Apie automatus po afganistaniečių lovomis, islamiškas bausmes nuo vyresnių vyrų pabėgusioms nuotakoms, po visureigiais sprogstančius savadarbius sprogstamuosius užtaisus, pirmuosius asfalto metrus Goro provincijos istorijoje… Įspūdžiais apie nepagražintą karo zonos realybę dalinasi Afganistane tarnaujantis Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Simonas Minkevičius.
Reziduoju Goro provincijos sostinėje Čagčarane, kur įsikūrusi Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovykla, – gyvenu už tų pačių spygliuotų vielų ir tų pačių betoninių tvorų, kur ir mūsų kariai.
Į Europos Sąjungos (ES) policijos misiją Afganistane (EUPOL) išvykau 2009 m. liepos 1 d. 2007 m. pradėjusi veikti EUPOL misija – tai viena iš tarptautinių organizacijų, kuri stebi, pataria, apmoko Afganistano Nacionalinę policiją ir prižiūri jos raidą.
Liepos 2 d. Afganistane pradėjau eiti nacionalinio eksperto teisės klausimais pareigas. Pagrindinis mano darbas yra rengti mokymus ir praktinius užsiėmimus provincijos teisėsaugos institucijų atstovams, konsultuoti juos teisės taikymo ir teisėtvarkos užtikrinimo klausimais.
Policininkų mokymai vyksta pagal Europos Komisijos patvirtintą pusmetinį planą. Gore beveik nėra Afganistano kariuomenės – pirmasis dalinys buvo dislokuotas mažiau nei prieš metus ir šiuo metu Afganistano nacionalinės armijos pajėgas Goro provincijoje sudaro tik apie 100 karių, praktiškai visas saugumo užtikrinimo funkcijas vykdo policija, todėl policijos pareigūnų mokymams skiriamas ypatingas dėmesys.
Mokymus rengiame pagal šešias EUPOL misijos strategines kryptis – policijos valdymo, kriminalinės policijos gebėjimų, policijos veiklos remiantis žvalgybine informacija, antikorupcinės veiklos, policijos ir kitų teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo stiprinimo, taip pat žmogaus teisių ir lyčių lygybės principo užtikrinimo teisėsaugos sistemoje.
Man pavesta funkcija – policijos bendradarbiavimo su kitomis teisėsaugos įstaigomis gerinimas, itin pabrėžiant policijos bendradarbiavimą su prokurorais. Nuo pat misijos pradžios mūsų padalinys neturėjo (ir iki šiol neturi) paskirto specialisto žmogaus teisių ir lyčių lygybės klausimais, todėl ir šį darbą tenka atlikti man.
Visureigių stiklo storis – 4 cm
Dirbame kaip ir Lietuvoje – nuo 8 iki 17 val. Skirtumas toks, kad dirbame 6 dienas, o ilsimės kaip musulmonai – tik penktadienį. Tačiau „on duty“ (angl. budintysis) esame 24 val. per parą. Jei įvyksta užpuolimas ar koks nors kitas incidentas, nedelsdami privalome užsidėti šarvines liemenes ir šalmus, slėptis bunkeriuose ir vykdyti visus kariškių nurodymus. Jei incidentas įvyksta už PAG ribų, konsultuojame policiją ir prokurorus tyrimo klausimais. Tačiau apie išvykimą į įvykio vietą ar teisines konsultacijas nakties metu negali būti jokių kalbų, tai būtų per daug pavojinga.
Saugumo tema yra itin pažeidžiama, nes pastaraisiais metais padaugėjo atvejų, kai kėsinamasi į Afganistane tarnaujančių karių ir vietos teisėsaugos pareigūnų gyvybę. Mums, EUPOL misijos pareigūnams, saugumo sumetimais, draudžiama išvažiuoti iš Čagčarano. Prokuratūroje ar teisme būname su šarvuota liemene, šalmu, medicininiu paketu ant kojos ir ginkluotu policininku už nugaros.
Į darbą policijoje važiuojame ne mažiau kaip dviem mašinomis, jose – ne mažiau kaip keturi žmonės. Vienas iš poros – būtinai ginkluotas. Mašinos – 5 tonas sveriantys, B6 šarvavimo klasės mersedesai. B6 saugumo klasė užtikrina apsaugą nuo didelio kalibro automatinių ginklų šūvių ir kitų kovinių ginklų. Stiklų storis siekia 4 centimetrus – mašina apsaugo nuo sukilėlių atakų. Būtent karinio visureigio šarvai Čagčarano priemiestyje po visureigiu sprogus savadarbiam sprogstamajam užtaisui, lietuvių ir ukrainiečių kariams išgelbėjo gyvybes.
Teisėsaugoje aktyvėja moterys
Šiuo metu EUPOL personalą visame Afganistane sudaro 302 užsienio ekspertai. Didžioji, pagrindinė, misijos dalis yra išsidėsčiusi sostinėje Kabule ir dar 12-oje provincijų. Mūsų daugianacionalinį padalinį turėtų sudaryti 12 žmonių – vadas, pavaduotojas ir 10 patarėjų. Deja, šis skaičius niekada nebuvo pasiektas. Šiuo metu dirbame aštuoniese. Padaliniui vadovauja Vytaras Ratkevičius iš Policijos departamento, savo misiją Afganistane baigiantis š. m. spalio 1 d. Neseniai prie mūsų prisijungė ir antras prokuroras – Gediminas Bučiūnas iš Kauno apygardos prokuratūros. Lietuva į EUPOL Čagčarane iš viso yra delegavusi 4 pareigūnus.
Savo komandoje turime du suomius, vieną lenką ir bulgarą – visi policijos pareigūnai. Sugyvename draugiškai. Natūralu, kad gyvenant uždarytiems 3 žvaigždučių „kalėjime“ kartais atsiranda trintis, tačiau visi puikiai suprantame – intrigoms ir pykčiams čia ne vieta.
Europos Sąjungos policijos misijoje Afganistane dalyvavo ir viena lietuvė moteris – Rasa Juškevičienė, Prienų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresnioji tyrėja, kuri labai padėjo dirbant su afganistanietėmis policininkėmis. Prireikė daug pastangų įtikinti valdžią, kad į policiją priimtų dirbti ir moteris. Šiandien galime pasidžiaugti rezultatais – Afganistano Goro provincijos kriminalinės policijos darbuotojų gretas papildė jau 17 afganistaniečių.
Centrinėje Afganistano dalyje įsikūrusi Goro provincija dėl savo geografinės padėties ir menkai išvystytos infrastruktūros yra palyginti saugi, tačiau čia jau taip pat pastebėta sukilėlių judėjimo.
Anksčiau pagrindinės kovos su sukilėliais vyko Pakistano pasienyje, ypač Talibano „gimtinėje“ –Helmande ir Kandahare. Kai kovotojus iš ten išgujo, jie sulindo pas mus į kalnus, kur dėl nedidelės tarptautinių pajėgų įtakos jaučiasi saugūs, nes mūsų PAG už sienų nelenda. Numanome, kad kalnuose įsitvirtinusios gana didelės sukilėlių pajėgos, kurios jau po truputį aktyvėja ir pradeda rengti puolimus.
Kalnuose, Pasabando ir Taivaros rajonuose, gali būti susibūrę apie 500-600 kovotojų. Automatą po lova slepia kiekvienas afganistanietis vyras. Čia kiekvienas kaimietis akimirksniu gali tapti kovotoju. Provincijoje vykdoma nusiginklavimo programa, bet ji kol kas neturi didesnio pasisekimo, nes kaimietis neatiduos ginklo, kuris yra vienintelis jo saugumo garantas. Juk kas kitas jam užtikrins saugumą, jei ne jis pats?
Buvau PAG stovykloje, kai prie pat vartų susisprogdino savižudis. Prie Kabulo ten dirbančius kolegas „pasitiko“ pakelės mina. Kelis mūsų buvo apsupusi kovotojų minia, bazė buvo apšaudyta raketomis. Du Lietuvos karininkus apšaudė pistoletu ginkluotas, Afganistano policijos uniformą vilkintis vietos gyventojas. Goro provincijoje žuvo, amžiną jam atilsį, Lietuvos karys seržantas Arūnas Jarmalavičius. Ačiū Dievui, mūsų misijos dalyviai iki šiol nepateko į rimtas situacijas.
Prokuratūroje jau įvesta elektra
Kai atvykau dirbti į Čagčaraną, neturėjome, kur rengti mokymų. Tuo metu misija neskyrė lėšų afganistaniečiams skirtoms materialinėms vertybėms. Gavus Danijos vyriausybės pinigų, parengiau projektą, kurį pavyko įgyvendinti – policijoje įrengėme auditoriją 20-čiai žmonių, savo rankomis baldus surinkinėjome, klojome kiliminę dangą. Buvo smagu, nes buvo žiema, patalpos nešildomos, o temperatūra žiemą Gore naktimis nukrinta iki – 35 laipsnių.
Pastaraisiais metais, paskyrus naują EUPOL vadą Jukka Savolainen, misija pradėjo skirti pinigų projektams – šių metų pradžioje trijose Čagčarano policijos nuovadose ir keturiuose patikrinimo postuose įdiegėme Saulės baterijas.
Čagčarane centralizuota elektra yra tiekiama tik maždaug nuo 19 val. iki 23 val. (labiau paisoma saulės laidos ir sutemų, o ne konkrečiai nustatyto laiko) amerikiečių pastatytu generatoriumi, o tai yra labai brangu. Daugelio vietų, tarkime, kontrolės postų, elektra nepasiekdavo. Šią vasarą 10 saulės plokščių pastatėme ir provincijos prokuratūroje. Taigi prokuratūra irgi turi elektrą, ko niekada ten nebuvo. Įgyvendinus šiuos ir keletą kitų projektų, su afganistaniečiais tapo lengviau dirbti, jie jau mato mumyse tuos, kas nori išties jiems padėti.
Nusikaltimai oficialios teisėsaugos nepasiekia
Atsakyti į klausimą, kokie nusikaltimai Afganistane yra populiariausi, sudėtinga. Goro provincijoje, kurioje gyvena virš 600 tūkst. žmonių, per metus registruojama apie 150 nusikalstamų veikų – tiek, kiek Vilniuje per vieną savaitgalį… Akivaizdu, kad ten fiksuojama ir tiriama nusikaltimų mažuma. Dažniausi – nužudymai, užpuolimai, plėšimai. Yra šiek tiek narkotikų gabenimo per Goro provinciją bylų.
Šiuo metu sunkiausia tirti nužudymų bylas. Per paskutinį pusmetį Gore žuvo apie 20 policininkų, sukilėliai sušaudė septynis mašinoje buvusius kelių policininkus, miesto prieigose surengė pasalą ir sušaudė kovos su terorizmu vadą…
Specifinis nusikaltimas Afganistane – svetimavimas. Formaliai tai nesantuokiniai santykiai su bet kuriuo priešingos lyties atstovu, tačiau Gore dažniausiai už tai teisiamos moterys ar visai mergaitės – bėglės, kurios norėdamos išvengti priverstinių santuokų su daug vyresniais vyrais, ar neapsikentusios žiauraus elgesio, bėga iš namų. Sugautos būna baudžiamos už pasikėsinimą svetimauti. Logika tokia – pabėgai nuo savo šeimos, kuri nori tave ištekinti, vadinasi, bėgai pas kitą vyrą… O bausmės žiaurios. Nuolat stengiamės įtikinti vietinę valdžią švelninti bausmes ar lygtinai paleisti iš kalėjimo vietines moteriškes, kur jos 3-5 metus kali baisiomis sąlygomis.
Mačiau video įrašus, kur vyrai viešai diržais nuplakė dvi jaunas mergaites. 13 ir 14 metų afganistanietės apie porą šimtų kilometrų kalnais ir bekelėmis bėgo nuo nelegalių, priverstinių santuokų. Jos kirto kitos provincijos sieną, kur jas pagavo tenykštė gentis, parvežė namo ir pareikalavo didelės išpirkos. Mergaičių gentis sumokėjo už jas, nes tai yra garbės reikalas, o bėglės sulaukė žiaurios bausmės – vidury kaimo trys vyrai jas 20 minučių plakė diržais. Tai vienas iš tradicinės afganistaniečių bausmės, nepasiekusios oficialios teisėsaugos, pavyzdžių.
Didžioji dalis provincijos teritorijos yra nekontroliuojama vyriausybės, todėl čia klesti genčių vadų įtaka ir kontrolė. Viskas išsprendžiama tradicine teise. Informacija apie nusikalstamą veiką oficialios teisėsaugos nepasiekia. Per mokymų kursus afganistaniečiams kalame į galvas, kad yra Konstitucija ir įstatymai, kurių privalu laikytis. Afganistano konstitucija formaliai leidžia tradicinę teisę, tačiau tik tuo atveju, jei to santykio nereglamentuoja įstatymas.
Prokuroro alga siekia vos 90 dolerių
Prokurorų visoje Goro provincijoje yra 25. Goro provincija sudaryta iš 10 rajonų – 9 rajonuose yra po vieną ir centre, Čagčarane, likusieji. Ne paslaptis, kad daugiau nei 90 procentų Afganistano biudžeto sudaro užsienio donorų ir tarptautinių organizacijų skiriamos lėšos, kurias skirsto tarptautinės plėtros agentūros. Vietos policijai atlyginimai mokami per tarptautinę pinigų skirstymo agentūrą – kriminalinis bylų tyrėjas uždirba apie 300 dolerių. Prokurorui atlyginimai mokami iš Teisingumo ministerijos biudžeto – prokuroras uždirba apie 70 dolerių. Už 70 dolerių pragyventi neįmanoma. Kadangi Gore praktiškai nėra jokios pramonės, žemdirbystė – akmens amžiaus lygio, viskas yra atvežama iš svetur, maisto produktai, drabužiai dažnai yra brangesni nei Lietuvoje.
Kelių infrastruktūra yra viena iš didžiausių problemų Goro provincijoje – jų tiesiog nėra. Praėjusių metų pabaigoje Japonijos vyriausybės lėšomis buvo išasfaltuotos pirmosios dvi gatvės Čagčarane. Šiuo metu Japonijos ir kitų tarptautinių donorų lėšomis finansuojamas 14 kilometrų gatvių dangos tiesimas – tai vieninteliai asfaltuoti keliai visoje provincijoje.
Lietuvos žvyrkeliai yra idealūs lyginant su tuo, kas Gore vadinama keliais. Vietomis jie tiesiog baigiasi, dingsta, jų paprasčiausiai nėra. Atgabenti ką nors – sudėtinga. Visų pirma, dėl bekelės, antra – dėl gentinės santvarkos. Įvažiavus į genties zoną, tave pasitiks vyrai su automatais ir pasiims savo duoklę. Kaip kalbama provincijoje, jei programos „Worl Food“ žmonėms pavykdavo į Čagčaraną iš regiono centro Herato, esančio už maždaug 300 kilometrų, atgabenti du trečdalius sunkvežimių, prikrautų labdarai skirtais produktais, vadinasi „pasisekė“. Deja ir ši programa savo veiklą čia nutraukė dėl per didelio pavojaus ir itin didelių transportavimo nuostolių.
Lietuva – kitomis akimis
Kas sunkiausia tarnaujant Afganistane? Didelis atstumas nuo savų vietų, savų draugų, šeimos. Jeigu mokslininkai išrastų teleportavimosi kabiną ir galėčiau greitai grįžti savaitgaliui namo, norėčiau pasilikti Čagčarane ilgesniam laikui, nes darbas yra išties įdomus, o patirtis – tiesiog neįkainojama.
Žaviuosi ir Misijos vadovybės požiūriu į žmones – ten tu puikus darbuotojas, esi nuolat skatinamas žodžiu, motyvuojamas darbui. Tačiau rimti nusižengimai (tokie kaip pornografinio turinio vaizdo klipų talpinimas kompiuteryje ar seksualinis priekabiavimas, saugumo taisyklių pažeidimai) yra vertinami griežčiausia bausme – išmetimu iš misijos.
Už tai, kad dirbame savaitgalį ir pavojingomis sąlygomis, misija mums skiria kompensacines dienas. Jei atidirbi tris mėnesius – turi 3 savaites laisvų dienų. Tačiau bilietai į Lietuvą brangūs, todėl į gimtinę grįžtu retai.
Praktiškai kaskart grįždamas iš Lietuvos stovykloje randu vis kitus žmones – PAG rotacija vykdoma kas pusmetį, vieni EUPOL kolegos būna jau baigę savo misiją, kiti naujai atvykę – vadovybė, personalas, medikai, viešųjų ryšių skyrius – nemaža dalis žmonių būna pasikeitę. Nepažįstami žmonės, skirtingos kultūrinės terpės, skirtingi požiūriai į rangą – esi priverstas bendraudamas būti lankstus ir tolerantiškas.
Šių metų lapkričio 30-oji – paskutinė mano misijos Afganistane diena. Gruodžio 2 d. jau turėčiau grįžti į darbą Generalinėje prokuratūroje. Ilgą laiką praleidus agresyvioje aplinkoje pradedi kitaip mąstyti. Grįžęs į Lietuvą, džiaugiuosi ja.
Kalbėjosi Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Šatkauskaitė
