Šiomis dienomis satyriniame prancūzų laikraštyje „Charlie Hebdo“ pasirodžiusios karikatūros su Mahometu atrodo ypač drąsiai, turint omeny pastaruosius įvykius dėl panašaus pobūdžio filmuko. Visgi laikraščio atstovai teigia, jog šis poelgis neturėtų būti laikomas provokacija, – tai tiesiog savotiškas manifestas laisvo žodžio, kuris tebėra gyvas Prancūzijoje, vardan. Kad ir kas nutiktų, laikraštis nenustos kritikuoti dalykų, kurie atrodo verti kritikos. Ir vis tik redakcija šiuo metu yra saugoma policijos. Taigi laisvas žodis yra gana brangus.
Redakcija įsikūrusi įprastame biurų kvartale, šalia jos nėra jokios iškabos, kuri leistų identifikuoti biurą. Neįprasta tik tai, jog aplink nuolatos sukiojasi policijos pareigūnai. Redakcija čia įsikūrė tuomet, kai prieš metus prie senosios būstinės buvo įvykdytas arseno išpuolis. Veikiausiai tai buvo musulmonų ekstremistų darbas, nes žurnalas netgi turi specialią skirtį, pašiepiančią Šariato įstatymus, ir juos papiktina ne pirmą kartą.
Po metų pertraukos šis žurnalas vėl pateko į naujienų antraštes. Tokią žurnalo drąsą kritikavo ne tik Musulmonų Tarybos Prancūzijoje atstovai, bet ir vietinė valdžia. Maža to, jog valstybė turėjo skirti apsaugą prie redakcijos, tačiau sustiprintas saugumas turėjo būti ir dalyje Prancūzijos ambasadų. Savo nuomonę pareiškė ir Baltųjų rūmų atstovas, kurio šalis jau patyrė, ką reiškia musulmonų įniršis.
Nepaisant tvyrančios įtampos, vyriausiasis „Charlie Hebdo“ redaktorius S. Charbonnier atrodė ganėtinai ramus netgi apsuptas žurnalistų iš Japonijos, Kataro, Belgijos, Pietų Afrikos ir kitų šalių. Jis teigė, jog jį ganėtinai erzina besipilantys kaltinimai, jog laikraštis pilą alyvą į ugnį. S. Charbonier nepatenkintas tuo, jog savo darbe gali šaržuoti visus šalies ar pasaulio įvykius, tačiau vos palietus Pranašą ir kitus musulmoniškus simbolius, tampi karą kurstančiu begėdžiu.
Laikraščio viršelyje pavaizduotas invalido vežimėlyje sėdintis musulmonas, kurį stumia žydas ortodoksas. Viduje taip pat yra kelios Mahometo karikatūrose, kai kuriose iš jų musulmonų pranašas vaizduojamas nuogas. Daugelis islamo tikėjimą išpažįstančiųjų bet kokį Mahometo vaizdavimą laiko įžeidžiu, o ką jau kalbėti apie tokio pobūdžio karikatūras.
Laisvo žodžio idėjos propagavimą tokiu įtemptu laikotarpiu galima laikyti tiesiog reklama ar kitaip vadinamu piaru. Daug diskusijų sukėlęs laikraščio numeris jau išparduotas – 75 tūkst. tiražu. Redaktorius teigė, jog ekstremistams nereikia jokių atsiprašymų, nes jie vis vien jų negirdės, ir leidėjai neturi jaustis kalti dėl išpuolių kituose pasaulio kraštuose vien todėl, jog pasinaudojo savo šalyje įtvirtinta žodžio ar minties laisve. Redaktorius taip pat priminė, jog laikraštis niekada nesišaipo iš tikėjimo, o tik iš vienos šios tikėjimo atšakos – ekstremistų. „Mano darbas piešiniais išprovokuoti juoką ir mąstymą“, – teigė jis.
S. Charbonier sako, jog Prancūzijos musulmonai neturėtų pirkti šio žurnalo, jei jis jiems nėra juokingas, tačiau jei visgi ši informacija pateko į jų akiratį ir juos papiktino, jie turi konstitucinę teisę protestuoti ir reikšti savo nepasitenkinimą, kol šie protestai neperžengia įstatymo ribos ir nėra agresyvūs.
Kalbėdamas apie kritiką iš valdžios pareigūnų laikraščio redaktorius teigė, jog tai turėtų žeisti musulmonus, jog pareigūnai mano juos visus esant be humoro jausmo.
Tiesa, buvo ir S. Charbonier bei jo laikraštį palaikančių valdžios atstovų. Viena iš jų – Nacionalinio Fronto lyderė Marine Le Pen, kuri teigė, jog šalis neturi sugriūti vien dėlto, jog viena iš šalyje pasirodžiusių savaitraščių viršelyje pavaizduota kažkokia karikatūra. Prancūzijoje negali gyventi baimėje ir siaube bei pasiduoti sau nebūdingam cenzūravimui dėl pernelyg jautriai ir aršiai reaguojančių žmonių.
Pačiam redaktoriui malonu, jog valdžia ir politikai, kuriems žurnalas stengiasi įgelti kiekviena galima proga, dabar saugo redakciją – tai didžiausias laisvos, demokratiškos visuomenės grožis.
Pabaigai S. Charbonier prižadėjo, jog jo laikraštis ir toliau laužys tabu. „Tai turėtų būti normalu kritikuoti Islamą, kaip dabar kritikuojami žydai ar katalikai“, – teigė jis.
Skeptikai gali manyti, jog viskas daroma tik dėl reklamos ir didesnių pardavimų, nepaisant to, jog vyriausiasis žurnalo redaktorius atrodo rimtai nusiteikęs kovoti už žodžio laisvę.
Beje, šį penktadienį pardavime pasirodys dar 75 tūkst. jau išparduoto šios savaitės numerio egzemplioriai. Taigi užsitikrinti pardavimus atrodo nesunku – pakanka nupiešti Pranašą Mahometą.
Parengė Vaida Paciūnaitė
