2008 m. būdamas savo galios viršūnėje Hugo Chavezas kalbėjo apie savo perspektyvas tapti ilgiausiai valdančiu Lotynų Amerikos prezidentu istorijoje. Tada niekas nenumanė, kad jau po kelių metų šiam oratoriui teks grumtis su vėžiu, o galiausiai ir mirti nuo jo. Prieštaringai vertinamas pasaulyje, savo šalyje jis buvo garbinamas nemažos dalies gyventojų. Jo dešinioji ranka, viceprezidentas Nicolas Maduro kalbėjo „Jo sumanymai, jo pareiškimai bus prisiminti su pagarba ir orumu. Vade, ačiū tau, ačiū tau labai, nuo visų tų žmonių, kuriuos tu apsaugojai“.
Mirtis pabaigė dinamiško gyvenimo istoriją. Buvęs kaimo mokytojo sūnus jis iškilo tarp karininkų. 1992 m. dvejiems metams atsidūrė už grotų kaltinamas tuometinio prezidento Carloso Andreso Perezo įžeidinėjimu, tačiau būtent šis kalėjimas nutiesė jam politinį kelią. Ir štai jau 1998 m. jis tapo Venesuelos prezidentu.
Nuo tada Venesuala buvo pertvarkoma iš pagrindų. Jis ėmėsi politikos, kuri buvo nusitaikiusi prieš nusistovėjusią korumpuotą sistemą. Hugo perrašė Konstituciją, paleido parlamentą, paskelbė naujus rinkimus, nors pagrindinę valdžią jau sutelkė savo rankose, o įtakingiausius postus paskyrė tik artimiems patikėtiniems. Tačiau bene svarbiausiu žingsniu buvo laikoma priežiūros sistemos svarbiausiam valstybės turtui, naftai, sukūrimas. Tai leido gauti iš šio sektoriaus maksimalų naudingumą, kuris nenusėstų senų valdininkų kišenėse. Galima sakyti, jog nafta ir iš jog gaunami pinigai buvo H. Chavezo politikos pagrindas, kurio dėka jis galėjo spręsti kitas problemas. Tačiau sektorius pradėjo girgždėti dėl to, jog didžiausia dalis pelno buvo skiriama būtent socialinėms programoms, tuo tarpu naftos išgavimo sistema vis labiau seno ir tapo nebe tokia naši.
Išsivalęs korumpuotą Venesuelos sistemą nuo jo nusisuko didžioji dauguma aukštesnių sluoksnių, nukentėjusių nuo tokios politikos. H. Chavezas tapo žemiausių sluoksnių numylėtinis. Pastariesiems pirmąkart buvo rodomas toks dėmesys. Prezidentas iš tiesų rūpinosi vargingaisiais, per dešimtmetį įvairioms socialinėms programos skyrė per 390 milijardų dolerių. Ypač svarbi misija – suteikti kuo geresnį švietimą nuturtingiesiems.
Tačiau tokios socialistinės politikos nauda galiausiai pradėta abejoti. Venesuelos sostinė Karakasas tapo pačiu pavojingiausiu miestu visoje Lotynų Amerikoje – daugiausiai nužudymu visame žemyne.
Laimėti pastaruosius rinkimus jam leido sukurtas įvaizdis, jog jis esąs vienintelis taikos šalyje garantas. Balsuojantieji už jį buvo įtikinti, jog neišrinkus Hugo Chavezo šalyje prasidės pilietinis karas, o jo priešininkai neva jau gabenasi tūkstančius kalašnikovų besiruošdami šiai kovai. Šioje vizijoje vietą turėjo ir didžiausia H. Chavezo piešė – JAV, kuri kiršindama šalį padeda vienai iš pusių. Taigi nepaisant ligos ir kitų stiprių konkurentų H. Chavezui dar šį rudenį pavyko laimėti paskutinius savo rinkimus.
Tarptautinės politikos atžvilgiu Hugo Chavezo mirtis reiškia sunkius laikus išlikusioms socializmo valstybės regione. Būtent prezidento dosnumas Nikaragvai, Kubai ir dar kelioms nedidelėms Karibų valstybėms leisdavo joms atsigauti. Jis šioms valstybėms buvo tikras mesijas ir kartu tarptautinės draugystės su jomis entuziastas, kuris manė, jog besipriešinant JAV įsigalėjimui reikia padėti viena kitai. Nebegaudamos finansinės paramos ir pigios naftos iš Venesuelos šios šalys gali būti priverstos keisti savo griežtas politines nuostatas.
Nors ir buvo renkamas demokratiniuose rinkimuose, tačiau jo metodai dažniau primindavo diktatorinį valdymą. Kaip ir dauguma diktatorių jis buvo narcizistas šalį įsivaizdavęs kai savo nuosavą fazendą, tačiau šalimi rūpinosi pakankamai nuoširdžiai.
