Vienas didžiausių Europos Sąjungos skaudulių pastarąjį pusmetį – Graikija. Naujoji šios šalies vyriausybė pasiryžusi peržiūrėti visas turimas sutartis su Europos Sąjunga (ES). ES valstybėse vis garsiau kalbama, jog Graikiją reikia išmesti iš sąjungos ar bent jau iš euro zonos – esą tik tokiu būdu sugrąžinsime Europą iš recesijos.
Teisiškai išstoti – beveik neįmanoma
Tačiau, prieš kalbant apie galimus Graikijos išstojimo iš ES ar tik iš eurozonos padarinius, reikia apskritai paanalizuoti pačią išstojimo galimybę.
Į ES veiklą reguliuojančias sutartis tik prieš keletą metų buvo įrašyta, kad valstybė gali pasitraukti iš sąjungos. Tačiau toks narystės nutraukimo procesas yra labai ilgas ir sudėtingas – dėl visų pasitraukimo sąlygų turėtų tarpusavyje susitarti visos ES narės.
Kitaip tariant, turėtų vykti derybos dėl narystės pabaigos, o toms sąlygoms turėtų pritarti ir jas patvirtinti tiek valstybės narės (daugelis – ir referendumuose), tiek, pavyzdžiui, Europos centrinis bankas, esantis vienu iš Graikijos skolintojų.
ES Sutarčių kūrimo ir keitimo istorija rodo, kad valstybėms tokius tarpusavio susitarimus pasiekti išties labai sunku.
Išstojimo vien iš euro zonos galimybė (neišstojant iš ES) apskritai ES teisėje nėra numatyta. Net atvirkščiai: yra svarstymų, jog teoriškai galima išstoti iš ES, bet likti eurozonoje, tačiau negalima atsisakyti euro, bet likti ES.
Taigi visos diskusijos dėl Graikijos ateities ES – ne teisinio, o politinio pobūdžio.
Graikija žaidžia, Rusija – griauna
Europos politikai, garsiai svarstydami galimus Graikijos pasitraukimo scenarijus arba Graikijos politikai pristatydami vis naujas idėjas. Naujausia jų idėja – reikalauti iš Vokietijos reparacijų už II Pasaulinio karo metu patirtą žalą, nors pati Graikijos vyriausybė dar Berlyno sienos griūties metu atsisakė bet kokių tokio pobūdžio pretenzijų. Visa tai – savotiškas „žvanginimas ginklais“.
Tačiau skirtingai nuo santykių su Rusija, kuriuose išties žvanginama tikrais ginklais, ES valstybės yra sutarusios viena prieš kitą nenaudoti karinės jėgos ir būti solidarios viena su kita, todėl belieka ekonominiai ginklai.
Solidarumas yra viena pamatinių ES vertybių, todėl jo tvirtumą pastaruoju metu vis išbando ta pati Rusija, siekdama derėtis ne su sąjunga, o su atskiromis jos narėmis ir taip priversti suabejoti ES vienybe.
Graikija ir Kipras seniai yra žinomi kaip ES valstybės, visų pirma dėl kultūrinių ir religinių sąsajų, linkusios bičiuliautis su Rusija (Kipro finansų ir bankų sektorius šiuo metu yra ypač priklausomas nuo rusų oligarchų).
Prie šių valstybių galima pridėti ir ES kandidatę Serbiją, neseniai atsisakiusią prisidėti prie ES sankcijų Rusijai. Buvusi Austrijos-Vengrijos imperijos šerdis – Vengrija ir Austrija taip pat neretai linksniuojamos kaip Rusijai palankios valstybės („Financial Times“ pranešė, jog Europos Komisija prieš kelias dienas blokavo Vengrijos sandorį su Rusija dėl atominės jėgainės statybos).
Kitų ES valstybių atskiros politinės jėgos taip pat turi glaudžių ryšių, ypač finansinių, su Rusija, o jų politika dažnai orientuota į ES vienybės ardymą.
Rinkiminiai pažadai – tarsi pernykštis sniegas
Apibendrinant, bet kurios valstybės pasitraukimas iš ES, nors nėra neįmanomas teisiškai, tačiau pražūtingas pačiai ES politiniu požiūriu – tikėtina, jog toks veiksmas sukeltų kortų namelio efektą ir visos ES dezintegraciją.
Todėl naujajai Europos Komisijai (EK) ir jos pirmininkui Jeanui Claude‘ui Junckeriui šiuo metu tenka ypač sudėtinga užduotis – išlaikyti valstybių narių vienybę ir vėl pasukti ES dar gilesnės integracijos keliu. Visos EK pasiūlytos naujos iniciatyvos į tai ir orientuotos: sugrąžinti valstybių pasitikėjimą Briuseliu, tuo pačiu parodant Europos Sąjungos galią ir buvimo kartu perspektyvas.
Tai, kad Graikijos vyriausybės pozicija kiekvieną dieną tolsta nuo priešrinkiminių pažadų link kompromiso su skolintojais, rodo, jog ES, bent jau kol kas, yra patrauklesnė alternatyva nei sąjunga su Rusija ar Kinija.
Jonas Urbanavičius, Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius
