Edvardas Braunas,
Specialiai “Karštam komentarui” iš JAV
Ilgai stebėjęs iš toli, ko gero, ir gana paviršutiniškai keistą nepriklausomos Gruzijos raidą, turiu kitokį požiūrį į dabartinius įvykius tarp šios šalies ir Rusijos.
Kaip kai kas prisimins, po nepriklausomybės Gruzijoje išsiplėtė pilietinis karas, prezidentas Gamsachurdija buvo nušalintas, ir Tbilisyje įsitvirtino keista asmenybė – SSSR generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė, pats kilęs, žinoma, iš Gruzijos.
E.Ševardnadzė, priešingai negu Vakarų spauda dažnai pranešdavo, nebuvo išrinktas prezidentu. Jis tiesiog pasiėmė sostą ir valdė kaip tikrų tikriausias diktatorius. Gamsachurdijos šalininkai būdavo gaudomi ir, pakliuvę į belaisvę, šaudomi vietoje.
Nereikia stebėtis, kad nuo pat pradžių Osetija ir Abchazija norėjo pasilikti nuošaly nuo šitokios valstybės. Abi respublikos dar prieš Gruzijos nepriklausomybę pareikalavo nepriklausomybės nuo Gruzijos. Osetijos ir Abchazijos klausimai tapo kliūtimi į laisvę besiveržiančiai Gruzijai ir neliko nepastebėti Vakarų spaudoje, įskaitant “Le Monde” ir “Frankfurter Allgemeine”. Abi buvo pajungtos prie Gruzijos tik Josifo Stalino pastangomis. Josifas Stalinas – tikrų tikriausias Gruzijos sunūs, kuris atsižadėjo savo gruziškumo, sakydamas su stipriu gruzinų akcentu, kad jau tapęs rusu, nes gyveno Maskvoje 10 metų.
Savo ruožtu ir gruzinai Gruzijoje atsižadėjo Stalino kaip ne savo, bet pretenzijų į ne gruzinų žemes Abchazijoje ir Pietų Osetijoje laikosi atkakliai. Esą Rusija atsakinga už šitą reiškinį, nes nori kištis į Gruzijos vidaus reikalus, esą neegzistuotų jokios pretenzijos, jei Rusija nesumokėtų už jas ir nebepalaikytų jų karine jėga. Tai Lietuvoje gali priminti, kaip vietiniai lenkai Nepriklausomybės išvakarėse pareikalavo atskiros valstybės Lietuvos respublikos teritorijoje, ir kaip jau patys Lenkijos lenkai pripažįsta, tai buvo sovietų įkvėptas judėjimas, norint trukdyti Lietuvai išeiti iš sąjungos.
Vis dėlto abchazai ir osetai turi apsisprendimo teisę ir pagal visus indikatorius jie nenori gyventi Gruzijoje. Šios tautos neatsirado vakar dėl kokios nors Rusijos propagandos kampanijos prieš Gruziją – jie amžių amžius Kaukaze gyveno ir gyvens, jų gilios tradicijos siekia miglotą praeitį: kaip ir gruzinų, ir kitų tautų, tarp jų – ir čečėnų.
Visas reikalas dabar yra Gruzijos narystė NATO. Rusija priešinasi Gruzijos siekiui tapti NATO nare ir tai sudaro visą esmę dabartiniame konflikte. Gruzijos prezidentas tikrai pompastiškai areštavo šnipinėjimu įtariamus rusus – įprastai užtenka siųsti juos iš šalies. Tai buvo pirmas neadekvatus žingsnis. Ir tai atsitiko ką tik sugrįžus M.Saakašviliui iš privačios audiencijos su JAV lyderiais – nenuostabu, kad Rusija priėmė, t.y. interpretavo, tai, kaip priešišką žingsnį, diriguotą iš Vašingtono. Turbūt taip ir buvo.
Antras neadekvatus žingsnis – surengti cirką perduodant šnipinėjimu įtariamuosius ESBO Gruzijos skyriaus vadovui. Buvo gėda žiūrėti- gėda dėl visų gruzinų, ir akivaizdu, kad tiems šešiems policininkams, esantiems aplink rusus, buvo itin nepatogu vaidinti tokią sceną. Gruzijos lyderis padarė šou, spektaklį.
Trečias neadekvatus žingsnis buvo Rusijos vyriausybės sprendimas uždaryti visą komunikaciją su Gruzija ir gaudyti nelegalius gruzinus Rusijos teritorijoje. Nors tarptautinėje praktikoje yra kitų panašių pavyzdžių (pvz., JAV su Kuba), tai neprisideda prie problemų tarpusavio santykiuose sprendimo, o tik prie santykių aiškinimosi blogąja prasme.
Itin keista lietuvių “žinovų” reakcija – viename politiniame pokalbio šou visi svečiai sutiko, kad Rusijos migracijos politika gruzinų atžvilgiu rodo fašizmo pradžią Rusijoje.
Nepaisant to, kad patys lietuviai niekaip negali mąstyti, jau nekalbant apie diskusijas dėl jų vaidmens antrojo pasaulinio karo žydų žudynėse, pavadinti fašizmu tokią migracijos politiką nėra tikslinga.
Kiek aš žinau, Rusija gaudo Gruzijos piliečius, neturinčius teisės gyventi Rusijoje, o ne gruzinų kilmės Rusijos Federacijos piliečius. Skirtumas esminis.
Be to, prezidentas Vladimiras Putinas neseniai skambino pavojaus varpais dėl didėjančio rasizmo ir nacionalinės nesantaikos Rusijoje. Neseni įvykiai Sankt Peterburge sukrėtė visą kraštą. Vladimiras Putinas prarado šeimos narius per nacių išpuolius Rusijoje, gerai žino, ką reiškia fašizmas, ir aktyviai kovoja prieš rasizmą, fašizmą ir nesantaiką tarp tautų pagal savo gebėjimus suprasti ir subalansuoti nacionalinį ir kitokius interesus.
Lietuviai gali sėdėti prie stalo ir sutikti, kad “Rusija bloga”, bet tai nekeičia Rusijos tikrovės – tik nutolina pačius lietuvius nuo tikro supratimo. Jeigu staiga per pastarąsias dvi savaites Vladimiras Putinas visos savo ideologijos ir supratimo apie fašizmą būtų atsižadėjęs, tai tikrai būtų naujiena, ir sutikčiau, kad reikia apie tai kalbėti. Tačiau panašu, kad lietuviai tik dar eilinį kartą apgauna save, tikėdami savo pačių sukurta versija vietoj realios tikrovės.
Lietuva ir kitos valstybės Rytų Europoje bando įtikinti Vakarus, kad Rusija nepatikima energijos tiekėja. Lietuva ir kitos šalys bando eksportuoti savo rusofobiją tiems, kurie nusiteikę draugiškai bendradarbiauti su Rusija, kurie mato Rusiją kaip potencialią partnerę. Tuo tarpu Rusija vis tiek eksportuos savo energetinius išteklius – jeigu ne į Vakarus, tai į Rytus, ir todėl Lietuva dar kartą demonstruoja antirusišką savo nuostatą be aiškios naudos.
Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija žaidžia pavojingą durnių žaidimą, primestą Vašingtono: žaidžia vardan to, kad “užtikrintų” aplink Rusiją esančių naujų valstybių nepriklausomybę, didinant JAV įtaką jose.
Kodėl žaidimas neprotingas ir pavojingas? Todėl, kad grįžtama prie to paties žaidimo antrojo pasaulinio karo pradžioje – didėlės jėgos nubrėžia savo “įtakos sferas”, tik šį kartą Vokietijos vaidmenį vaidina JAV (arba kitaip sakant, NATO), ir pats žaidimas vyksta aplink Rusijos periferiją. Kaip sakė ponas Stalinas, tikrasis rusas su baisiu gruzinišku akcentu, Lietuvos užsienio reikalų ministrui Vincui Krėvei-Mickevičiui Maskvoje: “Kai skrenda dideli paukštai, maži turi arba nusileisti, arba numirti.”
Taigi maži paukščiai kaip Abchazija ir Osetija turi pačios nuspręsti, ar jos nori dalyvauti NATO ir ar jos nori priklausyti tokiai valstybei kaip Gruzija, kur žmogaus gyvybė nieko verta, kur lyderiais tampama ne per demokratinius rinkimus, o per šautuvus. Jeigu NATO priims Gruziją tokią, kokia ji yra, tai reikštų ne ką kitą, o tik gryną teritorinę ekspansiją Rusijos link – nes Gruzija negali nieko pasiūlyti NATO, išskyrus konfliktą ir galimybę sukurti bazes tolimesniems puolimams į šiaurę ir į pietus.
Sunku tikėti, kad NATO svarstytų Gruzijos narystę, neišsprendus Abchazijos ir Osetijos nepriklausomybės klausimų.
Antra baimė, kuri veikia šioje istorijoje, – tai baimė, kad Rusija, siekiant atgauti prarastą orumą, vienaip ar kitaip atkurs Sovietų sąjungą.
Kodėl Rusijos atgaivinimas turi pasireikšti teritorinėmis pretenzijomis kaimynėms, niekas negali man paaiškinti, bet akivaizdu, kad tokia baimė egzistuoja pasaulyje (nors neatvirai).
Ir vis dėlto tiek Lietuva, tiek kitos šalys yra suinteresuotos, kad Rusija būtų stipri iš vidaus. Stipri ir klestinti Rusija nesukelia grėsmės, o skurdi ir silpna Rusija nieko gero nežada niekam.
Todėl manau, kad Vakarų, įskaitant dar neseniai ir JAV, draugiška pozicija Rusijos atžvilgiu protingesnė negu Lietuvos ir kitų rusofobiškoji.
Pasaulis nuolat mažėja, visos šalys tampa artimesnės. Ateityje ir visai netolimoje ateityje reikės bendradarbiauti daugybe klausimų – nuo klimato atšilimo iki kažin kokio dar nenumatyto dalyko. Todėl realistiškiausias požiūris į dabartinės Rusijos politiką nemato vien juoda – jis numato ir kitokias galimybes.
Jei žvelgsime į Rusiją vien kritiškai, tai matysime šią šalį tarsi per tunelį. Jeigu vien teigiamai, taip pat kaip per tunelį. Tačiau žmogus turi dvi akis, ne vieną, ir galima žvelgti normaliai – ne per prizmę, ne per didinamąjį stiklą, ne per teleskopą į tą netolimą geografine ir kultūrine prasme kaimynę, ir teisingai suprasti ir užjausti rusų siekius ir lūkesčius, nepaisant to, kas šios šalies vadovas – ar Vladimiras Putinas, ar Garis Kasparovas, ar kokia moteris iš Volgogrado.
Jeigu patys nenorime būti rusų laikomi priešais, būkime šiek tiek dosnesni ir nelaikykime rusų mūsų priešais. Tai visiškai akivaizdus dalykas, kurio nereikėtų net pasakyti.
