Šiandien Rusijos ir JAV santykiai remiasi tipiškomis didžiųjų valstybių varžybomis, kurioms būdinga XIX amžiaus dvasia. Jos grąžina mus į rusų-britų „Didžiojo žaidimo“ ir prancūzų-britų varžybų laikus. Beje, rusų-amerikiečių santykiai atrodo tik kaip veržliai didėjančios jėgos pretenzijų bangos ir varžybų tarp stiprėjančių nevakarietiškųjų centrų, taip pat atkaklios naujųjų „didžiųjų valstybių“ kovos su amerikietiškąja globaline hegemonija aisbergo viršūnė.
Todėl pagrindine tarptautinės įtampos linija artimiausiais metais liks ta pati Jungtinių Valstijų kova dėl savo globalinės imperijos vaidmens ir jų pastangos neleisti atsirasti naujiems jėgos centrams.
Šiuo metu JAV – vienintelė supervalstybė „vienpoliariniame“ pasaulyje. Amerika dominuoja tarptautinėje arenoje. Jos milžiniška ūkio gamybos galia taip ir lieka pasaulio ekonomikos sistemos branduoliu, o doleris yra svarbiausia pasaulio valiuta. JAV tebėra viso pasaulio vartojimo standartas ir pramogų industrijos centras.
JAV yra išsaugojusios didžiulėje žmonijos dalyje ryškų kultūros ir moralės lyderio vardą. Amerika turi didžiausią karinę galią planetoje, skirdama kariniams tikslams daugiau lėšų nei visos kitos šalys, kartu jas paėmus. Be to, JAV ginkluotosios pajėgos dislokuotos visame pasaulyje ir turi ryškią intervencinę kryptį. Tai teikia joms galimybę efektyviai grasinti savo puolamaisiais veiksmais bet kuriai valstybei. Šiandien JAV yra žymia dalimi kitam pasauliui tuo, kas buvo Britanija XIX amžiuje – prieštaringu kartu pažangos ir priespaudos veiksniu.
Vargu ar apžvelgiamoje ateityje kuri nors kita valstybė (net Kinija) pajėgs mesti iššūkį JAV integracinės nacionalinės jėgos atžvilgiu, ir todėl artimiausią dešimtmetį pasaulio tvarka atitiks ankstesnę formulę: „viena supervalstybė – daug mažiau reikšmingų didžiųjų valstybių“.
Dabartinė pasaulio būklė aukščiausiu lygiu palanki JAV ir todėl nenuostabu, kad pagrindinis amerikiečių tautos užsienio politikos tikslas – išsaugoti esamą jėgų santykį.
Tuo klausimu tarp amerikiečių elito yra praktiškai visiškas konsensas ir abiejų JAV pagrindinių partijų administracijos vykdo ir vykdys panašią užsienio politiką. Tad dabartinė „Bušo doktrina“ dažnai naiviai kritikuojama už „unilateralizmą“ iš tikrųjų yra fundamentalios amerikiečių užsienio politikos tradicijų įsikūnijimas.
Šiuo požiūriu akivaizdu, kad dominuojanti amerikiečių užsienio politikos linija – siekti maksimaliai susilpninti bet kuriuos JAV nekontroliuojamus jėgos centrus, griauti ir minimalizuoti bet kurios didelės valstybės potencialą. Jokia kita valstybė neturi būti tiek stipri, kad galėtų kelti rimtą grėsmę JAV būklei, o dar labiau – neturi tapti supervalstybe.
Toliau – jokia kita reikšmingesnė valstybė negali trukdyti fiziškai JAV ginkluotosioms pajėgoms pasiekti „gyvybiškai svarbius“ Amerikai pasaulio regionus.
Būtent tuo požiūriu reikia vertinti visus pagrindinius pastarųjų metų amerikiečių užsienio politikos veiksmus: NATO plėtimą, PRG (priešraketinė gynyba) sistemos plėtojimą, įsiveržimą į Iraką ir Afganistaną, Irano ir Sirijos spaudimo sustiprinimą, Šiaurės Korėjos ir Ugo Čaveso Venesuelos tramdymą, „nerimavimą“ dėl Kinijos LR galios sustiprėjimo, žaidimą su Indija, santykių su Rusija pablogėjimą, antirusiškų režimų buvusioje SSSR teritorijoje kurstymą.
Panašios rūšies strategija remiasi tradiciniu JAV kitų šalių įtakos neigimu, nes amerikiečių įtakos sfera pagal Vašingtoną – visos kitos pasaulis.
Kaip tik principinis JAV nesugebėjimas pripažinti kitų valstybių interesų ir sukėlė neišvengiamą Amerikos konfrontaciją su savo sąjungininkais abiejuose pasauliniuose karuose.
Henris Kisindžeris rašė, kad pasaulinės valstybės tikslas yra pasiekti „absoliutaus saugumo“ – kitaip tariant, pasiekti tokią būklę, kurioje bet kokie užsienio klausimai būtų sprendžiami automatiškai kaip tos valstybės vidaus klausimai“. Nors pats Kisindžeris tuos žodžius taikė Sovietų Sąjungai, tačiau juos dar didesniu laipsniu galima priskirti Amerikos siekiams. Tokiu būdu natūralus Amerikos politikos tikslas – pažeminti visas kitas valstybes iki tokio statuso, kad jos niekaip negalėtų kliudyti Amerikai vykdyti jos politiką tų valstybių atžvilgiu kaip „vidaus politiką“, t.y. be jokių trukdžių ir prieštaravimų.
Todėl pagrindinis tarptautinės įtampos konfliktų šaltinis šiuo metu yra JAV, vykdančios iš esmės agresyvią politiką – išsaugoti privilegijuotą svirduliuojančią „auksinio milijardo“ būklę.
Beje, dabar tos politikos pagrindinis įgyvendinimo būdas – kariniai įrankiai – PRG plėtojimas ir grasinimas Iranui prevenciniu karu.
Dabar daugiau nei akivaizdu, kad JAV neturi efektyvių nekarinių priemonių paveikti augančių naujų didžiųjų valstybių „minkštą“ savo galios didinimą ir „auksinio milijardo“ plovimą. Tai amerikiečių politikos Achilo kulnas. Kinas arba rusas, perkantis Vakarų markės kreditinį automobilį, – štai, kad ir kaip paradoksalu, didžiausi dabartinės amerikiečių imperijos priešai.
Dar skaudžiau, kad iki šiolei superaktyvus amerikiečių demokratijos eksportas pradeda kenkti pačiai Amerikai. Jei milijardas arba du milijardai kinų gaus teisę balsuoti ne pagal KKP CK nurodymą, o savarankiškai, tai vargu ar jie balsuos už tai, kad savo šalį paverstų JAV satelitu. Kur kas greičiau jie (ir „demokratinės partijos“) panorės priešingai – paversti Ameriką savo satelitu. Ir jau tikrai ta pati Kinija su parlamentu, laisva spauda ir visuomenės nacionalistinėmis nuomonėmis gali tapti JAV kur kas mažiau patogiu partneriu tarptautiniuose reikaluose, nei dabartinė nomenklatūrinė Kinija. Panašių naujų jėgos centrų varžybų su JAV sustiprėjimas praktiškai neišvengiamas.
Parengta pagal užsienio spaudą
