2013 vasario 15 dienos rytą Rusijos Uralo regione virš Sverdlovsko, Čeliabinsko ir Tiumenės sričių buvo pastebėtas ryškus žybsnis, vėliau pasigirdo galingas trenksmas. Sprogimo smūgio banga išdaužė daugelio namų ir pastatų langus. Čeliabinske nuo sprogimo įgriuvo cinko gamyklos pastato stogas ir buvo apgadintos pastato sienos. Nukentėjo apie 1400 žmonių.
Rusijos Nepaprastųjų situacijų ministerija pranešė, kad į Žemės atmosferą virš Uralo regiono įskriejo asteroidas, iš dalies sudegęs žemutiniuose atmosferos sluoksniuose, o jo nuolaužos nukrito už 80 kilometrų nuo Satkos miesto Čeliabinsko srityje.
Video įrašai parodė, kad objektas skriejo iš šiaurės rytų pusės į pietvakarių pusę, nuo Žemės paviršiaus 20° kampu. Objekto greitis tie Žemės paviršiumi apytikriai buvo apie 18 km/s, t.y. daugiau, nei 64 000 km/val.
Remiantis Vakarų Ontario (Kanada) Universiteto mokslininko Peterio Browno skaičiavimais, pagal užfiksuotas didelio žemo dažnumo garso bangas, objektas galėjo būti apie 17 metrų ilgio, kurio masė apie 7.000 – 10.000 tonų, tuo metu, kai objektas kirto atmosferos sluoksnius.
Objekto sprogimo energijos jėga prilygo 30 atominių bombų, numestų virš Hirosimos miesto Japonijoje, maždaug 15–20 km virš Žemės paviršiaus.
Tačiau Rusijos Liberalų demokratų partijos lyderis Vladimiras Žirinovskis pareiškė, kad tai nebuvo asteroidas – esą tai buvo amerikiečių naujo kosminio ginklo bandymas. O Uralą amerikiečiai pasirinko todėl, kad ten daug karinių objektų.
Astronomijos istorijoje dar niekada nebuvo įregistruoti kelių, didelių, šviesesnių už saulę asteroidų atvejai. Tad pažiūrėkime, apie kokį kosminį superginklą galėjo kalbėti V.Žirinovskis.
Reikėtų pasakyti kad Vakarų žiniasklaida greitai išplatino asteroidų “ekspertų” pranešimus apie įspūdingai sprogusį asteroidą virš Uralo regiono, tačiau nė žodžio neusiminė apie antrą tokį patį įspūdingą sprogimą, įvykusį virš Kubos, praėjus vos kelioms valandoms nuo pirmojo sprogimo Rusijoje.
Tačiau galima pažiūrėti, ar tikrai JAV turi tokį kosminį superginklą, kuris gali sukelti tokį sprogimą.
Jei tai buvo ginklas, tai tokiu atveju galėjo būti paleista ir sprogti kaip “meteoritas” JAV Karinių Oro Pajėgų kosminė ginkluota platforma, užstaisyta supergalingomis raketomis, vadinamomis “Dievo Rykštėmis” (ang. God Rods).
Abiem atvejais liudininkai ir mobiliųjų telefonų įrašų vaizdai parodė „autobuso formos” objektus, „šviesesnius už Saulę”, krintančius į Žemės plotus, kurie buvo vienas nuo kito nutolę per pusę Žemės pusiaujo atstumo beveik panašiu laiku.
Kas yra tos “Dievo Rykštės”?
“Dievo Rykštės” ginklų sistemą sudaro du kosminiai įrenginiai, nutolę nuo žemės kelis šimtus kilometrų. Viena kosminė platforma atlieka nusitaikymo ir komunikacijų užduotis. Kita kosminė volframinė cilindro formos platforma apginkluota 6 metrų ilgio ir 30 centimetrų skersmens raketomis, užtaisytomis prisodrintu uranu, vadinamomis “Dievo Rykštėmis“. Gavęs nurodymus iš žemėje esančių valdymo centrų, nusitaikymo palydovas perduoda informaciją antrajam kosminiam raketiniam įrenginiui, kuris ir paleidžia savo raketas.
Nuotoliniu būdu valdomos “rykštės”, apdengtos karščiui atsparia medžiaga, įskrenda į atmosferą 1200 m/s greičiu, tolygiu meteoritų greičiui. Rezultatas – visiškas taikinio sunaikinimas, net jei taikinys yra giliai po žeme. Po to iš žemės paleidžiamas kita kosminė platforma, užtaisyta “Dievo Rykštėmis”, tad nebūtina keisti visos kosminės sistemos.
Nuo raketos paleidimo iki jos susidūrimo Žemėje, priklausomai nuo kosminio įrenginio vietos orbitoje, gali praeiti tik keletas miučių. Šios tipo ginklo idėja yra ta, kad raketos skrieja orbitos greičiu – mažiausiai 9 kilometrus per sekundę. “Dievo Ryštės” yra skirtos stipriausių bunkerių naikinimui.
Raketos, užtaisytos prisodrintu uranu, remiasi kinetine energija, gauta iš sunkio jėgos pagreičio, pasiekiančio viršgarsinį pagreitį, artimą vertikaliai trajektorijai. Prieš susidūrimą su Žemės paviršiumi, keramikinis apvalkalas sutrupa į miltelius, tuo tarpu prisodrinto urano įkaitinta iki raudonumo skysta ugnis pereina kiaurai betoną ar metalą. Prisodrintas uranas bunkerio ar tunelio viduje ore įžiebia ugnį, sukeldamas galingas smūgio bangas, kurios ir sunaikina bunkerį.
Ši kinetinės energijos ginklų koncepcija buvo vystoma dar nuo 1950 metų, kuomet nevyriausybinė USA RAND korporacija (ang. USA Research And Devepolment) pasiūlė raketas montuoti ant tarpžemyninių balistinių raketų. Šie kosminių palydovų įrenginiai buvo išpopuliarinti mokslinės fantastikos rašytojo Jerry Eugene Pournelle. Deja, Pentagonas informacijos apie šių technologijų tyrimus neviešina.
2003 metų lapkričio mėnesį USA Aviacijos Universiteto (USA AIR University) paskelbtame “USA Karinių Oro Pajėgų Transformacijos Skrydžių Plane” (The U.S. Air Force Transformation Flight Plan) aprašomi tokio pobūdžio kosmose dislokuoti ateities supergreiti kosminiai ginklai. O 2002 metų RAND pranešime “Kosminiai ginklai, Žemės Karai” (ang. Space Weapons, Earth Wars) skirtas visas skyrius kosminių ginklų technologijų praktiniam taikymui.
Šiame JAV Karinių Oro Pajėgų pranešime nurodoma, kad pati kosminė sistema, užtaisyta raketomis, sveria daugiau nei 8 tonas. Tad susidūrimo metu turi tiek energijos, kuri lygi maždaug 7.2 tonoms dinamito.
Tačiau taip vadinamų “Dievo Rykščių” greitis gali būti toks didelis, kad jos dėl didelės trinties atmosferos sloksiuose gali sprogti dar prieš įsmingant į žemės paviršių, sudarydamas sprogstančio asteroido įspūdį.
Kitas trūkumas – kosminis palydovas apskrieja Žemę kas 100 minučių ir bet kuriuo reikiamu momentu gali būti nutolęs nuo taikinio. Todėl yra siūlymų tokias raketas montuoti ant tarpžemyninių balistinių raketų, kurios galėtų sulėtinti žemėjimo trajektoriją siekiant išvengti išgaravimo susidūrimo momentu. Tarpžemyninių balistinių raketų išlaikymas taip pat būtų pigesnės, nei kosminių įrenginių ir Tarpžemyninės balistinėms raketoms reikėtų mažiau laiko pasiekti savo taikiniu.
Taigi, jei laikysimės teorijos, kad tai buvo Amerikos “Dievo Rykštes”, paruoštos bombarduoti Irano atominius bunkerius, tuomet JAV Karinių Oro Pajėgų kosminis įrenginys galėjo būti pervestas į lėtesnę, beveik nejudančią orbitą virš Kaspijos jūros.
Deja, beveik nejudančioje orbitoje yra viena problema – didelis “Dievo Rykščių” raketų svoris, išdėstytų autobuso dydžio platformoje, kuri galėjo pradėti kristi laisvojo kritimo pagreičiu žemyn, į Žemę.
Staiga pradėjus kristi platformoms į Žemę galėjo būti priimtas sprendimas atskirti raketas nešančią platformas nuo kosminio valdymo modulio.
Tad “Dievo Rykščių” kosminė ginklų platforma galėjo kristi Rusijos Uralo regione, kuriame yra dešimtys branduolinių reaktorių tyrimų centrų aplink Čeliabinsko branduolinių ginklų zoną ir kur yra vienas iš didžiausių atominės elektrinės branduolinių reaktorius netoli Jekaterinburgo. Galingas sprogimas ore, virš Žemės paviršiaus, ir sukėlė stiprią smūgio bangą.
Be to, tą pačią dieną pro Žemę 28 000 km atstumu praskriejusio asteroido 2012 DA14 artėjimas jau buvo nustatytas prieš pusmetį, o apie sprogusį virš Uralo regiono “asteroidą” pranešė JAV Valstybės sekretorius Johnas Kerry pranešė sprogimo išvakarėse.
