Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
turgelis.net
2021 Gruodis 4 Šeštadienis
 

Nutylėta nepriklausomos Lietuvos muitinės atkūrimo istorija – nuo Vilniaus OMON’o užpuolimų iki Medininkų žudynių (3)

2021-10-21 16:22 | Naujienos | Komentarų (34)

Muitinės kūrėjai „Karšto komentaro“ redakcijoje. KK nuotr.

Tęsinys

Giedrė Gorienė

Medininkų žudynių minėjimo 30-mečio išvakarėse per LRT pamatę pusiau dokumentinį, pusiau meninį filmą „Postas aušroje“, turėjusį nušviesti devynis mėnesius su OMON’u trukusį karą Lietuvos pasienyje, tačiau gerokai nusivylę tuo, ką išvydo, Lietuvos muitinės kūrėjai – Janina Petrauskienė, pirmoji geležinkelio muitinės posto viršininkė ir geležinkelio posto įkūrėja, Vytas Petras Petruškevičius, pirmas Lavoriškių muitinės posto viršininkas, Trakų muitinės posto įgaliotinio tarnybos vyr. inspektorius, pirmas nufilmavęs Medininkų žudynių vietą (juosta dingo prokuratūroje), Stasys Navikas, Medininkų muitinės poste dažniausiai nukentėjusios pamainos inspektorius, Algimantas Meseckas, Lavoriškių muitinės poste nukentėjęs trečio užpuolimo metu, Romualdas Janušauskas, Lavoriškių muitinės nukentėjęs pirmo užpuolimo metu – susirinko „Karšto komentaro“ redakcijoje, kur pasidalino iki šiol vietoše erdvėje nutylėtais istoriniais prisiminimais.

Muitininkai ir Sausio 13-oji

-Jūs tikrai, 1991 metų sausį būdami Aukščiausiosios Tarybos viduje, manėte, kad apsiginsite… armatūromis?

Stasys Navikas: -Kai sėdėjome Aukščiausioje Taryboje, nemiegoję ir visa kita, man širdies permušimai prasidėjo. Nervinė įtampa… Tankai važinėja, nežinai, kas bus, mes – užsibarikadavę… Ir man, kaip nerūkančiam, labai įsiminė cigarečių kvapas – visur buvo prirūkyta…

Vytas Petras Petruškevičius: -Gal ne kiek cigarečių kvapas buvo, kiek ten vieną dieną buvo benzino kvapas. Motolovo kokteilių tiek buvo pridaryta, kad užsienio žurnalistai keli ten buvę prašė: „Tik jūs nerūkykit, nes išlėksim mes į orą be nieko!“ Taip ir būtų buvę.

Algimantas Meseckas: -Taip. Muitinei buvo paskirtos dvi laiptų aikštelės ir antras aukštas, ir laiptų pasieniais buvo tie buteliai… Molotovo kokteiliai. Būtų užtekę tik kibirkštėlės ir būtume išlėkę į orą be sovietų! Jeigu būtų užsidegę, fakelas būtų buvęs.

Na, o mes stovim su armatūromis…

Janina Petrauskienė: – Prieš ginklus – su armatūromis…

Algimantas Meseckas: – Buvo toks savisaugos instinktas, apsisaugojimas – o gal padės? Galvojom: jeigu puls koks kareivis ar desantininkas, tai aš jam su ta armatūra užvanosiu! Net nepagalvojom, jog, Dieve, kaip mums duotų, tai mes šipuliais išlėktume, jokia armatūra nepadėtų (juokiasi). Bet buvo toks psichologinis instinktas – aš turiu kažką tai rankoje.

Tada statėsi Seimo viešbutis – ėjom į Seimo viešbutį ir ten tas armatūras nusilaužinėjom (šypsosi).

-Iš tikrųjų tai mirtininkai buvote.

Algimantas Meseckas: -Iš esmės taip.

Vytas Petras Petruškevičius: -Pirmame AT aukšte buvo tokia aukšta palangė, prie jos buvo maišų pridėta. Tai mes su Petkevičiumi nusprendėme, jog kai desantininkai išmuš langą ir puls per langą, jiems per tuos maišus reikės šokti, tai mes dviese atsigulsim, kai peršoks per maišus – mes už kojos, grius, atimsim automatą. Tai bent pasipriešinsim!

Čia ne juokas – čia buvo sprendimas paaukoti gyvybę: lipom ant stogo, žiūrėjom, ar įmanoma peršokti ant kito stogo. Kitas stogas buvo už 7 ar 9 metrų – peršokti neįmanoma. Vadinasi, reikia gultis prie maišų ir laukti, jeigu kas… Tai buvo labai rimtas sprendimas.

Per sausio įvykius mes kaip ir žvalgybinę grupę turėjom. Technikų stotyje turėjome savo punktą, „Lietuvos“ viešbučio 22-ame aukšte – savo punktą, ir jeigu Šiaurės miestelyje kas nors pajudėdavo, su racija perduodavo. Jaunųjų technikų stotis aukšta – visi Šiaurės miestelio garažai matydavosi. O kadangi racija nuo Jaunųjų technikų stoties iki Seimo netraukdavo, reikėjo daryti tarpinę stotį – „Lietuvos“ viešbučio 22-ame aukšte.

Dėl ko buvo išgelbėta daug užsienio žurnalistų – trylika ar keturiolika buvo nuvežti į Aukščiausiąją Tarybą? Dėl to, kad perspėjom, jog (žurnalistus) veža į Minską – tada iš „Lietuvos“ viešbučio žurnalistus vežė į Minską, kad nebūtų nušviesti Sausio įvykiai pasauliui. Mes perspėjom ir svarbiausi liko – į Aukščiausiąją Tarybą juos nuvežė. Atvažiavo ryte vežti į Minską, o jų viešbutyje jau nėra! Mes tas žinias tada perdavėm Valerijonui Valickui (muitinės vadovas) ir jis už tai medalį gavo.

O jūs galvojat, kad mums parašė įsakymą, kad „jūs dirbkit šitą darbą“? Ne, žmonės patys galvojo ir tą darė. Ir, būdavo, kad atidirba pamainą muitinėje ir ateina čia padėti.

Janina Petrauskienė: -O kaip jus, Vytautai, su Robertu (Petkevičiumi iš Muitinės departamento) sulaikė, ar papasakosit?

Vytas Petras Petruškevičius: -Taip.

„Ja seičias tiebia izpravliu!“



Vytas Petras Petruškevičius: – Man su Robertu Petkevičiumi buvo pavesta įkurti muitinėje kovos su kontrabanda skyrių, todėl mes daug laiko būdavome kartu. Tuo metu mes buvome žvalgyboje. Važinėjame su tarnybine „Volga“ po Vilnių ir randame tai vieną kareivių mašiną, tai kitą. Susirašom, pranešam į tas dvi stotis. Apie dešimtą valandą vakaro sustojame prie „Pergalės“ kino teatro, galvojame, ką čia dar naudingo galėtume nudirbti. Lygtai ramu. Ir du „bronikai“ (rusiškai „bronie transportior pechoty“) mus tik kaukšt ir uždaro. Iššoka kareivukai, atima iš mūsų tą „Volgą“, susodina į „broniką“. O pas mane buvo diktofonas ir pasas tarybinis, kurį jau naudojau kaip užrašų knygelę.

Sėdim su Robertu „bronike“ ir galvojam: ras pas mane tą pasą su „užrašų knygele“, tai man jau čia straipsnį „prisiūs“ – kad išniekinau tarybinį dokumentą. Aš mašinoje gale radau kažkokį plyšį tarp geležų ir ten įkišau tą pasą. Bet liko diktofonas – išmesti gaila.

Atveža mus į Šiaurės miestelį, prie vartų išlaipina. Mes stovim prie vartų, karininkas nueina pranešti, kad atvežė du sulaikytus.

Pro šoną važiuoja BMW. Tais laikais BMW buvo retas atvejis, tad jie greitai jį stabdo. O ten kažkokie rusai buvo. Randa pas juos 10 tūkstančių rublių ir kelis šimtus dolerių.

Kol tuos rusus „ima“, mes, saugomi kareivių, liekame stovėti. „Greitai leiskit į tualetą“, – paprašiau. Prie Šiaurės miestelio vartų buvo tokie gluosniai. Ir kareivis man leidžia: „Tik netoli“. Tai aš atsirėmiau į tą glosnį, iš kišenės išsitraukiau diktofoną ir tarp šakų padėjau. Ir ateinu laimingas – viskas gerai, nieko neturiu.

Mus nuvežė į „gaufvachtą“ prie pilies – pas Uschopčiką (sovietų armijos Vilniaus įgulos vadas). Uždarė. Kaltinimų mums nepareiškė. Mes protestuojam – nevalgom. Nepriimam maisto. „Pateikit, dėl ko mes čia sėdim!“ Dvi paras išlaikė.

Kaip sužinojo Valickas, nežinau. Gal mūsų, muitininkų, pažymėjimus rado? Valickas – pas (Zigmą) Vaišvilą ir Vaišvila susitarė su Uschopčiku, kad mus paleistų (paskui Uschopčikas buvo (Baltarusijoje) pas Lukašenką Gynybos ministras).

Mus po kiek daugiau nei dviejų parų paleidžia – mums reikia tą „Volgą“ atsiimti. Mes nuo pilies pro Antakalnį nueinam į Šiaurės miestelį. Mums atiduoda „Volgą“ – vyresnysis leitenantas mus prie tos „Volgos“ palydi. „Mes jums atidavėm sveiką, o čia sparnas įlenktas!“ – sakau. Tas sparnas seniai buvo įlenktas, bet galvojau, kad dabar prisikabinsim – kad rusai turi sparną taisyti. Tas pertraukė tiktai automatą: „Ja seičias tiebia izpravliu!“ („Tuoj aš tave pataisysiu!“) Robertas tik mane čiupt: „Vytai, važiuojam!“ Ir išvažiavom (visi skaniai juokiasi).

Janina Petrauskienė: -O mes kai sužinojom, kad jie sulaikyti, vajėzus marija, kiek buvo strioko! Tiek pergyvenom! Meldėmės, kad juos paleistų ir kad nieko jiems nepadarytų! Mes nieko juk nežinojom…

Vytas Petras Petruškevičius: -Nieko mums nedarė, gal kartą stipriau pastūmė iš nugaros, kai ėjom – stumtelėjo taip, kad aš sieną susigriebiau. Daugiau nieko. Įsiminė, kad buvo lietuvis, atrodo, iš Dzūkijos. Pulkininkas. Atsimenu vardą – Antanas. Pačioje pradžioje, kai mus laikė apklausai, po to tik į kamerą įkišo, jis pasakė: „Jūs tik tylėkit“. „Na, taip, mes turim tylėt. O tavo mama turbūt stovi prie Aukščiausios Tarybos, tai nueik ir ją nušauk“. Nes jis tarnauja kitai pusei. O jis: „Tylėk ir išleis, pamatysi“. Tiek pasišnekėjom. Paskui mus kažkiek apklausė – kas tokie, o kaltinimų taip ir nepateikė.

-Kada čia buvo?

Vytas Petras Petruškevičius: -Jau po Sausio įvykių, jau postuose dirbom.

-O tą diktofoną atsiėmėt?

Vytas Petras Petruškevičius: -Išvažiavau su ta „Volga“ ir pasiėmiau. Dar dabar turiu tą diktofoną. Žiema buvo, sniegas buvo ir jis išbuvo žiemą tame medyje tris paras!

Medininkų detektyvas su racijomis

-Jūs paminėjote racijas. O muitininkai turėjo kokias nors racijas?

Vytas Petras Petruškevičius: -O… Čia visa istorija! Mes kartais racijas gaudavome pasiskolinti iš Vidaus reikalų ministerijos. O mūsų „racijos“ – postas sankryžos kampe, o griovyje už kokių 400 metrų būdavo dar vienas postas, arba Lavoriškių miestelio viena parduotuvė ir prožektorius – prožektorių mirkt, muitininkai griebia už popierių ir (sušvilpia) iš posto.

Algimantas Meseckas: – Kiek atsimenu, vienas mirktelėjimas reiškė „viskas tvarkoj“, du ar trys – „pavojus“.

Vytas Petras Petruškevičius: – Omonininkų mašinas visi žinojom – buvo baltas „penktukas“ ir „Latvija“. Dar kartais „ožys“ – tas UAZ’as pasirodydavo. Daugiau mašinų turbūt Maskva jiems nedavė.

-Kodėl paklausiau apie racijas: Medininkų poste jau po žudynių, bet dar prieš atvykstant tyrėjams, muitinės vagonėlio viduje, kur gulėjo pareigūnų kūnai, buvo trys racijos – jos buvo nufotografuotos, tos nuotraukos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve. Bet kai ryte atvyko tyrėjai, tų racijų namelio viduje jau nebuvo… Anksčiau prie tos medžiagos archyve nieko neprileisdavo – su ta medžiaga iš Medininkų žudynių vietos buvo galima susipažinti tik su Valstybės saugumo departamento leidimu. Bet maždaug prieš penkerius metus ta medžiaga buvo išslaptinta ir aš su ja susipažinau. Ten ir radau tas racijų nuotraukas. Kas keisčiausia, nei prokuratūra, nei teismai racijų temos absoliučiai nelietė. Nebuvo tiriama, kieno jos, kaip jos muitininkų namelyje atsirado ir kada bei kodėl dingo?

Vytas Petras Petruškevičius: – Man filmuojant nebuvo jokių racijų. Ir toje pamainoje tikrai nebuvo jokių racijų.

Stasys Navikas: -Ir mūsų pamainoje nebuvo jokių racijų.

Vytas Petras Petruškevičius: – Racijas geriausiu atveju turėdavo arba Medininkai, arba Lavoriškės, kai gaudavo pasiskolinti iš Vidaus reikalų ministerijos. Nuosavų neturėjom ilgai.

Romualdas Janušauskas: -Bet tuo metu tikrai nebuvo.

Vytas Petras Petruškevičius: -Tikrai ne.

-Taigi, iš kur tos racijos Medininkų muitinės poste žudynių naktį, kieno jos ir kam buvo reikalingos – kol kas lieka atviras klausimas… Beje, dar vienas mįslingas klausimas iš Medininkų žudynių nakties. Moteriškė, kuri gyvena netoli Medininkų muitinės poste ant kalnelio, pasakojo, kad žudynių naktį kažkas ištraukė grandinę ir paleido jos karvę. Ir prieš savaitę iki žudynių buvo padaryta lygiai tas pats.

Vytas Petras Petruškevičius: -Galbūt, nežinau, aš su tais žmonėmis neturėjau jokių kontaktų – nemačiau tada nė vieno. Kiemą nufilmavau gražiausiai. Visą apėjau filmuodamas.

Vladimiras Razvodovas – asmeniškai

-O kai būdavo užpuolimai, ką omonininkai sakydavo? Ar nieko nesakydavo?

Algimantas Meseckas: (sunkiai atsiduso) – Lavoriškių poste (1991) gegužės 24-ą pradėjome dirbti ryte, pradirbom iki vakaro; Petras Lavinskas – buvo toks pasienietis, tada mes dar neturėjome uniformų – ir mes civiliai būdavome apsirengę, ir jie – atvažiuodavo savo mašina, „Žiguli“, ir pastatydavo priešais postą. Tą vakarą aš ateidavau pas Petrą ir sakydavau: „Patrauk tu šitą savo mašiną“. Šalia žmonės gyveno. „Nuvaryk tą mašiną ten“. O jis: „Tuoj, tuoj“. Galiausiai jau griežtai pasakiau: „Patrauk tą mašiną, nes jeigu kas bus, gali bėdų būti“. Jis manęs paklausė, nuvarė mašiną pas žmones.

Mes buvome prie stalo viduje ir apie pusę vienuoliktos – vienuoliktą atlekia „Latvija“ su „Žiguliukiu“. Petras per langą pamatė ir sako: „Štai ir sulaukėme“. Atsidarė durys – „Vsiem stojatj! Ruki za golovu! K stenie!“ („Visiems stot! Rankas už galvos! Prie sienos!“).

Ir visus sustatė prie sienos, rankos už galvos. Tada apieškot, kas ką turim.Verčia dokumentus, visa kita…

Trečiame kambariuke buvo telefonas. Man buvo šovusi mintis pulti prie to telefono, paskambinti, bet kur tu ten, kai jau darosi durys ir tokie riksmai…

Aš atsistojau tarpdury tarp antro ir trečio kambariuko. Vyrai jau stovėjo rankas pakėlę, o aš rankų nepakėliau. Pro mane prasmuko Razvodovas (Vilniaus OMON’o štabo viršininkas), apžiūrėjo tą trečią kambariuką, ir praeidamas pastebėjo, kad aš rankų nepakėlęs. Tai kaip dėjo su automatu į paširdžius! „Ty što, suka, ruki niepodnimajieš?“ („Tu ką, „suka“, rankų nepakeli?“) Aš iš karto blinkt – nugriuvau. Tai buvo trumpi, atlenkiami automatai.

Visiems liepė išeiti į lauką ir atsigulti, aš likau gulėti nugriuvęs viduj. Ir kai aš išeidinėjau iš namelio, mačiau, kad juos ten suguldytus su vaizdo kamera filmuoja.

-Omonininkai filmuodavo savo užpuolimus?

Algimantas Meseckas: -Būtent tą kartą filmavo. Paskui mes sužinojom, kad tai buvo Nevzorovo (Aleksandras Nevzorovas, Rusijos žurnalistas) filmavimo grupė iš „600 sekundžių“.

-Ir Nevzorovas dalyvavo?

Algimantas Meseckas: -Nežinau, ar jis dalyvavo, ar jo operatorius. Jo kompanijos sukurtas filmas „Našy“ („Mūsiškiai“). Šiaip jis gyrėsi, kad visų Lietuvos postų užpuolimų iniciatorius jisai yra.

-Nevzorovas?

Algimantas Meseckas: -Taip, Nevzorovas, žurnalistas. Nes jis save laikė idėjiniu, manė, kad reikia naikinti tuos postus – pagal Gorbačiovo tuometinį pasakymą, kad „nezakonnyje formirovanija“ („neteisėtus darinius“) reikia išformuoti. Ir omonininkai, remiantis tuo, kad yra toks tuometinio TSRS prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymas, bandė tuos postus išlaužyti.

Kai mus suguldė, iš visų vyrų atėmė dokumentus. Pagrinde tai asmens dokumentas, (muitininko) pažymėjimas. Tada buvo labai šilta, aš švarką buvau pasikabinęs ant vinies. Mano tas pažymėjimas ir liko švarke.

Mes gulime. Tuo metu Vytas (Petruškevičius) buvo atvežęs antrą vagoną, naują, pastatęs už to namelio. Razvodovas nuolat prieina, plėšo duris, o jos užrakintos. Jis mums sako: „Kur raktai?“ Mes gulime, tylime. „Što, suki, nie poniali, što skazal? Gdie kliūči?“ („Ką, „sukos“, nesupratot, ką pasakiau? Kur raktai?“). Aš ranką pakeliu: „Aš galiu pasakyt“. Jis man liepė atsistot. Aš atsistojau, prie jo priėjau. Va, šalia jo stovėjau, todėl aš jį ir atsimenu. Paklibinom duris ir sakau: „Viršininkas atvežė vagoną naują, raktus išsivežė, neturim. Ten nieko nėra“.

Jis per langą pasižiūrėjo, kad iš tikrųjų naujas, nieko nėra, ir man liepė vėl eiti atsigulti. Omonininkai stovėjo mus apsupę. Po kiek laiko mums sako: „Po du keliatės ir einat į vagoną“. Ir tada mintis pati juodžiausia: „Na, dabar tai pradės mušt…“

Česiūnas tada buvo išsiųstas į Šumską, poste buvome aš, Valdas Juršėnas, Gintaras Kasparavičius ir Petras Lavinskas (pasienietis). Ir dar, atrodo, vienas pasienietis, dabar neatsimenu.

Kaip deputatai postuose „nakvojo“

-Ir pasieniečius suguldė?

Algimantas Meseckas: -Taip, bet jie jų nelaikė pasieniečiais, galvojo, kad čia muitininkai.

Einam po du į namelį. Mūsų visi drabužiai suversti į krūvą. Galvojom, kad dabar jau pradės talžyti… Bet pasakė, kad susirinktume savo daiktus. Pradėjome rinkti, užrėkė, kad greičiau, tai griebėme viską ir į lauką. Ten mus išrikiavo. Šlagbaumas jau buvo nuplėštas. Dar vienas įsibėgėjęs man kaip spyrė į nugarą: „Marš seičias v svaju svobodnuju Litvu!“ („Keliaukit dabar į savo laisvą Lietuvą“). Mes pradėjome po truputį eiti. Jie kad užriko: „Biegom!“ („Bėgte!“) Mes suvaidinom, kad bėgam. Nubėgom gal 100 metrų, žiūrim – verčiasi dūmai… Jau viskas dega. „Vyrai, – pasakiau, – greitai bėgam į laukus, griūvam, nes gal pravažiuodami jie dar ką nors sugalvos“. Kas nori, kad tave dar užvanotų?

Tai mes staigiai sugulėm, jie pro mus pralėkė, tada mes puolėme prie vagono – na, ką, viskas dega. Nubėgom prie žmonių, kur šalia gyveno. Jie, aišku, nemiegojo. Paklausėm, kur rasti telefoną. Nes pirma mintis buvo paskambinti į Šumsko ir į Medininkų postus. Žmogus pasakė: „Aš neturiu, bet kaimynas prie fermų turi telefoną“. Kaip tik to Petro mašina, kurią išgelbėjau aš, nes garantuotai būtų sudeginę, privažiavom prie to žmogaus – jis gyveno maždaug už kilometro, įlėkėm į jo kiemą, beldėm, beldėm, kad įleistų, bet – girdim, kad žmogus vaikšto po namus, šviesa nedega, bijo. „Mums tik paskambinti reikia!“ Neatidarė.

Taip ir buvo. Nuvažiavo šitie omonininkai į Šumską, ten apstumdė, ir tada nuvažiavo į Medininkus.

Ten, kaip jau sakiau, kai gulėjau ligoninėje, ten jaunas pasienietis gulėjo – buvo sumuštas stipriai: buvo lūžęs šonkaulis ir pradūręs plautį.

Nepavykus prisibelsti, kad pasiskambintume, grįžome prie vagono. Ką daryti? Nėra kaip paskambinti. Nusprendėme važiuoti į Aukščiausiąją Tarybą. Nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos – prie blokų, kur dabar paminklinis akmuo. Išėjo vyrai. Pasakėme, kad mes iš Lavoriškių posto, kad sudegino postą. Su kažkuo jie susisiekė, mus praleido, nuvedė mus pas Landsbergį (Aukščiausios Tarybos pirmininkas).

O dar pora valandų prieš užpuolimą pas mus į postą buvo atvykęs Landsbergio pavaduotojas Stankevičius (Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojas). Tada spaudoje buvo paskelbta, kad Aukščiausios Tarybos deputatai po postus važinėja.

Vytas Petras Petruškevičius: – Buvo tokia mintis – kad nepultų daugiau, duosim nakčiai po deputatą. Kad jie postuose nakvotų. Tai į Lavoriškių postą vienintelį ir buvo atvažiavęs vienas pilietis. Bet pabuvo iki pusės vienuoliktos, sutemo ir dingo.

Algimantas Meseckas: – Stankevičius pas mus atvažiavo, pasėdėjo, pasišnekėjo – normaliai, žmoniškai, ir išvažiavo. Ir po to buvo tas užpuolimas.

Bet Landsbergis neišėjo, atėjo Stankevičius. Mus nuvedė į kažkokią salę, davė popieriaus lapus ir pasakė, kad surašytume viską kuo smulkiausiai. Net, sakė, jeigu jums atrodys, kad nereikšminga kažkas, vis tiek parašykit. Visi keliuose lapuose viską surašė ir atidavė. Viskas tuo ir pasibaigė. Naktį grįžom namo.

Praėjo trys paros, vėl į darbą. Vytas pravedė instruktažą. „Vyrai, vagonai du sudeginti. Jeigu iki pietų neatvešiu vagonėlio, po pietų išsiskirstot namo“.

Nuvežė mus į darbą. Mūsų du vagonai sudeginti, pasieniečių vagonas ant ratų irgi sudegintas. Pasieniečiai keli irgi atvažiavo (tas pats Petras Lavinskas, kurio mašinos nesudegino, dar kitas). Atvažiavo iš teritorinės muitinės aprašyti turto sugadinimą. Tiesa, mums davė naują telefono aparatą. Bet kur jį pajungsi, kai laidai sudegę?

Tai su tuo telefono aparatu sėdime ir laukiame. Ir tokia mintis: „Kad tas Vytas tik neatvežtų to vagono!“ (visi skaniai nusijuokė)

Ir… atvežė vagoną. Susitvarkėm patys laidus, prijungėm telefoną.

Penktą ar šeštą valandą pasieniečiai gavo komandą išvykti namo ir išvažiavo. O mes likome.

Apie devintą valandą Vladas Česiūnas man ir sako: „Algi, man taip ant dūšios neramu… Galima, aš nueisiu pas žmones, pasiimsiu šieno, pasiklosim už kokio šimto metrų laukuose (ten buvo suaugę javai) ir ten prabūsime. Jeigu pamatysime kokią mašiną privažiuojant, vienas nueisim prie šlagbaumo, atidarysim jį“. Na, kad nebūtume namelio viduje. Sakau: „Eik, Vladai“. Jis nuėjo, pasiėmė šieno ir vaikšto su ta šieno kūge.

Pas mus buvo tik neseniai priimtas jaunas Valdas Juršėnas. Pas jį atvažiavo draugai ir jie sėdėjo mašinoje: mergina, du vaikinai ir jis. Mašina nosimi pasukta į Petruliškes. O aš vagone sėdžiu su Žana. Ir apie devynias, žiūrim, nuo Lavoriškių atvažiuoja „Uralas“, vadinamieji „Liudi“ („Žmonės“). Važiuoja iš lėto. Jau tada aš turėjau suprasti, kodėl taip lėtai. Pasakiau Žanai: „Eik, atidaryk šlagbaumus, tegul jie važiuoja, pravažiuoja. Be jokių patikrinimų“.

Ta mašina privažiavo, Žana atidarė šlagbaumą. Tik už šlagbaumo pravažiavo, tentas atsidarė ir…

B.d.

Nutylėta nepriklausomos Lietuvos muitinės atkūrimo istorija – nuo Vilniaus OMON’o užpuolimų iki Medininkų žudynių (2)

Nutylėta nepriklausomos Lietuvos muitinės atkūrimo istorija – nuo Vilniaus OMON’o užpuolimų iki Medininkų žudynių (1)

Komentarai

 

 

 
  1. Iš pirmųjų Lietuvos ekonominės sienos saugotojų-muitinės kūrėjų pasakojimo akivaizdu, kad mūsų muitinės postus 1991 metais puldinėjo ir naikino, muitininkus terorizavo ir tyčiojosi iš jų ne Rygos, o Vilniaus omonininkai. Beje, ir filme “Postas aušroje” taip pat akcentuojami įžūlūs Vilniaus omonininkų antivalstybiniai, antilietuviški, banditiški veiksmai. Tačiau nė vienas Vilniaus omonininkas dėl to nenuteistas? Kodėl? Gal kas galit paaiškinti?

    Thumb up 41 Thumb down 2

    • Gal būt gerbiamieji muitinės veteranai ką nors apie tai žino ar nujaučia? Aišku, jei apie tai gali kalbėti arba parašyti. Dėkoju.

      Thumb up 10 Thumb down 1

    • Susidarė nevienareikšmė išvada, kad yra kažkokios giluminės priežastys, neleidžiančios teisti Vilniaus OMONininkų ar atleidžiančios juos nuo atsakomybės už 1991 m. išpuolius prieš Lietuvą, pasienio ir muitinės postus, žmonių daužymus ir t.t. Pilnai tikėtina, kad slypi jos tame, po 1991 m rugpjūčio Pučo pasirašytame susitarime, kai iš VRM pastato, nepateikus kaltinimų, buvo paleistas Vilniaus OMON vadas B. Makutynovič.

      Thumb up 4 Thumb down 0

  2. Kas galėjo numatyti, kad Medininkų bylos atidavimas teismui su tuo ruskeliu iš Rygos sukels šitokį ažiotažą dėl 1991-ųjų metų įvykių vertinimo, nacionalinio teisingumo netobulumo bei nenutylantį, ilgalaikį rezonansą visuomenėje? Tikriausiai niekas nesitikėjo ir nesapnavo, kad būtent šitoje byloje rasis principingi advokatai, siekiantys tikro teisingumo, koks ir turėtų būti pagal įstatymus? Niekas nenumanė, kad Lietuvoje yra ir šios bylos temos imsis ir nuosekliai, faktą po fakto, detalę po detalės, daugiau nei dešimtmetį kruopščiai tyrinės drąsios širdies ir neįtikėtinos ištvermės žurnalistė? Kad jos žurnalistinis tyrimas, nepaisant politinės propagandos dedamų pastangų apvers aukštyn kojomis dešimtmečiais tautai ir tarptautinei bendruomenei peršamą 1991 m. liepos 31 Medininkų tragedijos aiškinimą? Kad būtent šios, narsiai ieškančios Medininkų tragedijoje teisybės, žurnalistės pastangos pažadins, paskatins ir įkvėps tikruosius 1991-ųjų įvykių liudytojus prabilti ir papasakoti teisybę? Nuostabu! Už ką milžiniškas Ačiū visiems, neabejingiems Lietuvos Istorijai ir Teisingumui! Jūsų darbai duoda akivaizdžius rezultatus ir plėšo politizuotų melagysčių skraistę!

    Thumb up 80 Thumb down 2

    • Gaunasi, jog reikėjo, kad Medininkų bylą išnagrinėtų teismas, kad atsiskleistų visos machinacijos.

      Thumb up 30 Thumb down 1

    • Advokatams, Žurnalistei ir muitinės Veteranams! Didelis Ačiū už Jūsų darbus ir Tiesos sakymą!

      Thumb up 63 Thumb down 2

      • Nemanau, kad mūsų teisėjai galėtų neišmanyti teisės. O štai savarankiško mąstymo, profesinės atsakomybės, asmeninės drąsos bei išminties priimti teise ir faktais pagrįstus sprendimus jiems tikrai trūksta. Dėl to tikrai apmaudu ir labai liūdna.

        Thumb up 53 Thumb down 2

        • ypač kai žiniasklaidoje politikai, politologai, žurnalistai ir patys teisininkai nuolat guodžiasi akcentuodami nepaprastai menką visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisėjų sprendimais. :(

          Thumb up 51 Thumb down 2

        • Kai nėra nustatytos tvirtos teisinės politikos doktrinos, kai nėra aiškių teisingumo kriterijų, tai ir teisėjai nesijaučia tvirtai. Jiems tenka pastoviai laviruoti tarp politinių nuostatų to ar kito nusikaltimo ir net nusikaltėlio asmens atžvilgiu, žiniasklaidos sukurtų įvaizdžių, visuomeninio rezonanso pobūdžio, bei teisės reikalavimų. Tada ir gaunasi nei šis, nei tas, kažkokios teisingumo parodijos :(

          Thumb up 52 Thumb down 2

          • Vis dar reiškiasi kaip visuomet, ne laiku ir ne vietoj tas, per visas okupacijas įskiepytas, tautiniu vadinamas nuolankumas ir atjauta, ten kur jų neturi būti. Mes vis dar nuolankiai atjaučiame nekaltai nuteistuosius ir juos nesąžiningai nuteisusius asmenis. Vienų mums gaila, kad nekaltai kenčia. Kitus atjaučiame, kad neišdrįso sąžiningai teisti ar nemokėjo surašyti ir priimti teisingo nuosprendžio. Taip ir gailime visų ašarodami, guosdamiesi ir gausdami vienas kitą. Visus juos atjaučiame, o padėtis nesitaiso ir negerėja. Atmetame istorijos ir nuosavas patirtis, o visas kaltes nurašome ant kažkokių vien vaizduotėse egzistuojančių, kone mistinių reiškinių. Kažkieno, kažkokių nuomonių. It burbulai išpūstų įvaizdžių. Įspūdžių ir emocijų sukeltų rezonansų. Baiminamės kas ir ką pamanys ar pasakys. Ir stovime toje pačioje vietoje, tarsi vinys įkalti į kelmą, o situacija nekinta. O kodėl nedrįstame pripažinti problemos priežasčių? Kodėl bijome atvirai jas įvardinti? Ar prokuratūra ir teismai tikrai yra realiai savarankiški? Ar prokurorai išties yra nepriklausomi ir nešališki tyrėjai? Ar teisėjai tikrai yra neutralūs arbitrai bylose? Ar jie tikrai yra nepriklausomi ir savarankiški priimant sprendimus? Kokiame įstatyme, kokie kriterijai tai nustato? Kokios garantijos juos užtikrina? Kol bijosime į tai atsakyti ir apie tai atvirai kalbėti, tol ir dūsausime, virkausime ir aimanuosime savo virtuvėse, siauruose rateliuose arba komentaruose.

            Thumb up 54 Thumb down 2

          • Atsiprašau visų už įsivėlusią klaidą sakinyje: “Taip ir gailime visų ašarodami, guosdamiesi ir gausdami vienas kitą.”
            Vietoje žodžio “gausdami” turi būti žodis: guosdami. Sakinys turi būti toks:
            Taip ir gailime visų ašarodami, guosdamiesi ir guosdami vienas kitą.

            Thumb up 30 Thumb down 2

  3. Idėja dėl 1991 m. įvykių dalyvių: Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarų, kitų politikų, policijos, muitinės pareigūnų, pasieniečių ir karių, medikų bei gyventojų liudijimų surinkimo ir išleidimo atskiru leidiniu, nors ir smarkiai vėluojanti, bet tikrai gera. Svarbiausia- vertinga! Reikėtų ją įgyvendinti. Kadangi ,,Karštas komentaras”, faktiškai jau realiai tą vykdo, gal būt būtų galima pagalvoti ir apie tokio projekto finansavimo organizavimą? Be to, juk būtų galima tuos liudijimus sukaupti ir išleisti net video formatu?

    Thumb up 37 Thumb down 1

    • Puiki idėja. Toks leidinys galėtų pasitarnauti kaip metodinė mokomoji priemonė mokyklose, kolegijose ir universitetuose. Taip pat turėtų išliekamąją reikšmę istoriniam 1991 m. įvykių supratimui bei istoriniam teisingumui, ypač kai teisinės institucijos nesugeba tinkamai jo įgyvendinti.

      Thumb up 32 Thumb down 1

      • Būtų labai gerai, ypač gimnazistams ir vyresnių klasių mokiniams.

        Thumb up 29 Thumb down 1

  4. atiduoti teismui visus Vilniaus omonininkus su razvodovu priešakyje. Dabar juk galima teisti už akių dėl nusikaltimo žmoniškumui. Paskui išduoti tarptautinius arešto orderius ir išgaudyti, jei iškiš savo nosis už Rusyno ribų.

    Thumb up 66 Thumb down 2

    • Pirmiausia reikia išsiaiškinti su atsakomybę tų omonininkų, kurie Lietuvoje šiltai gyvena.

      Thumb up 63 Thumb down 3

  5. Labai gerai, kad pasakojate apie 1991 įvykius. Negalima jų pamiršti. Tauta gyva kol gyva jos Atmintis. Neleiskite jai išsitrinti. Ačiū.

    Thumb up 69 Thumb down 0

  6. Labai įdomu. Ačiū jums. Reikia, kad šituos pasakojimus įtrauktų į istorijos vadovėlius mokyklose. Bent vaikai turėtų galimybę žinoti tikrus įvykius.

    Thumb up 34 Thumb down 1

    • Tikrai, kad įdomu. Pažvelgus apskritai,, būtų gerai surinkti visų dar gyvų 1991 m. įvykių dalyvių prisiminimus ir liudijimus į vieną leidinį istorijai.

      Thumb up 30 Thumb down 1

      • Šiaip paėmus, tai čia – valstybės garbės reikalas. Keista, kad dar nepadaryta.

        Thumb up 25 Thumb down 0

          • Kiek reikėtų pinigų tokiam projektui? Juk būtų galima surinkti pinigus savanoriško sutelktinio finansavimo būdu.

            Thumb up 37 Thumb down 0



 
Video reportažas



Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Ar viešoji įstaiga gali būti pertvarkoma į MB? 1
Namų diagnostikos ekspertai. Kurie yra geriausi?
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
Kviečia prisidėti prie gerumo akcijos 
Kviečiame prisijungti geros valios žmonių prisidėti prie gerumo akcijos. Labdaros akcija „Su Kalėdų...

Mėgstate egzotinius vaisius? Štai ką reikėtų žinoti apie ananasus 
Tikra tiesa, kad egzotinių vaisių mylėtojams rūpi į savo mitybos racioną įtraukti vis...

Grožio procedūra, kuri mažina net smulkiausias raukšleles 
Bėgant metams, galima labiau pastebėti, kad tam tikri veido bruožai pradeda po truputį...

Kaip pagyvinti tamsų vonios kambarį? 
Vonios kambario atmosfera turėtų būti šilta ir jauki, nes tai yra vieta, kur...

SOS pagalbos prašymas. Dalinkimės ir prisidėkime, kas galite, simboliškai 
SOS pagalbos prašymas. Dalinkimės ir prisidėkime, kas galite, simboliškai. Dėkojame už gerumą. Šiaulių...

Gydantys fleitos garsai 
Muzika turi gydančios galios. Teigiama, kad klasikinės muzikos klausymas padeda sumažinti suvalgomą maisto...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
EP narys A. Kubilius: „Nestabilumas Rytų Partnerystės regione tampa nauju jo bruožu“ (3)
Europos Parlamento narys, Euronest Parlamentinės Asamblėjos (PA) pirmininkas Andrius Kubilius,...
Valdžios sektoriaus balansas 2020 metais: 3,5 mlrd. eurų deficitas (1)
Išankstiniais duomenimis, 2020 metų Lietuvos valdžios sektoriaus deficitas sudarė 3,5...
Prezidentas kviečia šalinti kliūtis didelės rizikos grupių skiepijimui (3)
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį nuotoliniu būdu susitikęs su...
 
LAT pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl Vilniaus universiteto pareigos atlyginti neturtinę ir turtinę žalą Norvegijos kalnuose žuvusios studentės tėvams (8)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Vilniaus universiteto kasacinį skundą ir paliko...
Nepramušamas VU „betonas“ – aukšti teisėjai ir prokurorai? (6)
Giedrė Gorienė „Ir mažas akmenukas didelį vežimą išverčia“, – sako...
Kada naikinsime nereikalingus teismus? (7)
Giedrė Gorienė Kada naikinsime aukštesnės instancijos teismus? Kam jie apskritai...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Tikslinamos asmens sulaikymo sąlygos – aiškesni pagrindai ir procedūros (2)
Geriau įgyvendinti asmens teisę apginti savo laisvę, aiškiau reglamentuoti laikinojo...
Prezidentas paskyrė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką (4)
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, Teismų įstatymu ir...
Lietuvos advokatūra apie šios dienos sulaikymus: Lietuvoje įsivyrauja „sulaikymo prezumpcija“ (3)
Lietuvos advokatūra, reaguodama į žinomų mūsų šalies asociacijų ir asmenų...
 
„Luminor“ bankas išplatino 300 mln. EUR vertės obligacijų emisiją
„Luminor“ bankas sėkmingai išplatino 300 mln. EUR vertės obligacijų emisiją....
Medicinos bankui – įspėjimas, bauda ir įpareigojimas
Lietuvos bankas praėjusių metų pabaigoje atliko tikslinį planinį UAB Medicinos...
Lietuvos bankas su rinkos dalyviais aptarė pinigų išgryninimo tinklo plėtros projekto pažangą
Lietuvos bankui šiemet birželį inicijavus memorandumo dėl grynųjų pinigų prieinamumo...
Krašto apsauga   Užsienis
Krašto apsaugos viceministras M. Abukevičius: „Kibernetinis saugumas – visų atsakomybė“
Efektyviai užtikrinti ypatingos svarbos informacinių išteklių valdytojų kibernetinį saugumą, stiprinti...
Lietuvos kariuomenei perduoti dar 142 nauji sunkvežimiai „Unimog“
Spalio 21 d. Lietuvos kariuomenei perduoti dar 142 nauji penkių...
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį (1)
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos (1)
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (8)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (25)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
“PingPongiuko”akademija kviečia (1)
Oficialus klubo Facebook puslapis>>>...
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas (1)
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas (1)
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
 
Kam tarnauja Šaulių sąjunga (10)
Kaip manote ar visi Šaulių sąjungoje pritaria jūsų sąjungos nariui...
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos (1)
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai”” (3)
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...