Jonas Laurinavičius
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys
Kaip žurnalistas, sovietmečiu esu kelis kartus dalyvavęs Vytauto Petkevičiaus susitikimuose su skaitytojais, kalbinęs jį kiek man reikėdavę rengiant publikacijas laikraščiams. Išliko gyvas atmintyje kad ir toks netikėtas epizodas per rašytojo susitikimą Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Algirdo Brazausko gimnazija) 1972 m. V. Petkevičius atvežė savo naują vaikams skirtą knygą „Kodėlčių“. Jaunesnių klasių moksleiviams jis pasakojo, kodėl ir kaip rašęs šią knygą, skaitė ištraukas iš jos. Aš sėdėjau salėje kartu su sūnumi Sauliumi, dar tik besiruošiančiu eiti į pirmąją klasę. Saulius įdėmiai klausėsi svečio, o vienu metu, kai V. Petkevičius skaitė ypač šmaikštų epizodą, sūnus nebeišlaikė ir taip vaikiškai nuoširdžiai ėmė kvatotis, kad visa salė į jį atsisuko; stabtelėjo ir plačiai šypsojosi ir ją skaitęs rašytojas, kad jo rašymai taip patinka vaikams. Kai susitikimas su mokiniais baigėsi, V. Petkevičius priėjo prie Sauliaus, pašnekino jį ir užrašė jam savo „Kodėlčių“ – „Ačiū, Sauliau, už tavo skardų juoką“…
Tačiau ne visi mano susitikimai su V. Petkevičiumi buvo tokie nuotaikingi, mielakalbiai. Vienas iš jų vos nepasibaigė man ypač dramatiškai, lemtingai, kuris mano biografiją būtų pasukęs visiškai kita, man be galo skausminga, kryptimi.
Tuo metu aš su šeima buvau persikraustęs į Mažeikius, dirbau tenykštėje „Pergalės vėliavos“ redakcijoje. Tokį maršrutą į Lietuvos pakraštį nulėmė ir noras pagyventi „didžiųjų penkmečių statybų“ aplinkoje, kur Naftos perdirbimo įmonės statyba įvardinta Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimo dokumentuose, nes tai strateginis šalies pasienio objektas, o labiausiai masino tai, kad greit gali gauti modernų komunalinį butą naujuose miesto mikrorajonuose, tik reikia pasistengti būti veikliu, aktyviu, reikalingu savo „darbo kolektyvui“ – ir, ginkdie, nesudegti per degtinę, nesusikompromituoti…
Redakcijoje girtuoklių nebuvo, tik viena kita proga retkarčiais susirinkdavome redaktoriaus Antano Barausko kabinete, bet turbūt puslitrio pakakdavo visam pobūviui, o redaktorius, nenoromis išgėręs pirmą stikliuką, žiauriai susiraukdavo… Tačiau aš, kaip žurnalistas – ideologinio fronto darbuotojas, turėjau kitą pažeidžiamą vietą, dėl kurios mane beregint galėjo atleisti iš redakcijos: saugumas puikiausiai žinojo, kad žmonos dėdė 1944 m. pasitraukė į Vakarus, po to apsigyveno JAV, o jo sūnus – būsimasis nepriklausomos Lietuvos Seimo narys Romanas Sedlickas – iš viso antitarybininkas. Be abejo, mano rašiniai „pro padidinamąjį stiklą“ buvo skaitomi saugumiečių kabinetuose, ar tik nesą juose nelojalumo požymių komunizmo statybai…
Ir štai į Mažeikius, į vietinę biblioteką susitikti su skaitytojais atvažiuoja V. Petkevičius. Čia jo knygų paroda. Erdvi skaitykla pilna žmonių. Ne tik eilinių skaitytojų, bet ir neeilinių figūrų: atsakingų LKP rajono komiteto, rajono vykdomojo komiteto darbuotojų, keletas įmonių, įstaigų vadovų.
Susitikimas praėjo įdomiai. V. Petkevičius žodžių į vatą nevyniojo. Nors tai buvo 1977-ieji, toli toli iki glasnostj ir perestroikos, tačiau rašytojas atvira kalba apie prastą ekonominę šalies padėtį, biurokratinius barjerus, girtuokliavimą, prirašinėjimus šiurpino susirinkusius, ypač, be abejo, valdžios žmones. Ir staiga viena mažeikiškė, mano pažįstama Centrinės ligoninės darbuotoja G. Lomsargienė, sėdėjusi netoli manęs, ėmė ir neištvėrė:
– Draugas Petkevičiau, jūs labai teisingai kalbate, bet savo knygose tai tik dalį tos tiesos pasakote, nes kitaip jūsų knygų nespausdintų…
Nebuvo jaučiama, kad šie žodžiai paveiktų rašytoją: jis nei puolė neigti, nei pritarti… Tik pasakė, jog nebuvo tokio atvejo, kad jo knygas atmestų leidyklos. Jis rašo tai, kas jam atrodo reikalinga. Jam niekas nediktuoja, kaip jis tai turi daryti.
Po šio epizodo niekas iš susirinkusiųjų daugiau neklausinėjo rašytojo. Pasijuto įtampa. Partinėms ausims buvo neįprasti tokie vieši pasakymai, kad, girdi, pas mus nėra žodžio laisvės, kur konstitucija – pati demokratiškiausia pasaulyje.
Keblioje padėtyje aš atsidūriau. Susitikimas su V. Petkevičiumi – tai svarbus įvykis čionykščiame kultūros gyvenime, reikšmingas faktas bibliotekos metraštyje. Nuo seno redakcijoje buvo įprasta – apie renginius, kuriuose dalyvavo rajono partiniai vadovai, rajono laikraščiui būtina parašyti.
Bet aš delsiau. Dieną kitą. Pradėjau abejoti, ar šį kartą verta rašyti, jei toks neįprastas, nemalonus epizodas atsitiko… Savo abejones išsakiau ir redaktoriui. Redaktorius dėl visa ko nuėjo į partijos rajono komitetą pasitarti. O ten jau tiesiai šviesiai išdrožė:
– Pasistenk, draugas Barauskai, kad jau kitame laikraščio numeryje būtų straipsnis apie Lomsargienės išsišokimą. Reikia laiku užkirsti kelią tokiems reiškiniams. Nes jeigu juos praleisime pro ausis, tai kitą kartą gali atsirasti ir daugiau tokių vėplų, kurios ir kitur drums šventinę nuotaiką, šmeiš mūsų tikrovę…
Kai redaktorius išsakė man tuos žodžius, parneštus iš partijos rajono komiteto sekretoriaus kabineto, pasijutau nei šiaip, nei taip: man visada būdavo nemiela rašyti blogai apie žmogų, kuris nėra blogas, o aš nieko blogo apie Lomsargienę centrinėje ligoninėje nebuvau girdėjęs. Bet ar aš tai savo nuostatai nusižengsiu, jeigu tik tiek parašysiu, ką jinai viešai pasakė, bus smerktina iš partinių pozicijų? O šiaip laikraštyje tiek ir tiek kritikos – apie gamybinių planų vykdymą, apie duobėtus kelius, vėluojančius autobusus, vėlinamą žemės ūkio technikos remontą ir t. t., ir t. t. Tai įprasta, kasdieniška, nes kritika – tai partijos ginklas prieš visokius „pasitaikančius trūkumus“, kaip tada buvo įprasta sakyti. Laikraštį netgi papeikdavo, jei jame nebūdavo ar per mažai būdavo kritikos. Tai ko dabar nerimauti dėl tokio palyginti menko dalykėlio – dėl, kaip dabar pasakytume – nekorektiško skaitytojos klausimo rašytojui? Deja, tada redakcijoje neįvertinome, kad paliečiame ypač jautrią mūsų gyvenimo vietą – ideologiją. O su ja reikia elgtis kaip su elektra – prisiliesi pažeisdamas saugumo taisykles – ir gali būti amen.
Aš parašiau straipsnį apie mažeikiečių susitikimą su V. Petkevičiumi. Nors partijos rajono komitetas ir reikalavo, kad straipsnis būtų aštrus, kovingas, bet aš laikiausi principo – kad vilkas būtų sotus ir avis sveika, tai yra maksimaliai švelninti situaciją. Redaktorius nunešė mano tekstą suderinti su partijos rajono komiteto sekretoriumi Broniumi Bružu. Jis jokių pastabų neturėjo. Straipsnis be jokių papildymų, pataisymų pateko į laikraštį.
O kas buvo po to, tai jau visai kita istorija. Tai matyti iš mano pasiaiškinimo, kurį man per redaktorių liepė parašyti LKP Mažeikių rajono komiteto ideologinio skyriaus vedėjas A. Ruginis. Vieną mašinraščio egzempliorių išsaugojau savo archyve. Štai jo tekstas:
Š. m. vasario 1 d. „Pergalės vėliava“ laikraštyje buvo išspausdintas mano straipsnis „Žodis, viešai pasakytas“ (parašas – S. Valdonis). Straipsnyje, be kita ko, rašiau ir apie Mažeikių Centrinės ligoninės darbuotoją G. Lomsargienę, kuri per susitikimą su rašytoju V. Petkevičiumi (susitikimas įvyko Mažeikių Centrinėje bibliotekoje š. m. sausio 8 d.) teikė netaktiškus klausimus, dviprasmiškas užuominas ir t. t. Susitikimo šventinė nuotaika buvo sugadinta, nors rašytojas pabaigoje ir pasakė, jog jis neįsižeidęs, jog jam malonu, kad žmonės yra atviri.
Netrukus redaktorius drg. Barauskas redakcijos darbuotojų gamybiniame susirinkime papasakojo, kad iš LKP rajono komiteto darbuotojų sužinojęs, jog per susitikimą su rašytoju V. Petkevičiumi ligoninės darbuotoja G. Lomsargienė teikė beveik provokacinius klausimus ir apie tai reikia parašyti laikraštyje. Tad aš ir buvau įpareigotas tai padaryti.
Parašiau straipsnį taip, kaip supratau reikalą, išdėstydamas savo nuomonę. Bet aš, būdamas susitikime, neturėjau tikslo rašyti ir vertinti G. Lomsargienės elgesį. Todėl ta tema nekalbėjau nei su rašytoju, nei su G. Lomsargiene. Kadangi kai kurie partiniai ir tarybiniai darbuotojai su rašytoju V. Petkevičiumi prieš susitikimą ir po susitikimo kalbėjosi, galbūt komentavo ir G. Lomsargienės poelgį, turi daugiau apie tai medžiagos negu aš ir gali mano mintis papildyti, pakoreguoti arba atmesti, aš iš karto redakcijos mašininkės paprašiau, kad mano straipsnį perrašytų keliais egzemplioriais ir vieną egzempliorių redaktorius pateiktų LKP rajono komitetui. Netrukus redaktorius straipsnį grąžino man, pranešęs, kad niekas jokių pastabų dėl mano rašinio neturi, kad jis teisingai parašytas ir spaudai tinka, tik man reikia susitikti su G. Lomsargiene. Tuoj pat paskambinau ligoninėn. Man pranešė, kad G. Lomsargienė serga. Kitą dieną irgi jos darbe nebuvo.
Dar straipsnis nebuvo išspausdintas, kai aš rajono kultūros darbuotojų pasitarime susitikau su drg. Bružu, kuris pasakė, jog per susitikimą su V. Petkevičiumi sėdėjęs toli nuo moters, kuri replikavo, todėl nematęs, ar tai tikrai buvo G. Lomsargienė. Patvirtinau, kad tai tikrai buvo G. Lomsargienė, nes ją asmeniškai pažįstu ir sėdėjau visai netoli jos.
Maždaug po savaitės redaktorius man pasakė, kad G. Lomsargienė skundžiasi, jog apie ją neteisingai parašyta laikraštyje ir reikia rašyti pasiaiškinimą.
Prie savo paaiškinimo pridedu TSKP narės, Centrinės bibliotekos direktorės V. Žilinskienės, vyr. bibliotekininkės R. Valantytės, Mažeikių 2-osios vidurinės mokyklos mokytojo A. Poškaus atsiliepimus apie savo straipsnį (atsiliepimai atiduoti drg. Ruginiui). Jie pažymi, kad straipsnyje teisingai parašyta apie G. Lomsargienę.
J. Laurinavičius
„Pergalės vėliavos” korespondentas
Mažeikiai, 1977 11 10
Rimtų nemalonumų atsirado G. Lomsargienei. Jos biografija susidomėjo saugumas. Centrinės ligoninės vyr. gydytojas irgi ją išsikvietė pokalbiui, kam, girdi, ji kiša nosį ne į savo reikalus, daro gėdą ligoninės kolektyvui savo politiniu neišprusimu. Moteris pradėjo gintis, kad ji ne taip yra sakiusi, laikraštis iškreipė jos mintis, todėl ji mananti esanti apšmeižta ir reikalausianti redakcijos išspausdinti patikslinimą. Tada apie kalbų įrašus bibliotekoje nebuvo nė kalbos. Kaip įrodyti, kad aš savo straipsnyje parašiau tiesą, netgi sušvelnindamas ją, nes nepriminiau jos pasakymo, kad „TSRS konstitucija – demokratiškiausia pasaulyje“. Kaip matyti iš mano pasiaiškinimo, LKP rajono komiteto sekretorius iš karto „davė į krūmus“, ėmė išsisukinėti, kad jis negirdėjęs Lomsargienės žodžių, nors jis, kaip sekretorius, sėdėjo valdžiai įprastoje vietoje – pirmoje eilėje, o aš už jo nugaros – irgi žurnalistų įprastoje vietoje. Tad pats ryžausi surinkti kelių liudininkų – susitikimo su V. Petkevičiumi dalyvių – raštiškus paliudijimus.
Maniau, kad bus ypač svaru, jei raštiškai liudys du komunistai iš trijų liudytojų, bet išėjo atvirkščiai: kadangi pats buvau nekomunistas, todėl supykdžiau rajono ideologinio fronto priešakius, kad išdrįsau iš komunistų, visame rajone žinomų vadovaujančių darbuotojų, imti raštiškus atsiliepimus, o jie, girdi, irgi parodė partinį nebrandumą, rašydami „tokius popierėlius“.
Pirmas blogas signalas atėjo iš Kompresorių gamyklos, kurią man buvo priskirta kuruot: atsisakė mano paslaugų redaguojant gamyklos informacinį biuletenį, už kurio leidimą buvo atsakingas gamyklos partinio komiteto sekretorius Vaidutis Žilinskas, bibliotekininkės V. Žilinskienės vyras… Pakvipo paraku. Koks bus kitas žingsnis? Kadangi aistros neblėsta, o dar labiau įsižiebia, manęs laukia iešmininko likimas – kažkokiu būdu ir iš redakcijos atleis.
Nemalonioje pozicijoje atsidūrė ir redaktorius: kad ir ką aš rašyčiau, bet už tai, kas išspausdinta, atsako tik redaktorius, o ne korespondentas. O mudu su redaktoriumi puikiausiai sugyvenome, jis vis ateidavo į mano kabinetą pasikalbėti, o dar mus siejo ir tai, kad mudviejų sūnūs – mano Saulius, o jo Nemunas – mokėsi toje pačioje mokykloje, sėdėjo tame pačiame suole, artimai bendravo, abu buvo mokslo pirmūnai. Per žmones mane pasiekė žinios, kad ryžtingai mano poziciją gina redaktoriaus žmona, partijos rajono komiteto instruktorė Stefanija Barauskienė: „Baikime tą cirką, nejuodinkime žmonių!..”
Bet kaip baigti? Kas turi tarti lemtingąjį žodį?
Partijos rajono komitete kilo išganinga mintis, kuri netrukus pasirodė, kaip pati kvailiausia: mano straipsnį, mano pasiaiškinimą, surinktus liudytojų raštiškus paliudijimus nusiųsti… draugui Vytautui Petkevičiui.
Rašytojo reakcija buvo pikta, kategoriška, per daug nesirenkant žodžių… Redaktorius, parėjęs iš rajono partijos komiteto, švytėjo.
– Šiandieną Aleksandravičiui (t. y. partijos rajono pirmajam sekretoriui – J. L.) paskambino Petkevičius, – skubėjo nudžiuginti mane redaktorius. – Vos ne paskutiniais žodžiais išdurnino rajono valdžią… Sakęs, kad tie jam atsiųsti popierėliai – tai gyvas siužetas satyriniam romanui…
Po to V. Petkevičiaus skambučio visa rajono valdžia buvo lyg vandens į burnas prisisėmusi – nė žodžio nepasakė nei redaktoriui, nei man… Nutilo, lyg nieko nebūtų buvę…
Pasijutau kur kas ramesnis, laisvesnis nei ligi tol jautęsis… Nors ir nenusiunčiau rašytojui padėkos laiško, neparašiau jam, kad jis tuo vienu drąsiu skambučiu rajono Pirmajam, net nežinodamas, jog virš mano galvos kabo Damoklo kardas ir aš galiu būti bet kuriuo metu atleistas iš darbo, taip neakivaizdžiai išsaugojo man tarnybą redakcijoje. Joje po to aš dar išdirbau septynerius metus. Niekas manęs nešantažavo, nekibo prie mano rašinių, netgi tas pats sekretorius, atsakingas už ideologiją, ant mano knygelės „Mažeikiai“ maketo 1978 m. užrašė rezoliuciją: „Sutinku“, puse lūpų murmtelėdamas: „Gal tik nereikėtų taip dažnai minėti bažnyčių, o visą dėmesį su sutelkti į revoliucinę praeitį, nes mūsų rajonas turi kuo pasididžiuoti“ (knygelę 10 tūkst. egzempliorių tiražu išleido „Minties“ leidykla).
Toli gražu ne su visomis V. Petkevičiaus kūrybos nuostatomis sutinku, ne viskas man priimtina jo knygose. Tačiau jis, ne kas kitas, su kuriuo jokių asmeninių reikalų neturėjau, tikriausiai nė mano pavardės nebuvo įsidėmėjęs, bet pasielgė žmoniškai, atvirai pareikšdamas savo nuomonę, nepataikaudamas savo bendrapartiečiams.
Iš Mažeikių grįžau į Kaišiadorius „perestrojkos“ išvakarėse. Gaila buvo palikti „Pergalės vėliavos“ redakciją, bet norėjosi arčiau Vilniaus, Kauno, kurių per tuos vienuolika mažeikiškių metų buvau smarkiai pasiilgęs.
Su V. Petkevičiumi taip ir nesusitikau. Tačiau įdėmiai sekiau jo literatūrinę ir politinę veiklą Sąjūdžio ir vėlesniais metais, o sėsti prie šių atsiminimų impulsą davė Liudmilos Petkevičiūtės publikacijos „Karštame komentare“ minint rašytojo 90-ąsias gimimo metines.
Iš viso redakcijose išdirbau 55-eris metus. Palikau tarnybą įžengęs į 79-uosius… Kaip džiugu, kad neatsitiko kitaip po to kvailo epizodo Mažeikiuose. Už tai ačiū V. Petkevičiui…
Vilnius, 2021 m. rugpjūčio 9-10 d. – 2022 m. gegužės 16 d.
