Tai kas, po galais, vyksta Graikijoje? Manau, šis klausimas kilo daugeliui jūsų. Jei vadovautis tuo, ką pateikia stambioji korporacinė žiniasklaida, tai galime pagalvoti, kad „tinginiai“ ir „veltėdžiai“ graikai, esą gyvenantys iš geraširdžių ir naivių europiečių pinigų, ir toliau ruošiasi veltėdžiauti ir maudytis prabangoje, kol vokiečiai, prancūzai ir net … mes, lietuviai, sunkiai dirbame. Ir dirbame, beje, ir tam, kad išlaikytume graikus.
Tiesa, mes jau nesame tiek buki, kad tikėtume viskuo, ką mums bruka korporacinės medijos, tad panagrinėkime objektyviai, kas gi vyko Graikijoje ir kas gali įvykti. Be to, šioji šalis gali tapti didelių istorinių įvykių pradininke.
Trumpai priminsiu, kaip gimė Graikijos krizė. Mums teigiama, kad šioji įsisiūbavo dėl nepamatuoto skolinimosi didinant skolintais pinigais socialines išlaidas. Tiesa kiek kitokia.
Graikijos krizės „krikštatėviais“ galima drąsiai laikyti ilgametę valdančią partiją PASOK. Tai visiškas Lietuvoje veikiančios LSDP atitikmuo tiek idėjiškai, tiek struktūriškai. Kažkada sukurta šviesios atminties graikų politiko Andreaso Papandreu ir kurį laiką iš tiesų buvusi socialdemokratine, ji galiausiai apaugo korupciniais ryšiais ir aktyviai pradėjo bendradarbiauti su vietos stambiu verslu ir, kaip teigė Graikijos žiniasklaida, su nusikalstamomis struktūromis. Viso to apoteoze tapo olimpinių žaidinių organizavimas.
Kaip žinia, šioji „sporto šventė“ yra labai ir labai brangus malonumas ir jas surengti gali reta pasaulio valstybė. Graikams jos tapo dviguba, o gal ir triguba našta, nes lėšų grobstymas pasiruošimo laikotarpiu buvo tiek įspūdingas, jog Graikijos galimybėmis ją surengti jau vykstant pasiruošimo darbams buvo suabejojęs Tarptautinis Olimpinis Komitetas. Nepaisant to, kad oficialiai skelbiama apie 9 mlrd. eurų, išleistus žaidynėms surengti, bendrosios išlaidos greičiausiai siekė per 20 mlrd. eurų, nes daugelis jų tiesiog nebuvo įvardinamos kaip susijusios su olimpiada. Tačiau ja prisidengiant buvo įpumpuotos milžiniškos lėšos į akivaizdžiai korupcinius projektus.
Mums, lietuviams, beje, nesunku suprasti, kas tuomet vyko, nes ir pas mus bet koks didesnis vajus visuomet sietinas su biudžeto pinigų dalybomis „geriems žmonėms“. O jei biudžete pinigų nėra, tai ne nuodėme ir pasiskolinti, juos garantuojant už tai valstybei.
Ne veltui aš prisiminiau 15 metų senumo įvykius, nes būtent nuo jų ir prasidėjo didžiosios Graikijos bėdos. Kaip žinia, vienu metu vogti sau ir dar kitus apdalinti neįmanoma. Todėl atėjo toji diena, kuomet teko pasirinkti, ar rimtai susirūpinti pavogtų pinigų likimu, arba pradėti smaugti savo piliečius.
Kol dar buvo įmanoma, Graikijos valdantieji šį momentą atidėliojo. Nes pirmiausiai milžiniškos „olimpinės“ ( o vėliau ir ne tik) skolos atsirado ranka rankon dirbant bankams, stambiam verslui ir valdantiems, ir nevalia savo „verslo partnerių“ liesti, o ir socialinių sukrėtimų nesinorėjo – vis tik graikai nėra pati ramiausia tauta. Ir jei ne vadinamoji 2008 „krizė“, visai tikėtina, kad šioji vegetacinė būsena testųsi dar ilgą laiką. Galiausiai pasaulyje yra kur kas labiau prasiskolinusių valstybių ir nieko – gyvena.
Tiesa, buvo dar vienas veiksnys, kuris ženkliai apsunkino Graikijos padėtį. Prieš įvedant eurą 2002 m. Graikijos finansiniai rodikliai buvo kryptingai „gerinami“, o tiksliau grąžinami (beje, lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje) ir visiškai dėsningai atsitiko taip, kad šalies galimybės skolintis buvo vertinamos ne pagal realią būklę, o pagal „orinius“ rodiklius.
Bet net ir 2010 m., kuomet Graikijos skola pasiekė 145 proc. BVP, buvo likusi galimybė visai logiškam žingsniui, kurį, beje, buvo žengusi Islandija – bent jau dalį skolų palikti tiems, kas jas ir sukūrė, t.y. bankams. „Gelbėti“ komercinius bankus visų piliečių pastangomis, kaip tai nuolatos reikalavo ir tereikalauja tarptautinės finansinės institucijos, yra puikus būdas kapitalui ginti, tačiau pražūtingas gyventojams. Ypač prastai šis būdas atrodo, kuomet net ir bankai yra svetimi.
Tačiau kuomet islandai privertė atsakyti už klaidas, o gal ir nusikaltimus net savus komercinius bankus, graikai, kaip, beje, ir lietuviai, ir dauguma kitų, uoliai vykdė jiems primestus reikalavimus.
Čia, beje, labai pravartu pasidomėti, kiek pinigų, skiriamų esą Graikijai gelbėti, tėra pinigai , kurie perkeliami tiesiog į kitokias „gelbėtojų“ kišenes.
Ir štai čia mes prieiname prie dar vieno įdomaus klausimo. Tai ką gelbėja užsienio kreditoriai Graikijoje ? Graikijos ekonomiką? Ar vis tik savus pinigus, kurie valdomi savų bankų? Atsakymas, ko gero, akivaizdus.
Ir lygiai taip pat akivaizdi tampa ES pozicija, kuomet Briuselis, ilgai grasinęs Graikijai išmetimu iš euro zonos, staiga puolė panikuoti, kuomet tokia perspektyva tapo reali.
Maža to, net ir Graikijos vyriausybei nepritarus ES ultimatumui, buvo paskelbta, kad „pagalba Graikijos bankams nebus nutraukta“ .
Taip viskas ir susidėlioja į savo vietas. Briuselis jokiu gyvu nenori prarasti Graikijos nei kaip euro zonos, nei tuo labiau kaip ES narės.
Nenori prarasti nors ir vien dėl to, kad tai būtų precendentas, kuriuo remiantis iš ES gali pasitraukti ir kitos valstybės.
Anokia paslaptis, kad Europos Sąjunga nepatenkintų yra ir tarp turtingų, ir tarp varganų jos narių. Pvz., nors ir Jungtinėje Karalystėje planuojamas referendumas dėl tolimesnės narystės ES turi šantažo požymių ir tikėtina, kad skirtas labiau sustiprinti savo išskirtinumą sąjungoje nei iš jos pasitraukti, tačiau, jei jis vyks jau pasitraukus bent vienai valstybei, gali tikrai baigtis ne tuo sprendimu, kurio tikisi jo iniciatoriai. Taip pat parašai dėl išstojimo iš ES pradėti rinkti Austrijoje.
O štai Vengrijoje susiklostė padėtis, kuomet vyriausybė jau ilgą laiką faktiškai atsisako pripažinti besąlygišką ES viršenybę prieš nacionalinius įstatymus.
Kaip klostysis įvykiai, pamatysime jau netrukus. Referendumas dėl pritarimo ar nepritarimo ES ultimatumui Graikijoje vyks jau liepos 5 dieną.
Kaip jis bepasibaigtų, viena jau aišku – Graikijai kur kas mažiau reikalingas euras nei euro išlikimui – Graikija.
