Žmogaus netektis dažnai būna netikėta. Ji suvienija, priverčia stabtelti ir susimąstyti.
Sutikdama 2015 metus Rūta Gajauskaitė, tvarkėsi archyvą ir lyg nujausdama savo išėjimą, kolegoms, Aukščiausiosios Tarybos deputatams ir signatarams, palinkėjo meilės: „Gyvenimas be meilės… neturi jokios prasmės…“ O pradėjo Rūta šiuos savo palinkėjimus Nobelio literatūros premijos laureatės Vislavos Simborskos eilėraščiu „Kaip aš dabar jaučiuos?“, kurio pirmąjį posmą leiskite perskaityti:
„Kada manęs paklausia, kaip aš dabar jaučiuos,
Aš atsakau: „Dar ačiūdie“, o širdyje juokiuos.
Juk aš turiu artritą, bet tai ne viskas dar.
Mane širdis kankina, ir dūstu jau dabar.
Ir pulsas mano silpnas, ir daug cholesterolio…
Bet tai – juk mano metai taip mane kankina.“
Kodėl šiuos Rūtos palinkėjimus atidžiau perskaičiau tik po mėnesio – tą vakarą, kai ji iškeliavo? Visada pritrūksta laiko ir dėmesio artimam žmogui. O ji tik 11 metų vyresnė nei aš.
Ne visiems pakako kantrybės diskutuoti su principingąja Rūta Gajauskaite, suprasti ją. Retas pagalvojome, kokia ji nežmoniškai kantri, galinti rasti tinkamą žodį, patarti, atiduoti paskutinį savo rublį ar litą tam, kam jų labai reikia ir reikia būtent tada, kada reikia. Ne po to, kai jau žmogui nebereikia ar vėlu. Ją reikėjo nors šiek tiek pažinti. Ir sąžiningai suprasti tai, kad ji buvo pirmos grupės invalidė. Neįgalioji – sakome šiais laikais. Bent šiek tiek daugiau pagarbos jai, jos žinioms ir jos būklei galėjome parodyti visi mes. Ir medikai – paskutiniąją savaitę, naktį. Ir visiems būtų buvę tik geriau – ir bendražygiams, ir oponentams. Ir Rūtai.
Pirmą kartą su Rūta Gajauskaite susidūriau tiesiogine šio žodžio prasme 1988 m. dar iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios. Mokslų akademijoje po pirmosios ar antrosios „Žemynos“ ekologijos klubo diskusijos su tuometės valdžios ir Ignalinos AE atstovais apie Černobylio AE avarijos pasekmes Lietuvoje, jų slėpimą nuo žmonių ir Ignalinos AE situaciją. Rūta „nučiupo“ mane belipantį laiptais žemyn link išėjimo. Užsipuolė, kad nepasakiau dar to, ir to, ir to… Pažintis prasidėjo lyg ir nuo nepasitikėjimo. Tačiau išsikalbėjome. Susikalbėjome. Kiti mudviejų žingsniai jau buvo bendri ir paprastesni. Steigiant Lietuvos žaliųjų koordinacinį judėjimą, Lietuvos žaliąją partiją,… Ir be abejo, Sąjūdžio veikloje, Aukščiausioje Taryboje, dabar… 1989 m. Rūta pakvietė mane dėstyti jos vadovaujamoje pirmojoje Ekologijos ir gamtosaugos katedroje Lietuvoje.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputate Rūta Gajauskaitė buvo išrinkta Lazdijų rinkimų apygardoje jau po Kovo 11-osios – trečiame ture 1990 metų balandžio 21 dieną. Tuo metu buvo rimtesni rinkimai – juos laimėdavo, tas, už kurį balsuodavo didesnė pusė visų apygardos rinkėjų. Po trijų dienų buvo patvirtintas Rūtos mandatas, kurį dar po trijų jos darbo dienų parlamente LKP frakcija pareikalavo atimti dėl Rūtos komentaro apie antiblokadinį įstatymą. Sąjūdžio deputatų dauguma šį pasiūlymą atmetė. Tuomet R. Gajauskaitę svarstė Etikos komisija. Tuo metu po balandžio 20 d. įvykių spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje gulėjau ligoninėje ir nedalyvavau tose „batalijose“. Emocijų įkarštį atspindėjo deputato J. V. Paleckio kreipimasis į Rūtą: „…jei nepasakei, tai gal taip pagalvojai?…“ Mokėmės parlamentarizmo.
Šios deputatės aktyvumo ją rinkusiame Lazdijų rajone, kuriame daug emocijų buvo ir dėl to, kad jame buvo ir garsusis Lazdijų pasienio postas, galėjo pavydėti kitų apygardų rinkėjai.
Rūtos Gajauskaitės tiesos siekio ir neapykantos melui, neteisybei paragauti teko ne tik Algirdo Brazausko vadovaujamai partijai, bet ir Vytautui Landsbergiui. Kodėl šie žmonės retai su ja susikalbėdavo? Taip, Rūta buvo bekompromisė. Tačiau tik ten, kur ir turėjo tokia būti. Ir jos jautrumas buvo daug kartų didesnis. Jautrumas, visų pirma, bėdoms ir nelaimėms tų, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos ir paramos – neįgaliesiems, prievarta išsiųstiems ir nukentėjusiems Černobylyje, Afganistane,…. Kauno merui Sauliui Griciui, buvusiam Kauno „Atgajos“ ekologijos klubo vadovui, jo mirties ar žūties išvakarėse Rūta, kurios patarimo paprašė Saulius, pasisiūlė padėti jam skubiai nelegaliai prie Lazdijų kirsti Lenkijos sieną. Saulius atsisakė vykti iškart, paprašė palaukti rytdienos. Kad vyktų drauge su šeima. Rytojaus dieną Saulius iškeliavo jau nežemiškon kelionėn…
Ir pernai Rūta dalijosi savo pirmos grupės neįgaliosios pašalpa, nesignatariška pensija su tais, kurie pirmieji ir be politinės reklamos surado ir sužymėjo mūsų tremtinių kapus, tyliai ir kukliai tęsia šį savo triūsą ir šiandien be skambių akcijų ir pavadinimų „Misija – Sibiras“.
Žmones, kuriems reikia paramos ar patarimo, traukte traukė prie Rūtos. Vargu ar įmanoma buvo įveikti Rūtą jos dvasios stiprumu ir tiesos jausmu.
Drįsiu teigti, kad tie, kurie su ja nesusikalbėjo, visų pirma, kalti buvo patys. Juk Rūta niekada nesiekė ką nors apgauti ar pergudrauti. Be abejo, ji – moteris. Todėl tai jai padėdavo kantriai ir nuosekliai siekti tikslo. Prasmingo tikslo.
Tie, kas ją užsipuldavo, nesusivaldydavo, net nežinodami jos labai sudėtingo gyvenimo, privalėjo suprasti, kad ji ne tik moteris, bet ir tai, kad jai ir dėl fizinės būklės neišpasakytai sunkiau nei tam ar tai, kas ją užsipuldavo ar kerštaudavo. Rūtos stiprumas buvo kažkoks antgamtinis. Ne tik dėl to, kad tik Viešpaties žinomais keliais ir dėl pačios Rūtos stiprybės, žinių, netradicinio gydymo ir užsispyrimo visiškai sulaužytame stubure ji nežinia kaip atstatė nutrauktų ar kitų nervų funkcionavimą. Ji dalino savo žinias ir patirtį visiems, kam tik spėjo. Ne vienas jau praradęs viltį ir piktos ligos atveju po Rūtos patarimų maloniai nustebindavo ir save, ir medikus, neberadusius ankstesnės paciento diagnozės pėdsakų.
Rūta gimė Kaune pokario metais. Jos tėveliai turėjo nedidelę siuvyklėlę prie Soboro, kurioje ir gyveno. Šias patalpas tvarkydavo moteris, dirbusi šalia buvusioje ligoninėje. Vieną dieną atėjusi iš ligoninės ji neberado Rūtos tėvelių. Juos ką tik buvo suėmę ir išvežę. Ar dar blogiau kas nutiko. Moteris rado tik kūdikį – Rūtą. Ir tapo Rūtos mama.
Rūta patyrė, ką reiškė ir antrosios mamos sulaikymas Kauno KGB, jos kančia ir tyčiojimasis iš jos, kaip moters. Ši kančia baigėsi „kompromisu“ – moteriškių, kaip sakydavo Rūta, išsikraustymu iš jų būsto, užleidžiant jį kankintojui. Rūtos mamos, karo metais rizikavusios ir išgelbėjusios iš geto net 12 žydų tautybės berniukų, gyvenimas ir po karo buvo nesibaigiantis voverės bėgimas uždaru ratu. Reikėjo išgyventi, išmaitinti ir užauginti dukreles. Todėl Rūta žinojo ir suprato, ką reiškia kabintis į gyvenimą. Ji žinojo tikrąją gyvenimo kainą, todėl visą save atidavė tiems, kuriems labiausiai to reikėjo.
Sudėtingos studijos TSRS prokuratūros institute Maskvoje taip pat vos nesibaigė labai blogai Rūtai. Nomenklatūra netikėtus R. Gajauskaitės disertacijos „Gamtosauginių įstatymų pažeidimų, sukėlusių atmosferos oro ir vandens užteršimą, kriminologinė charakteristika“ darbo rezultatus suprato kaip antitarybinę veiklą. Mat Tarybų Sąjungoje viskas turėjo būti tik gerai. Užsistojo ją žydų tautybės vadovė. Gal Dievas grąžino Rūtai skolą už Mamos pasiaukojimą?
Tie, kurie Rūtą beatodairiškai puolė, turėtų atsigręžti ir į savo sąžinę. Kviečiu jaunimą, surašiusį prašymą Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl galimo diskriminacijos ir neapykantos kurstymo R. Gajauskaitės sudarytame paskaitų rinkinyje “Sodoma ir Gomora”, atsiprašyti Rūtos. Suprantu, kad jie tai padarė ne patys sumastę. Būtų gražu ir pamoka jums patiems, mielieji, viešai ar bent patiems sau pasakyti, kodėl jūs taip pasielgėte?
Paskutiniosios savaitės įvykiai – pati skaudžiausia pamoka, kainavusi Rūtos gyvybę. Mano tėvukas buvo tikras medikas. Todėl nesupratau ir niekada nesuprasiu, kad medikas galėtų atsisakyti teikti pagalbą.
Pernai Rūtą visapusiškai ir skaudžiai slėgė nebaigta nagrinėti jos byla teisme. Tikiuosi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, lapkrityje priėmęs Rūtos kasacinį skundą, pasinaudos savo sukurtu precedentu ir išnagrinės jį, net ir mirus jai. Tai ir mūsų visų garbės ir savigarbos klausimas. Prokuratūra, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai „nematė“ M. Milinienės skunde to, kad R. Gajauskaitė straipsnyje net neminėjo V. Milinio, dėl kurio galimo šmeižto buvo „užsukta“ ši teisėsaugos karuselė. Dėl tų pačių aplinkybių M. Milinienei pabandžius padvigubinti „rezultatą“ dar vienu ikiteisminiu tyrimu, prokuratūra ir teismai nebesutiko „eksperimentuoti“ – nepradėjo ikiteisminio tyrimo. Norėtųsi, kad ir antstoliai, skubėję vykdyti išieškojimą iš Rūtos, ir tie, kurie jiems perdavė vykdomuosius raštus, dar nesulaukus kasacinio skundo padavimo termino pabaigos, atsigręžtų ir į savo sąžinę.
Šią perdėm aštrią ir skaudžią, nuolat dirbtinai „pakaitinamą“ istoriją Lietuvoje laikas pabaigti. Visiems pabaigti. Be abejo, būtina ištirti žmogžudystes, žinoti mergaičių likimą. Bet visa kita – tai akivaizdžiai dirbtina.
Tebūnie Rūtos išėjimas priežastimi visiems susimastyti ir baigti šias nesveikas emocijas. Baigiame prarasti Lietuvą, o dirbtinai susipriešinti vis skęstame šioje ir naujose istorijose be pabaigos. Baikime visas šių ir referendumo žmonių persekiojimo bylas. Prokurorai ir teisėjai, gerbkite save ir savo profesijas. Negi jums dar nepabodo būti pastumdėliais ir visiškai be savigarbos!? Pasakykite – Ne! Neleiskite iš Jūsų tyčiotis!
Leiskite baigti Rūtos mums surašytos atmintinės dalimi:
Pati gražiausia diena? Šiandien.
Pats lengviausias dalykas? Suklysti.
Pati didžiausia kliūtis? Baimė.
Pati didžiausia klaida? Nuleisti rankas.
Visų blogybių šaknis? Savanaudiškumas.
Prasmingiausias laiko leidimas? Darbas.
Didžiausias pralaimėjimas? Nusiminimas.
Geriausi mokytojai? Vaikai.
Svarbiausia būtinybė? Bendravimas.
Kas jus daro laimingu? Būti naudingu kitiems.
Didžiausia paslaptis? Mirtis.
Gražiausias iš visų dalykų? Meilė.
Zigmas Vaišvila
