Idėja, jog agresija turi panašių požymių kaip epidemiologinės ligos ir galėtų būti gydoma panašiais metodais gimė JAV gyvenančiam gydytojui Gary Slutkinui. G. Slutkinas net dešimtmetį dirbo Afrikoje bandydamas pažaboti AIDS, maliarijos ir kitų šiam žemynui būdingų ligų protrūkius. Jis pasakoja savo istoriją, kurios metu suprato, jog agresija yra tokia pati epidemija. Šis teiginys ne tik teorinis, tačiau jau sėkmingai taikomas praktikoje.
Dešimtmetis praleistas įvairiose Afrikos valstybėse kaip Kongas, Zairas, Somalis ir t.t., daktarą išmokė daugelio dalykų, tačiau kartu siaubingai išvargino. Epidemijos yra tokia ligų rūšis, kurią nuolat seka panika ir psichologiniai sunkumai. Grįžus į Ameriką atrodė, jog čia problemų tiesiog nėra. Gyvenimas atrodė saugus, patogus ir ėmė stebinti netgi tokie dalykai, kaip šiltas vanduo ar televizorius kiekviename kambaryje. Tuomet G. Slutkinas paklausė savo draugų, kokioms nuotaikom dabar gyvena Amerika. Jis gavo tokį atsakymą: „Na, šalies mokykloje įvyko dar vienas susišaudymas“.
G. Slutkinas susidomėjo šia problema ir kaip ji yra sprendžiama. Daugelis jo pažįstamų atsakydavo, jog geriausios priemonės yra bausmės ir ginklų draudimai. Tačiau daktaras žinojo, jog bausmės retai keičia žmogaus elgesį iš pagrindų. Baimė būti sučiuptam nėra pakankamas akstinas. Medikas suprato, jog agresijai trūksta mokslinio požiūrio. Juk kadaise trūkstant medicininių žinių ir į kitas epidemijas buvo žiūrima neadekvačiai. Žmonės manydavo, jog raupais ar maru sergantis žmogus yra blogas žmogus.
Agresijos priežastys yra daugmaž aiškios – tai aplinka, kurioje gyvename ir tokie jos požymiai kaip skurdas, rasizmas, svaigalai, prastas išsilavinimas, nesirūpinantys tėvai ir t.t. Tai atrodytų, jog norint sumažinti agresiją, būtina spręsti visas socialines problemas. Tačiau G. Slutkinas sugalvojo kitą, greitesnį ir paprastesnį būdą perkeliant epidemijos principus.
Peržvelgęs agresyvių įvykių žemėlapius G. Slutkinas pastebėjo, jog jie labai panašūs į maliarijos protrūkių žemėlapius Zambijoje ar Malyje. Buvo agresyvaus elgesio židiniai, toliau nuo jų buvo vis ramiau. Metiniai grafikai taip pat rodė, jog yra tam tikras periodiškumas – ramesni ir agresyvesni laikotarpiai. Tai leido teigti, jog agresija yra liga plintanti iš žmogaus į žmogų. Toks apibūdinimas skamba metaforiškai, tačiau G. Slutkinas teigia, jog tai daugiau nei metafora.
Visos epidemijos gydomos remiantis trimis žingsniais. Pirmiausiai identifikuojamas pirminis ligos šaltinis – sukėlėjas. Tuomet identifikuojami asmenys, kurie užsikrėtė nuo jo tiesiogiai. Dirbama su visais šiais asmenimis. Galiausiai židinio zonoje vedamos naujos normos, kurios padėtų mažinti naujos epidemijos galimybę. Įprastų epidemijų atvejais tai susiję su higienos normomis ir prevenciniu skiepijimu.
Požiūris, jog agresija yra panaši į epidemiją reiškia, jog ji veikia geometrine progresija. Taigi G. Slutkino iniciatyva ir gavusi Pasaulinės Sveikatos Organizacijos finansavimą buvo pradėta intervencija agresyviausiame Čikagos kvartale. Čia medikas su keliais bendražygiais įsikėlė į jį ir pradėjo intensyviai dirbti su vietos bendruomene.
Pirmame etape buvo identifikuoti agresyviausi šios bendruomenės nariai, pradėtas ilgalaikis darbas su jais darant viską, jo jie taptų ramesni. Vėliau buvo nustatyti asmenys, kuriems pirmieji padarė didžiausią įtaką. Veikimas buvo paremtas tokiais pat principais kaip ir Somalyje ar Zaire – buvo įgyjama prieiga prie vietinių ir programos dalyvių pasitikėjimas. Trečiame etape buvo keičiamos visuomenės normos – bendruomeniški renginiai prie agresiją, bendruomenė buvo skatinama džiaugtis pokyčiais ir toliau puoselėti ramybę.
O pokyčių, iš tiesų, buvo – susišaudymų skaičius šiame rajone sumažėjo net 67 proc. Įvairios vietinės kavinės ir parduotuves ant langų kabindavo plakatus su užrašais: „Aš džiaugiuosi, nes jau 57 dienas šioje zonoje nebuvo susišaudymų“.
Programos sėkme susidomėjo įvairios organizacijos. Buvo atliktos trys nepriklausomos poveikio vertinimo ekspertizės – visos patvirtino, jog programa yra sėkminga. Galiausia valstybė skyrė pinigų ir paprašė įgyvendinti tokią pačią programą. Viso G. Slutkinas įgyvendino dar apie 20 tokių programų.
Žinoma, programa sulaukia ir daug kritikos. Tačiau daktaras nesijaudina ir juokauja, jog turėjo padaryti ką nors tikrai reikšmingo, jei buvo taip kritikuojamas. Be to, žmonėms vis dar sunku priprasti, jog į agresorius galima žiūrėti ne kaip į blogiečius, o kaip į sergančius žmones.
G. Slutkinas įsitikinęs, jog agresija yra urbanistinis reiškinys ir į šį reiškinį reikia žiūrėti per mokslinę prizmę, atsisakius moralinio smerkimo. Agresijos gydymo idėjos sėkmingumą įrodo ir tai, jog iniciatyvos pasklido ne tik po visą Ameriką, tačiau ir po įvairias pasaulio valstybes – Pietų Ameriką, Afriką ir net Europą. Pirmieji bandymai išgydyti agresiją Europoje pradėti Didžiojoje Britanijoje.
