“Jauni žmonės privalo netinginiauti. Tai jiems kenkia”, – kartą pasakė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer. Ji buvo teisi: vienas blogiausių dalykų, kurį visuomenė gali padaryti su savo jaunimu – palikti juos limbo būsenoje (aut. past. mistinė miego būsena). Tie kurie pradeda savo darbus tik pabaigę mokslus arba randa juos neiškart po mokslų baigimo yra labiau tikėtini dirbti už mažą atlyginimą arba ilgą laiką tapti bedarbiais, kadangi jie praranda šansą įgyti patirties imliame amžiuje. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema dažnai akcentuojama, tačiau ji ryški daugelyje pasaulio valstybių. Tyrimai rodo, jog jaunimo nedarbas yra kone didžiausias per visą istoriją.
OECD tyrimas rodo, jog 26 milijonai jaunų žmonių (15-24 m.) išsivysčiusiose valstybėse neranda darbo bei šiuo metu niekur nesimoko. Lyginant su 2007 m. šis skaičius išaugo 30 proc. Pagal Tarptautinės Darbo Organizacijos duomenis, darbo šiuo metu pasaulyje ieško per 75 milijonų jaunuolių. Pasaulio Banko duomenys dar liūdnesni – 252 milijonai jaunuolių yra ekonomiškai neaktyvūs (neturi nei darbo, nei reguliarių pajamų). Geriau įsivaizduojant nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių mastą jį galima palyginti su visa amerikiečių populiacija.
Tam yra dvi priežastys. Pirmiausia Vakaruose sustojo darbuotojų poreikis, o dabartinės darbo sąlygomis yra lengviau palikti senus darbuotojus, nei įdarbinti jaunesnius. Antra, auga populiacija šalyse su disfunkcionalia darbo rinka, kaip Indija ar Egiptas. Nors ekonomika jose taip pat sparčiai auga, tačiau ji vis vien nespėja kartu su augančiu gyventojų skaičiumi. Daugybė jaunų žmonių yra pasmerktų likti be darbo. Rezultatas – jaunimo nedarbas tapo problema nuo Vakarų iki Rytų Europos, Nuo Artimųjų Rytų iki Pietų Azijos.
Jaunimo nedarbas iššaukia pykčius ir neramumus. To pavyzdys – tie patys neramumai Artimuosiuose Rytuose. Netgi sąlyginai turtingose Vakarų valstybėse kaip Ispanija, Italija, Portugalija didėja nusikalstamumas, kuris taip pat yra neramaus ir vietos po saule nerandančio jaunimo padarinys.
Lengviausias būdas spręsti problemą – atgaivinti ekonomiką. Tačiau yra šalių, kuris ši problema buvo ryški dar iki recesijos pradžios (Ispanija, Italija, Egiptas). Jose darbdaviai nuolat skųsdavosi, jog neranda jaunų žmonių su pakankamu įgūdžių bagažu. Tad būtinos kitos dvi priemonės – darbo rinkos reformavimas ir švietimo kokybės gerinimas. Priemonės atrodo elementarios, tačiau jų turi būti imamasi su nauja energija ir vizija.
Pastebėta, jog prasčiausia padėtis yra valstybėse su griežta darbo rinka – kur darbdaviams sunku atleisti darbuotojus, didelės atleidimo išmokos, aukštas minimalus atlyginimas. Principai teoriškai apsaugantys darbuotoją palieka jaunus žmones bedarbiais. Dėl to jaunimo nedarbu pasižymi Pietų Afrika turinti itin stiprias profsąjungas ir griežtas atleidimo taisykles, Indija, kurioje išleista per 200 teisės aktų reglamentuojančių darbo rinkos principus.
Tačiau ir liberali darbo rinka nėra vienintelė panacėja. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jaunimo nedarbas taip pat aukštas, nors darbo rinka yra liberali. Gera priemone laikomas Skandinavijos šalyse taikomas variantas – individualūs planai jaunuoliams siunčiant juos dirbti arba praktikuotis. Tačiau tokia priemonės pernelyg brangi Pietų valstybėms. Situacija galimai pasitaisytų leidžiant lengviau pradėti verslą, palengvinant projektų kūrimą.
OECD tyrimas taip pat parodė, jog po mokyklos nustoję mokytis jaunuoliai turi dvigubai mažesnes galimybes įsidarbinti nei baigę aukštuosius. Tačiau teigiama, jog valstybės turėtų nustoti tiesiog „kepti“ jaunuolius su diplomais. Pavyzdžiui, tose pačiose Didžiojoje Britanijoje ar JAV baigus kai kurias humanitarines specialybes praktiškai neįmanoma rasti darbo. O Šiaurės Afrikoje būtent aukštuosius baigę jaunuoliai dažniau tampa bedarbiais nei neturintys aukštojo išsilavinimo.
Svarbus yra ne išsimokslinusių žmonių skaičius, tačiau didėjantis atotrūkis tarp darbuotojų poreikio ir studijų. Humanitarinės studijos yra lengvesnės ir pigesnės, todėl einama keliu dauginant būtent šios srities specialistus. Nors turėtų būti didinamas techninių mokyklų kiekis ir jų prestižas. Šiuo keliu jau eina D. Britanija, Vokietija, Pietų Korėja. Tuo tarpu kompanijos didina susidomėjimą investavimu į technologijų studijas. Inovacijos leidžia sumažinti studijų kaštus leidžiant įgyti patirties atliekant virtualius, manipuliacinius mokymus.
Yra nemažai vilties, jog jaunimo nedarbo problema nebeaugs. Atrodo, jog daugelyje pasaulio valstybių vyriausybės šiai problemai skiria pakankamą dėmesį, o kompanijos pradeda suprasti, jog verta investuoti į jaunimą. Tuo tarpu technologijos leidžia sumažinti mokymosi kaštus techninių specialybių studentams. Tokie pokyčiai netgi vadinami galima darbo rinkos revoliucija.
Pasaulinės tendencijos rodo, jog jaunimo ir studijų problema toli gražu ne vien Lietuvoje. Pasaulis, atrodo, nusprendė kuria linkme sukti, apie šias priemones nemažai kalbama ir Lietuvoje. Tačiau tik laikas parodys, ar bus daroma kas nors norinti pasivyti darbo rinkos revoliuciją.
