Jau rašėme, kad JAV Aukščiausiasis teismas pasmerkė Gvantanamo sulaikytųjų asmenų stovykloje taikomą praktiką atimti iš įkalintųjų bet kokias teises, netgi teisę, kad jų tolesnį likimą spręstų teismas, ignoruoti Ženevos konvenciją, pagal kurią uždraustas belaisvį žeminantis ir jį degraduojantis elgesys. Tokio elgesio pavyzdžių stovykloje begalės. Pasaulio spaudoje aprašytas ištisas patyčių iš įkalintojų arsenalas, neretai pastūmėjantis juos į savižudybę. Jį papildyti būtų galima nebent viena, neseniai išaiškėjusia patyčių priemone. Žmogus ilgam uždaromas aukštoje patalpoje, niekur iš jos neišleidžiamas ir verčiamas, kaip blogo šeimininko gyvulys, kankintis ant savo paties išmatų…
Tačiau vieno dalyko Aukščiausiasis teismas nepadarė – neuždraudė toliau laikyti žmones Gvantanamo stovykloje. Vis dėlto, nujausdama artėjantį stovyklos galą, administracija tolydžio švelnina režimą. Stovyklai vadovaujantis admirolas Heris žurnalo „Time“ korespondentui papasakojo, kad 75 procentai įkalintųjų daugiau nebetardomi, kai kurie net visą pusmetį nėra buvę pas kvotėjus.
Atsisakymas kai kurių sulaikytųjų asmenų tardymo nėra atsitiktinis. Nors Bušo administracija juos savo laiku vadino „blogiausiais iš blogiausiųjų“, – tikrais terorizmo etalonais, tokie teiginiai visai supliuško, kai jų pagrįstumas buvo imtas moksliškai tyrinėti. Pavyzdžiui, universiteto Seno Hall sociologų atlikta studija parodė, kad tik 8 procentai įkalintųjų susiję su „Al-Qaeda“. „Netgi daugelis pastarųjų „smulkios žuvelės“. Prisiminkime kad ir JAV Aukščiausiojo Teismo svarstymo objektu tapusį teroristą salimą Ahmedą Hamdoną. Tai buvęs Osamos Bin Ladeno vairuotojas ir asmens sargybinis, kuris visur sekiojo paskui šefą ar jį vežiojo, tačiau jo dalyvavimas žudynėse lik neįrodytas. Daugiau kaip pusė įkalintųjų – taikūs žmonės, nė piršto nepakėlę prieš JAV ar jos sąjungininkus. Kai kuriuos iš jų amerikiečių kariuomenei „pakišo“ jų pačių šeimininkai ar mulos, norėdami gauti pažadėtas premijas už teroristų sulaikymą.
Tai ką gi daryti su tokiais, atsiprašant, „teroristais“? JAV Valstybės Departamento teisės patarėjas Džonas Belingeris III spaudos konferencijoje, pareiškė: „Norime, kiek tai įmanoma, baigti Gvantanamo reikalus, nors ir toliau ginsimės bei ginsime kitus“.
Po tokių pareiškimų Gvantanamo vartai atsivėrė be pagrindo sulaikytiems ar smulkiais nusikaltimais įtariamiems žmonėms. Tačiau likimas jiems iškrėtė žiaurių pokštų. Daugelis šalių, netikėdamos, kad į Gvantanamą jie pateko atsitiktinai, atsisako suteikti garantijas, kad, sugrįžę namo, jie nebus vėl suimti ir kankinami. Kai kurios šalys iš viso atsisako įsileisti Gvantaname pabuvojusius savo piliečius. Toks likimas ištiko 5 uigurų tautybės musulmonus iš Vakarų Kinijos. Kinijos valdžia neslėpė, kad, grįžę į savo šalį, jie bus tučtuojau suimti. Tuomet Valstybės Departamentas pats ėmėsi ieškoti „tėvynės“ buvusiems kaliniams. Juos įsileisti sutiko Albanija. Kaip sunku ten bus žmonėms, nemokantiems jokios kitos kalbos, išskyrus gimtąją.
JAV administracija suprato tik vieną dalyką: Gvantanamą reikia patausoti rimtesniems nusikaltėliams ir atsikratyti, anot jos, visokio „šlamštelio“. Kadangi tai padaryti, pasirodo, ne taip lengva, daugelis Gvantaname toliau kenčia. Vien birželio mėnesį trys žmonės nusižudė, o vėliau įvyko dalies įkalintųjų bado streikas. Net vadinamoji „Gvantanamo eros pabaiga pažymėta kruvino šleifo pėdsakais.
Pagal JAV žurnalą „Time“
