas Claude‘as Junckeris –buvęs Liuksemburgo finansų ministras ir ministras pirmininkas, 2004-2013 metais ėjęs ir eurozonos grupės pirmininko pareigas. Liuksemburgas šį pusmetį pirmininkauja ir ES Tarybai (beje, jau dvyliktąjį kartą). Taigi Liuksemburgas ir šios šalies politikai turi labai daug patirties, siūlant sėkmingas išeitis iš ES krizių.
Žinoma, nėra garantijų, kad ir ši ES krizė (o kad dabartinė situacija yra krizė, sunku abejoti) bus išspręsta sėkmingai. Vis tik ES integracijos istorija ir Liuksemburgo patirtis sprendžiant krizes leidžia daryti prielaidą, kad sprendimas bus surastas ir Europos projektas nesustos, o Liuksemburgas netaps „valstybe, kuri sugriovė Europos Sąjungą“. Nors kol kas sunku prognozuoti, koks bus dabartinis sprendimas, bet jis remsis prielaida, kad Europos projektas negali žlugti – nesėkmės kaina būtų per didelė, be to, Europos Sąjungos žlugimas vestų ir link taikos Europoje žlugimo.
Kaip pasiekti patį sprendimą ir koks jis bus – Europos lyderių šios vasaros (o gal ir rudens) galvos skausmas. Vienas iš variantų – susitarti dėl sąlygų Graikijai pasitraukti iš eurozonos. Toks susitarimas būtų paprasčiausias trumpuoju laikotarpiu, tačiau tuo pačiu jis taptų ir dovana Ispanijos, Prancūzijos ir Vokietijos radikalams, siekiantiems panašių tikslų, bei Rusijai, su kurios vadovais Graikijos premjeras aktyviai konsultavosi prieš ir po referendumo, ir kurioje jau kuriamas informacinis laukas Graikijos išėjimui iš eurozonos – randasi sąmokslo teorijų, jog net Graikijos prisijungimas prie bendros valiutos tebuvo klastingas Vokietijos planas. Antra vertus, galima susitarti ir dėl naujo Graikijos gelbėjimo plano, tačiau tai būtų signalas, kad galima nesilaikyti įsipareigojimų kreditoriams, nevykdyti reformų ir išlipti sausiems iš balos. Su tokiu sprendimu nesutiks per 2008 metų krizę diržus susiveržusios valstybės – Lietuva, Latvija, Estija, Airija, Portugalija.
Susitarimo paieškos greičiausiai bus ilgos ir skausmingos, o pats susitarimas – sudėtingas ir kompleksiškas, galbūt net reikalaujantis Sutarčių peržiūros. Susitarimu, viena vertus, bus siekiama išspręsti Graikijos klausimą, kita vertus, sudaromos sąlygos tokias problemas ateityje spręsti efektyviau ir greičiau (greičiausiai sprendimą ar dalį sprendimo perduodant ES institucijoms). Be to, susitarimu gali būti žengtas ir žingsnis, kuriuo valstybėms bus suteikiama (tiksliau – sugrąžinta) daugiau galių sprendžiant atskirų politikos sričių klausimus ar tariant dėl jų paskutinį žodį. Pastaroji sprendimo dalis bus skirta visų pirma skeptiškai integracijos atžvilgiu nusiteikusiems Didžiosios Britanijos rinkėjams, besiruošiant šios šalies referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje 2017 metais.
Bet kokiu atveju, artimiausiu metu Europos Sąjungos integracija nesustodama tęsis: ES kol kas netaps nei rūkstančiais pelenais, nei supervalstybe. Nors greičiausiai ir žengs dar vieną mažą žingsnelį pastarosios link.
Jonas Urbanavičius,
Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius
