Feminizmas buvo sėkmingas judėjimas inicijavęs daugybę moterims skirtų laisvių. Nuo 1887 m. kuomet prancūzų filosofas Charlies Fourier išreikšdamas tikėjimą moterų lygiavertiškumu pirmąkart panaudojo šį terminą jo reikšmė ir požiūris į jį keitėsi kelis kartus. XXI amžiuje pastebima, jog feminizmas vėl įgavo neigiamą reikšmę ir reta moteris drįsta pripažinti esanti feministe. Galbūt daugelis moterų yra linkusios manyti, jog visos teisės jau yra iškovotos, o tolesni feminisčių reikalavimai yra nepagrįsti bei pernelyg radikalūs? Sociologams aiškinantis požiūrio į feminizmą pokyčius, feministės apgailestauja, jog judėjimas nepagrįstai įgija neigiamą reikšmę ir tikina, jog kovoti vis dar yra už ką.
Feminizmo ištakos siejamos su XIX amžiumi, tačiau stipriausia jo banga laikomi 1960-1980 m. Tuo metu buvo kovojama dėl lygių teisių ir padėties socialinėje aplinkoje. Tuo metu gimė ir vadinamasis „piktasis feminizmas“, kuris daugiausiai prisidėjo prie negatyvaus požiūrio į visą judėjimą. Feminizmas pradėtas sieti su piktomis moterimis, kurios nekenčia vyrų, o pačios nebėra panašios į moteris.
Daugelis moterų pasirinko nuosaikesnį vaidmenį ir pasisako tiesiog už lygias teises. Pavargusios įrodinėti, jog nėra nekenčiančios vyrų ir turi teisę puoštis moteriškais drabužiais, ėmė taikytis su išlikusiais stereotipais, nelygybe, seksizmu. Buvo susitaikyta, jog moterys yra bent jau daugiau mažiau lygios su vyrais. Taip feminizmas XXI a. tapo tam tikra istorine ir nebemadinga iškasena. Aktualesnis jis išliko nebent probleminiuose pasaulio taškuose, tačiau ne Vakarų pasaulyje.
Nuosaikusis feministinis judėjimas nusėdo, tačiau matomas tapo agresyvus ir įžūlus teisių reikalavimas. Spaudoje matyti feminisčių demonstracijos ir akcijose, kuriose jos dalyvauja išsirengusios nuogai, išsipaišiusios savo kūnus ir reiškiančios radikalias mintis. Kaip ir pastarasis prancūzių išpuolis Tunise, kuomet ypač religingame krašte surengtas žaibiškas protestas demonstruojant nuogybes.
Kitas pavyzdys – Ukrainos aktyvisčių grupė Femen. Femen kelia tokias problemines temas kaip sekso turizmas, tarptautinių santuokų agentūros, religiniai moterų suvaržymai. Femen sulaukia daugybės žiniasklaidos dėmesio, tačiau akcentuojama protestų forma, o ne turinys. Žiniasklaidoje aptarinėjamas grupuotės „sekstremizmas“, nuogumas ir įžūlumas, o ne tai, kas norėta pasakyta šia protesto forma. Feminisčių kūnai tampa plakatais ir visuomenei svarbiausia būtent tai. Feminisčių pasirodymai piktina, kitus juokina, treti tiesiog gūžčioja pečiais.
Protestai teigimai neveikia ir moterų, kurios turėtų būti skatinamos kovoti už savo teises. Musulmonėms nėra lengviau kovoti už savo teises dėl to, jog vakarietės pademonstravo savo kūnus. Daugumai apskritai nepriimtina tokia drąsa, kadangi net ir norėdamos daugiau teisių, jos išlieka pakankamai religingomis.
Feminizmui kenkia ir kiti išsišokimai. Pavyzdžiui, populiaraus feministinio tinklaraščio Vagenda, kurį skaito tūkstančiai skaitytojų, redaktorė pareiškė, jog feminizmas yra ir visada buvo vidurinės klasės baltųjų judėjimas. Pareiškimas sukompromitavo judėjimą ir šokiravo kitų rasių feministes.
Feminizmas niekada nebuvo homogeniškas judėjimas, jį sudarė moterys su skirtingomis idėjomis ir suvokimu. Akivaizdu, jog skirtingose kultūrose, pasaulio regionuose ir socialinėse grupėse vyrauja skirtingos problemos ir moterų lūkesčiai.Tačiau atrodo, jog daugeliui vis dar sunku suvokti šį faktą, dėl to judėjimo viduje kyla pykčiai ir nesutarimai.
Vakarų pasaulyje, kur bent jau teisiškai iškovota moterų lygybė, sunku nustatyti naujus ir pagrįstus tikslus. XXI a. suteikė naujas galimybes, tačiau sukūrė ir naujas problemas. Daugelis moderniųjų feminisčių įvardija tas pačias problemas – moterų sudaiktinimas kultūroje, sekso kultas, internetinė pornografija, anoniminis moterų komentavimas internete ir kt. Daugelis visuomenės ženklų, kurie kitiems atrodo įprasti, feministėms atrodo kaip simboliai nurodantys visiems, jog moterų laikymas sekso objektu yra normalus.
Parengta pagal užsienio spaudą.
