2012 metų pabaigoje pasaulio žiniasklaidoje netilo kalbos apie žiaurius prievartavimus Indijoje bei kitose trečiojo pasaulio šalyse. Garsiai nuskambėjo gruodžio 16 d. inkvizicija, kuomet indų mafija ne tik išprievartavo jauną medicinos mokyklos studentę, tačiau naudodami įkaitusią geležį nukankino ją iki mirties. Galbūt tai buvo tik vienas iš žiaurios Indijos kasdienybės epizodų, tačiau būtent jis sukėlė pasaulyje tokį ažiotažą. Į kovą prieš nebaudžiamus prievartavimus pakilo ne tik Indijos gyventojai, bet ir viso pasaulio moterys. Visi jie tikisi, kad prasidėję metai bus itin reikšmingi šioje kovoje.
Masinius protestus planuoja Indijos, Egipto, Nepalo, Mianmaro ir netgi Somalio moterys. Pastarosios taip drąsiai prabils pirmą kartą ir vien tai moterų istorijoje yra nemažas pasiekimas. Judėjimo „Vieno milijono sukilimas“ vadovė E. Ensler sako, jog tai istorinis momentas, kuomet galima pakeisti moterų padėtį visame pasaulyje.
Žurnalistė G. Steinem besidominti prievartavimo priežastimis pirmiausiai pabrėžė, jog šitie išpuoliai neturi ničnieko bendro su seksu. Išpuolis prieš moteris tėra brutalus vyriškumo įrodymas, kūnų pasisavinimas, norint priversti kitą žmogų jaustis menkesniu. Dėl tos pačios priežasties tose šalyse paplitęs ir jaunuolių prievartavimas. Ne veltui, prievartavimo aktai ypač padažnėja šalyse, kuriose kariaujama, pavyzdžiui, Demokratinėje Kongo Respublikoje. Tokiose zonose prievartavimas tarsi kūnų žymėjimas, įspaudžiant jose smurto ir pykčio ženklus. Moteris tampa emblema, pranešanti, jog niekas šioje žemėje nėra saugus. Toje pačioje Demokratinėje Kongo Respublikoje tyrimų duomenimis išprievartauta 1 iš 5 moterų.
Iškalbingi ir UNICEF tyrimų duomenys apie trečiųjų pasaulio šalių požiūrį į smurtą prieš moteris. Jie parodė, jog 57 proc. berniukų ir 53 proc. mergaičių pateisina fizinį smurtą prieš moterį. Taigi dar blogiau už berniukų požiūrį, yra mergaičių manymas, jog jas mušti galima. Panašus tyrimas Konge parodė, jog moterų mušimą šeimoje pateisina net 67 proc. vyrų, kurie mano, jog moteris turi priimti vyro smurtą tam, kad išlaikytų šeimą.
Indijos premjeras sutiko, jog moterų saugumas yra viena iš didžiausių šalies problemų. Tačiau padėtį sunku pakeisti ir jiems, kol į policiją kreipiasi tik keli procentai išprievartautų moterų. Kol kas jas atbaido statistiką, pagal kurią tik 3 iš 100 prievartavimu apkaltintų vyrų buvo pasodinti į kalėjimą.
Šiuo atveju Indijos policija, iš tiesų, pasibaisėtina. Žinomas, atvejis, kuomet moteris prievartauta autobuse po to buvo išmesta į gatvę, o nuėjusi į policiją turėjo 20 minučių ginčytis dėl jurisdikcijos, kol pagaliau gavo paklodę, kuria galėjo prisidengti. Net jei ir kreipiasi į policija, nemaža dalis merginų vėliau nusižudo negalėjusios pakelti pačių policijos pareigūnų pažeminimo.
Pažymėtina, jog šįkart į kovą stojo ir Indijos vyrai, kurie pradeda suprasti, jog tai ne tik pavienių moterų, tačiau visos visuomenės, vaikų, šeimų, auklėjimo problema. Tačiau čia susiduriama su dešimtimis visuomenėje įsisenėjusių ydų, kurias pakeisti prireiks bent kelių, o gal ir keliolikos metų. Visgi logiškiausia būtų pradėti būtent nuo policijos grandies.
